- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-466-485/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Evaldas Burzdikas, Birutė Bobrel
- Ieškovas
- IĮ J. D.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- AB „Kauno keliai“
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IĮ J. D. turgus „Marmantas“ savininkės J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9114-454/2008 pagal ieškovo IĮ J. D. turgus „Marmantas“ savininkės J. D. ieškinį/patikslintą ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, su trečiuoju asmeniu AB „Kauno keliai“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas IĮ J. D. turgus „Marmantas“ savininkė J. D. patikslintu ieškiniu (T. 1, b. l. 149-152) prašė priteisti solidariai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir Kauno apskrities viršininko administracijos 56 798,28 Lt patirtų nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad įmonė J. D. turgus „Marmantas" pastatė ir nuosavybės teise valdo turgavietės „Marmantas" kompleksą (duomenys neskelbtini). Statant turgavietę, tuometinį Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1995-09-18 išdavė darbo projekto derinimo lapą (T. 1, b. l. 20), su įrašu, kad įmonė gali statyti turgavietės kompleksą, tačiau kol miesto fondo žemėje šalia turgavietės nebus įrengta 60 vietų automobilių stovėjimo aikštelė, pastatyti objektai nebus priimti naudoti, turtas negalės būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, negalės pradėti turgavietės veiklos. Išaiškinta, kad jei aikštelės įrengimą finansuos ieškovė - jokių kliūčių nebus daroma, paaiškinta, kad tokius darbus už, tariamai, simbolinę kainą gali atlikti tuometinė Savivaldybės įmonė „Kauno keliai". Be to, buvo pažadėta, kad jei miesto fondo žemėje 60 vietų automobilių stovėjimo aikštelė bus įrengta ieškovės lėšomis - savivaldybės valdyba tarpininkaus ir priims sprendimą automobilių stovėjimo aikštelės užimamą žemę perduoti (išsipirkti) ieškovės nuosavybėn. Rangos sutartis su SĮ „Kauno keliai" dėl 60 vietų automobilių stovėjimo aikštelės su pravažiavimais įrengimo buvo sudaryta 1999-11-23, ieškovas įsipareigojo už pilnai atliktus darbus apmokėti 80 282,00 Lt. Nepaisant to, kad 60 vietų automobilių stovėjimo aikštelė yra nebaigtas statinys, 2000 m. birželio mėn. buvo pateiktas Atliktų darbų aktas Nr. (duomenys neskelbtini), o 2000-05-29 ir PVM sąskaita faktūra GBA Nr. (duomenys neskelbtini), 81 586 Lt sumai. Nors aikštelė iki šiol nepriimta naudoti, Kauno miesto savivaldybė nuo 2000 metų ją naudoja savo reikmėms -joje įrengė mikroautobusų maršruto Nr. (duomenys neskelbtini) galinę stovėjimo stotelę. AB „Kauno keliai" iki šiol už atliktus darbus apmokėjo 40 653,39 Lt. Nurodo, sutinkamai su Kauno miesto apylinkės teismo 2002-06-17 sprendimu civ. byloje Nr. 2-1446/2002 ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-06-26 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-874/2003, likusią skolą AB „Kauno keliai" ieškovas vis tiek turės sumokėti, todėl teigia, kad išdėstytos aplinkybės rodo, jog Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai praturtėjo, o ieškovas patyrė nuostolių.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nelaikė, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Teismas laikė, kad ieškovas dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Tokiais savo rizika atliktais veiksmais teismas laikė ieškovo įsipareigojimą įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. 60 vietų stovėjimo aikštelės statyba iki šiol nėra baigta, statinys neįregistruotas, atsakovai nevaldo nuosavybės teisėmis automobilių stovėjimo aikštelės. Konstatuotina, kad ieškovas nesiėmė numatytų įstatyme priemonių, suteikiančių galimybę nutraukti ar pakeisti jo interesų neatitinkančius sutartinius santykius su trečiuoju asmeniu, todėl jam išliko pareiga įvykdyti prievolę pagal turgaus eksploatavimo sąlygas, sudarytos rangos sutarties nuostatas, juolab, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos priteisimo iš ieškovo trečiojo asmens naudai. Ieškovas prašė priteisti tik tą dalį, įvardindamas kaip žalą, kurios nesumokėjo. Teismas nenustatė atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti dėl neteisėtų atsakovų veiksmų visų būtinų keturių elementų (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str.), todėl nenustatė faktinės aplinkybės civilinei atsakomybei atsirasti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad ieškovo suformuluotas reikalavimas dėl nuostolių priteisimo atitinka skolos dydį, kurį priteisė iš ieškovo tretysis asmuo (b. l. 31, tomas 1).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skundas yra grindžiamas dviem motyvais, kad teismas neteisingai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias deliktu padarytos žalos atlyginimą bei procesines teisės normas, reglamentuojančias ieškovo teisę keisti ieškinio dalyką arba pagrindą. Dėl materialinių teisės normų pažeidimo. Kauno miesto savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji reikalavimą įrengti ginčo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini), grindė nebegaliojančiomis teisės normomis (b. l. 142-143). Kauno apskrities viršininkui tapus apskrities teritorijoje esančios žemės patikėtiniu, Kauno apskrities viršininko administracija nepagrįstai praturtėjo, nes valstybinėje žemėje esančioje šalia ieškovo nuomojamų žemės sklypų, (duomenys neskelbtini), ieškovas savo lėšomis pastatė automobilių stovėjimo aikštelę. Tokiai aikštelei įrengti jokio teisinio pagrindo nebuvo. Minėta aikštelė nėra iki šiol inventorizuota bei neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, nors trečiojo asmens atstovė ir pripažįsta, kad ji jau 2005-12-31 yra įtraukia į ieškovo balansą. Esant tokiai padėčiai, šiuo metu ginčo automobilių stovėjimo aikštele disponuoja būtent atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija. Visi ieškovo pateikti įrodymai byloja apie tai, jog atsakovai nepagrįstai praturtėjo (LR CK 6.237 -6.242 str.), nes ieškovo lėšomis buvo pagerintas ieškinyje nurodytas patikėjimo teise valdytas (valdomas) turtas. Tai patvirtina ir tiesioginis ieškovo turto sumažėjimas (b. l. 32). Tokiu būdu ieškovas yra atsakovų kreditorius. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo aikštelės įrengimas ieškovo lėšomis buvo savavališkas. t. y. neteisėtas (buvo gauti visi reikalingi Kauno miesto valdybos leidimai, sudaryta rangos sutartis). Be to, paaiškėjus, kad nėra jokios galimybės kokiais tai teisiniais pagrindais naudotis šia aikštele, ieškovui išnyko ir papildomas motyvas investuoti kokias tai papildomas lėšas. Todėl taikytinos LR CK 4.93 str. ir 6.242 str. 1 d. nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-l40/2006). Dėl procesinių teisės normų pažeidimo. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovę atstovavęs advokatas išreiškė ketinimą (t. 2, b. l. 13-15) keisti ieškinio dalyką, prašant teismo ginčo automobilių stovėjimo aikštelę priteisti ieškovo nuosavybėn (CPK 42 str. 1 d.). 2008-02-11 tos pačios sudėties teismo nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, 2008-04-23 apeliacinės instancijos teismo nutartimi pastaroji nutartis buvo panaikinta, bylą perduodant nagrinėti tam pačiam teismui. Iš to jau tada buvo galima padaryti išvada, jog pirmosios instancijos teismas dėl nežinomų priežasčių vengia priimti kokį tai galutinį procesinį sprendimą, tuo pažeisdamas LR CPK 6 str. nuostatas. Ieškovas, negalėdamas tinkamai suformuluoti ieškinio dalyko pakeitimo (LR CPK 141 str. l d.), VĮ Registrų centro Kauno filiale pateikė užsakymą dėl ginčo automobilių stovėjimo aikštelės Nekilnojamojo turto "Inžinieriniai statiniai (kelių, gatvių) kadastro ir registro“ bylos sudarymo. Pastaroji buvo paruošta 2008-11-07 ir pateikta teismui. Iš šios bylos buvo matyti kokia yra šio Nekilnojamojo turto vertė. Kartu teismui buvo pateiktas ir pareiškimas dėl ieškinio dalyko (petitum) pakeitimo. Tačiau pastarasis 2008-11-17 teismo posėdžio metu buvo atmestas (t. 2, b. l. 92), motyvuojant tuo, kad jis buvo pateiktas jau po to, kai byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje. Taip pat skundžiamame sprendime yra konstatuojamai jog, ieškovo suformuluotas reikalavimas dėl nuostolių priteisimo atitinka skolos dydį, kurį prisiteisė iš ieškovo tretysis asmuo. Iš to galima suprasti, jog ir tai yra vienas iš ieškinio atmetimo motyvų. Tačiau įstatymas (LR CPK 265 str. 2d.) teismui neleidžia peržengti byloje pareikštų reikalavimų (Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 5; 5 p.), bet nedraudžiama priteisti mažesnes pinigines sumas negu yra ieškinio dalykas. Ieškinio suma yra 56 798,28 Lt, o skola trečiajam asmeniui skundžiamo sprendimo priėmimo dieną yra 40 653,39 Lt, taigi pastaroji yra ženkliai mažesnė ir tokį ieškinio reikalavimą patenkinti, jį sumažinant, teismui įstatymas nedraudžia.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008-12-01 sprendimą, kaip teisėtą ir teisingą, priimtą teisingai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Nurodo, kad 1999-11-23 Remonto darbų rangos sutarties Nr. 171 4 p. nurodyta, kad rangovas darbus įsipareigoja pabaigti 2000-05-15. Iki LR CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 str., 1 d.). LR CK įsigaliojo 2001-07-01. Taigi iki 2001-07-01 miesto fondo žemėje pastatyta aikštelė nėra valstybinės žemės priklausinys. Ieškovė jokiais įrodymais nepagrindžia savo teiginių, kad Kauno apskrities viršininko administracija disponuoja ir valdo aikštelę. Be to disponuoti nekilnojamojo turto registre neregistruotu statiniu yra neįmanoma. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kuo pasireiškė Kauno apskrities viršininko administracijos tyčia ar neatsargumas (LR CK 6.237 str., 1 d.). Apeliantas taip pat nenurodo, kuo pasireiškė Kauno apskrities viršininko administracijos nesąžiningumas (LR CK 6.242 str., 1 d.). Teismo sprendimu yra tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos patvirtina ir apelianto apeliacinis skundas, nes jame taip pat kaip ir ieškinyje nėra nurodyta nei Kauno apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšys, nei kaltė (CK 6.242 str., 3 d.). Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo atsirasti Kauno apskrities viršininko administracijos civilinei atsakomybei. Kad ieškovui buvo nesudarytos galimybės pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką prieštarauja civilinėje byloje esančioms teismo nutartims, kuriomis buvo sudarytos galimybės ieškovui atitinkamoje proceso stadijoje patikslinti savo ieškinį, pakeičiant ieškinio pagrindą arba dalyką tačiau ieškovas jomis tinkamai nepasinaudojo. Tokį ketinimą, kad parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovę atstovavęs advokatas išreiškė ketinimą keisti ieškinio dalyką, prašant teismo ginčo automobilių stovėjimo aikštelę priteisti ieškovo nuosavybėn, negalima laikyti atitinkančiu LR CPK 42 str. reikalavimus, nes ieškovui yra suteikta teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką, bet ne pagrindą ir dalyką. Be to, parengiamojo teismo posėdžio metu, kuomet ieškovo teisė tikslinti ieškinį yra neribojama, ieškovas nepateikė LR CPK nuostatas atitinkančio patikslinto ieškinio, todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas procesinės teisės normų, išnagrinėjo tokį ieškovo ieškinį, koks buvo pateiktas iki perėjimo į bylos nagrinėjimo teismo posėdyje stadijos.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno miesto savivaldybė prašo 2008-12-01 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas teigė, jog atsakovai nepagrįstai praturtėjo jo sąskaita. Su tokiu teiginiu Kauno miesto savivaldybė nesutinka, nes net ir tuo atveju, jei ginčo aikštelė ir būtų atsakovų valdoma nuosavybės teisėmis, t.y. atsakovai būtų praturtėją ieškovo sąskaita, toks praturtėjimas nebūtų laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu (LR CK 6.242 str. 1, 3 d.). Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti iš atsakovų jo naudai 56 798,28 Lt nuostolių. Teismas, minėtą reikalavimą atmesdamas, pagrįstai vadovavosi LR CK 6.246 - 6.249 straipsniais, reglamentuojančiais deliktu padarytos žalos atlyginimą. Ieškovo teiginys, jog Kauno miesto savivaldybė, nustatydama reikalavimą dėl 60 vietų automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo, rėmėsi nebegaliojančių teisės aktu ir tokiu būdu veikė neteisėtai, ko pasėkoje ieškovui atsirado teismo prašomi priteisti nuostoliai, yra nepagrįstas. Kadangi reikalavimas dėl 60 vietų automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo buvo nustatytas vadovaujantis normatyviniu dokumentu SniP 2.07.01-89 Gradostrojitelstvo. „Planirovka I zastroika gorodskich I selskich poselenij", Moskva 1990 g, priloženije 9 "Normi rasčeta stojanok avtomobilei"). Šis reikalavimas ieškovui buvo nustatytas 1995 m. rugsėjo 18 d. turgavietės darbo projekto derinimo lape. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 52 buvo patvirtintas sąrašas poįstatyminių teisės aktų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., taikomų Aplinkos ministerijos reguliavimo srityje bei pratęstas jų galiojimas iki 2000 m. lapkričio 15 d. Tarp šių poįstatyminių teisės aktų buvo ir minėtas SniP 2.07.01-89. Ieškovas taip pat nurodo tariamą procesinių teisių pažeidimą, dėl kurio pirmos instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pateikdamas teismui prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, prašant priteisti ginčo automobilių parkavimo aikštelę jo nuosavybėn ieškovas keitė ne tik ieškinio dalyką bet ir pagrindą, kas prieštarauja LR CPK 141 straipsnio nuostatoms. Be to, teismas gali atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimo (CPK 141 str. 3 d.). Taigi, tokio pareiškimo tenkinimas teismui nėra privalomas. Taip pat pažymėtina, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (LR CPK 329 str. 1 d.). Tačiau teismo atsisakymas tenkinti ieškovo prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo bei civilinės bylos išnagrinėjimas pagal jo pateiktus pirminį bei patikslintą ieškinius, nelaikytinas procesiniu veiksmu, sąlygojusiu neteisingą bylos išsprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str. 1d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2008-12-01 Kauno m. apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo IĮ J. D. turgus „ Marmantas“ savininkės J. D. ieškinį bei patikslintą ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui AB „ Kauno keliai“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas ( b. l. 97-100). Apelianto apeliacinis skundas grindžiamas dviem motyvais, t.y. tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktu padarytos žalos atlyginimą bei procesines teisės normas, reglamentuojančias ieškovo teisę keisti ieškinio dalyką arba pagrindą. Dėl materialinių teisės normų pažeidimo. Apeliantas nurodo, kad Kauno m. savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji reikalavimą įrengti ginčo automobilių aikštelę prie (duomenys neskelbtini), grindė nebegaliojančiomis teisės normomis. Kauno apskrities viršininkui tapus apskrities teritorijoje esančios žemės patikėtiniu, Kauno apskrities viršininko administracija nepagrįstai praturtėjo, nes valstybinėje žemėje esančioje šalia ieškovo nuomojamų žemės sklypų , (duomenys neskelbtini), ieškovas savo lėšomis pastatė automobilių stovėjimo aikštelę. Tokiai aikštelei įrengti jokio teisinio pagrindo nebuvo. Minėta aikštelė iki šiol neinventorizuota bei neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, nors trečiojo asmens atstovė ir pripažino, kad ji jau nuo 2005-12-31 yra įtraukta į ieškovo balansą. Esant tokiai padėčiai , šiuo metu ginčo automobilių stovėjimo aikštele disponuoja būtent Kauno apskrities viršininko administracija. Visi ieškovo pateikti įrodymai patvirtina tai, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo ( LR CK 6.237- 6.242 ), nes ieškovo lėšomis buvo pagerintas ieškinyje nurodytas patikėjimo teise valdytas ( valdomas ) turtas.
Su šiais apelianto teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip nustatyta, 1999-11-23 Remonto darbų rangos sutarties Nr. 171 4 p. numatyta, kad rangovas darbus įsipareigoja pabaigti 2000-05-15. Iki LR CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita ( LR CK patvirtinimo , įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 str. 1 d. ). LR CK įsigaliojo 2001-07-01. Taigi, iki 2001-07-01 miesto fondo žemėje pastatyta aikštelė nėra valstybinės žemės priklausinys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas jokiais įrodymais nepagrindžia savo teiginių, jog Kauno apskrities viršininko administracija disponuoja ir valdo automobilių ginčo aikštelę. Be to, disponuoti nekilnojamojo turto registre neįregistruotu statiniu yra neįmanoma. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kuo pasireiškė Kauno apskrities viršininko administracijos tyčia ar neatsargumas ( LR CK 6.237 str. 1 d. ). Jame taip pat nenurodyta, kuo pasireiškė Kauno apskrities viršininko administracijos nesąžiningumas ( LR CK 6.242 str. 1 d. ). Apeliaciniame skunde taip pat kaip ir ieškinyje nėra nurodyta nei Kauno apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšys, nei kaltė ( CK 6.246-6.248 str. ). Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo atsirasti Kauno apskrities viršininko administracijai civilinei atsakomybei.
Be to, kaip jau minėta apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo Kauno m. savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji reikalavimą įrengti ginčo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) grindė nebegaliojančiomis teisės normomis. Reikalavimas dėl ginčo 60 vietų automobilių stovėjimo aikštelėsįrengimo buvo nustatytas vadovaujantis normatyviniu dokumentu, t. y SniP2.07.01-89 Gradostrojitelstvo. „ Planirovka I zastroika gorodskich I selskich poselenij“ , Maskva 1990 g. , priloženije 9 „ Normi rasčeta stojant avtomobilei „. Šis reikalavimas ieškovui buvo nustatytas 1995-09-18 turgavietės darbo projekto derinimo lape. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-01-26 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas sąrašas poįstatyminių aktų, priimtų iki 1990-03-11., taikomų Aplinkos ministerijos reguliavimo srityje bei pratęstas jų galiojimas iki 2000-11-15. Tarp šių poįstatyminių aktų buvo minėtas ir SniP 2.07.01-89. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto teiginys, jog atsakovas rėmėsi nebegaliojančiais teisė aktais , yra nepagrįstas.
Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos procesinės teisės normos. Kaip matyti, ieškovė savo ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovų Kauno savivaldybės ir Kauno viršininko administracijos 56789,28 Lt. Patirtų nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas. Savo skunde apeliantas nurodo, kad parengiamojo teismo posėdžio metu jo advokatas išreiškė ketinimą keisti ieškinio dalyką, prašant teismo ginčo automobilių stovėjimo aikštelę priteisti ieškovo nuosavybėn. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu savo prašymu atsižvelgiant į savo ieškinį , ieškovas bandė keisti ne tik ieškinio pagrindą, bet ir jo dalyką. To įstatymas daryti neleidžia ( LR CPK 141 str. 1 d. ). Be to, šis prašymas buvo teismui pateiktas jau priėmus nutartį paskirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Iš viso to seka, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pasielgė, atmesdamas ieškovo prašymą. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.