Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, gynėjai advokatei Angelei Fominienei, išteisintajam L. O., nukentėjusiajam Č. S., nukentėjusiojo atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo Č. S. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-12-27 nuosprendžio, kuriuo:

L. O. išteisintas pagal LR BK 282 str. 1 d.;

Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys 22262,30 Lt sumai, VSAT prie LR VRM pareikštas civilinis ieškinys 81649,44 Lt sumai, V. L. pareikštas civilinis ieškinys 265526,80 Lt sumai, Č. S. pareikštas civilinis ieškinys 90960,44 Lt sumai palikti nenagrinėtais; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. O. pagal LR BK 282 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2007-09-20 apie 21.30 val. Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 128.700 km., nepasirūpino, kad jam priklausantis vienkinkis arklio tempiamas vežimas neišeitų ant kelio (automagistralės), tamsiu paros metu, be vadeliotojo, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, ko pasekoje į minėtą arklio tempiamą vežimą atsitrenkė Klaipėdos kryptimi važiavęs lengvasis automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas G. Š., dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo automobilio keleivis K. L., buvo nežymiai sutrikdyta automobilio vairuotojo G. Š. sveikata, nesunkiai sutrikdyta automobilių keleivių V. V., A. M. sveikata ir sunkiai sutrikdyta automobilio keleivio Č. S. sveikata. Eismo įvykis įvyko dėl L. O. padarytų įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (Kelių eismo taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2002-12-11 Nr. 1950 su pakeitimais ir papildymais (Žin., 2003, Nr. 7-263; 2004, Nr. 142-5197, Nr. 155-5646, Nr. 187-6980; 2006, Nr.108-4115) redakcija) 53, 116.1 p. reikalavimų pažeidimų – būdamas arklio ir vežimo savininku ir žinodamas, kad arklys su vežimu nuo 2007 m. rugsėjo 19 d. 20 val. yra paliktas pririštas Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), laiku nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirūpino savo arkliu su vežimu, jį palikdamas greta kelio be priežiūros, nors kaip savininkas turėjo pareigą juo pasirūpinti, dėl ko arklys dėl nenustatytos priežasties atsirišo ir išėjo į kelią. Tokiu būdu L. O. nevairuodamas transporto priemonės pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo vienas žmogus, sunkiai sutrikdyta vieno asmens sveikata, nesunkiai sutrikdyta dviejų asmenų sveikata.

Apeliaciniu skundu Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti L. O. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 282 str. 1 d. ir nuteisti jį 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 7 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau, kaip 7 paroms. Priteisti iš L. O. valstybinei ligonių kasai 22262,30 Lt žalos atlyginimo, VSAT prie LR VRM 81649,44 Lt žalos atlyginimo, V. L. 265526,80 Lt žalos atlyginimo, Č. S. – 90960,44 Lt žalos atlyginimo.

Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai išteisino L. O., motyvuojant tuo, kad L. O. nei įvykio metu, nei prieš jį nebuvo kelių eismo dalyvis, jis buvo tiesiog arklio savininkas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltinamasis ieškojo arklio su vežimu dar prieš eismo įvykį ir dėl objektyvių priežasčių jo nerado, nes buvo tamsu, arklys buvo atsirišęs ir nuėjęs. Ir padarė nepagrįstą išvadą, jog arklys atsirišo ir nuėjo iki eismo įvykio vietos ne dėl L. O. kaltės, todėl L. O. Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog nusikaltimo, numatyto LR BK 282 str. 1 d. objektyvioji pusė pasireiškia veika, kuria yra pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, todėl L. O. šio nusikaltimo nepadarė. Tokie teismo motyvai yra nepagrįsti, o nuosprendis turi būti panaikintas. L. O. turi būti pripažintas kaltu, kadangi visi eismo dalyviai privalo laikytis KET 53 p. reikalavimų, tai yra visi eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų įmanomų priemonių. Teismas pasielgė formaliai, nesigilino į tiriamo įvykio aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad L. O. kaip arklio ir vežimo savininkas turėjo bendrą pareigą imtis visų būtinų atsargumo priemonių, siekdamas išvengti nuostolingų padarinių ir KET 53 p. pašalinimas iš kaltinimo įtakojo neteisingą teismo išvadą, kad L. O. nei eismo įvykio metu, nei prieš jį nebuvo eismo dalyvis. Nagrinėjamu atveju KET 53 p. ir 116.1 p. yra susiję, be jų abiejų negalima L. O. baudžiamoji atsakomybė. Teismas iš kaltinimo pašalino bendrą jo pareigą, kuri išplaukia iš KET 53 punkto, kaip arklio savininko pareigą pasirūpinti savo turtu (arkliu su vežimu), dėl ko jis tampa eismo dalyviu, nes paliko arklį su vežimu prie kelio be priežiūros. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turėjo ir kitų galimybių jais pasirūpinti, neatsižvelgė į tai, kad L. O. teisme parodė, kad jo arklys anksčiau ne kartą buvo nusigraužęs vadeles, tokiu būdu jis žinojo, kad jo arklys kelia pavojų, nes buvo paliktas pririštas toli nuo namų, svetimoje vietoje. Šių aplinkybių neteisingas vertinimas nulėmė nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Tokiu būdu, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ir byloje pareikšti civiliniai ieškiniai yra pagrįsti ir teisėti ir turi būti priteisti iš L. O., kadangi žala padaryta dėl jo nusikalstamos veikos. Be to, pagal LR CK 6.267 str. už naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiojo atstovas advokatas ir nukentėjusysis prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.

Prokuroras ir nukentėjusysis skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl L. O. išteisinimo pagal LR BK 282 str. 1 d., ir nurodo, jog L. O. išteisintas dėl paminėtos nusikalstamos veikos nepagrįstai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai L. O. išteisino, nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 282 str. 1 d.

Skunduose nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai išteisino L. O., motyvuojant tuo, kad L. O. nei įvykio metu, nei prieš jį nebuvo kelių eismo dalyvis, jis buvo tiesiog arklio savininkas. Teismas, anot prokuroro, pasielgė formaliai, nesigilino į tiriamo įvykio aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad L. O. kaip arklio ir vežimo savininkas turėjo bendrą pareigą imtis visų būtinų atsargumo priemonių, siekdamas išvengti nuostolingų padarinių ir KET 53 p. pašalinimas iš kaltinimo įtakojo neteisingą teismo išvadą, kad L. O. nei eismo įvykio metu, nei prieš jį nebuvo eismo dalyvis. Tokia apeliantų pozicija yra nepagrįsta ir štai dėl ko.

Tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis savo apeliaciniuose skunduose neteisingai vertina tą aplinkybę, jog L. O., būdamas arklio su vežimu savininku, privalo atsakyti už 2007-09-20 apie 21.30 val. Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 128.700 km įvykusios eismo įvykio padarinius. Neginčytinas tas faktas, kad L. O. yra arklio su vežimu savininkas. Taip pat abejonių kolegijai nekelia ir tos eismo įvykio aplinkybės, kurias nustatė apylinkės teismas ir aprašė išteisinamajame nuosprendyje. Kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl to, jog šioje byloje nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp L. O. veiksmų ir aukščiau paminėto eismo įvykio metu kilusių padarinių.

Baudžiamoji byla su joje pateiktais kaltinimais L. O. teismui atiduota dėl BK 282 str. 1 d. nusikalstamos veikos padarymo. Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 282 str. 1 d. atsiranda tada, kai asmuo, nevairuodamas transporto priemonės pažeidžia transporto eismo tvarkos ir saugumo taisykles, jeigu dėl to žūsta žmogus ar būna sunkiai sutrikdoma žmogaus sveikata. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata ar žuvo žmogus) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir padarinių. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 282 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Šios teisės normos dispozicija blanketinė. Jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės. Kelių eismo taisyklių 53 punktas įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. KET 116.1 p. nurodoma, kad vadeliotojams, gyvulių ar paukščių varovams, raiteliams, kitiems asmenims draudžiama palikti gyvulius ar paukščius ant kelio arba greta jo be priežiūros. Teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, kad šiuo atveju Kelių eismo taisyklių 116.1. p. yra specialioji norma 53 p. atžvilgiu, todėl vadovaujantis teisės normų konkurencijos taisyklėmis nagrinėtinas tik Kelių eismo taisyklių 116.1. p. pažeidimo klausimas.

Šioje byloje nenuginčijamai nustatyta, jog L. O. 2007-09-19 apie 7 val. ryto išvyko į Kauną ir arklį paliko žmonos tėvui, kuris visada prižiūrėdavo gyvulius. Nustatyta ir abejonių nekelia, jog L. O. arklį paliko sodyboje, kur gyveno, žmonos tėvui prižiūrėti, o ne ant kelio ar šalia jo. Arklys buvo tvarkingai pririštas pievoje. Šioje jo veikoje teismas neįžvelgia Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Arklio palikimas pievoje šalia sodybos, o vežimo palikimas kieme negali būti laikomas įstatymo uždrausta veika, numatyta Kelių eismo taisyklių 116.1. p., nes tokia arklio ir vežimo savininko veika laikytina įprasta ir pakankamai rūpestinga. L. O. – kaip arklio savininko - , kuris paliko prižiūrėtą arklį pievoje ir kilusių padarinių nėra jokio priežastinio ryšio. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamasis arklį paliko nepakinkytą į vežimą, t.y. nesuformavęs transporto priemonės tokios, kokia ji buvo eismo įvykio metu. Teismas padarė teisingą išvadą, kad L. O. nei eismo įvykio metu, nei prieš jį nebuvo eismo dalyvis, t.y. asmuo, kuris dalyvauja kelių eisme. Šiuo atveju L. O. tiesiog buvo arklio savininkas. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad kaltinimas neįrodė, jog L. O. apie arklio ir vežimo buvimą Panevėžiuke sužinojo 2007-09-19 vakare. Ta aplinkybė, kad kaltinamasis apie Panevėžiuke pririštą arklį su vežimu sužinojo 2007-09-20 apie 16 val. ir apie 19 val. išvyko arklio ieškoti, negali būti vertinama kaip gyvulio palikimas ant kelio ar šalia kelio, kadangi L. O. dėl objektyvių priežasčių negalėjo anksčiau nuvykti į tą vietą, kurioje arklys buvo pririštas.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad L. O. nežinojo ir negalėjo žinoti, jog arklys su vežimu yra Panevėžiuko kaime, ir juo labiau, jis negalėjo žinoti, kad arklys su tempiamu vežimu juda važiuojamąja kelio dalimi. Kaltinamasis ieškojo arklio su vežimu dar prieš eismo įvykį ir dėl objektyvių priežasčių (buvo tamsu, arklys buvo atsirišęs ir nuėjęs) jo nerado. Teismas pagrįstai nusprendė, jog arklys Panevėžiuke atsidūrė, atsirišo ir nuėjo iki eismo įvykio vietos ne dėl L. O. veikos, todėl padarė teisingą išvadą, kad kaltinamasis L. O. nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Kaip yra nustatyta byloje, sūnui jis leisdavo paimti arklį, bet tą kartą sūnus arklį paėmė jo neatsiklausęs. Panevėžiuko kaime sūnus su draugais gėrė sidrą, ir atvykus policijos pareigūnams ir nepavykus išsiaiškinti, kur yra L. O. (jie žinojo, kad arklys priklauso jam), policininkas A. V. pririšo arklį prie vandens bokšto, o juos nuvežė į policijos nuovadą. Liudytojas L. L. prašė policininko leisti parvaryti arklį, bet tas neleido. Ir tik kitą dieną D. O. pasakė, kad tas pasiimtų arklį. Nustatyta, jog L. O., atvažiavęs į Panevėžiuką, pririšto arklio nerado. Po arklio paieškų namo jie grįžo apie 21.30 val. Liudytojo policijos pareigūno V. V. parodymais nustatyta, kad arklį jis paliko pririštą prie elektros stulpo, o arklio valdytoją L. L. sulaikė, o vėliau nuvežė į namus, tačiau arkliu nepasirūpino ir paliko pririštą prie stulpo. Liudytojų parodymus patvirtina kita bylos medžiaga – specialistų išvados, apžiūros protokolai, kuriais nustatyta, kad arklys Panevėžiuke atsidūrė, atsirišo ir nuėjo iki eismo įvykio vietos ne dėl L. O. veikos, todėl padaryta teisinga išvada, kad L. O. nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Šioje byloje nenustatyta pavojinga L. O. veika, dėl kurios kilo nuosprendyje paminėti padariniai, kaip ir nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių.

Teismų praktikoje priežastinis ryšys paprastai grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Nustačius, kad kaltininkas, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Todėl teismų praktikoje nustatant priežastinį ryšį pagrįstai remiamasi bylos duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą, ar kaltininkas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu nebūtų pažeidęs kelių eismo taisyklių.

Šioj byloje neįrodyta, kad L. O. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, kuo jis galėjo sukelti eismo įvykį. BK 282 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia veika – tai yra kelių eismo taisyklių pažeidimu. Teismas, nenustačius Kelių eismo taisyklių pažeidimo, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nėra ir BK 282 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties. Kaip ir nėra nustatytas ir įrodytas priežastinis ryšys tarp L. O. veiksmų – tai yra tų aplinkybių, kad jis paliko žmonos tėvo namuose arklį su vežimu, ir kad vėliau arklys atsidūrė kelio važiuojamoje dalyje, ir dėl to įvyko eismo įvykis. Šioje byloje nėra duomenų, jog L. O. objektyviai galėjo ir turėjo numatyti, kad jo žmonos tėvui paliktas ir pririštas arklys kokiu nors būdu atsidurs kelio važiuojamoje dalyje. Visa tai rodo, kad L. O. dėl BK 282 str. 1 d. nusikalstamos veikos padarymo išteisintas pagrįstai.

Kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo klaidingai pasirinktas subjektas- tik arklio savininkas. Ikiteisminio tyrimo metu nesigilinta į priežastinį ryšį dėl kitų asmenų veiksmų ir padarinių.

Kolegijos nuomone, teismas byloje surinktus duomenis įvertino teisingai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Faktinės aplinkybės nustatytos vertinant teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nusprendė, kad L. O. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 282 str. 1 d. sudėties požymių.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas teisingai paliko civilinių ieškovų - Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį 22262,30 Lt sumai, VSAT prie LR VRM pareikštą civilinį ieškinį 81649,44 Lt sumai, V. L. pareikštą civilinį ieškinį 265526,80 Lt sumai, Č. S. pareikštą civilinį ieškinį 90960,44 Lt sumai nenagrinėtais. BPK 115 str. 3 d. 2 p. nustatyta, jog teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtu, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Išanalizavusi apeliacinių skundų motyvus ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, o Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti pagal apeliacinių skundų argumentus įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo Č. S. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-12-27 nuosprendžio atmesti.