- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-15
- Bylos Nr.
- I1-76-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00241-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė (pirm.), Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- L. L.
- Atsakovas
- Marijampolės pataisos namams, Marijampolės pataisos namai Kybartų sektorius
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kybartų pataisos namų (po reorganizacijos Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) direktoriaus 2018 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 5/48-749 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas prie LR TM) 2018 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 2S-3938.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu (b. l. 40–46) nurodė, jog skundžiamu nutarimu buvo nubaustas nepagrįstai, nes jis drausmės pažeidimo nepadarė, telefonas, dėl kurio priimtas nutarimas, priklauso kitam asmeniui – D. G.. Skundžiami sprendimai nėra pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis, neatitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, nepagrįstai ignoruotos nuteistojo D. G. paaiškinime nurodytos aplinkybės dėl jam priklausančio telefono, neaišku, kokiais duomenimis remiantis padaryta išvada, jog D. G. paaiškinimas yra melagingas.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą (b. l. 60–62). Nurodė, kad pareiškėjas pažeidė režimo reikalavimą neturėti draudžiamų daiktų (telefono). Pareiškėjas kratos metu patvirtino, kad daiktai priklauso jam, tik vėliau nurodė, kad nežino, kam priklauso megztinis. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 5/48-749, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – vienam mėnesiui uždrausta apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje už tai, kad tarp pareiškėjo daiktų buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas (b. l. 66). Taip pat pareiškėjas skundžia Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-3938, kuriuo pareiškėjo skundas buvo netenkintas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.
BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam BVK 110 straipsnyje nustatytų pareigų nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.
BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir PĮVTT). PĮVTT 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris yra baigtinis. Šiame sąraše nenumatytas mobiliojo ryšio telefonų ar SIM kortelių įsigijimas ir turėjimas nuteistiesiems. Darytina išvada, kad rastas mobilusis telefonas patenka į daiktų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą.
Byloje nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. buvo atlikta pareiškėjo daiktų krata, kurios metu pareiškėjui priklausančiame krepšyje pilkame megztinyje rastas mobilusis telefonas „M5“ (b. l. 88, 84, 83). 2018 m. rugsėjo 4 d. pasiaiškinime pareiškėjas nurodė, jog kratant drabužius iškrito mažas telefonas, dėl to negali nieko paaiškinti, nes nežino, kam telefonas ir megztinis priklauso. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu. Nuteistasis D. G. 2018 m. rugsėjo 6 d. pasiaiškinime nurodė, jog kratos metu buvo apsivilkęs šviesų megztinį, kurio kišenėje turėjo įsidėjęs juodą telefoną „M5“, atėjęs į patalpą, kurioje vyko krata, nusivilkęs megztinį, ėmė galvoti, kur telefoną paslėpti. Pamatęs didelį baltą krepšį su drabužiais, megztinį su telefonu įkišo į krepšį. Vėliau supratęs, kad dėl to nukentėjo nekaltas žmogus, prisipažino, jog telefonas yra jo (b. l. 85–86). Šias aplinkybes D. G., apklaustas kaip liudytojas, detaliai išdėstė teismo posėdžio metu, patvirtino, jog paaiškinimą rašė laisva valia, niekieno neverčiamas, telefonas tikrai priklauso jam. Prieštaravimų jo paaiškinimuose nenustatyta.
Pareiškėjas taip pat nuosekliai tiek skunduose, tiek savo 2018 m. rugsėjo 4 d. paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad rastas mobiliojo ryšio telefonas „M5“ yra ne jo, jis buvo rastas megztinyje, kuris jam nepriklauso. Nors atsakovas teigia, jog pareiškėjo prieš atliekant kratą buvo paklausta, ar daiktai yra jo, ir jis šį faktą patvirtino (b. l. 83), tačiau, teismo vertinimu, vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad rastas mobiliojo ryšio telefonas „M5“ priklausė pareiškėjui. Pažymėtina, kad nuteistieji už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą atsako tik tada, kai surenkami išsamūs įrodymai, patvirtinantys, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką. Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį principą in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) visi neaiškumai vertinami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1233/2014).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl nuobaudų, nustatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus; asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios pagrįstos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2891-575/2016).
Byloje nėra ginčo, kad telefonas buvo rastas pareiškėjui priklausančiame krepšyje pilkame megztinyje. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas pareigūnas J. K. nurodė, jog prieš kratą paklaustas pareiškėjas patvirtino, jog visi daiktai krepšyje priklauso jam, mano, jog telefonas priklausė pareiškėjui, o D. G. tik prisiėmė kaltę dėl susiklosčiusių nuteistųjų tarpusavio santykių pataisos namuose, tačiau objektyvių duomenų šioms aplinkybėms pagrįsti byloje nesurinkta. Teismas pažymi, jog minėtas pareigūnas taip pat teisme patvirtino, kad prieš atliekant kratą patalpoje buvo daug žmonių, kurie vaikščiojo, buvo sumaištis, neneigė, jog jos metu buvo galimybė kitam nuteistajam įmesti telefoną su megztiniu į pareiškėjui priklausantį asmeninį krepšį. Taigi, teismo vertinimu, byloje nepaneigtos aplinkybės, kad prieš atliekant kratą kitas nuteistasis (konkrečiu atveju D. G., kuriam irgi buvo atliekama krata) galėjo į jo krepšį įdėti megztinį su jame esančiu mobiliojo ryšio telefonu, o pareiškėjas galėjo to nepastebėti ir, nežinodamas šios aplinkybės, nurodyti kratą atliekančiam pareigūnui, kad krepšyje esantys daiktai yra jo. Šią galimybę įrodo nuteistojo D. G. nuoseklūs paaiškinimai apie rasto telefono priklausymą jam, teikti tiek pataisos įstaigai (b. l. 85–86), tiek teismo posėdžio metu, tiek apklausus jį kaip liudytoją. Liudytojo D. G. nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė.
Teismas pažymi, jog nutarime buvo akcentuojama megztinio spalva, t. y. kad telefonas rastas pilkame megztinyje, tačiau D. G. paaiškinime nurodė, jog jo megztinis buvo šviesus, šia aplinkybe, kaip esmine, remiamasi ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 67), kuria padaryta išvada, jog D. G. paaiškinimai melagingi.
Teismo posėdžio metu D. G. nurodė, jog neatsimena, kokios spalvos megztinį vilkėjo, tačiau, teismo vertinimu, jo pirminiame paaiškinime nurodytos aplinkybės, kad buvo apsivilkęs šviesų megztinį, nepaneigia megztinio pilkos spalvos fakto. Teismo nuomone, byloje nesurinkta objektyvių duomenų, jog D. G. paaiškinimai yra melagingi.
Byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo disponavimą rastu mobiliuoju telefonu, t. y. kad pareiškėjas būtų kalbėjęs šiuo telefonu, laikęs jį rankose ar pan. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtų patikrinti rastame mobiliojo ryšio telefone esantys duomenys, siekiant nustatyti jo savininką, kad dėl telefono priklausomybės būtų apklausti kiti nuteistieji. Taigi, šiuo atveju, nepaneigus pareiškėjo gynybos versijos, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nuobaudos skyrimas pareiškėjui už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 112 straipsnio 4 dalies pažeidimą negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, kadangi nenustatyta pažeidimo, kvalifikuoto pagal minėtą įstatymo normą, sudėtis, todėl skundžiamas Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 5/48-749 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 2S-3938, priimtas ginčą išnagrinėjus išankstinių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, yra naikintini kaip nepagrįsti, priimti netinkamai įvertinus įvykio aplinkybes ir įrodymus (ABTĮ 88 str. 2 p., 91 str. 1 d. 3 p., 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo L. L. skundą patenkinti.
Panaikinti Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 5/48-749 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-3938.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.