- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-20
- Bylos Nr.
- I1-1221-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03658-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:
2.1. Pasak pareiškėjo, jam kalint Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. nebuvo užtikrintas privatumas maudantis duše. Šis pažeidimas, pareiškėjo manymu, yra tęstinis ir labai intensyvus.
2.2. Paaiškino, kad Vilniaus PN esančiuose dušuose suteikiama galimybė nusiprausti tik vieną kartą į savaitę ir visas kitas dienas pareiškėjas būdavo nesiprausęs.
2.3. Taip pat pabrėžė, kad Vilniaus PN nėra įrengtos sienelės (pertvaros), todėl jam nebuvo užtikrinamas privatumas nuo kitų šalia besimaudančių asmenų. Šalia besimaudantis asmuo galėjo pareiškėją stebėti ir pareiškėjui dėl to buvo labai nemalonu, jausdavo diskomfortą, pergyvendavo dvasiškai, netgi kildavo fobija aplinkai, dėl to sumažėjo pasitikėjimas savimi.
2.4. Dėl Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) pareiškėjui kilo neturtinė žala, kurią jis vertina 5 000,00 Eur.
2.3. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nesutinka su atsakovės atstovu, kad skundo reikalavimui dėl žalos atlyginimo šiuo atveju turi būti taikytas senaties terminas. Pareiškėjo teigimu, pagal teismų formuojamą praktiką skundas turi būti tenkintas visa apimtimi.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
3.1. Dėl senaties termino paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik 2019 m. spalio 21 d. skundu kreipėsi į teismą, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 21 d., nes terminas laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2016 m. spalio 21 d. yra praleistas. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, todėl nėra jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų.
3.2. Dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų dušų paaiškino, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Taip pat pabrėžė, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.
3.3. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Dėl įrengtų Vilniaus PN dušų patalpų pastabų niekada neturėjo ir kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas.
3.4. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas yra grįstas vien abstrakčiais teiginiais, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas pagal suformuotą teisminę praktiką negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše, nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.
3.5. Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Taigi jokie teisės aktų reikalavimai, pasak atsakovės atstovo, pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Kadangi kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos ir jose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos. Taip pat pabrėžė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys.
3.6. Mano, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl jo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Vilniaus PN, t. y. privatumo pažeidimus jam naudojantis dušu, laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d.
5. Dėl ieškinio senaties termino taikymo.
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis įkalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2019 m. spalio 21 d. (iš spaudo ant voko). Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytų teisės pažeidimų pobūdį – galimai netinkamas kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės galimai yra pažeidžiamos, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2019 m. spalio 21 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2019 m. spalio 21 d., tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 18 d. iki 2016 m. spalio 20 d., taikytina ieškinio senatis.
Kadangi pareiškėjas skunde ir papildomuose paaiškinimuose teismui nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra jokio pagrindo.
6. Dėl kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos atlyginimo.
6.1. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
6.2. Pasak pareiškėjo, jam buvo sudaryta galimybė naudotis dušu tik kartą per savaitę.
Higienos normos HN 134:2015 44 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, jog jam buvo suteikta galimybė vieną kartą į savaitę naudotis dušu, pažymėtina, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę (jis ir pats patvirtina, kad galėjo naudotis dušu kartą į savaitę), todėl vertintina, jog atsakovas nepažeidė teisės normų. Atsižvelgiant tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentas dėl naudojimosi dušu vieną kartą į savaitę atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo pačiu teismas pastebi, kad Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos laikytis higienos, nes kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos ir jose nuolat tiekiamas vanduo.
6.3. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jam kalint Vilniaus PN įrengti dušai neatitiko reikalavimų ir jis visą kalinimo laiką turėjo naudotis dušais be pertvarų ir maudytis matant kitiems asmenims. Teigia, kad toks dušų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo.
Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurių 13 punkte numatytas laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte apibrėžti reikalavimai prausimosi patalpoms.
Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, nei viename teisės akte ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyti reikalavimai įrengti pertvaras kalinimo įstaigos dušo patalpose. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad dušų pertvaros įkalinimo įstaigoje pradėtos įrengti nuo 2017 m. pradžios ir nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis, o nuo 2018 m. visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Tai patvirtina į bylą pateiktos atsakovės atstovo dušo patalpų fotonuotraukos.
Pareiškėjas neteikė skundų įkalinimo įstaigos administracijai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu. Atsižvelgiant į LVAT suformuotą praktiką tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2020 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020). Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu prašymų ar skundų įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė, o nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos įrengti pertvaras dušuose, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu atmestini kaip nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą naudojantis dušu. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Taigi šiuo pagrindu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.