Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-07-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-335/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-21
Bylos Nr.
1A-335/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Viktoras Kažys, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
Nuteistasis
G. A.
Advokatai
Marija Bartaševičiūtė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-335/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6; 1.2.23.3.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Albino Bielskio, Viktoro Kažio,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūteinuteistajai G. A.,gynėjai advokatei Marijai Bartaševičiūtei,vertėjai Vladislavai Tumas

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 260 straipsnio 3 dalyje ir nuteista laisvės atėmimo bausme 12 (dvylikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. nuteista už tai, kad 2010 m. sausio 8 d. vakare, romų bendrijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) , iš tyrimo metu nenustatyto asmens nusipirkdama į skolą už 3 000 Lt neteisėtai įgijo 46,585 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis - 14,398 g narkotinės medžiagos heroino bei šią medžiagą laikė anksčiau nurodytame name iki 2010 m. sausio 11 d., kai tą pačią dieną apie 15 val. 30 min. policijos pareigūnai atliko kratą ir minėtą kiekį – 14,398 g heroino surado ir paėmė. Šiais veiksmais G. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistoji, prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. ir sušvelninti jai paskirtą bausmę.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad ji visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo, narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo turint tikslą jas parduoti, tačiau ji nerealizavo pardavimo, nes nežinojo kam parduoti narkotines medžiagas. Apeliantė teigia norėjusi grąžinti narkotines medžiagas, paimtas į skolą, vaikinui, kuris jai jas pardavė. Dėl to, kad narkotikų ji nepardavinėjo, jie buvo jos namuose, kad sugrąžintų juos tiekėjui. Narkotikus surado nuteistosios namuose, jai nedalyvaujant. Tą dieną ji pati atvyko į Narkotikų kontrolės skyrių. Davė nuoširdžius parodymus. Papasakojo, kaip įgijo juos ir iš ko. Ji neatsisakė bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis. Norėjo parodyti tą vaikiną, bet jai nebuvo suteikta tokia galimybė. Apeliantė nurodo, kad labai gailisi dėl padaryto. Teismas nenustatė galimo heroino pardavimo fakto, neapkaltino dėl heroino pardavimo, tik dėl neteisėto heroino įgijimo ir laikymo. Nuteistoji prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ji viena augina tris nepilnamečius vaikus (vienas turi invalidumą). Gyvena iš atsitiktinių uždarbių, vaikų pašalpų. Oficialiai į darbą jos nepriima, nors ji ir yra užsiregistravusi darbo biržoje. Apeliantė mano, kad paskirta jai bausmė yra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. A. kaltė padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistoji apeliaciniame skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių. Nuteistoji nesutinka su jai paskirtos bausmės dydžiu, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

BK 54 straipsnio 2 dalyje išdėstytos įstatymo nuostatos, kurios skirtos bausmei individualizuoti. Bausmės dydžio paskyrimo motyvai nurodyti pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje. Svarstydamas skirtinos bausmės dydį teismas įvertino tai, kad apeliantas padarė tyčinį labai sunkų baigtą nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino nuteistosios prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir jos nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į bylos duomenis, charakterizuojančius pačią nuteistąją, t. y. tai, kad ji jau buvo teista už nusikaltimą, susijusį su psichotropinių medžiagų disponavimą, turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, yra bausta administracine tvarka, į narkologinę įskaitą neįrašyta. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad G. A. turi tris nepilnamečius vaikus. Pirmosios instancijos teismas pripažino G. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos padarymo gailisi. G. A. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė G. A. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Tokie išsamūs bausmės skyrimo motyvai leidžia teigti, kad teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais baudžiamaisiais bausmės skyrimo pagrindais. Prašydama švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę apeliantė skunde savo prašymą motyvuoja būtent tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias teismas jau įvertino ir vadovavosi skirdamas aukščiau minėtą laisvės atėmimo bausmę, bei nurodo, kad dieną, kada jos namuose kratos metu buvo surastos narkotinės medžiagos ji pati atvyko į Narkotikų kontrolės skyrių, kur davė nuoširdžius parodymus. Tačiau apeliantės parodymai apie savanorišką atvykimą į policijos įstaigą neatitinka baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams. Liudytojas A. M. (Vilniaus aps. VPK NTS NKS tyrėjas) apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. sausio 11 d. Apie 17 val. 30 min. skyriuje pasirodė įtartina, išvaizda panaši į narkomanę, moteris, kuri netrukus išėjo. Tačiau jai išėjus į gatvę, pareigūnas ją pasekė ir pamatė Palangos gatvėje stovinčią G. A., kurią kartu su kitu tyrėju M. M. sulaikė ir pristatė į skyrių. Ji iškarto prisipažino, kad narkotikai priklauso jai (b. l. 47). Šio liudytojo parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 181). Taigi, iš šių parodymų matyti, kad apeliantė neatvyko pati į policijos įstaigą, o davė parodymus po jos sulaikymo. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajai atsižvelgė į tai, kad ji augina tris nepilnamečius vaikus, tačiau aplinkybės, kaip nurodo nuteistoji apeliaciniame skunde, kad jos vienas vaikas turi invalidumą nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys duomenys.

Nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo motyvai, įvertinus padaryto nusikaltimo aplinkybes, šios veikos pavojingumo laipsnį leidžia teigti, kad teismas paskyrė apeliantei bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė negu įstatymo sankcijoje už tokį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija neranda pakankamo pagrindo apeliantei taikyti BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Galimybę skirti švelnesnę už minimalią bausmę asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką, numato BK 62 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 4 dalis. Pastaroji dalis skirta tik tiems asmenims, kurie dalyvavo tyčia nužudant, priklausydami nusikalstamam susivienijimui ar organizuotai grupei, todėl apeliantei netaikytina. Netaikytina apeliantei ir BK 62 straipsnio 2 dalis, nes išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nors ir nustatyta, kad nuteistoji išlaiko tris mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, šią aplinkybę nurodo ir pati nuteistoji, tačiau 62 straipsnio 2 daliai taikyti reikalinga, kad būtų bent dvi kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o to šioje byloje nėra. Nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies, nes nėra įstatyme numatytų visų tam reikiamų sąlygų – atvykimo ir pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką, prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi arba padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką, nes kaip jau buvo paminėta, apeliantė pati neatvyko į policijos įstaigą. Kokių nors išskirtinių aplinkybių, kuriomis būtų galima padaryti išvadą, jog nuteistajai paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nėra, jos nenurodytos ir apeliaciniame skunde, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir paskirti švelnesnę bausmę, nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, G. A. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Albinas BielskisViktoras Kažys