Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lisela“ buvusio direktoriaus L. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties, kuria atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lisela“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įmonės bankrotą pripažinimo tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

teismas nepagrįstai kaip tyčinio bankroto pagrindus analizavo nutartyje pirmu, antru ir ketvirtu požymiu apibūdintus sandorius, kuriais bankroto administratorius nesirėmė. Kadangi teismas neskyrė žodinio posėdžio, ieškovas prarado galimybę į šiuos argumentus atsikirsti, dėl ko skundžiama nutartimi buvo pažeisti rungimosi, betarpiškumo, teismo nešališkumo ir dispozityvumo principai (CPK 12-15 str.); pagal 2006 m. spalio 13 d. sandorį, nurodytą kaip pirmas tyčinio bankroto požymis, ieškovas iš UAB „Lisela“ įsigijo turtą dėl to, kad jis buvo apleistas, jame vykdyti veiklos nebuvo įmanoma, o UAB „Lisela“ turėjo įsiskolinimą bankui. Ieškovas į šį turtą investavo ir savo lėšas, o vėliau jį išnuomojo UAB „Lisela“ veiklai vykdyti, iš ko ji gavo pajamų. Be to, įstatymas nedraudžia bendrovei sudaryti sandorio su jos direktoriumi; pagal 2005 m. gruodžio 14 d. sutartį, nurodytą kaip ketvirtas tyčinio bankroto požymis, UAB „Lisela“ pardavė UAB „Grimeda“ žemės sklypą su pastatais, įskaitant skerdyklą, dėl to, kad ši skerdykla dirbo nuotolingai, o bankui reikėjo grąžinti už šį turtą paimtą kreditą, kurio suma jau buvo pasiekusi 1 200 000 Lt. Pirkėjas sumokėjo 1 200 000 Lt, o 300 000 Lt grąžino produkcija. Taigi, šis sandoris leido atsakovui išvengti finansinių sunkumų; antru tyčinio bankroto požymiu nurodyto 2006 m. spalio 20 d. sandorio, sudaryto tarp UAB „Lisela“ ir V. S., naudingumą būtų galima nustatyti išklausant šio sandorio šalis bei įsigilinant į jo sudarymo aplinkybes; 2008 m. vasario 7 d. sandoriu (nurodytu kaip trečias tyčinio bankroto požymis) UAB „Lisela“ perleido A. V. valgyklą bei sandėlį tam, kad galėtų grąžinti bankui paskolą, palūkanas ir delspinigius. Vėliau šios patalpos buvo iš naujojo savininko išsinuomotos, nes jose veikusios parduotuvės apyvarta siekė 300 000 Lt. Taigi, šios parduotuvės veikla buvo pelninga, nepaisant mokamo nuomos mokesčio dydžio. Be to, naujasis savininkas nesutiko išnuomoti patalpų už mažesnę kainą, o panašaus objekto nebuvo įmanoma išsinuomoti; 2008 m. sausio 15 d. UAB „Lisela“ sudarė atlygintinę paskolos sutartį su M. J., nes paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti palūkanas (Paskolos sutarties 2.3.2 p., CK 6.872 str. 3 d.); 2010 m. sausio 6 d. UAB „Lisela“ pardavė akcijas už didžiausią pasiūlytą kainą (120 000 Lt). Teismas nepateikė įrodymų, kad akcijų kaina buvo realiai didesnė; UAB „Lisela“ pardavė daug ilgalaikio turto dėl to, kad apyvarta pradėjo mažėti, daug turto tapo nereikalinga. Už parduotą turtą gautos sumos atitiko rinkos kainą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 str. 4 d. 1 p.). Be to, turto likutinė vertė visais atvejais buvo daug mažesnė už jo pardavimo kainą. teismas, teigdamas, kad UAB „Lisela“ perleido turtą, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, neatsižvelgė į tai, kad už perleistą turtą gautos lėšos galėjo būti panaudotos tam pačiam tikslui. Taigi, ieškovas neatliko jokių tyčinių veiksmų, kuriais buvo siekiama tyčia bloginti UAB „Lisela“ finansinę būklę;skundžiama nutartis naikintina ir dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nes į šią bylą nebuvo įtraukti trečiaisiais asmenimis UAB „Grimeda“, UAB „Aibės logistika“, V. S., A. V. ir kiti, kuriuos teismas skundžiama nutartimi pripažino nesąžiningais (CK 6.67 str. 4 p., CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, jog tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs požymius, kuriais remiantis įmonės bankrotą galima pripažinti tyčiniu: kai įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba įvykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Vadinasi, siekiant nustatyti, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, turi būti nagrinėjamos faktinės aplinkybės, kurios atspindi įmonės sandorių, sudarytų dėl disponavimo/valdymo/naudojimosi jos turtu, sukeliamas pasekmes įmonės finansinei padėčiai. Paaiškėjus, kad šie sandoriai iš esmės pablogino įmonės finansinę padėtį, dėl ko ji tapo nemoki, arba jai jau būnant nemokiai, šiais sandoriais buvo iš esmės sumažintos kreditorių galimybės išsiieškoti skolas iš įmonės turto, turi būti nustatinėjama, ar įmonės valdymo organai, sudarinėdami tokio pobūdžio sandorius, suvokė jų sukeliamas pasekmes įmonei ir to siekė, ar vis dėlto tokį įmonės veiklos rezultatą nulėmė objektyvios nuo įmonės valdymo organų valios nepriklausančios priežastys, pavyzdžiui, ekonominė krizė, įmonės teikiamų paslaugų paklausos sumažėjimas, naujų konkurentų atėjimas į rinką ir pan.

Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtinta kreditorių, kurių reikalavimus patvirtino teismas, teisė kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Vadinasi, nepaisant to, kokia yra bankrutuojančią (bankrutavusią) įmonę administruojančio bankroto administratoriaus nuomonė dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kiekvienas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorius, kurio finansinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl įmonės tyčinio bankroto nustatymo. Nagrinėjamu atveju atsakovo B UAB „Lisela“ kreditorių komitetas 2011 m. kovo 31 d. nutarimu įpareigojo atsakovo bankroto administratorių pateikti pareiškimą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu (b.l. 1, t. 3). Nors bankroto administratorius šiame pareiškime nenurodė visų sandorių, kuriuos kaip atsakovo tyčinio bankroto požymius pirmosios instancijos teismas įvardino skundžiamoje nutartyje, visus šiuos sandorius buvo išdėstęs kreditorių komitetas savo rašytiniuose argumentuose, pateiktuose teismui (b.l. 2-4, 38-41, t. 3). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išnagrinėjęs ne tik tuos sandorius, kuriuos nurodė savo pareiškime bankroto administratorius, bet ir tuos sandorius, kuriuos savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė atsakovo kreditorių komitetas, nepažeidė jokių su įrodymų tyrimu susijusių civilinio proceso principų, o priešingai – išsamiai išnagrinėjo tų pareiškėjų (kreditorių) argumentus, kuriems įstatymo leidėjas ir suteikė teisę su atitinkamu pareiškimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kreiptis į teismą. Be to, bankroto bylų nagrinėjimas yra susijęs su viešojo intereso tenkinimu, dėl ko teismui tenka aktyvus vaidmuo, renkant įrodymus bankroto bylose (CPK 179 str. 3 d.). Vadinasi, nagrinėjamu atveju teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą sprendžiant klausimą dėl atsakovo B UAB „Lisela“ bankroto pripažinimo tyčiniu, rinkti įrodymus savo iniciatyva ir neapsiriboti tik tų sandorių nagrinėjimu, kuriuos bankroto administratorius buvo nurodęs kaip neigiamai įtakojusius atsakovo finansinę padėtį. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo ribas ir skundžiamoje nutartyje nepagrįstai kaip tyčinio bankroto pirmą, antrą ir ketvirtą požymius nurodė sandorius, kuriais nesirėmė bankroto administratorius.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta atskirojo skundo argumentus, kuriais ieškovas įrodinėja skundžiamoje nutartyje pirmu ir trečiu tyčinio bankroto požymiais nurodytų sandorių ekonominį naudingumą įmonei. Esminis ieškovo atskirojo skundo argumentas yra tas, kad įmonei 2006 m. spalio 13 d. pardavus nekilnojamąjį turtą gautos 6 000 Lt lėšos bei įmonei 2008 m. vasario 7 d. pardavus nekilnojamąjį turtą gautos 550 000 Lt lėšos buvo reikalingos pradelstam įsiskolinimui bankui padengti. Tuo tarpu iš kitų įmonės sudarytų sandorių matyti, kad įmonė beveik tuo pačiu metu, kuomet buvo sudaryti minėti sandoriai, 2006 m. spalio 20 d. sutartimi įsigijo 2 žemės ir miškų ūkio paskirties žemės sklypus už 350 000 Lt bei 2008 m. sausio 15 d. suteikė trečiajam asmeniui neatlygintiną 400 000 Lt dydžio paskolą, numatant jos grąžinimo terminą 2008 m. gruodžio 31 d. (b.l. 92, 173-178, t. 3). Pastarieji sandoriai patvirtina, kad tuo metu UAB „Lisela“ apyvartoje buvo laisvų lėšų (350 000 Lt ir 400 000 Lt), kurias ji galėjo panaudoti būtent pradelstam įsiskolinimui bankui grąžinti, dėl ko jai nebuvo būtina parduoti įmonės nekilnojamojo turto (už 6 000 Lt ir 550 000 Lt), kuriame ji ir toliau (po pardavimo) vykdė ūkinę-komercinę veiklą. Be to, šio nekilnojamojo turto (pastatų) pardavimas ir iš kart po to sekęs šių pastatų išsinuomojimas, dar kartą patvirtino šių pastatų perleidimo žalingumą įmonės finansinei padėčiai, nes kaip matyti iš nuomos mokesčio dydžio, atsakovas UAB „Lisela“ dar didesnę sumą nei už pastatų pardavimą gautos lėšos, įsipareigojo sumokėti naujiems pastatų savininkams už šių pastatų nuomą (b.l. 71-72, 76-81, 163-166, t. 3, papildomai bankroto administratoriaus pateiktų įrodymų 1 l.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš bankroto administratoriaus naujai pateiktų įrodymų paaiškėjo, jog pagal 2006 m. spalio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį atsakovui UAB „Lisela“ pardavus už 6 000 Lt nekilnojamąjį turtą atsakovo vadovui L. S., pastarasis kainą sumokėjo atsakovui tik daugiau nei po 1 metų, tai yra 2007 m. gruodžio 18 d. Tą pačią dieną visą 6 000 Lt sumą atsakovas sumokėjo L. S. kaip nuomos mokestį už minėtą nekilnojamąjį turtą. Taigi, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonė pagal šį sandorį gautų pinigų nepanaudojo savo ūkinės-komercinės veiklos nuostoliams padengti ar, kaip ieškovas atskirajame skunde teigia, bankiniam įsiskolinimui grąžinti. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytus ieškovo atskirojo skundo argumentus, jog skundžiamoje nutartyje kaip pirmo ir trečio tyčinio bankroto požymiai nurodyti sandoriai buvo ekonomiškai naudingi įmonei (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija iš ieškovo L. S. 2010 m. spalio 1 d. pateikto paaiškinimo bankroto administratoriui nustatė, kad atsakovui pagal 2005 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavus UAB „Grimeda“ žemės sklypą su skerdykla ir kitais jame buvusiais pastatais, už 1 500 000 Lt, liko nepadengtas dėl šios skerdyklos darbo atsiradęs 1 000 000 Lt nuostolis, dėl ko atsakovas iš banko paėmė 850 000 Lt kreditą (b.l. 78, t. 2). Įvertinus šią aplinkybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog iš šio sandorio gautomis 1 200 000 Lt dydžio lėšomis buvo padengtas įsiskolinimas bankui, nepaneigia paties sandorio nuostolingumo įmonei, nes ji padengusi vieną kreditą, turėjo imti kitą. Taigi, sudarius minėtą pirkimo-pardavimo sutartį, iš esmės įmonės finansinė padėtis nepagerėjo, tačiau ji neteko vertingo turto. Be to, teisėjų kolegijai iš bankroto administratoriaus išreikalavus naujus įrodymus, paaiškėjo, kad atsakovui sudarius 2005 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas po šios sutarties sudarymo jokių lėšų negavo. Iš bankroto administratoriaus pateiktų atsakovo sąskaitų išklotinių matyti, kad UAB „Grimeda“ atsakovui laikotarpyje nuo 2005 m. spalio 11 d. iki 2005 m. lapkričio 24 d., tai yra dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, sumokėjo 1 230 000 Lt, ką šalys laikė kainos už parduotą turtą daliniu sumokėjimu. Tuo tarpu likusi turto pardavimo kaina buvo įskaityta kaip atsakovo turėti įsiskolinimai UAB „Grimeda“ už prekes. Nors bankroto administratorius pateikė atsakovo sąskaitų aktyvumo ataskaitą, joje atsispindi tik faktas, kad iš UAB „Grimeda“ gautos lėšos buvo panaudotos tam tikriems atsiskaitymams. Tuo tarpu kokios konkrečiai atsakovo skolos (pavyzdžiui, kreditas, paimtas įmonės veiklai vykdyti, ar lizingas už automobilį, kuriuo naudojosi įmonės akcininkas) buvo dengtos gautomis iš UAB „Grimeda“ lėšomis šioje ataskaitoje neatsispindi. Taigi, iš byloje esančių įrodymų viseto neįmanoma nustatyti, kad iš UAB „Grimeda“ gautos lėšos buvo panaudotos tikslingai, siekiant pagerinti įmonės vykdomos veiklos našumą bei finansinę padėtį. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė atskirojo skundo argumento, jog ši sutartis atsakovui buvo finansiškai naudinga, už parduotą turtą gautomis 1 200 000 Lt lėšomis sumažinant atsakovo įsiskolinimą bankui (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 1 d.). Ieškovas atskirajame skunde teigdamas, kad skundžiamoje nutartyje kaip antras tyčinio bankroto požymis nurodytas sandoris, kuris 2006 m. spalio 20 d. buvo sudarytas tarp UAB „Lisela“ ir jos vadovo (bei akcininko) tėvo V. S. dėl žemės sklypų įsigijimo UAB „Lisela“ nuosavybėn, buvo ekonomiškai naudingas įmonei, nepateikė jokių šią prielaidą patvirtinančių paaiškinimų ar kitokių įrodymų. Todėl teisėjų kolegija minėtą ieškovo atskirojo skundo motyvą atmeta kaip neįrodytą (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija iš 2008 m. sausio 15 d. tarp atsakovo UAB „Lisela“ ir M. J. sudarytos paskolos sutarties turinio nustatė, kad šalys šios sutarties 3.2 punkte susitarė, jog paskolos gavėjas M. J. moka paskolos davėjui 0 procentų dydžio palūkanas už pagal sutarties 1.2 punktą suteiktą 400 000 Lt dydžio paskolą (b.l. 92, t. 3). Vadinasi, paskolos sutarties šalys buvo susitarusios dėl neatlygintino paskolos suteikimo. Tuo tarpu ieškovas atskirajame skunde teigdamas, kad paskolos gavėjas buvo įsipareigojęs mokėti tam tikro dydžio palūkanas, įrodymų, kad šalys buvo sudariusios šios paskolos sutarties pakeitimą ar kad paskolos gavėjas atsakovui palūkanas mokėjo nepateikė. Todėl teisėjų kolegija ieškovo atskirojo skundo argumentą, kad minėta paskolos sutartis buvo atlygintinė, atmetama kaip neįrodytą (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp atsakovo UAB „Lisela“ ir UAB „Gulbelė“ sudarytos sutarties dėl UAB „Lisela“ turėtų UAB „Aibės logistika“ 600 vienetų akcijų pardavimo sudarymo datą (2010 m. sausio 6 d.), sprendžia, jog šios sutarties sudarymas likus mažiau nei dviem savaitėms iki paties vadovo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Lisela“, patvirtina atsakovo vadovo sąmoningą siekį sumažinti nemokios įmonės turimą turtą iki bankroto bylos jai iškėlimo. Be to, aplinkybė, kad visa pagal šią sutartį už akcijas gauta 120 000 Lt kaina buvo panaudota tik vieno atsakovo kreditoriaus UAB „Aibės logistika“ įsiskolinimams padengti, kurio akcijos ir buvo parduotos, tik dar kartą patvirtina jau prieitą išvadą, kad šia sutartimi nebuvo siekta gauti įmonei ekonominės naudos, tai yra atgaivinti įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir eliminuoti bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Taigi, įvertinus šios sutarties sudarymo aplinkybes bei pagal ją gautų lėšų panaudojimo paskirtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši sutartis buvo atsakovui UAB „Lisela“ ekonomiškai nenaudinga, nepaisant akcijų pardavimo kainos dydžio. Todėl ieškovo atskirojo skundo argumentai, jog skundžiamoje nutartyje nepagrįstai buvo nuspręsta dėl per mažos akcijų pardavimo kainos, atmetami kaip neįtakojantys pirmosios instancijos teismo prieitos išvados, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas atitiko tyčinio bankroto požymiui būdingas sąlygas. Dėl tos pačios priežasties atmetami ir tie ieškovo atskirojo skundo argumentai, kuriais teigiama, jog atsakovas, sudarydamas eilę ilgalaikio turto perleidimo sandorių, turtą perleido pagal rinkos kainas. Kaip matyti iš šių sandorių sudarymo datų, jie buvo sudaryti ne tik įmonei būnant akivaizdžiai nemokiai, bet net ir po to, kai pats atsakovo vadovas jau buvo kreipęsis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Vadinasi, atsakovo vadovas, suvokdamas, kad įmonei bus iškelta bankroto byla, ir toliau sąmoningai mažino įmonės turtą, sudarinėdamas šio turto perleidimo sandorius. Taigi, nepaisant turto perleidimo kainos, šių sandorių sudarymo aplinkybės, tikslas bei pasekmės įmonės finansinei padėčiai taip pat atitinka tyčinio bankroto požymiams būdingas sąlygas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos nutarties motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išanalizavo faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo UAB „Lisela“ sandorių sudarymo aplinkybėmis, sąlygomis, šalimis bei pasekmėmis, ir, atsižvelgęs į tai, kad šiais sandoriais buvo pabloginta atsakovo finansinė padėtis bei esmingai sumažintas atsakovo turtas, pagrįstai priėjo išvados, kad atsakovo vadovas, sudarinėdamas minėtus sandorius, sąmoningai ir tendencingai blogino atsakovo galimybes atsiskaityti su kreditoriais, tai yra tyčia privedė įmonę prie bankroto. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, kad skundžiamoje nutartyje neįrodyti atsakovo vadovo tyčiniai veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų atsakovo kreditoriams vykdymo (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnį tuo atveju, jei įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra nustatinėjama, ar tam tikri įmonės valdymo organų sudaryti sandoriai buvo priešingi įmonės tikslams bei įtakojo įmonės nemokumą ar/ir sumažino įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, tačiau pačių sandorių pripažinimo negaliojančiais nėra sprendžiama. Vadinasi, tam tikrų sandorių analizavimas, sprendžiant klausimą dėl atsakovo UAB „Lisela“ bankroto pripažinimo tyčiniu, savaime nelėmė šių sandorių pripažinimo negaliojančiais (nuginčijimo) bei atitinkamai neįtakojo sandorių šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Todėl ieškovo atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama nutartis naikintina dėl to, jog teismas neįtraukė byloje dalyvaujančiais asmenimis sandorių, kuriais remiantis atsakovo bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, šalių, atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad bankroto administratorius tik praėjus daugiau nei mėnesiui nuo tada, kai jį įpareigojo kreditorių komitetas, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl tyčinio bankroto, teismo nustatytus pareiškimo trūkumus ištaisė tik po daugiau nei dviejų mėnesių bei pareiškime nurodė ne visus sandorius, kurie kėlė įtarimų kreditoriams, atkreipia teismo ir kreditorių dėmesį, kad bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) turi teisę kreiptis į teismą dėl įmonės administratoriaus pakeitimo, jeigu iškyla pagrįstos abejonės dėl administratoriaus veiklos tinkamumo (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 8 str. 2 p., 23 str. 13 p.). Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje bankroto bylą nagrinėjantis teismas, turėdamas duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti administratoriaus pareigų tinkamu vykdymu, gali svarstyti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2459/2011, 2009 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-67/2009, 2007 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-693/2007).

Teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Lisela“ akcininko ir buvusio direktoriaus L. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutarties, nenustatė CPK 329 bei 330 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.