- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-19
- Bylos Nr.
- I-2-320/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00073-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriui
- Advokatai
- Andrius Baranskis
Panevėžio apygardos administracinioteismoteisėjų kolegija, susidedanti išteisėjų: NijolėsČekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir DalytėsZlatkuvienės,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Andriui Baranskiui,
trečiojo suinteresuotojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus atstovui A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundąatsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) teismui paduotu skundu (1 t., b. l. 2-9), kurįpatikslino (1 t., b. l. 163-178; 2 t., b. l. 60-67, 133-150) (toliau bendrai – Skundas), prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, ir Administracija) Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytą sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsisakyta išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato žemės sklype (0,3232 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (toliau – ir Žemės sklypas) statybai ir įpareigoti atsakovę išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovai teismo posėdžiuose paaiškino, kadketindamavykdyti ūkinę komercinę veiklą, 2011 m. spalio 19 d. įsigijo žemės sklypąir jame esantį pastatą – malūną. Nekilnojamojo turto registro išraše buvo nurodyta, kad įsigyto žemės sklypo paskirtis – „kita“, naudojimo būdas – „komercinės paskirties objektų teritorija“ ir nors pagalNekilnojamojo turto registro išrašo duomenis,malūnasįrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o žemės sklypas priklauso nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijai, tačiau jokie kiti apribojimai ar specialiosios jų naudojimo sąlygos nebuvo numatytos. Siekdama plėtoti verslą ir žemės sklype sukurti jam reikalingą infrastruktūrą, t. y. statyti pastatus ir kitus statinius, 2012 m. kovo 1 d. prašymu kreipėsi į Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių ir prašė išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus priestato ir automobilių stovėjimo aikštelės statybai, tačiau ginčijamu Sprendimuatsakovė specialiuosius architektūros reikalavimus išduoti atsisakė, atsisakymą grįsdama Panevėžio miesto bendrojo (korektūros) plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrasis planas), sprendiniais,pagal kuriuos,teritorija, kurioje yra pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, įvardinta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatytarekreacinė šios teritorijos paskirtis, todėl jokia nauja statyba šioje teritorijoje nėra galima.Su Sprendime išdėstyta pozicija pareiškėja nesutiko, teigė, kadteritorijos, kurioje yrajai priklausantis žemės sklypas, naudojimo paskirtis Bendruoju planu pakeista neteisėtai, nesilaikant įstatymuose numatytos nekilnojamojo turto savininkų informavimo tvarkos ir paskirties keitimo tvarkos, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjos teisę naudotis žemės sklypu pagal paskirtį. Pareiškėja taip pat nurodė,jog Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtino Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas), kuris taip pat riboja statybos pareiškėjos žemės sklype galimybę. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja prašė pradėti Bendrojo ir Specialiojo plano derinimo ir tvirtinimo procedūrų bei šiuose planuose nustatytų sprendinių, susijusių su pareiškėjosžemės sklypui taikytinu režimu, teisėtumo tyrimą Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų atžvilgiu. Teigė, kad 2016 m. Panevėžio miesto savivaldybės tarybai patvirtinus Panevėžio miesto teritorijos bendrojoplano keitimą, tebegalioja Specialiuoju planu nustatytisprendiniai, kurie apriboja pareiškėjos nuosavybės teisę bei galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą jai priklausančiame žemės sklype, todėlpakartotinai kreipiantisdėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo, jie nebūtų išduodami.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimais į pareiškėjos skundus (1 t., b. l. 64-68; 2 t., b. l. 17-23) (toliau bendrai – atsiliepimas) ir jos atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutiko, pareiškėjos skundą prašė atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ginčijamasSprendimas priimtas vadovaujantis Panevėžio miesto bendruoju planu (korektūra), patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1nustatytais sprendiniais. Teismo posėdyjeatsakovės atstovas paaiškino, kad Specialusis planas patvirtintas 2013 m., todėl rengiant pareiškėjos ginčijamąSprendimą, Specialiuoju planu nustatytais sprendiniais nebuvo vadovaujamasi. Atkreipė dėmesį, jog šiuo metu galiojančio naujai patvirtinto Bendrojo plano keitimo sprendiniai teritorijai, kurioje yra pareiškėjos žemės sklypas, sudaro sąlygaspareiškėjai vykdyti statybos darbus,todėl pareiškėjos ginčijamas Sprendimasjai nesukelia jokių teisinių pasekmių.Atsakovės atstovo teigimu, Bendrasis planas yra aukštesnės galios teisės aktas, o priimant Sprendimą, Specialiojo plano sprendiniais nebuvo vadovaujamasi, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atlikti Specialiojo plano atitikties Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams tyrimą. Papildomainurodė, kad 2017 m. kovo 13 d. raštu atsakovė informavo pareiškėją apie tai, jogjai gali būti išduoti specialieji architektūros reikalavimai, tačiau pareiškėja nauju prašymu į atsakovę nesikreipė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius (toliau – ir Departamento Panevėžio skyrius) su pareiškėjos skundo reikalavimu panaikinti AdministracijosSprendimą sutiko. Atsiliepime teismui nurodė (2 t., b. l. 12-14) ir jo atstovas teismo posėdžiuose paaiškino, kad pareiškėjai priklausantis malūnas ir žemės sklypas į Kultūros vertybių registrą įrašyti 2011 m. gegužės 25 d., todėl nuo įrašymo dienos šiai nekilnojamai kultūros vertybei taikomas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatytas teisinis režimas. Atkreipė dėmesį, jog statyba nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje nėra uždrausta jokiais teisės aktais, be to, teritorijoje, kurioje yra pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, gali būti atkuriamas buvęs užstatymas, kadangi pagal istorinius tyrimus, šalia malūno buvo pastatyti statiniai. Departamento Panevėžio skyrius 2012 m. kovo 8 d.išdavė pareiškėjai specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiančius projektuoti naujo pastato, būtino kultūros paveldo objekto naudojimui, statybą kultūros vertybės teritorijoje. Paaiškino, kadtrečiasis suinteresuotas asmuo nėra pritaręs Specialiajam planui, kadangi jis parengtas ir patvirtintas savivaldybės saugomam kultūros paveldo objektui, kuris nėra registruotas Kultūros vertybių registre ir kurio pagal galiojantį Lietuvos Respublikoje paveldosauginį teisinį reguliavimą negali būti. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Sprendimas ir kiti atsakovės sprendimai šios teritorijos atžvilgiu, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, yra nepagrįsti ir neteisėti.Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teigė, kad patvirtinus naują Bendrąjį planą, pareiškėjai priklausantis žemės sklypas patenka į apsaugos zoną, todėl nėra aišku, kaip vertinti apsaugos zonos reikalavimus, kurie nustatyti paveldosauginiame plane.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus naujo statinio (priestato ir parkavimo aikštelės) statybai adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, teisėtumo (t.1, b.l.25).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo 0,3232 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu: Panevėžio m. (duomenys neskelbtini), ir jame esantį pastatą – malūną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 11-14). Remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, žemės sklypui nustatyta kita pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, naudojimo būdas įvardintas kaip komercinės paskirties objektų teritorija, tuo tarpu, pastato – malūno pagrindine tiksline naudojimo paskirtimi įvardinamasmaitinimas; šie duomenys taip pat patvirtina, kad žemės sklype esantis pastatas - malūnas Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. gegužės 23 d. aktu Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o žemės sklypas yra šios nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje (apsaugos zonoje) (1 t., b. l. 11-14).Pareiškėja 2012 m. kovo 1 d. prašymu išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus naujo statinio (priestato ir automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) statybai kreipėsi į Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių (1 t., b. l. 24), kuris ginčijamu Sprendimu specialiuosius architektūros reikalavimus priestato statybai išduoti atsisakė, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į konservacinės paskirties zoną, kurioje negalima jokia statyba.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja siekė įgyvendinti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) (nagrinėjamam ginčui aktuali 2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1699 redakcija) 3 straipsnyje nustatytą statytojo teisę. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Statybos įstatymo 12 straipsnio1 dalies 1 punkto nuostatos įtvirtino pareigą statytojui pateikti privalomuosius projekto rengimo reikalavimus statinio projektuotojui. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyjenurodytais atvejais turėjo būti rengiamas statinio projektas, nagrinėjamu atveju, be kita ko, statinio projektas turėjo būti rengimas ir naujo ypatingobei neypatingo statinio statybai (1 punktas). Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja Kultūros paveldo departamento išduotiems specialiesiems paveldosaugos reikalavimams, taikomiems kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje; taip pat saugomos teritorijos direkcijos išduotiems specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams, taikomiems konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje.Taigi, pagal aukščiau aptartas teisės aktų nuostatas, naujos statybos galimybės konkrečioje vietovėje klausimai, be kitų reikalavimų, privalėjo būti sprendžiami, atsižvelgiant ir į toje vietovėje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI-1773) 6 straipsnyje nurodytoms savivaldybėssavarankiškomsfunkcijoms, įstatymų leidėjas priskyrė teritorijų planavimą, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimą (19 punktas) bei specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymą ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimą (20 punktas). Svarbu pažymėti ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) (ginčui aktuali 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1865redakcija) 2 straipsnyje įtvirtintas sąvokas, bendrasis planas tai kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai (1 dalis). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, bendrojo teritorijų planavimo pagrindiniai uždaviniai yra suformuoti teritorijos tvarkymo, naudojimo koncepciją (1 punktas); optimizuoti teritorijos urbanistinę struktūrą ir infrastruktūros sistemą (2 punktas); numatyti priemones ir apribojimus, užtikrinančius gamtos išteklių racionalų naudojimą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą (3 punktas), nustatyti planuojamos teritorijos užstatymo aukščio, intensyvumo parametrus (5 punktas). Teritorijų planavimo įstatymo antrame skirsnyje reglamentuotas bendrasis teritorijų planavimas, kas įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos turinio aiškinimo prasme suprantama kaip kompleksiniu planavimu, siekiant nustatyti teritorijos erdvinio vystymo politiką, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetus bei svarbiausias tvarkymo priemones. Sistemiškai vertinant šio įstatymo 2 straipsnyje pateikiamų sąvokų turinį bei antrojo skirsnio nuostatas, daroma išvada, jog rengiant bendrąjį planą nurodomas teritorijos naudojimo tipas ir numatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, galimi naudojimo būdai bei pobūdžiai. Pažymėtina ir tai, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3-4 punktus, bendrojo teritorijų planavimo dokumentams priskirtini savivaldybės teritorijos bendrasis planas bei savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas, kurie pagal 2 punkto nuostatas, privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams, taigi, taip pat ir pareiškėjai, atsižvelgiant į jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo priklausymą atitinkamai teritorijai.
Nagrinėjamoje byloje atsisakymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato statybai, adresu (duomenys neskelbtini) Panevėžys,atsakovė grindė Bendrojo plano sprendiniais.Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintas Panevėžio miesto bendrasis planas (korektūra), pagal kurį,Žemės sklypas pateko į rekreacinės paskirties želdynų teritoriją ir teritoriją, kuri Bendrojo plano sprendiniuose apibrėžiama bei įvardijama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nurodyta, jog ji privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais nei želdinama aukštaūgiais želdiniaisir žymėti čia buvusį būdingą, vėjo malūnų gausa praeityje pasižymėjusį Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos agrarinį kraštovaizdį (t.1, b.l.72, 185, 207-208).Aptarti Bendrojo plano sprendiniai patvirtina, kad nauja statyba Žemės sklype skundžiamo Sprendimo priėmimo dienai nebuvo galima. Pažymėtina ir tai, kad 2011 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjai įsigyjant žemės sklypą, Bendrasis planas jau galiojo, todėl pareiškėja negalėjo nežinoti apie jos įsigyjamam Žemės sklypui Bendruoju planu nustatytus apribojimus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas pagrįstas tuo metu galiojusio teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, atitinka tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti Sprendimą nėra pagrindo. Nenustačius pagrindo panaikinti Sprendimą, netenkinamas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Be to, byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimą ir 2017 m. sausio 18 d. jį įregistravo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre(3 t., b. l. 4).Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos ne kartą buvo keičiamas ir Statybos įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, o 2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-2573 Statybos įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2017-01-01. Pareiškėja Administracijos 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo informuota apie Bendrojo plano keitimo patvirtinimą bei įsigaliojimą, minėtame rašte, be kita ko,buvo nurodyta, jog patvirtinus Bendrojo plano keitimą, neliko skundžiamame Sprendime nurodyto pagrindo pareiškėjos pageidaujamos statybos ribojimui (pagal Bendrojo plano keitimo sprendinius Žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją), taip pat buvo išaiškintos naujos Statybos įstatymo normos, pagal kurias nėra privaloma naujo statinio statybai gauti statinio specialiuosius reikalavimus, tačiau pageidaujant juos gauti,pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus (3 t., b. l. 4-5).Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kokiu nors būdu būtų išreiškusi valią dėl atsakovės pateikto pasiūlymo, taip pat nėra duomenų, kad tarp šalių būtų likęs ginčas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo galimybės pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą bei šiuo metu galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Kilus tokiam ginčui, jis būtų kitos bylos nagrinėjimo dalykas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja taip pat prašė ištirti Bendrojo plano sprendinių bei jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams bei Specialiojo plano sprendinių bei jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams. Teismo posėdžio, vykusio 2017-04-03, metu teiktais paaiškinimais pareiškėjos atstovas nepalaikė savo prašymo ištirti Bendrojo plano teisėtumą, palaikydamas prašymą ištirti Specialiojo plano teisėtumą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriaus 1 skirsnyje yra numatyta speciali pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarka, iš kurio nuostatų matyti, kad galimos dvi teisės normų kontrolės rūšys: abstrakti (ABTĮ 112 str.) ir konkreti, t.y. susijusi su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti pradėti administracinio akto (ar jo dalies) atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi teisę ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau- ir LVAT) nuosekliai formuojamojoje administracinių teismų praktikoje, aiškinant ABTĮ 113 straipsnyje įtvirtintą formuluotę„kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, ne kartą yra konstatuota, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą, taigi, asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikymu, o ne vien su teisės akto buvimu, galimas hipotetinis pareiškėjos teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Be to, administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas priešingu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą(žr. pvz., LVAT 2011-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr.A-822-1415/2011, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS-91-146/2017). Atsižvelgdama į skundžiamo Sprendimo turinį, byloje nustatytas bei aptartas faktines aplinkybes, teismas pažymi, jog Specialusis planas, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo taikomas, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Specialusis planas dar nebuvo patvirtintas (Specialusis planas patvirtintas Tarybos tik 2013-08-29 sprendimu Nr.1-247), pareiškėja savo prašymą tirti šio norminio akto teisėtumą sieja tik su prielaidomis, jog ateityje Specialusis planas galėtų būti kliūtimi gauti specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjos pageidaujamai statybai Žemės sklype. Kaip jau buvo konstatuota, ginčas tarp šalių dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo galimybės pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą bei šiuo metu galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius dar nėra kilęs, be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Savivaldybės taryba 2016 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. TSP-40 nusprendė pradėti rengti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano keitimą, kuriuo siekiama užtikrinti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos išsaugojimą ir teritorijoje bei apsaugos zonoje taikomų paveldosaugos reikalavimų įsiteisinimą. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos prašymas atlikti Specialiojo plano teisėtumo tyrimą atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimogali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.