Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,

atsakovės valstybės įmonės „Regitra“ Tauragės filialo atstovams Algimantui Tarabildai ir Skaidrei Virbickienei,

2018 m. rugsėjo 19 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ Tauragės filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) pripažinti neteisėtu atsakovo VĮ „Regitra“ Tauragės filialo (toliau – ir atsakovė) atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo (toliau – ir skundžiamas sprendimas), išreikštą 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 24-TR/18/1979 „Dėl vairuotojo pažymėjimo“ (toliau – ir Pažyma);

2) įpareigoti VĮ „Regitra“ Tauragės filialą grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimą.

Pareiškėjas nurodo, jog 2017 m. birželio 10 d. baigėsi Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6.- 2366-799/2014 atimtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas. Teigia, kad 2018 m. kovo 6 d. prašymu kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones ir paimtą vairuotojo pažymėjimą, prie prašymo pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad yra įvykdęs visus reikalavimus, numatytus asmenims, siekiantiems susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Pažyma buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą, motyvuojant tuo, kad pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

Su skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi mano, jog pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui įvykdė visus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau – ir SEAKĮ) ir Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, siekiant atgauti teisę vairuoti transporto priemones ir įgyti šią teisę patvirtinantį vairuotojo pažymėjimą.

Pažymi, kad kai kreipėsi į atsakovą dėl vairavimo egzamino perlaikymo, atsakovas jo neįspėjo ir neinformavo apie jokias kliūtis, siekiant susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą, todėl perlaikydamas vairavimo egzaminą ir įvykdydamas kitus SEAKĮ ir Taisyklėmis nustatytus reikalavimus, jis turėjo teisėtus lūkesčius susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones bei vairuotojo pažymėjimą. Be to, nurodo, jog Norvegijos apeliacinio teismo nuosprendžiu Norvegijoje jam yra atimta teisė vairuoti transporto priemones visam laikui, o ne laikotarpiui, kuris nurodytas Pažymoje. Teigia, kad Norvegijos apeliacinio teismo nuosprendžio dalis dėl vairavimo teisės atėmimo nėra pripažinta ir vykdoma Lietuvoje.

Pareiškėjas nurodo, kad Pažyma nepagrįstai grindžiama Taisyklių 39 punktu, kuriame numatyta, kad vairuotojo pažymėjimas neišduodamas jo atėmimo kitoje ES valstybėje narėje arba EEE valstybėje laikotarpiu, jei pastarasis vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas šiame punkte įvardytas priemones taikančioje valstybėje, kitas. Pažymi, kad jis į atsakovą kreipėsi ne dėl kito vairuotojo pažymėjimo išdavimo, o prašydamas grąžinti vairuotojo pažymėjimą, kuris buvo iš jo paimtas po administracinio teisės pažeidimo padarymo, už kurį buvo nubaustas 2 metų 6 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimu pagal 2014-12-10 Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014.

Atsakovas VĮ „Regitra“ Tauragės filialas atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką Europos Sąjungoje reglamentuoja 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (toliau – ir Direktyva 2006/126/EB), kurios nuostatos įgyvendinamos nacionaliniais teisės aktais – SEAKĮ ir Taisyklėmis. Teigia, kad pareiškėjas, žinodamas, jog jam nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 9 d. atimta teisė vairuoti transporto priemones Lietuvoje, kreipėsi į Norvegijos institucijas su prašymu išduoti jam norvegišką pažymėjimą, kurį Norvegijos institucijos jam išdavė 2014 m. gruodžio 15 d., t. y. praėjus penkioms dienoms nuo teisės vairuoti transporto priemones Lietuvoje atėmimo dienos, o 2018 m. vasario 8 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti norvegišką pažymėjimą į lietuvišką, nurodydamas melagingą keitimo pagrindą, t. y. kad 2014 m. gruodžio 15 d. išduotą norvegišką vairuotojo pažymėjimą yra pametęs.

Paaiškina, kad Norvegijos valstybinės kelių administracijos 2018 m. vasario 19 d. raštas patvirtina, jog pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. ir kad po penkerių metų (2021 m. gegužės 22 d.) pareiškėjas galės kreiptis į Norvegijos policiją, kad susigrąžintų savo vairuotojo pažymėjimą. Nurodo, jog, atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių 5 ir 39 punktais, Lietuvoje negali būti pripažįstamas Norvegijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas bei negali būti išduotas Lietuvos Respublikos pažymėjimas. Teigia, kad teikiant prašymus laikyti ar perlaikyti vairavimo egzaminus duomenys apie teikiančiuosius asmenis (jų įgytus vairuotojų pažymėjimus) registruose netikrinami, tačiau pareiškėjas, kuris įgijo teisę nusižengdamas teisės aktų reikalavimams (nuslėpdamas, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Norvegijos valstybėje išduoti vairuotojo pažymėjimai buvo sulaikyti kompetentingų institucijų, tuo pažeisdamas Taisyklių 9.2 punktą), negali turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad jo įgyta teisė bus ginama ir saugoma įstatymais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė tenkinti jį jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu atsiliepimą į pareiškėjo skundą palaikė ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo VĮ „Regitra“ Tauragės filialo atsisakymo tenkinti pareiškėjo K. B. prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo, išreikšto 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 24-TR/18/1979 „Dėl vairuotojo pažymėjimo“ bei atsakovo įpareigojimo grąžinti pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimą.

Byloje pateiktais Vairuotojų registro informacinės sistemos (toliau – ir VAIRIS) duomenimis pareiškėjui Lietuvoje 2009 m. gegužės 25 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2011 m. gegužės 25 d. Pareiškėjui Lietuvoje 2011 m. sausio 4 d. vėl išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2011 m. gegužės 25 d. Tačiau matyti, jog 2011 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvai iš Norvegijos Karalystės grąžintas pareiškėjui Lietuvoje 2009 m. gegužės 25 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2011 m. gegužės 25 d., nurodant, kad jis buvo pakeistas į Norvegijos Karalystės nacionalinį vairuotojo pažymėjimą. Pareiškėjui Norvegijos Karalystėje 2011 m. spalio 28 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), būsena – negaliojantis, priežastis – pakeistas.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014 pareiškėjui, be kita ko, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalį paskirta 2 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams bei nurodyta, kad nutarimas dėl specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo vykdomas nuo nutarimo priėmimo dienos.

Europos Sąjungos (ES) keitimosi vairuotojo pažymėjimų duomenimis sistemos (toliau – ir RESPER) duomenimis pareiškėjui Norvegijos Karalystėje 2014 m. gruodžio 15 d. vėl išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), būsena – negaliojantis, priežastis – disqualified.

Byloje pateiktu Norvegijos Karalystės pirmosios instancijos (Jaeren tingrrett) teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimu byloje Nr. 15-146208MED-JARE pareiškėjui uždrausta vairuoti Norvegijoje (vairavimo teisės praradimas) 2 metus ir 6 mėnesius bei nurodyta, kad, norėdamas atgauti vairavimo teisę, jis privalės iš naujo išlaikyti visą vairavimo egzaminą. Norvegijos Karalystės apeliacinio Gulating teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžiu byloje Nr. 15-194170AST- GULA/AVD1 pareiškėjas nuteistas vairavimo teisės Norvegijoje atėmimu visam laikui.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 8 d. prašymu, reg. Nr. 3G-TR/18/715, kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti užklausą dėl Norvegijos Karalystėje išduoto vairuotojo pažymėjimo keitimo į lietuvišką, nurodydamas, kad norvegiškas vairuotojo pažymėjimas yra nebegaliojantis, o 2014 m. gruodžio 15 d. pažymėjimą yra pametęs.

Norvegijos Karalystėje vairuotojo pažymėjimus išduodanti įstaiga (Statens vegvesen) 2018 m. vasario 19 d. raštu Nr. 18/2929-2 „Vairuotojo pažymėjimas –[K. B.]“ nurodė, kad pareiškėjo Norvegijos Karalystėje išduotą vairuotojo pažymėjimą policija atėmė 2016 m. gegužės 22 d. ir kad vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas „visam laikui“, be to, paaiškina, kad šiame kontekste „visam laikui“ reiškia, jog vairuotojo pažymėjimo negalima susigrąžinti mažiausiai penkerius metus ir po penkerių metų (2021 m. gegužės 22 d.) pareiškėjas galės kreiptis į Norvegijos Karalystės policiją, kad susigrąžintų savo vairuotojo pažymėjimą.

Pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. prašymu, reg. Nr. 3G-TR/18/1251, „Dėl teisės vairuoti transporto priemonės ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo“ kreipėsi į atsakovą, prašydamas vadovaujantis Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 „Dėl Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 17 punktu, grąžinti teisę vairuoti transporto priemones ir paimtą vairuotojo pažymėjimą.

Atsakovo 2018 m. kovo 9 d. pažyma Nr. 24-TR/18/1979 „Dėl vairuotojo pažymėjimo“, kurioje išreikštas skundžiamas sprendimas, pareiškėjui buvo atsakyta į 2018 m. kovo 6 d. prašymą Nr. 3G-TR/18/1251 „Dėl teisės vairuoti transporto priemonės ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo“ ir atsisakyta šį prašymą tenkinti. Minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, 39 punktu ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

Dėl pareiškėjo reikalavimų

Pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. prašymu, reg. Nr. 3G-TR/18/1251, „Dėl teisės vairuoti transporto priemones ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo“ prašė grąžinti teisę vairuoti transporto priemones ir paimtą vairuotojo pažymėjimą.

Europos Sąjungoje reglamentuotoje 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (nauja redakcija) 7 straipsnio 5 dalies a punkte nustatyta, kad nė vienas asmuo negali turėti daugiau kaip vieną vairuotojo pažymėjimą. Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai vienos valstybės narės išduoto galiojančio nacionalinio vairuotojo pažymėjimo savininkas pasirenka įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, jis gali prašyti, kad jo vairuotojo pažymėjimas būtų pakeistas lygiaverčiu pažymėjimu. Pažymėjimą keičianti valstybė narė gali patikrinti kuriai kategorijai pateiktas vairuotojo pažymėjimas iš tikrųjų tebegalioja. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybė narė atsisako išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas arba atimtas kitoje valstybėje narėje. Taip pat nustatyta, jog valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje. Be to, nurodyta, jog valstybė narė taip pat gali atsisakyti išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimas yra panaikintas kitoje valstybėje narėje. Direktyvos 2006/126/EB 15 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės padeda viena kitai įgyvendinti šią direktyvą ir keičiasi informacija apie jų išduotus, pakeistus, naujai išduotus, atnaujintus arba atšauktus pažymėjimus; jos naudojasi tam tikslui įkurtu ES vairuotojo pažymėjimų tinklu, jam pradėjus veikti.

Direktyvos 2006/126/EB nuostatos įgyvendinamos nacionaliniais teisės aktais – Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“.

SEAKĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyta, jog užtikrindama eismo saugumą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos, suderinusi su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką. SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalis (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalis) numato, kad užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta, be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

Vairuotojo pažymėjimų išdavimo, jų skelbimo negaliojančiais, naikinimo, saugojimo ir grąžinimo tvarka nustatyta Taisyklėse (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 5 punkte taip pat nurodyta, jog asmuo gali turėti tik vieną galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Taisyklių 39 punkte nurodyta, kad pareiškėjui teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba vairuotojo pažymėjimo galiojimo sustabdymo įstatymų nustatyta tvarka, jo galiojimo laiko apribojimo arba jo atėmimo, vairuotojo pažymėjimo galiojimo sustabdymo kitoje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje arba Europos ekonominės erdvės (toliau – ir EEE) valstybėje laikotarpiu, jei pastarasis vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas šiame punkte įvardytas priemones taikančioje valstybėje, kitas vairuotojo pažymėjimas neišduodamas.

Teisės vairuoti transporto priemones (toliau – ir teisė vairuoti) atėmimo ir vairuotojo pažymėjimo ar traktorininko pažymėjimo paėmimo, kai teisė vairuoti atimama vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje ir (arba) Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytais pagrindais, bei teisės vairuoti grąžinimo ir paimtų vairuotojo ar traktorininko pažymėjimų grąžinimo tvarką reglamentuoja Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 „Dėl Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Aprašo 1 punktas). Aprašo 17 punktas nustato, kad asmenys, iš kurių teisė vairuoti buvo atimta, siekdami susigrąžinti teisę vairuoti ir paimtus VĮ „Regitra“ padalinyje ar traktorininko pažymėjimą išduodančioje mokymo įstaigoje saugomus vairuotojo pažymėjimus ir (arba) traktorininko pažymėjimus (toliau – pareiškėjai), pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui, kai asmens sveikatos būklė ar elgesys atitinka nustatytus reikalavimus (jei teisė vairuoti buvo atimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą) arba praėjo 10 metų nuo paskutinio nutarimo (sprendimo) atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 ar 8 dalyje nustatytais atvejais), asmeniškai pateikia VĮ „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui, kuriame saugomas vairuotojo pažymėjimas, ar traktorininko pažymėjimą išduodančiai mokymo įstaigai, kurioje saugomas traktorininko pažymėjimas (jei vairuotojo pažymėjimas ir (arba) traktorininko pažymėjimas nebuvo paimtas arba Aprašo 24 punkte nurodytu atveju buvo paskelbtas negaliojančiu – bet kuriam VĮ „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui ar traktorininko pažymėjimą išduodančiai mokymo įstaigai), prašymą grąžinti teisę vairuoti (prašymo forma nustatyta Aprašo priede) (toliau – prašymas) ir 17.1-17.3, 18, 19 punktuose nurodytus dokumentus. Aprašo 22 punkto 6 dalyje nurodyta, jog jei priimamas sprendimas grąžinti teisę vairuoti, tačiau vairuotojo pažymėjimo ar traktorininko pažymėjimo galiojimo terminas yra pasibaigęs, negaliojantis vairuotojo pažymėjimas ar traktorininko pažymėjimas negrąžinamas; naujas vairuotojo pažymėjimas asmeniui išduodamas Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių nustatyta tvarka, o naujas traktorininko pažymėjimas – Traktorių ir savaeigių mašinų vairuotojų (traktorininkų) pažymėjimų išdavimo ir keitimo taisyklių nustatyta tvarka.

Nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad iki Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2366-799/2014 priėmimo pareiškėjas turėjo tuo metu galiojantį Norvegijos Karalystėje 2011 m. spalio 28 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra nebegaliojantis, nes buvo pakeistas į Norvegijos Karalystėje 2014 m. gruodžio 15 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris taip pat nuo 2016 m. gegužės 22 d. yra nebegaliojantis. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas šiuo metu turėtų ar kreipimosi į atsakovą metu turėjo kokį nors galiojantį vairuotojo pažymėjimą, byloje nėra. Nustatytos bylos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjui yra atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

Iš paminėtų teisės aktų nuostatų ir nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjui paimtas Norvegijos Karalystėje 2011 m. spalio 28 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Aprašo 22 punkto 6 dalimi, negali būti grąžintas, nes jis yra negaliojantis – jo galiojimo terminas pasibaigė jį pakeitus į Norvegijos Karalystėje 2014 m. gruodžio 15 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, vadovaujantis Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 4 dalimi, SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalimi (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., SEAKĮ 13 straipsnio 5 dalimi) bei Taisyklių 39 punktu, Lietuvoje neturi teisės gauti vairuotojo pažymėjimą vietoj išduoto kitoje valstybėje, kadangi pareiškėjas nepateikė ir nėra duomenų apie kitoje valstybėje jam išduotą galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Taip pat, vadovaujantis Direktyvos 2006/126/EB 11 straipsnio 4 dalimi bei Taisyklių 39 punktu, Lietuvoje pareiškėjas neturi teisės gauti naujo vairuotojo pažymėjimo, kadangi pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones Norvegijoje nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2021 m. gegužės 22 d.

Tokias išvadas patvirtina sisteminis, loginis ir teleologinis Direktyvos 2006/126/EB, Taisyklių bei Aprašo nuostatų aiškinimas. Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos Sąjungoje teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1204/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 ir kt.). Taigi, aiškinant ir taikant Taisykles turi būti atsižvelgiama į Direktyvos 2006/126/EB tikslus ir jos turinį. Pažymėtina, kad ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog pati direktyva negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 1986 m. vasario 26 d. sprendimo Marshall (152/84), 48 p.; 1987 m. spalio 8 d. sprendimo Kolpinghuis Nijmegen (80/86), 10 p., 1994 m. liepos 14 d. sprendimo Faccini Dori (C-91/92), 20 p.; 2004 m. sausio 7 d. sprendimo Wells (C-201/02), 56 p.; 2010 m. sausio 19 d. sprendimo Kücükdeveci (C-555/07), 46 p.). Be to, nacionalinės institucijos, taikydamos nacionalinę teisę, ypač specialiai direktyvų įgyvendinimui išleistus teisės aktus, nacionalinę teisę turi aiškinti atsižvelgdamos į direktyvų tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2345-11).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė įstatymų ar teisės aktų ir neviršijo savo kompetencijos, skundžiamas sprendimas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovas įsteigtas ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis), todėl, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundas dėl skundžiamo sprendimo pripažinimo neteisėtu ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo K. B. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ Tauragės filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.