- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-14
- Bylos Nr.
- A-581-143/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02111-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- Kėdainių rajono Aušros žemės ūkio bendrovės
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kėdainių rajono Aušros žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kėdainių rajono Aušros žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Kėdainių rajono Aušros žemės ūkio bendrovė (toliau – ir pareiškėjas, Aušros žemės ūkio bendrovė, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 6–8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centras) 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (1.1.4.) S-220 ,,Dėl skundo“; 2) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. (duomenys neskelbtini), 4 dalyje „Nuosavybė: 4.1. Nuosavybės teisė Savininkas: Lietuvos Respublika, a. k. (duomenys neskelbtini)“, yra neteisingas; 3) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. (duomenys neskelbtini), 6 dalyje „Kitos daiktinės teisės: 6.1. Turto patikėjimo teisė Patikėtinis: M. Melnikaitės kolūkis“, yra neteisingas; 4) pripažinti, kad nekilnojamojo turto – malūno, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė yra Aušros žemės ūkio bendrovė.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamame sprendime nurodyta, jog jis nesilaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio reikalavimų. Ši išvada yra neteisinga, nes jis įvykdė visus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tačiau atsakingos institucijos vengia pripažinti padarytą klaidą įteisinant nuosavybę. Jeigu M. Melnikaitės kolūkis būtų buvęs M. Melnikaitės tarybinis ūkis, klaidos nebūtų buvę, tačiau M. Melnikaitės kolūkyje buvo kooperatinė-kolūkinė nuosavybė, todėl visas turtas, perduotas kolūkiui, tapo kolūkio nuosavybe.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad skundas yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas skundžiamame sprendime nurodytais motyvais, kadangi tiek registro tvarkytojui, tiek teismui pateiktų skundų turinys yra iš esmės tapatus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 68–70) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas (toliau – ir VĮ Registrų centro Kauno filialas) 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (3.1.6.)KAS-2901 atsisakė patenkinti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškimą. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 16 d. pateikė skundą VĮ Registrų centrui, kuriame prašė: 1) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. (duomenys neskelbtini), 4 dalyje „Nuosavybė: 4.1. Nuosavybės teisė Savininkas: Lietuvos Respublika“, yra neteisingas; 2) pripažinti, kad įrašas, esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. (duomenys neskelbtini), 6 dalyje „Kitos daiktinės teisės: 6.1. Turto patikėjimo teisė Patikėtinis: M. Melnikaitės kolūkis“, yra neteisingas; 3) „Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nurodyti, kad nekilnojamojo turto – malūno (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko įrašas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), savininkas yra M. Melnikaitės kolūkis (Aušros žemės ūkio bendrovė)“. Atsakovas nurodė, kad nuosavybės teisių įregistravimo, išregistravimo ar registro duomenų pakeitimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – ir Nuostatai), todėl pareiškėjas, siekdamas pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, registro tvarkytojui turi pateikti prašymą, kaip tai nustatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje ir Nuostatų 1 skirsnyje. Atsakovas paaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimas nėra teritorinio registratoriaus sprendimas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio prasme, t. y. nėra sprendimas dėl daiktų, daiktinių teisių ar juridinių faktų registravimo, pareiškėjo skundas nagrinėtinas ne Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kaip tai nustato Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnis.
Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VĮ Registrų centro 2015 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. (1.1.4.) S-220 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei Nuostatai. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą, inter alia (be kita ko), VĮ Registrų centrą, įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires (pagal savo kompetenciją)). Veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires (viršijant įgaliojimus)) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1660/2012).
Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 29 straipsniu. Nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 16 d. prašyme VĮ Registrų centrui reikalavo pripažinti juridinius faktus. Kaip ginčijamame sprendime teisingai nurodė atsakovas, registro tvarkytojui nėra suteikti įgaliojimai pripažinti juridinius faktus, jis tik nagrinėja prašymus įregistruoti juridinius faktus pagal pateiktus dokumentus, tai matyti iš nurodyto Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio ir iš 26 straipsnio 3 dalies. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimas pripažinti juridinius faktus nebuvo prašymas, pagal kurį registro tvarkytojas turėjo įgalinimus priimti vieną iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje įvardytų sprendimų, t. y. įregistruoti juridinius faktus pagal pateiktus dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centro 2015 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (1.1.4.) S-220 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti remiantis skunde išdėstytais ar kitais pagrindais nėra pagrindo, o VĮ Registrų centro Kauno filialo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. (3.1.6.)KAS-2901 nėra teritorinio registratoriaus sprendimas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio prasmę. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo sprendimas yra pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kitus skundo reikalavimus, kaip išvestinius, teismas atmetė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas – teisėja Irena Paulauskienė buvo priėmusi jam nepalankius procesinius sprendimus. Teismo buvo suklaidintas. Atvykus į teismą, paaiškėjo, kad terminas skundui paduoti yra atnaujintas ir byla bus nagrinėjama iš esmės. Be to, atsakovas klaidino teismą, o teismas patikėjo nepagrįstais atsakovo aiškinimais, visiškai nesigilindamas į bylos esmę. Atsakovas nedalyvavo teismo posėdyje ir jo metu iš atsakovo nebuvo gauta jokių įrodymų. Pabrėžia, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio reikalavimai buvo įvykdyti, taip pat įvykdyti kiti įstatymų reikalavimai. Skunde buvo išdėstęs keturis prašymus, todėl teismas privalėjo aptarti kiekvieną reikalavimą. Teismas privalėjo ištaisyti atsakovo padarytas klaidas, o jos yra akivaizdžios. Kėdainių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1964 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 440 šios bylos ginčo objektas, nekilnojamasis turtas – malūnas, buvo perduotas M. Melnikaitės kolūkiui ir tapo kolūkio nuosavybe. Pripažinus, kad ginčo objektas, nekilnojamasis turtas – malūnas – nėra valstybės nuosavybė, galima apginti Aušros žemės ūkio bendrovės turtines teises ir atkurti pažeistą teisingumą. Svarbu, kad skundas būtų ištirtas tinkamai ir priimtas teisingas procesinis sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, siekdamas panaikinti (pripažinti neteisėtais) įrašo Nekilnojamojo turto registre - nekilnojamojo daikto – pastato-malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Malūnas), duomenis: savininką – Lietuvos Respubliką – ir patikėtinį – M. Melnikaitės kolūkį, padavė VĮ Registrų centro Kauno filialui 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškimą (prašymą), kuriame prašė pripažinti paminėtus duomenis neteisingais bei pripažinti, kad Malūno savininkas yra jis (pareiškėjas). Byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo ginčijamas įrašas (paminėti duomenys apie Malūno savininką ir patikėtinį) įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą Kėdainių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1964 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 440 pagrindu. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikdamas kartu su paminėtu 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškimu (prašymu) kitus (vėlesnius) dokumentus, traktavo šio sprendimo (Nr. 440) turinį kitaip, negu jis buvo traktuotas įrašant ginčo duomenis į Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro registrą, kurio duomenys nuo 1998 m. sausio 1 d. buvo perkelti į Nekilnojamojo turto registrą.
Iš VĮ Registrų centro Kauno filialo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo (kuris buvo priimtas pagal paminėtą pareiškėjo 2014-11-10 pareiškimą) matyti, kad pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, nurodant, jog pareiškėjas nepateikė teritoriniam registro tvarkytojui duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo ginčijama daiktinė (valstybės nuosavybės) teisė yra pasibaigusi, kaip tai yra numatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (b. l. 14).
Pasisakydama dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą pakeisti jo nurodytu būdu Nekilnojamojo turto registre esančius (pirmiau aptartus) duomenis apie nuosavybės teisę į Malūną, nesutinka su paminėto Kėdainių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1964 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 440 traktavimu ir su šiam sprendimui registro tvarkytojo suteikta reikšme, sprendžiant klausimą dėl jo (pareiškėjo) nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Tai iš esmės reiškia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas siekia paneigti istorinių įrašų Nekilnojamojo turto registre pagrįstumą. Todėl byloje yra būtina apsvarstyti klausimą dėl pareiškėjo nurodytų argumentų reikšmės Nekilnojamojo turto registro įstatymo taikymo prasme.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas paneigti jo nurodytų įrašų Nekilnojamojo turto registre teisingumą, įstatymų nustatyta tvarka privalėjo paneigti paminėto Kėdainių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1964 m. gruodžio 9 d. sprendimo įvertinimą (traktavimą), kuris yra išreikštas jo (pareiškėjo) kvestionuojamais įrašais apie daiktinę teisę į Malūną Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į nurodytų dokumentų nuginčijimo specifiką, tai galėjo (turėjo) būti padaryta, paduodant tam tikrus prašymus (ieškinius) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiame kontekste pažymėtina, kad (kaip matyti iš paminėto pareiškėjo 2014-11-10 pareiškimo VĮ Registrų centro Kauno filialui) Kėdainių rajono apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. 2-929-550/2014 dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąja senatį fakto nustatymo.
Pareiškėjo kartu su jo 2014 m. lapkričio 10 d. prašymu teritoriniam registro tvarkytojui paduoti dokumentai negali būti laikomi tinkamais (Nekilnojamojo turto registro įstatymo numatytais) Kėdainių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1964 m. gruodžio 9 d. sprendimo kitokią, t. y. pareiškėjo nurodytą, reikšmę patvirtinančiais dokumentais, nes jie atsirado po šio sprendimo priėmimo ir yra iš šio sprendimo išvestiniai dokumentai. Todėl nei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, nei šio įstatymo 22 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu šie dokumentai nepripažintini reikšmingais nagrinėjamai bylai.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir iš esmės pagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str.).
Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas argumentas dėl tariamo teisėjos I. Paulauskienės šališkumo, ABTĮ 47 straipsnio taikymo požiūriu, kolegijos nepripažintinas pagrįstu, nes, viena vertus, kaip matyti iš šios teisėjos priimtos 2015 m. balandžio 27 d. nutarties, joje buvo sprendžiamas klausimas (dėl termino paduoti skundą teismui atnaujinimo), kuris nėra susijęs su šios administracinės bylos esme. Antra vertus, nušalinimas šiai teisėjai pareiškėjo nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 5 d. posėdyje, kai byla buvo teismo pradėta nagrinėti ir nagrinėjama iš esmės, todėl pareiškėjo tik apeliaciniame skunde iškeltas teisėjos I. Paulauskienės šališkumo klausimas gali būti vertinamas tik kaip papildoma priemonė nuginčyti pareiškėjui nepalankų teismo sprendimą, o tai prieštarauja teismo nušalinimo instituto panaudojimo paskirčiai ABTĮ 47 straipsnio taikymo prasme.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Kėdainių rajono Aušros žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.