- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-26
- Bylos Nr.
- 1A-209-511-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Valdas Meidus, Ričardas Gilys, Tikra Teisėjas
- Nukentėjusysis
- A. Ž.
- Kaltinamasis
- D. S.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Valdo Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-02-13 nuosprendžio, kuriuo D. S. išteisintas iš kaltinimo pagal LR BK 154 str. 2 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-01-31 dienraštyje (duomenys neskelbtini), paskleidė apie A. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino, pažemino, pakirto juo pasitikėjimą. D. S. viešai per visuomenės informavimo priemonę – spaudinyje (duomenys neskelbtini) šmeižė A. Ž., teigdamas, kad jį siaubingai pribloškė (duomenys neskelbtini) prisipažinimai apie vyresniojo brolio seksualinius priekabiavimus; ji pasakojo, kad bijodavo kambaryje persirengti, jei užmatydavo brolis, puldavo prie jos, grabinėdavo krūtis; brolis visais atvejais talkindavo mamai, už žodinį nepaklusnumą jis merginą surišdavo virvėmis. Tai yra, D. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d.
Nukentėjusysis A. Ž. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-02-13 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti D. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes:
teismo motyvas, kad D. S. nežinojo, jog jo paskleistos žinios neatitinka tikrovės, nieko nepagrįstas. Visa bylos medžiaga, liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad teisiamasis suvokė, kad kalba netiesą, nuosekliai siekė nukentėjusįjį apšmeižti ir pažeminti kaip asmenį;
teismo motyvas, kad D. S. neturėjo tikslo paniekinti, pažeminti apeliantą, pakirsti pasitikėjimą juo, niekuo nepagrįstas. Visa informavimo priemonėje pateikta medžiaga, bylos medžiagoje surinkti įrodymai, rodo priešingai, kad visa istorija ir buvo sugalvota tam, kad viešai apeliantą sumurkdyti į purvą;
teismo motyvas, kad D. S. savo veiksmais neva saugojo pažeistas savo žmonos teises, visiškai nesuprantamas. Apeliantas mano, kad sesuo yra visiškai veiksni ir apsiginti gali pati, o D. S. savo mintis gali pasilikti sau, nepažeidinėdamas įstatymo ginamų apelianto teisių;
tai, kad D. S. nebuvo straipsnio atsiradimo iniciatorius, rengėjas ar skleidėjas, apelianto nuomone, nieko nereiškia šios bylos kontekste.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
BK 154 str. 2d. numatytas šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Asmuo už šmeižimą atsako tada, kai tyčia paskleidžia jam žinomai melagingus prasimanymus, t.y. jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.
Iš A. Ž., V. Ž., D. S. parodymų visumos bei kitų byloje surinktų įrodymų matyti, jog tarp D. S. ir V. Ž. iš vienos pusės bei apelianto iš kitos pusės buvo konfliktas, kurio esmė – apeliantas draudė nepilnametei V. Ž. bendrauti su vyresnio amžiaus D. S.. Iš to kilo abipusės neigiamos nuostatos vienų kitais atžvilgiu. Tačiau byloje nėra surinkta įrodymų, jog D. S. sąmoningai siekė paniekinti, pažeminti A. Ž., pakirsti pasitikėjimą juo. Papasakodamas sudėtingą V. Ž. gyvenimo istoriją žurnalistams, D. S. manė veikiąs V. Ž. interesais. Tai pagrindžia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – pačios V. Ž., D. S., G. S., G. K., D. K. parodymų visuma, garso įraše užfisuoto pokalbio turinys ir seka. Tačiau net ir tuo atveju, jei kaltininkas pateikia informaciją per masinės informacijos priemones, suvokdamas, kad ji paniekins, pažemins kitą žmogų arba pakirs pasitikėjimą ir net to norėdamas, pagal BK 154 str.2d. jis atsakys tik tuomet, jei jis suvokia, jog paskleidžia apie kitą žmogų informaciją, neatitinkančią tikrovės.
Apklausus V. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, jog informacija laikraštyje buvo paskleista tokia forma, kad ne visiškai atitinka buvusių įvykių esmę. V. Ž. paaiškino, kad brolis jai suduodavo per sėdmenis, būdavo kambaryje jai persirenginėjant, prisiliesdavo prie krūtų, siekdamas ją paerzinti, o ne vedinas kokių nors kitų kėslų, tačiau iš V. Ž. paaiškinimų matyti, jog tai jai nepriimtina ir tą ji laiko seksualinio priekabiavimo veiksmais, nepaisant kitokios šių veiksmų priežasties. Brolis ją buvo surišęs virve tik vieną kartą, kai jie susipyko - ji brolį iškoneveikė visokiais žodžiais bei mušė, tuomet jis ją surišo. Tačiau iš V. Ž. parodymų matyti, jog D. S. informaciją žiniasklaidai pateikė iš esmės taip, kaip jam tą informaciją pateikė V. Ž.. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dienraščio straipsnyje D. S. išsakyta frazė, kad jį siaubingai pribloškė (duomenys neskelbtini) prisipažinimai apie vyresniojo brolio seksualinius priekabiavimus; ji pasakojo, kad bijodavo kambaryje persirengti, jei užmatydavo brolis, puldavo prie jos, grabinėdavo krūtis; brolis visais atvejais talkindavo mamai, už žodinį nepaklusnumą jis merginą surišdavo virvėmis, vertinant ją visumoje, yra kaltinamojo tuo metu turėtas manymas, suformuotas V. Ž. pasakojimų bei jos gyvenimo istorijos bei neigiamų nuostatų A. Ž. atžvilgiu.
Tokią teismo išvadą pagrindžia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu D. S. aiškiai įvardijo visų jam perpasakotų duomenų šaltinį – V. Ž., taigi dienraščio korespondentams žodžiu paskleidė ne kažkokius savo samprotavimus, bet tik tą informaciją apie A. Ž., kurią sužinojo tiesiogiai iš V. Ž.. D. S. patikėjo iš V. Ž. gauta informacija, nes ją pažįsta daugelį metų, ji yra jo žmona, tad neturėjo jokio pagrindo abejoti jos pateiktos informacijos tikrumu ir perdavė ją dienraščio korespondentei ne kaip savo samprotavimus, bet kaip konkretaus asmens jam perduotas žinias, kuriomis jis neabejojo, todėl jo veikoje nėra kaltės – jis nesuprato, jog jo perduodamos žinios neatitinka tikrovės. Tai patvirtina byloje esantys surinkti ir ištirti įrodymai, kuriuos teismas išdėstė nuosprendyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. S. su V. Ž. yra pažįstami seniai, artimai pradėjo draugauti prieš tris metus, yra susituokę. Jis nurodė, jog seksualinio priekabiavimo fakto nėra matęs, tačiau apie tai jam pasakojo V. Ž.. Liudytoja G. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad sūnus jai yra pasakojęs, kad V. Ž. jam guodėsi, jog brolis jos vienos niekur nepaleidžia, sekioja paskui ją, kad brolis neišeidavo iš kambario kai ji rengdavosi. V. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dar iki straipsnio pasirodymo D. S. yra sakiusi apie brolio seksualinius priekabiavimus, kad bijodavo persirengti kambaryje, kad brolis grabinėdavosi, buvo surišęs ją virvėmis, užplodavo jai per užpakalį, žiūrėdavo kai ji rengiasi, ir D. S. taip sakydamas neišsigalvojo. Liudytoja D. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. Ž. taip pat ir jai yra pasakojusi, jog brolis seksualiai priekabiauja, kad ji bijodavo kambaryje persirengti, kad brolis ją grabinėdavo, buvo surišęs virvėmis, kad D. S. jai yra minėjęs, jog V. Ž. tai yra jam pasakojusi.
Todėl apelianto skundo argumentai, kad D. S. žinojo, jog jo paskleistos žinios neatitinka tikrovės nepagrįstas. Apelianto teiginiai, jog visa bylos medžiaga, liudytojų parodymai rodo priešingai, yra deklaratyvaus pobūdžio, nenurodant konkrečių šį jo teiginį pagrindžiančių faktinių bylos aplinkybių, o apelianto nurodyta aplinkybė, kas yra straipsnio atsiradimo iniciatorius, rengėjas ar skleidėjas, šiuo atveju reikšmės bylai neturi, kaip ir tai, ar informacija perduota ginant žmonos interesus, ar kitu tikslu.
Nuosprendį naikinti pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. S. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo požymių ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi, BPK 326 str. 1d. 1 p.
nutaria:
A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.