- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-10
- Bylos Nr.
- 2-1815-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02104-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- BAB banko SNORAS
- Ieškovas
- E. M.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl obligacijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė E. M. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011-07-25 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725L990003; taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtą 6 499,89 Eur sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke Snoras, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovo banke buvo sudariusi terminuoto indėlio sutartį; 2011-07-25 nuvyko į banko skyrių Neringoje turėdama tikslą ten pratęsti jos terminuotąjį indėlį, tačiau atsakovo vadybininkas pasiūlė ieškovei vietoj terminuoto indėlio sutarties obligacijų pasirašymo sutartį. Vadybininkas paaiškino, kad obligacijų pasirašymo sutartis niekuo nesiskiria nuo terminuoto indėlio sutarties, netgi turi privalumą, nes obligacijų pasirašymo sutartimi nustatytos didesnės, t.y. 5 proc. metinės palūkanos, pinigus galima atsiimti kada panorėjus. Prasidėjus banko bankrotui, ieškovė sužinojo, kad obligacijos neapdraustos. Pažymėjo, jog sutarties tekstą parengė atsakovas, todėl bet kokie neaiškumai ginčo sutartyje turi būti aiškinami sutartį pasiūliusios šalies nenaudai; atsakovui, kaip vertybinių popierių rinkos profesionalui, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 20 p., ieškovei, kaip neprofesionaliam investuotojui, yra taikytini padidinti apsaugos reikalavimai tiems teisiniams santykiams, kurie susiejo ieškovę ir atsakovą tarpusavio teisėmis ir pareigomis. Mano, kad obligacijų pasirašymo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl suklydimo; ieškovė buvo įtikinta atsakovo atstovo- banko darbuotojo, jog obligacijų pasirašymo sutartis yra tokia pat saugi ir apdrausta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas tinkamai, t.y. aiškiai ir tiesiogiai neatskleidė ir nepaaiškino ieškovei esminių sutarties sąlygų ir esminio skirtumo nuo terminuoto indėlio sutarties. Atsakovas, pažeisdamas LR Finansų priemonių rinkų įstatymo 22 str.3d. reikalavimus, aiškiai ir suprantamai nesuteikė ieškovei visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pažeidė LR Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str.5d. reikalavimus nesiaiškindamas ieškovės žinių ir patirties investavimo srityje, pažeidė CK 1.5. str. numatytą sąžiningumo principą tyčia į sutartis įrašydamas klaidinančius duomenis apie produkto draudimą. Ieškovė nebuvo tinkamai informuota, jog jai parduodamos obligacijos kaip vertybiniai popieriai nėra apdraustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, dėl šios aplinkybės ieškovė suklydo, ir tai buvo esminė sąlyga, apsprendusi ieškovės valią sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovė sudarydama sutartį buvo sulaukusi 67 metų amžiaus ir tai taip pat įtakojo esminių klaidų sudarymą.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas SNORAS procesiniuose dokumentuose bei jo atstovas bylos nagrinėjimo metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; nurodė, kad byloje esantys ir atsakovo papildomai pateikiami dokumentai patvirtina, jog ieškovės ieškinys grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais bei prielaidomis. Ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą, ir tai jai buvo suprantama. Ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei sukeliamas pasekmes. Ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad sudarant sutartį, ieškovei nebuvo atskleistos ir išaiškintos esminės sutarties sąlygos, taip pat ji negavo visų šį sandorį lydinčių dokumentų. Tokie ieškovės teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kadangi savo parašu ieškovė patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį; kad ji su jomis sutiko ir jos išreiškė jos valią; parašu taip pat patvirtino, kad ji yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotoja buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir suprato jų pasekmes. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas netinkamai atliko kliento informavimo pareigą, tačiau ieškovės pasirašytų ginčijamo sandorio ir Aptarnavimo sutarties nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ne atsakovas, bet ieškovė, t.y. būtent ieškovė, įgyvendindama CPK 12 ir 178 straipsniuose numatytus reikalavimus, privalo įrodyti, jog ji nesusipažino su šiose sutartyse minimais dokumentais, o jos patvirtinimai neatitinka tikrovės. Nepagrįstas faktų, patvirtintų ieškovės parašu, neigimas negali būti laikomas tinkamu įrodymų byloje, nes ginčo šalies pasirašyti dokumentai negali būti paneigiami žodiniais paaiškinimais. Ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad ji buvo supažindinta su ginčijamame sandoryje ir Aptarnavimo sutartyje nurodytais dokumentais ir juos gavo. Pažymėjo, jog obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui, obligacija yra nesudėtinga finansinė prievolė, jos rizikos laipsnis yra žemas, egzistuoja vienintelė rizika – tai emitento nemokumas, tačiau apie šią riziką ieškovė buvo informuota. Akcentavo, jog ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 str. 7 d. nurodytą informaciją ir kartu patvirtino, kad supranta, kad jų atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės prievolės jai žinomos. Bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 str. 9 d. numatytą pareigą. Taip pat atsakovas nurodė, kad ieškovė turėjo daugybę terminuotųjų indėlių atsakovo banke, todėl objektyviai galėjo suvokti sudaromo ginčijamo sandorio esmę ir matyti akivaizdžius skirtumus tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nuostatos, kad sąskaitoje esančios lėšos yra draudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to ieškovė dar 2011 m. vasario mėn. buvo įgijusi obligacijų AB Ūkio banke, todėl visiškai akivaizdu, kad suvokė dėl kokio produkto sudaro ginčijamą sandorį.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesiniuose dokumentuos su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad aplinkybė, jog ginčo sutartimi įsigyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti suklydusi. Tvirtina, jog ieškovė įsigydama obligacijų savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jai priklausiusias lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas, ši situacija nepatenka į investuotojų direktyvos 2 str. 2 d.. Be to ieškovė sutartyje pasirašytinai patvirtino, kad sutinka su sutarties sąlygomis, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad ji nebuvo informuota apie rizikas. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes bankas to negali padaryti dėl jo bankroto. Tvirtina, jog remiantis kasacinio teismo praktika, ieškovei turėjo būti aišku, kad obligacija nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikos laipsniu.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki procesinio sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi, išnykus aplinkybėms, dėl bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.
Šalies argumentai
Ieškovė teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti jai ir jos atstovei nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2011-07-25 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9944282 ir Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725L990003, pagal kurią ieškovė už 6499,89 Eur įsigijo 65 vnt. 100 Eur nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma (b. l. 4,33). Obligacijos turėjo būti išpirktos 2012-08-02. 2011-07-25 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punke yra nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovę, jog atsakovo įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe Aprašymą ir Santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovė patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su jomis sutinka ir išreiškia Investuotojo valią. Ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos) bei su jomis sutinka.
Ieškovė prašo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl suklydimo.
Ieškovui, teigiančiam, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės, tenka pareiga įrodyti šį sandorio negaliojimo pagrindą (CPK 178 str.).
Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.).
Ieškovė įrodinėja, jog buvo suklaidinta dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, atsakovas neatskleidė ir neaiškino esminių sutarties sąlygų, todėl neleido suprasti ir įvertinti galimos rizikos. Bankui nesudarius klaidingos nuomonės dėl obligacijų draudimo, ieškovė sutarties nebūtų sudariusi.
Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas (jo darbuotojai), kaip nurodo ieškovė, būtų sąmoningai suteikęs (-ę) ieškovei neteisingą informaciją dėl obligacijų draudžiamumo. Šių teiginių, t. y. kad atsakovo darbuotojai patikino ieškovę, jog obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu, ieškovė jokiais įrodymais nepagrindė. Tokių nuostatų, t. y. kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas, nėra ir ieškovei pateiktuose dokumentuose..
Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Bylos duomenimis nustatyta, kad duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė nurodė, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FRPĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą. Ieškovė pradedant nuo 1999-03-05 su atsakovu sudarė 70 terminuoto indėlio bei terminuoti indėlio pratęsimo sandorių; iki 2011-11-16 turėjo įsigijusi AB Ūkio banko obligacijų taip pat buvo įsigijusi vertybinių popierių Šiaulių banke. Šios aplinkybės leidžia ieškovę vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t.y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.
Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojui, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius, patikinus, kad tai Saugus taupymo būdas. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovo vadybininkas ieškovei paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, obligacijų pasirašymo sutartis yra tokia pat saugi ir apdrausta įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad ieškovė dar iki ginčo sutarties sudarymo turėjo įsigijusi AB Ūkio banko obligacijų, todėl darytina išvada, kad jai turėjo būti žinomas tiek įgyjamas produktas, tiek visos rizikos. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas praėjęs nuo ginčo sutarties iki atsakovo veiklos apribojimo ir jo nemokumo konstatavimo buvo pakankamas, kad ieškovė visapusiškai įvertintų sudarytos sutarties sąlygas, obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo pareikšti ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo; ieškinys atmetamas.
Kadangi ieškinys atmetamas, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 96 str. 2 d., 98 str.).
Teismas šioje byloje turėjo 7,64 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą. Atsakovas įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1 270 Lt (367,82 Eur). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (CPK 98 str. 2 d.). Lietuvos teismuose yra nagrinėjama daug bylų dėl atsakovo išleistų obligacijų pasirašymo sutarčių, kurių ieškinio pagrindas ir dalykas iš esmės sutampa su nagrinėjama byla, šiose bylose trečiąjį asmenį atstovauja ta pati advokatų kontora. Atsižvelgiant į byloje pateiktų procesinių dokumentų skaičių, į tai, kad kiekvieno vėlesnio trečiojo asmens šiose bylose pateikto procesinio dokumento parengimas reikalauja mažiau darbo ir laiko sąnaudų, trečiojo asmens naudai priteistinos išlaidos už advokato pagalbą mažintinos iki 170 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. M. (a.k (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j.a.k.110069451) naudai 170 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybės naudai – 7,64 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.