Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. M. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo R. M. prašymas atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

Teisėja, susipažinusi su teismui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, R. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 2 metams ir 3 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Teismas teisingai įvertino bylos faktus, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Nuteistasis R. M. siekia, kad pagal BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) nuostatas jam būtų atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, paskirtos 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios dalį jis jau yra atlikęs, vykdymas.

Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizavimo bei jos ekonomiškumo principus. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, ši poveikio priemonė taikoma asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų tuo atveju, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, o BK 75 straipsnio nuostatų taikymas, kaip teisingai nurodė ir apygardos teismas, teismo diskrecijos teisė. Šį baudžiamąjį įstatymą teismas taiko tik byloje esant tam tikrai įstatymo leidėjo nustatytai sąlygų visumai ir tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokio klausimo išsprendimo rezultatas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo.

Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat turi įvertinti ir visas kitas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015). Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinė nutartis 2K-61-895/2015).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam R. M., nes aptariamu atveju yra BK 75 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjo nustatytos sąlygos. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, R. M. nuteistas 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą.

Tačiau, kaip minėta, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, taikydamas šią teisės normą, teismas privalo įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, o aplinkybių visuma turi sudaryti prielaidas daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Nesutiktina su nuteistojo R. M. skundo teiginiais, kad teismas be pagrindo vertino jo padaryto nusikaltimo pobūdį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo, kitaip nei mano R. M., be kitų aplinkybių, privalėjo įvertinti ir jo padaryto nusikaltimo pobūdį. Priešingu atveju, atsirastų pagrindas pripažinti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apygardos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias tiek su nuteistojo R. M. padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad R. M. nuteistas už tyčinę veiką, kurią jis padarė veikdamas kartu su organizuota grupe, siekdamas savanaudiškų tikslų, jo nusikalstami veiksmai pasireiškė tiesioginiu realizavimu gautų draudžiamų medžiagų pirkėjams. Apygardos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad R. M. kaltės dėl jam inkriminuotų veikų nepripažino. Be to, byloje yra duomenų, neigiamai charakterizuojančių R. M., apie tai, kad 2012 metais prieš R. M. buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau jis nutrauktas pagal BK 38 straipsnį susitaikius su nukentėjusiuoju. Kita vertus, nagrinėjamu atveju aktuali ir ta aplinkybė, kad per laikotarpį, kai ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme ir po nuosprendžio paskelbimo, R. M. padarė net 6 administracinius teisės pažeidimus (Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys). Nors nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, tačiau nurodytos aplinkybės nepatenkinamai apibūdina R. M. asmenybę, patvirtina jo antivisuomenines nuostatas, rodo, kad jis linkęs nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų. R. M. padaryti administraciniai teisės pažeidimai, susiję su girto pasirodymu viešoje vietoje, alkoholinių gėrimų gėrimu viešosiose vietose, leidžia teigti, kad nuteistasis, be kita ko, linkęs vartoti ir alkoholinius gėrimus. Nuteistojo antivisuomeninių nuostatų nepaneigia R. M. akcentuojama aplinkybė, kad jis už administracinių teisės pažeidimų padarymą paskirtas baudas yra beveik visas sumokėjęs. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, jog R. M. nelinkęs keisti savo elgesio.

Byloje nenustatyta R. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistasis į narkologinę įskaitą neįrašytas, dirba, vedęs, turi išlaikytinių (2 mažamečius vaikus). Byloje nėra duomenų, kad R. M. yra gydytas psichiatrinėse ligoninėse, per bausmės atlikimo laikotarpį būtų pažeidęs pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles. Tačiau vien šios aplinkybės, jas įvertinus aptartų bylos duomenų kontekste, nesudaro prielaidų susiformuoti aukštesnės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui, kad R. M. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, jog bausmės vykdymo atidėjimas turės poveikį R. M., ateityje jis laikysis įstatymų ir nenusikals.

Byloje taip pat nėra pagrindo manyti, kad realiu bausmės atlikimu kokiu nors būdu bus neigiamai paveikti nuteistojo teigiami socialiniai ryšiai. Nuteistasis iki patekimo į pataisos įstaigą, įgijo specialybę, pagal kurią jis dirba ir būdamas pataisos įstaigoje. Iš nuteistojo skundo argumentų matyti, kad jis pataisos įstaigoje dirba ne visuomeniniais pagrindais. Taigi nėra visiškai apsunkintos nuteistojo galimybės teikti vaikams išlaikymą. Nuteistasis nurodo, kad silpnėja jo ryšys su vaikais. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 20 d. nutarimu R. M. nubaustas įspėjimu pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį už tai, jog jis savo mažamečio vaiko akivaizdoje konfliktavo su buvusia žmona ir netinkamai su ja elgėsi, apipildamas ją alumi, išgąsdino savo mažametę dukrą. Tokie nuteistojo veiksmai rodo, kad jis, kaip tėvas, būdamas laisvėje, nekūrė tvirtų santykių su vaiku, nesistengė užtikrinti vaiko apsaugos nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio, bet, priešingai, darė neigiamą poveikį vaiko visapusiškam ir harmoningam fiziniam bei protiniam jo vystymuisi. Antra vertus, pastebėtina, kad nuteistojo pareiga išlaikyti vaikus nesulaikė jo nuo teisės pažeidimų darymo.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, ja turi būti įgyvendintos bausmės paskirties nuostatos: bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimas. Paskirta bausmė pripažintina veiksminga, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Aptariamu atveju už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą R. M. teismo nuosprendžiu paskirta gana švelni bausmė, artima BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam minimaliam laisvės atėmimo terminui – 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Todėl apibendrinus tai, kas išdėstyta, pritartina apygardos teismo išvadai, kad nuteistajam R. M. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad konkrečiu atveju R. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti tik realiai atlikus bausmę. Atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai, būtų pažeistas teisingumo principas.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo R. M. prašymas atidėti bausmės vykdymą negali būti patenkintas ir dėl to, jog pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) nuostatos gali būti taikomos tik baudžiamąją bylą nagrinėjant instancine tvarka, šios nuostatos netaikytinos bausmės vykdymo procese (2015-11-24 kasacinė nutartis Nr. 2K-7-386-746/2015). Tuo tarpu, R. M. pirmosios instancijos teismui prašymą atidėti bausmės vykdymą padavė jau atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.