Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-286-64/2010

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Proceso Nr. 1-41-1-00879-2008-1

2010 m. rugsėjo 6 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, turinčios BK 138 str. 2 d. 8 p., požymių.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti D. D., M. B. ir G. K., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

A. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008-10-04, apie 00.45 val., baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), šokių aikštelėje, dėl chuliganiškų paskatų, D. D. suduodant kojos keliu nukentėjusiajam D. R. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau trijų smūgių į veidą, po to, D. D. tęsiant savo nusikalstamą veiką bei veikiant kartu su M. B., G. K. ir A. V., bendrais tyčiniais veiksmais, dėl chuliganiškų paskatų, baro „(duomenys neskelbtini)“ koridoriuje, A. V. laikydamas nukentėjusiojo D. R. užlaužtas už nugaros rankas ir prispaudęs jį koja prie grindų, M. B., G. K. ir D. D. suduodant nukentėjusiajam D. R. kojomis į įvairias kūno vietas nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau trijų smūgių, padarė nukentėjusiajam D. R. galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvas dešinės akies obuolio odenoje, abiejų akių vokuose, apatinėje lūpoje, abiejuose žastuose, šlaunyse, krūtinės abiejuose šonuose, nugaroje, nubrozdinimą kairio kelio priekiniame paviršiuje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes galvos smegenų sukrėtimas sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

Skundžiamu nuosprendžiu A. V. išteisintas, nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., požymių. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad A. V. nukentėjusiajam smūgių nesudavė, atliko kovinius veiksmus - užlaužė nukentėjusiajam ranką už nugaros atlikdamas savo profesinę pareigą siekdamas užkirsti kelią nukentėjusiojo neteisėtiems veiksmams, A. V. neveikė vieninga tyčia su kitais kaltinamaisiais, siekdamas tyčia sužaloti nukentėjusįjį. Tuo tarpu kiti kaltinamieji veikė vieninga tyčia - smogdami nukentėjusiajam, pasinaudodami ta aplinkybe, kad nukentėjusįjį laikė A. V.. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad konfliktą su turkų tautybės asmenimis bei vėlesnį konfliktą su kaltinamuoju D. D. lėmė paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys.

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti 2010-05-14 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį dėl A. V. išteisinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir priimti naują nuosprendį: A. V. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., ir skirti jam 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant A. V. nuo 24 iki 5 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, ir atsiprašyti nukentėjusio asmens per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 48 str. 1 d., 2 d., 3 d., 6 d. 1 p., 7 d.), daiktus - 2 vnt. kompaktinių plokštelių su vaizdo ir garso įrašais palikti saugoti prie bylos, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Mano, kad A. V. išteisintas nepagristai. Nurodo, kad priimtame nuosprendyje teismas neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tai sukliudė jam priimti teisingą sprendimą, nes teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma pagrindžia A. V. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. 2004-12-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose", apibrėžiant bendrininkavimą, išaiškinta, kad „susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais - ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pa­siektas norimas rezultatas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būti­na, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir at­imant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant ji laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gy­vybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 str. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asme­nys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Nužudymas gali būti padarytas bet kokia bendrininkavimo forma. Pagal BK 25 str. 2 d. nuo­statą nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai“. Pagal įstatymo analogiją, šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato nutarime suformuluotos nuostatos taikomos ir nusikalstamos veikoms žmogaus sveikatai. Teigia, kad teismo pagrindinis išteisinimo motyvas, kad A. V. nukentėjusiajam smūgių nesudavė, kad jis atliko kovinius veiksmus - užlaužė nukentėjusiajam ranką už nugaros, atlikdamas savo profesinę pareigą, siekdamas užkirsti kelią nukentėjusiojo neteisėtiems veiksmams, jis neveikė vieninga tyčia su kitais kaltinamaisiais, siekdamas tyčia sužaloti nukentėjusįjį, o tuo tarpu kiti kaltinamieji veikė vieninga tyčia -smogdami nukentėjusiajam, pasinaudodami ta aplinkybe, kad nukentėjusįjį laikė A. V., yra visiškai nepagrįstas. Mano, kad teismas tokią išvadą padarė remdamasis tik A. V. parodymais, kad jis, vykdydamas savo pareigą užkirsti kelią neteisėtiems nukentėjusiojo D. R. veiksmams, kas numatyta jo pareigų aprašyme, užlaužė D. R. ranką ir laikė prispaudęs jį prie žemės, smūgių jam nesudavė, daugiau nieko, kas vyksta aplink nematė ir negirdėjo - nematė ir negirdėjo, kad jo kolegos spardo ir kitaip muša D. R., nors tokį A. V. paaiškinimą akivaizdžiai paneigia kiti bylos duomenys - nukentėjusiojo D. R. ir liudytojų K. V., J. Z., D. J. bei M. B. parodymai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nusikaltimas, numatytas BK 138 str. 1 d., gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Teismas neginčijamai konstatavo, kad D. D., M. B. ir G. K. veikė bendrininkų grupėje, visi veikė kaip vykdytojai netiesiogine tyčia. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė byla Nr. 2K-485/2008). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-485/2008). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t.t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką (kasacinė byla Nr. 2K-485/2008).

Sutinka, kad teismas teisingai D. D., M. B. ir G. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d., nes jie veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, sumušė asmenį, kuriam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas; tai jie padarė ne dėl chuliganiškų paskatų, nes sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą atlikdami savo tarnybines ar pilietines pareigas, į kurias įėjo ir viešosios tvarkos bare palaikymas, vidaus tvarkos pažeidėjų sulaikymas ir pašalinimas iš objekto, o esant reikalui jų perdavimas policijai; jų nusikalstamą veiką nulėmė neteisingas jiems suteiktų įgaliojimų ar pilietinių pareigų palaikyti viešąją tvarką bare supratimas, paskatinęs juos neadekvačiai agresyviai reaguoti į šios tvarkos pažeidimus, todėl negali būti inkriminuojama chuliganiškų paskatų galimybė, ir todėl A. V. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d., t. y. pagal baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką (2008-03-18 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144/2008). Nukentėjusįjį mušė 3 asmenys, vienas laikė jį, kad šis nepasipriešintų, liudytoja prašė to nedaryti, tačiau jie į tai nereagavo, nėra galimybės nustatyti nuo kurio iš jų suduoto smūgio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tik nustatyta, kad tam sveikatos sutrikdymui padaryti reikėjo 3 smūgių į galvą, be to, nukentėjusiajam buvo padaryti ir kiti sužalojimai, kuriuos apima nesunkus sveikatos sutrikdymas; kaltinamieji veikė kartu bendrais tyčiniais veiksmais, todėl visi jie yra vykdytojai (bendravykdytojai) darant šią nusikalstamą veiką - A. V. nėra padėjėjas, nes BK 24 str. 4 d. yra apibrėžta kokius veiksmus atlieka padėjėjas. Esant pakankamai duomenų A. V. kaltei pagrįsti, teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl jis naikintinas ir, įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Skiriant A. V. bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: padarytas tyčinis, baigtas, nesunkus nusikaltimas, kuriuo pasikėsinta į žmogaus sveikatą, veika padaryta netiesiogine tyčia, jis buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas. A. V. praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, charakterizuojamas teigiamai. Jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ta, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad veiką padarė bendrininkų grupėje. A. V. teisiamas pirmą kartą, teisiamas už vieną nesunkų nusikaltimą už šios nusikalstamos veikos padarymą įstatyme numatytos bausmių rūšys - laisvės apribojimas, areštas arba terminuotas laisvės atėmimas. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikus bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, taip pat atsižvelgiant į kitiems bendrininkams paskirtas bausmes, A. V. skirtina laisvės apribojimo bausmė, skiriant įpareigojimus būti tam tikru laiku namuose ir atsiprašyti nukentėjusiojo asmens.

Taip pat nurodo, kad BPK 94 str. numatyta, kad priimant nuosprendį turi būti išsprendžiamas daiktų, turinčių reikšmės bylai, klausimas. Teismui su byla buvo perduoti 2 vnt. kompaktinių plokštelių su garso ir vaizdo įrašais. Priimdamas nuosprendį teismas nepasisakė (neišsprendė) dėl šių daiktų. BPK 94 str. 3 d. numatyta, kad dokumentai, turintys BPK 91 str. numatytų požymių, saugomi kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nepasisakė (neišsprendė) dėl daiktų - 2 vnt. kompaktinių plokštelių su garso bei vaizdo įrašais, t. y. netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, nuosprendis dėl daiktų išsprendimo keistinas (BPK 328 str. 4 p.), daiktai - 2 vnt. kompaktinių plokštelių paliktini saugoti prie bylos, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstu kitų nuosprendžio klausimų, dėl daiktinių įrodymų saugojimo. ( LR BK 328 str. 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą dėl A. V. nekaltumo. Lietuvos Respublikos BK 138 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris nesunkiai sužalojo kitą asmenį. Byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu A. V. bare „(duomenys neskelbtini)“ dirbo apsaugos darbuotoju, kuriam pagal pareigas priklausė ne tik turto apsauga, bet asmenų saugumas, tarp jų ir baro darbuotojų. Apsaugos darbuotojo pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad kovinių imtynių veiksmai, ašarinės dujos gali būti panaudoti sulaikant ir pristatant į policiją asmenį, užpuolusį klientą ar saugomą objektą arba pasikėsinusį į darbuotojo sveikatą ar gyvybę, jeigu tas asmuo priešinasi sulaikymui ar kitais veiksmais stengiasi to išvengti arba pasipriešina darbuotojui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis, po pirmiau įvykusio konflikto su tamsaus gymio asmenimis (turkų kilmės asmenimis) bei po nuteistojo D. D. jam suduotų smūgių į veidą, buvo agresyvus, puolė aiškintis su apsaugos darbuotoju A. V., kodėl šis nepalaikė tvarkos šokių salėje, kuomet jam buvo suduoti smūgiai, taip pat nukentėjusysis bandė suduoti smūgį baro administratoriui ir tokiais savo veiksmais nukentėjusysis sukėlė grėsmę baro darbuotojo sveikatai ar gyvybei, dėl ko A. V., vadovaudamasis apsaugos darbuotojo pareiginėmis instrukcijomis ir, įvertinęs buvusią situaciją, nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo specialiąsias priemones – kovinių imtynių veiksmus – užlaužė nukentėjusiajam vieną ranką ir vedė jį lauk iš šokių aikštelės. Nukentėjusiajam toliau priešinantis (muistantis), nukentėjusysis buvo parklupdytas ant žemės ir buvo laikomas prispaustas prie žemės. Įvertinus paminėtas aplinkybes, tokie A. V. veiksmai buvo atlikti neperžengiant apsaugos darbuotojų pareiginėse instrukcijose leistinų veiksmų. Taigi, tokie A. V. veiksmai laikytini teisėtais. Pastebėtina, kad ne tik nukentėjusysis, pagal savo darbo patirtį (Šiaulių rajono policijos komisariato patrulis), bet ir kaltinimą palaikiusi prokurorė pripažino, kad tokie A. V. veiksmai buvo atlikti teisėtai.

Pagrindinis klausimas šioje byloje, ar A. V. veiksmai buvo teisėti, kai laikant nukentėjusįjį kiti nuteistieji pasinaudoję tuo, kad D. R. negali priešintis, sumušė nukentėjusįjį. Logiška, kad bet kokie veiksmai nukreipti prieš apsiginti negalintį asmenį, yra neteisėti ir prokurorės pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog A. V. su kitais nuteistaisiais veikė bendrai, konkliudentiniais veiksmais pritardamas kitiems nuteistiesiems, nes laikydamas ir matydamas, kad apsiginti negalintį nukentėjusįjį muša kiti apsaugos darbuotojai bei baro administratorius, nesustabdė tokių neteisėtų smurtinių veiksmų, t.y. veikė kaip bendravykdytojas. Iš bylos medžiagos matyti, kad viso bylos tyrimo metu A. V. tvirtino nematęs, ką tuo metu, kai jis laikė prispaudęs besimuistantį (besipriešinantį ir bandantį ištrūkti) nukentėjusįjį prie žemės, veikė kiti asmenys, nes jis buvo veidu į sieną ir matė tik nukentėjusiojo nugarą. Byloje apklaustos liudytojos parodė, kad nukentėjusiojo mušimas truko apie 10-15 minučių, dėl ko pagal prokuroro skundą galima išvada, kad A. V. turėjo ir galėjo matyti, kas vyksta aplinkui, tačiau liudytojos yra nukentėjusiojo pažįstamos - su J. Z. nukentėjusįjį sieja svainystės ryšiai, su D. J. – darbo santykiai, abu dirba policijoje, su K. V. – yra pažįstami, dėl ko yra pagrindas manyti, jog liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Byloje nuteistieji parodė, kad nukentėjusiojo sulaikymo metu baro vestibiulyje buvo ir kitų baro lankytojų, kuriuos apsaugos darbuotojai bandė laikyti atokiau nuo sulaikyto nukentėjusiojo ir kad šis įvykis truko labai trumpai, kadangi policija atvyko per 1-2 minutes. Teigti, kad nuteistųjų parodymai yra patikimi ir jais negalima suabejoti, taip pat nėra pagrindo, nes kaip ir liudytojos, nuteistieji yra suinteresuoti bylos baigtimi. Iš prie bylos pateikto vaizdo įrašo matyti, kad bare „(duomenys neskelbtini)“ nuolat buvo judėjimas, todėl tikėtina, kad ir A. V. bandant sulaikyti nukentėjusįjį, parklupdžius pastarąjį ant žemės baro vestibiulyje, aplinkui buvo ir kitų asmenų, bestebinčių reginį. Nors iš kart po įvykio buvo prašoma pateikti filmuotą medžiagą apie įvykį, ji nebuvo pateikta. Taigi, byloje nėra duomenų (neapklausti kiti baro lankytojai, nepateikta filmuota medžiaga), galinčių neginčijamai patvirtinti, kiek laiko truko nukentėjusiojo žalojimas, ar A. V. iš tikrųjų negalėjo matyti, kas vyksta aplinkui ir imtis atitinkamų veiksmų, užkirsti kelią tolesniam nukentėjusiojo žalojimui. Dėl to, negalima daryti prielaidos, kad A. V. turėjo ir galėjo matyti kas vyksta aplinkui, kai jis laikė nukentėjusįjį prispaustą prie žemės ir kad tokiu būdu jis konkliudentiniais veiksmais kaip bendravykdytojas veikė su nuteistaisiais. Pagal teismų praktiką, prielaidomis ar abejonėmis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima, visos abejonės ir prielaidos vertinamos kaltinamojo asmens naudai. Taigi, kolegija, įvertinus byloje surinktus duomenis visumoje ir atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra konkrečių tiesioginių įrodymų, kad A. V. su nuteistaisiais veikė konkliudentiniais veiksmais kaip bendrininkas sužalojant nukentėjusįjį. Kadangi neįrodyta, jog A. V. kaip bendrininkas nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. V. išteisino pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., o apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti skundžiamą A. V. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl daiktinių įrodymų išsprendimo klausimo

Pagrįstai apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad netinkamai išspręstas prie bylos pateiktų daiktinių įrodymų klausimas. Lietuvos Respublikos BPK 307 str. 6 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomi sprendimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, daiktinių įrodymų likimo, proceso išlaidų atlyginimo. Pagal BPK 91 str. daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. Iš bylos matyti, kad dvi kompaktinės plokštelės su vaizdo ir garso įrašais buvo gautos, kaip daiktai, turintys reikšmės tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl nukentėjusiojo D. R. sužalojimo. Šios kompaktinės plokštelės kartu su baudžiamąja byla buvo perduotos teismui, ištirtos teisiamajame posėdyje. Tačiau skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas neišsprendė šių dviejų kompaktinių plokštelių likimo pagal BPK 94 str. Kadangi kompaktinės plokštelės su vaizdo ir garso įrašais nėra nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatas ar jų apyvarta būtų uždrausta, jos nebuvo gautos BPK 160 str. nustatyta tvarka atliekant slaptą sekimą, jos taip pat nėra menkavertės ir negali būti sunaudotos, todėl minėtos kompaktinės plokštelės, kaip atitinkančios BPK 91 str. numatytus požymius, paliktinos saugoti prie baudžiamosios bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 str. 3 p.). Įvertinus paminėtas aplinkybes, kad skundžiamu nuosprendžiu neišspręstas daiktinių įrodymų likimas, nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p.

nutar i a:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti: dvi kompaktines plokšteles su vaizdo ir garso įrašais palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.