- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- 1A-15-380/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Zigmas Pocius, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- D. S.
- Nukentėjusysis
- J. P., G. P.
- Advokatai
- Vytautas Agintas
Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-380/2017
Teisėja E. Bartulienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42897-2015-1
NUOSPRENDIS
2017 m. vasario 15 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį (dėl J. P. turto sugadinimo) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl G. P. turto sugadinimo) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 20 MGL (753 Eur) bauda, bausmes visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 20 MGL (753 Eur) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-08-06 iki 2015-08-08 (įskaitytinai), nuo 2015-08-11 iki 2015-08-12 (įskaitytinai).
Civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai, priteista iš nuteistojo D. S. nukentėjusiajai J. P. 1500 Eur turtinės žalos atlyginimo; priteista iš nuteistojo D. S. nukentėjusiajai G. P. 1000 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į iš nuteistojo D. S. paimtus pinigus: 1541,50 eurus, 1 JAV dolerį, 20 litų, saugomus Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagal 2015-09-07 kasos pajamų orderio kvitus: serija KPO Nr. 0788112, serija KPO Nr. 0780804, serija KPO Nr. 0780803, kuriuos nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti civilinių ieškinių atlyginimui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 19 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), J. P. gyvenamosios sodybos kieme tyčia, visuotinai pavojingu būdu, iššaudamas iš nenustatyto ginklo į J. P. priklausantį automobilį „Subaru Legacy“, be valstybinių registracijos numerių, taip sugadino J. P. priklausantį automobilį „Subaru Legacy“, tuo padarydamas nukentėjusiajai J. P. 1500 Eur turtinę žalą.
Be to, D. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 22 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), V. P. priklausančios sodybos kieme tyčia, visuotinai pavojingu būdu, išaušdamas iš nenustatyto ginklo į G. P. priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), taip sugadino automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tuo nukentėjusiajai G. P. padarydamas 1000 Eur turtinę žalą.
Be to, D. S. nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo bei laikė nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą mažiausiai iki 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 19 val. 45 min., kai jį panaudojo šaudydamas (duomenys neskelbtini) J. P. kieme į stovėjusį automobilį „Subaru Legacy“, be valstybinių registracijos numerių, bei 2015 m. rugpjūčio 1 d. 22 val. 45 min., kai jį panaudojo šaudydamas į (duomenys neskelbtini), V. P. priklausančioje sodyboje stovėjusį automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bei vieną šaudmenį – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinį, kurį laikė (duomenys neskelbtini), J. S. priklausančioje sodyboje iki 2015 m. rugpjūčio 6 d., 7 val. 50 min., kol jį kratos metu paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, paremtas prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl to nepagrįstai jis yra pripažintas kaltu.
Dėl J. P. turto sugadinimo
Teismo išvada dėl nukentėjusiosios J. P. parodymų nuoseklumo bei tikrumo visiškai nepagrįsta, o teismo nuosprendis dėl jo kaltės dėl J. P. turto sugadinimo pagrįstas prielaidomis ir abejotinais nukentėjusiosios J. P. parodymais, kurių nepatvirtina nė vienas įrodymas. Ikiteisminio tyrimo metu, praėjus kiek laiko po įvykio, nukentėjusioji J. P. tvirtino, kad 2015-08-01, apie 19.00 val., į jos sodybos kiemą įvažiavo šviesios spalvos lengvasis automobilis, kurio ji identifikuoti negalėjo, bei iš automobilio keleivio vietos išlipęs D. S. iš karto pradėjo šaudyti į jos automobilį. Šūvių galėjo būti ne mažiau kaip dešimt. Ji tuo metu buvo virtuvėje ir pro langą viską matė. Teigia, kad automobilio vairuotojo ji nepažinojo, jis iš automobilio išlipęs nebuvo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji nurodė, kad iš į kiemą įvažiavusio automobilio išlipęs buvo tik D. S., kuris tik išlipęs iš automobilio pradėjo šaudyti, rankose turėjo pistoletą, šaudė serijomis, į orą, į žemę, paskui sėdo į automobilį ir išvažiavo. Ji tuo metu griebė anūką ir pasislėpė kambaryje. Tačiau kitą dieną po įvykio, tai yra 2015-08-02 15.05 val., nuo įvykio praėjus ne pilnai parai, kai dar įvykio aplinkybės turėtų būti prisimenamos kur kas tiksliau ir išsamiau, nei praėjus kuriam laikui, J. P. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, dėstydama įvykio aplinkybes, nurodė, kad 2015-08-01, apie 19.30 val., į kiemą įvažiavo lengvasis automobilis, iš kurio išlipo vairuotojas, kurio ji nepažįsta, bei D. S. ir stovėdamas pradėjo šaudyti į jos automobilį. Ji tuo metu buvo virtuvėje ir viską matė. Po to išsigandusi nuėjo pas kitame kambaryje buvusį anūką ir pasislėpė. Šiuo atveju teismas neištyrė įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, nepašalino nukentėjusiosios parodymų prieštaravimų. Teismas taip pat turėjo atkreipti dėmesį į J. P. pareiškime nurodytas itin svarbias aplinkybes, kad iš automobilio buvo išlipęs ir vairuotojas, ir ji pro virtuvės langą tai gerai matė. Įvykio aplinkybės nustatytos pagal prieštaringus nukentėjusiosios J. P. parodymus, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad į jos kiemą automobiliu atvažiavo D. S. ir būtent jis nukentėjusiosios kieme šaudė iš pistoleto į jos automobilį, o ne galbūt iš automobilio, kaip nurodė pareiškime J. P., išlipęs vairuotojas, nėra. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu J. P. gana konkrečiai nurodė, kad neva D. S. šaudė į orą, į žemę serijomis, tačiau to, ar jis ginklą laikė viena, ar abiem rankomis, nurodyti negalėjo, apie ginklą taip pat nieko negalėjo pasakyti. Vienas aplinkybes atsimindama itin konkrečiai (apie D. S. buvimą jos kieme) nukentėjusioji kitų aplinkybių negali net detalizuoti (kaip laikė ginklą, apie patį ginklą), arba apskritai nurodo jas nenuosekliai (vienu metu tvirtindama, kad D. S. šaudė į automobilį, kitu metu keisdama itin svarbius parodymus, o tai galėtų turėti reikšmės veikos kvalifikavimui apie turto sugadinimą be kvalifikuojančių požymių, tai yra visuotinai pavojingu būdu, nurodo, kad D. S. šaudė į orą, į žemę). Išskyrus nukentėjusiosios J. P. parodymus, kad į jos kiemą 2015-08-01 vakarą automobiliu atvyko būtent jis ir kad šūviai buvo padaryti būtent tą vakarą, kitų įrodymų nėra. Objektyviai ir logiškai nepaaiškinami nukentėjusiosios J. P. veiksmai, kad apie įvykį policijos pareigūnams ji nepranešė nei tą patį vakarą, nei kitą rytą, o į policiją kreipėsi tik kitos dienos popietę, apie 15.00 val. Apie įvykį, įvardydama D. S., dar tą patį vakarą jis pranešė savo sūnui R. P., tačiau ir jis policijos pareigūnams apie tai nepranešė. Ikiteisminio tyrimo metu R. P. parodė, kad dar tą patį vakarą iš T. (tikėtina, brolio) sužinojo, kad D. S. Tauragės rajone sušaudė ir pažįstamo M. J. automobilį. Tačiau net ir tuomet, žinodamas apie neva D. S. sušaudytą dar vieną automobilį, apie įvykį policijai pranešti neskubėjo, su pažįstamu M. J. taip pat nesusisiekė, apie tai tą vakarą nieko nekalbėjo. Tai atrodo visiškai nelogiška, nors žinojo, kad abu automobilius apšaudė neva D. S., tačiau į tai niekaip nesureaguojama. Šių duomenų visuma verčia abejoti paties įvykio buvimu. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad apie gyvenvietėje girdimus šūvius policijai būtų pranešę ar pasiskundę ir kiti asmenys, kaimynai. Duomenys apie girdėtus šūvius, apie per gyvenvietę važiavusį nematytą automobilį rinkti ir tikrinti nebuvo, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai galimų liudytojų nenustatinėjo bei nebandė išsiaiškinti. Todėl keliamos pagrįstos abejonės, ar toks įvykis apskritai buvo.
Iš įvykio vietoje darytų fotografijų matyti, kad šovinių tūtelės išsidėsčiusios prieš automobilio dešinį šoną, tai galbūt ir galėtų sutapti su iš automobilio išlipusio ir šaudžiusio asmens vieta. Tačiau iš kai kurių nuotraukų (pavyzdžiui, Nr. 3, Nr. 7, Nr. 9) akivaizdžiai matyti, kad į automobilį buvo šauta ir iš automobilio galo (į galinį automobilio stiklą, tikėtina, kad skersai labiau nuo namo pusės), ir iš automobilio priekio (į automobilio priekinį stiklą), tačiau visos šovinių tūtelės aptiktos kieme ant žemės žiūrint į automobilį prieš dešinį jo šoną. Akivaizdu, kad tokie automobilio sugadinimai, tai yra apšaudymai, negalėjo būti padaryti iš vienoje vietoje stovėjusio asmens, jis akivaizdžiai turėjo judėti aplink automobilį, netgi turėjo būti priėjęs prie namo, to nė vienuose savo parodymuose nenurodė vienintelė įvykio liudytoja. Kyla pagrįstų abejonių, kad automobilis buvo apšaudytas ne J. P. nurodomo įvykio, o kitomis aplinkybėmis. Specialistui turėjo būti užduotas klausimas, ar šūviai į automobilį galėjo būti padaryti J. P. nurodytu metu, ar galėjo būti padaryti ir anksčiau, ar šūvių žymės automobilyje galėjo būti padarytos iš automobilio išlipusio ir nuo jo nenutolusio, kaip teigia nukentėjusioji, asmens vietos.
J. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji automobilį pirko 2015 m. iš fizinio asmens, už jį sumokėjo 2000 eurų, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu teismui teigė, kad automobilį jai nupirko vaikai, visi susidėjo pinigų ir vaikai jai nupirko automobilį. Apklaustas kaip liudytojas T. P. parodė, kad minėtą automobilį mamai nupirko jis. Šie nukentėjusiosios prieštaravimai pašalinti nebuvo, todėl teigti, kad nukentėjusiosios parodymai buvo visiškai nuoseklūs, teismui nebuvo jokio pagrindo. Be to, byloje jokių objektyvių duomenų, kad automobilis priklauso nukentėjusiajai, nėra. Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nėra, nors J. P. teigia, kad automobilį pirko pati, nesiaiškinta, ar apskritai ji turi vairuotojo pažymėjimą, neapklausti kaimynai, netoli nukentėjusiosios gyvenantys asmenys, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti, kad automobilį ji įsigijo 2015 m. gegužės mėn., netikrintos aplinkybės, kad automobilį prieš savaitę pasiėmė iš remonto, be to, neatkreiptas dėmesys ir į tai, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, automobilio pardavėjo duomenų nurodyti negali, tačiau automobilį ruošiasi priregistruoti ir juo važinėti, todėl lieka neaišku, kaip automobilis būtų buvęs priregistruotas VĮ „Regitra“, jei nėra automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. Šie duomenys verčia abejoti J. P. parodymų tikrumu ir teisingumu.
Nukentėjusioji J. P. nurodė, kad po savaitės laiko nuo įvykio pas ją buvo atvykusios kaltinamojo sugyventinė K. S. bei kaltinamojo motina J. S., kurios prašė nukentėjusiosios atsiimti pareiškimą, jog nenuteistų D. S., tačiau šių teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami bylos duomenys. K. S. ir J. S. tvirtino, kad pas J. P. vyko pasikalbėti dėl to, kad T. P. buvo sumušęs J. S. anūką, tačiau teismas šiuos liudytojų parodymus vertino kritiškai, nors tam visiškai nebuvo jokio pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rinkti duomenys, kuriais būtų paneigti K. S. ir J. S. parodymai apie T. P. sumuštą pastarosios anūką, todėl manytina, kad J. P. šiuo atveju turėjo pagrindą apkalbėti jį ir taip jam pakenkti. Be to, teismas akcentuoja, kad K. S. ir J. S. pas J. P. vyko tuomet, kai buvo sulaikytas D. S.. Tačiau jis buvo sulaikytas po atliktos kratos, kai J. S. priklausančiose patalpose buvo aptikti įvairūs daiktai, tarp kurių buvo ir vienas mažo kalibro šovinys. Todėl teismo vertinimas, kad K. S. ir J. S. vyko pas J. P. prašyti atsiimti pareiškimo, yra tik prielaida, tačiau kad apie galimą poveikį ar spaudimą J. P. policijos pareigūnams nepranešė, apie tai parodė tik apklausos metu.
Byloje taip ir liko nenustatytas motyvas bei tikslas, kodėl jis turėjo gadinti J. P. automobilį, nors teismas teigia, kad jis neva nežinojo, kad automobilis „Subaru Legacy“ priklauso J. P., o ne T. P.. Jokių konfliktų, nesutarimų ar piktumų su J. P. ar T. P. nebuvo. Be to, nei ginklas, nei analogiško kalibro šoviniai nei pas jį, nei apskritai kur nors kitur rasti nebuvo, jokių kitų objektyvių ir neginčytinų duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl J. P. turto sugadinimo, išskyrus pačios nukentėjusiosios liudijimą, byloje surinkta nėra. Nukentėjusiosios J. P. parodymai nenuoseklūs bei prieštaringi. Teismas visiškai nepagrįstai K. S. ir J. S. parodymus atmetė, o savo išvadas parėmė tik nenuosekliais ir vietomis prieštaringais nukentėjusiosios J. P. parodymais.
Dėl G. P. turto sugadinimo
Dėl šios galbūt padarytos veikos byloje apskritai nėra nė vieno nei tiesioginio, nei netiesioginio įrodymo dėl jam inkriminuoto kaltinimo. Teismas rėmėsi nukentėjusiosios G. P. manymu, kad tai jis apšaudė jos automobilį, bei M. J. siųstomis neva grasinamojo pobūdžio SMS žinutėmis.
Nukentėjusioji G. P. parodė, kad 2015-08-01, apie 22.45 val., ji buvo namuose su M. J., buvo atsigulę miegoti, kai į kiemą įvažiavo tamsios spalvos džipas su užsienietiškais numeriais, kiemas buvo gerai apšviestas, iš automobilio niekas neišlipo, kas buvo automobilyje, nematė, iš automobilio pasigirdo šūviai, šovė 5–6 kartus, nematė, kad kas būtų išlipęs iš automobilio, po šūvių automobilis be šviesų išvažiavo iš kiemo. Išėjus į lauką matė, kaip tas pats automobilis nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) pusės, į priešingą, kaip nurodo G. P., pusę nei gyvena D. S.. Mano, kad šaudė D. S.. Nurodo, kad buvo peršauti jos automobilio „Volkswagen Passat“ priekinis stiklas, galinis stiklas, kairės pusės abu durelių stiklai, dešinės pusės galinis durelių stiklas, bagažinės dangtis, sugadintos dešinės pusės priekinės durelės. Tačiau visiškai neaišku, kaip ir kokiu būdu automobilis galėjo būti apšaudytas iš visų pusių, jei iš į kiemą įvažiavusio automobilio asmuo išlipęs nebuvo, jokio automobilio daromų durelių bildesio negirdėjo, o po šūvių automobilis iš karto iš kiemo išvažiavo. G. P. tik spėja, kad automobilį galėjo apšaudyti jis, kadangi tą dieną jis siuntė SMS žinutes jos draugui M. J.. Neneigia, kad M. J. siuntė žinutę dėl skolos bei jam skambino, tačiau žinutė nebuvo grasinamojo pobūdžio. Šie duomenys ikiteisminio tyrimo metu patikrinti nebuvo, nei skambučių, nei SMS žinučių išklotinės neišreikalautos, jų turinys nepatikrintas. Be to, teismas nesiaiškino, kodėl, jei žinutės buvo grasinamojo pobūdžio, M. J. apie tai nepranešė policijai.
Žemesnės instancijos teismas
Kad tarp šių įvykių nėra jokio sąryšio, rodo ir tai, kad nukentėjusioji J. P. tvirtina mačiusi, jog į kiemą atvažiavo šviesios spalvos lengvasis automobilis, o G. P. tvirtina, kad kieme šaudė iš didelio tamsios spalvos džipo. Teismas šių neatitikimų taip pat nevertino. Tą pačią dieną jis neva per 3 valandas su 2 skirtingais automobiliais, galbūt ir su 2 skirtingais vairuotojais padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau aplinkybės dėl vairuotojų asmenybių, automobilių markės, kam jie galėjo priklausyti, netirtos visiškai.
Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nebuvo patikrintos jo naudojamos SIM kortelės prisijungimo celės, kurios neabejotinai būtų patvirtinusios, kad su šiais įvykiais niekaip nėra susijęs ir kad tą vakarą nebuvo kaltinime nurodytose įvykio vietose. Šios netirtos aplinkybės suvaržė jo kaip kaltinamojo teises gintis nuo pareikštų kaltinimų bei teikti duomenis, paneigiančius nukentėjusiosios parodymus, tokiu būdu pranašumas vertinant įrodymus neabejotinai buvo suteiktas nukentėjusiajai.
M. J., tą vakarą buvęs kartu su G. P., nurodė, kad taip pat nematė, nei kas, nei su kuo atvažiavo. Kitą dieną kieme rado tūtelę, kurią pareigūnams pateikė tik po kelių dienų. Visiškai neaišku, kodėl tai buvo padaryta tik po kelių dienų. Jokių tiesioginių įrodymų, kad jis buvo atvažiavęs pas G. P. ir apšaudė jos automobilį, nėra. Teismas kaltinimą dėl G. P. turto sugadinimo grindė vien prielaidomis.
Nors įvykio vietose aptiktos tūtelės, anot specialisto, buvo iššautos iš vieno ir to paties ginklo, tačiau tai dar kartą patvirtina jo spėjimus, kad viskas buvo sugalvota ir įvykdyta T. P. ir M. J., kad nebūtų rašomas pareiškimas dėl jo sūnėno sumušimo.
Dėl neteisėtai įgyto ir laikyto nenustatytos markės ir modelio šaunamojo ginklo bei vieno šaudmens
Kuo grindžiamas šis kaltinimas ir kokiais motyvais teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl šios nusikalstamos veikos, apskritai nėra aišku. Teismo nuosprendyje nurodoma, kad šovinys kratos metu rastas pas D. S.. Tačiau iš kratos protokolo matyti, kad atliekant kratą patalpose (duomenys neskelbtini), priklausančiose J. S., pagalbinėse patalpose, kambaryje, sekcijoje rastas polietileninis maišelis, geltonos spalvos kapsulės, tarp kapsulių rastas metalinis mažo kalibro šovinys. Byloje apskritai jokių duomenų, kad šaudmenį įgijo jis ir jį laikė, nėra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad šaudmuo buvo nuo tėčio laikų, jis net nežinojo, kad tarp kapsulių yra koks nors šaudmuo. Apklausta K. S. nurodė, kad pas jį jokių ginklų, šaudmenų niekada nėra mačiusi.
Kaltintojo teigimu, neva jis nežinia kada, nežinia, iš kur įgijo, nežinia, nuo kada iki kada, nežinia, kur laikė, nežinia, kokį, dar net ne bet kokį, o būtent šaunamąjį ginklą. Pašalinus iš kaltinimo, kaip to reikalauja aiškiai suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, visus tuos „nežinia“, visiškai nieko nebelieka. Tada kyla klausimas, už kokius konkrečius neteisėtus veiksmus jis buvo pripažintas kaltu.
Tai, kad jis nedalyvavo jam inkriminuotuose nusikaltimuose dėl J. P. ir G. P. turto sugadinimo, įrodo ir tai, kad nei ginklai, nei šaudmenys rasti nebuvo, o kratos metu J. S. priklausančiose patalpose rastas šovinys yra visai ne to kalibro, kokiu buvo šaudyta į automobilius. Teismo nuosprendyje akcentuojama, kad jis jau yra teistas už tai, kad iš nenustatyto ginklo viešoje vietoje iššaudamas sugadino automobilį. Tačiau ankstesnis nuosprendis negali daryti įtakos įrodymų pakankamumui šioje byloje.
Jam pareikštas kaltinimas yra nekonkretus, pažeidžiantis jo teisę į gynybą – šaudmens įgijimas negali būti preziumuojamas, jis turi būti įrodytas. Atvejai, kada nusikalstama veika aprašoma nekonkrečiai, nurodant, kad draudžiami daiktai buvo įgyti nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens nenustatytoje vietoje ir panašiai, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir negali būti laikomi apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis.
Dėl civilinio ieškinio
J. P. buvo priteista 1500 Eur bei G. P. 1000 Eur turtinės žalos atlyginimui. J. P. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 1500 Eur dydžio civilinį ieškinį, nurodydama, kad tokia žala buvo padaryta jos automobiliui. Nurodė, kad automobilio vertė – 2000 Eur. Teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad žalą įvertino policija. G. P. nurodė, kad jos automobilio vertė – 4000 Eur, jai buvo padaryta 1000 Eur žala, automobilį susiremontavo. Tačiau nei nukentėjusioji J. P., nei nukentėjusioji G. P. pareikštų civilinių ieškinių dydžių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ir rašytiniais įrodymais – ekspertų įvertinimais, pateiktomis sąskaitomis už remontą ir panašiai, nors to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis. Juo labiau, kad G. P. automobilis jau yra sutaisytas, taigi ir aiškiai turi būti žinoma turto sugadinimo kaina bei turi būti tai patvirtinantys dokumentai. J. P. automobilio vertė, kaip ji nurodė, yra 2000 Eur, tačiau pareikštas 1500 Eur dydžio ieškinys dėl automobilio sugadinimo yra laikytinas neprotingu ir nerealiu. Jo gynėjas kėlė abejones dėl J. P. padarytos žalos dydžio, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė.
Nuteistojo nuomone, teismas turėjo aiškią vidinę nuostatą palaikyti kaltinimą. Tiesioginių jo kaltės įrodymų, visuotinai pavojingu būdu sugadinus J. P. ir G. P. priklausantį turtą bei įgijus, laikius nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą bei šovinį, išskyrus J. P. prieštaringus parodymus, nėra, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai neduoda pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad jo kaltė yra įrodyta. Nėra įrodytas jo dalyvavimas darant BK 187 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio l dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
Teismo posėdyje nuteistasis D. S. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats įvertinęs ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas dėl D. S. kaltės padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus (automobilių sugadinimas visuotinai pavojingu būdu) išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl dėl šios dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Spręsdamas D. S. kaltės klausimą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad D. S. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl nuteistojo D. S. kaltės neteisėtai įsigijus šaunamąjį ginklą bei neteisėtai laikius vieną šaudmenį nepagrįstos neginčijamais bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. S. kaltės klausimu dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo iš dalies padarė netinkamas išvadas, šios teismo išvados (dėl neteisėto šaunamojo ginklo įsigijimo ir neteisėto šaudmens laikymo) neatitinka bylos aplinkybių.
Dėl J. P. turto sugadinimo
Pripažindamas nuteistąjį D. S. kaltu dėl nukentėjusiajai J. P. priklausančio automobilio sugadinimo visuotinai pavojingu būdu, apylinkės teismas rėmėsi ne vien, kaip kad teigia nuteistasis, nukentėjusiosios J. P. parodymais, bet ir liudytojų T. P., R. P. parodymais, iš dalies liudytojų K. S. ir J. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis.
Nukentėjusioji J. P. viso proceso metu (t. 1, b. l. 9–10, t. 3, b. l. 55–56) kategoriškai tvirtino mačiusi, kad jos automobilį „Subaru Legacy“ 2015-08-01 vakare apšaudė būtent nuteistasis D. S., o ne jį į jos kiemą atvežusio automobilio vairuotojas. Nukentėjusioji J. P. tokių savo parodymų nė karto nekeitė. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios sūnų ir nuteistojo D. S. yra susiklostę konfliktiški santykiai, tačiau, kaip nurodė pati nukentėjusioji, jos vaikai yra suaugę ir ji į jų santykius nesikiša, ji pati su nuteistuoju D. S. jokių konfliktų neturi. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. taip pat nurodo, kad jokių konfliktų, nesutarimų ar piktumų tarp jo ir J. P. nebuvo. Įvertinęs nukentėjusiosios J. P. amžių (60 metų), išsilavinimą (aukštesnysis), darbinę patirtį (dirba (duomenys neskelbtini)), asmeninių konfliktiškų santykių tarp jos ir nuteistojo nebuvimą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ji dėl savo sūnų konfliktiškų santykių su nuteistuoju yra suinteresuota melagingai ir nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį D. S. apysunkio nusikaltimo padarymu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios duotų pagrindą nukentėjusiosios J. P. parodymais netikėti. O tai, kad tam tikros jos ikiteisminio tyrimo metu ar teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės nesutampa (ar D. S. šaudė tiesiogiai į jos automobilį, ar į orą, žemę; ar vairuotojas buvo išlipęs iš automobilio, kai D. S. šaudė, ar ne, ir panašiai), šiuo atveju neturi esminės reikšmės ir nedaro visų jos parodymų nepatikimais, nes tie prieštaravimai nėra esminiai ir šios aplinkybės nėra reikšmingos nagrinėjamu atveju. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad tokioje situacijoje, kai buvo šaudoma namo kieme į automobilį, žinant, jog šaudantysis yra konfliktiška asmenybė, kad namuose yra mažametis anūkas, nukentėjusioji J. P. galėjo pasimesti, išsigąsti, tai ji patvirtino teismo posėdyje (t. 3, b. l. 55–56), ir ne į visas aplinkybes atkreipti dėmesį, todėl jos parodymuose dėl neesminių aplinkybių pasitaikė prieštaravimų arba kai kurių aplinkybių ji negalėjo visiškai nurodyti, pavyzdžiui, kaip D. S. laikė ginklą, koks buvo ginklas. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje pagrindinis nukentėjusiojo tikslas nėra identifikuoti ginklą, įsidėmėti, kaip ginklas laikomas, ir panašiai, tokiu atveju pagrindinis tikslas – apsaugoti savo ir mažamečio anūko sveikatą bei gyvybę, todėl neteikdama didelės reikšmės įvykio detalėms ji bėgo slėptis.
Nuteistasis D. S. savo apeliaciniame skunde iškėlė versiją, jog nukentėjusioji J. P. turi pagrindą jį apkalbėti, nes, liudytojų K. S. ir J. S. parodymais, T. P. sumušė J. S. anūką V. S. (D. S. sūnėną), todėl, kad nebūtų rašomas pareiškimas, jis yra apkalbamas. Tačiau ši nuteistojo D. S. versija visiškai nelogiška, nes jeigu T. P. (nukentėjusiosios J. P. sūnus) ir būtų sumušęs J. S. anūką (tokių duomenų, be proceso dalyvių parodymų, byloje nėra), tai kaltinimus, pretenzijas, galbūt ir apkalbėjimus, turėdami tikslą kerštauti, S. reikštų P., o ne atvirkščiai. Tuo labiau, nustatyta, kad D. S. turi dvi dukras, tačiau šiuo atveju nekalbama, kad T. P. būtų nuskriaudęs būtent D. S. vieną iš dukrų, tad nelogiška, kad jei T. P. ir sumušė J. S. anūką, kuris nėra D. S. vaikas, o yra sūnėnas, kodėl nukentėjusioji J. P. turėtų apkalbėti būtent D. S.. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. S. iškeltą versiją dėl jo apkalbėjimo atmeta.
Nukentėjusioji J. P. dar tą patį vakarą apie įvykį pranešė sūnui R. P., tačiau į policiją buvo kreiptasi tik kitą dieną. Nuteistasis D. S. tokius nukentėjusiosios J. P. veiksmus vertina kaip duodančius pagrindą išvadai, jog jokio nusikaltimo nebuvo, galbūt jį sugalvojo ir inscenizavo prieš jį nusiteikę T. P. ir M. J.. Be to, nuteistasis tokią prielaidą daro dar ir dėl to, kad nebuvo apklausti kaimynai, pastarieji policijai nesiskundė girdėję kokius nors šūvius, mano, jog nusikaltimas inscenizuotas. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka. Kiekvienas asmuo, prieš kurį padaroma neteisėta/nusikalstama veika, sprendžia, ar jam kreiptis ir kada kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl įvykio. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji J. P. paaiškino (t. 3, b. l. 55–56), kad tą vakarą policijai neskambino, nes pagalvojo, jog galbūt D. S. buvo išgėręs, o atsigavęs atvažiuos ir atsiprašys, tačiau kadangi ryte neatvažiavo, nusprendė iškviesti policiją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiu nukentėjusiosios J. P. paaiškinimu, suprantama, jog pažįstant asmenį, jo šeimą, neturint asmeniškai konfliktiškų santykių su juo, visų pirma siekiama santykius išsiaiškinti tarpusavyje, suteikiant galimybę kitai pusei atsiprašyti, ištaisyti savo klaidas, iš karto neinicijuojant jam baudžiamojo persekiojimo. O kadangi byloje pakako įrodymų D. S. kaltei pagrįsti, papildomi įrodymai, apklausiant kaimynus apie jiems galbūt žinomas įvykio detales, nebuvo renkami. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, daryti prielaidas, jog galbūt įvykis buvo inscenizuotas, nėra jokio pagrindo.
Iš apžiūros protokolo (t. 2, b. l. 55–72) matyti, jog šovinių tūtelės buvo rastos kieme ant žemės ne tik šalia automobilio dešiniojo šono (išsidėsčiusios įvairiu atstumu), kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, bet ir kitose vietose – prie įvažiavimo į kiemą (automobilio galas nukreiptas į įvažiavimą į kiemą), o numeriu 5 pažymėta tūtelė rasta nutolusi nuo automobilio priekinės ašies 4 m atstumu. Nukentėjusioji J. P. nenurodė, kad D. S., šaudydamas į jos automobilį, stovėjo vietoje ir nejudėjo, ji parodė (t. 3, b. l. 55–56), kad kai D. S. išlipo iš automobilio, pradėjo šaudyti serijomis, tada ji jau nebežiūrėjo, o bėgo su anūku slėptis. Pagal šovinių tūtelių išsidėstymą (jos išsidėsčiusios ne tik palei automobilio dešinįjį šoną, kaip kad teigia apeliantas, bet ir iš automobilio galo bei priekio) galima daryti išvadą, jog automobilis buvo apšaudytas ne iš vienos vietos, o šaudančiajam judant. Tokiai išvadai padaryti specialios žinios nereikalingos, todėl apklausti specialistą nebuvo pagrindo. Nuteistasis taip pat nurodo, kad specialistui turėjo būti užduotas klausimas, ar šūviai į automobilį galėjo būti padaryti J. P. nurodytu metu, ar galėjo būti padaryti ir anksčiau, tačiau, kaip anksčiau aptarta, abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl paties įvykio ir jo laiko nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo, todėl nebuvo pagrindo papildomai apklausinėti specialistą.
Aplinkybė, kad nei ginklas, nei analogiško kalibro šoviniai pas nuteistąjį D. S. nebuvo rasti, nepaneigia fakto, kad nuteistasis D. S. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, nes nukentėjusioji J. P. kategoriškai patvirtino mačiusi, jog būtent nuteistasis D. S. laikė rankose ginklą ir šaudė į jai priklausantį automobilį. Kadangi nuteistasis D. S. nebuvo sulaikytas nusikaltimo darymo vietoje ar iš karto po jo, jis buvo sulaikytas praėjus 5 dienoms po įvykio, todėl turėjo pakankamai laiko paslėpti ar sunaikinti nusikaltimo padarymo įrankį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog tarp jo ir J. P. bei T. P. jokių nesutarimų nebuvo, todėl jis neturėjo nei tikslo, nei motyvo apgadinti nukentėjusiosios J. P. automobilį. Tačiau nukentėjusioji J. P. teismo posėdyje (t. 3, b. l. 55–56) parodė, kad nuteistasis D. S. su jos sūnumis yra turėjęs asmeniškų konfliktų, problemos ne dėl pinigų. Teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 81–82) nuteistasis D. S. parodė, kad tarp jo ir T. P. buvo meilės trikampis, T. P. vedė panelę, su kuria jis anksčiau yra gyvenęs. Taip pat parodė, kad T. P. apvogė savo uošvius, o apkaltino jį. Be to, jo nuomone, T. P. rengia prieš jį sąmokslus, kartu su M. J. siekia jam pakenkti, taip pat buvo sumušęs jo sūnėną. Įvertinęs tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tarp nuteistojo D. S. ir nukentėjusiosios sūnaus T. P., priešingai negu nurodo apeliantas, yra susiklostę konfliktiški santykiai, o kadangi automobilis „Subaru Legacy“ nukentėjusiosios J. P. buvo neseniai įsigytas ir dar neįregistruotas, D. S. nežinojo, kad jis priklauso nukentėjusiajai J. P., o ne jos sūnums (teisiamojo posėdžio metu D. S. parodė, kad automobilis „Subaru Legacy“ priklauso T. P.), todėl iš pykčio, kerštaudamas jį ir apšaudė.
Negalima sutikti su apeliantu, jog automobilio „Subaru Legacy“ įsigijimo aplinkybės yra neaiškios ir dėl to visus nukentėjusiosios J. P. parodymus reikėtų vertinti kritiškai. Patikslindama ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad 2015 m. gegužės mėn. iš fizinio asmens pagal žodinį susitarimą įsigydama automobilį „Subaru Legacy“, kuris buvo parvarytas iš Vokietijos, ji mokėjo 2000 Eur, teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 55–56) nukentėjusioji J. P. parodė, kad su vaikais susidėjo pinigus ir nusipirko automobilį. Liudytojas T. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 74–76) nenurodė, kaip kad teigia apeliantas, kad būtent jis nupirko mamai automobilį, jis nurodė, kad automobilį pirko pati mama arba jo brolis. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 101–102, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) liudytojas R. P. parodė, kad automobilį mamai nupirko jis. Nors byloje nėra duomenų, kas kiek mokėjo už automobilį, tačiau iš aptartų parodymų akivaizdu, kad automobilis buvo įgytas nukentėjusiosios J. P. nuosavybėn, ji, o ne kuris nors vienas iš jos sūnų tapo automobilio savininke, kad automobilio savininkas būtų kitas asmuo, o ne nukentėjusioji J. P., byloje duomenų nėra. Kartu pastebėtina, jog aplinkybė, ar nukentėjusioji J. P. turi vairuotojo pažymėjimą, ar ne, šiuo atveju visiškai nereikšminga, kadangi automobilį įsigyti gali ir asmuo, neturintis vairuotojo pažymėjimo.
Apylinkės teismas liudytojų K. S. ir J. S. parodymus apie tai, kad jos pas J. P. vyko pasikalbėti ne dėl nagrinėjamo įvykio ir kad ši atsiimtų pareiškimą prieš D. S., o dėl J. S. anūko V. S. sumušimo įvertino kritiškai, rėmėsi nukentėjusiosios J. P. parodymais, kad minėtos liudytojos atvyko pas ją prašydamos atsiimti pareiškimą prieš sulaikytą D. S.. Bylos medžiaga nustatyta, jog liudytojos K. S. ir J. S. viso proceso metu kategoriškai tvirtino pas J. P. ir jos sūnų T. P. vykusios dėl anūko V. S. sumušimo, o nukentėjusioji J. P. teigė, kad atvykusios minėtos liudytojos prašė jos atsiimti pareiškimą prieš D. S.. Remiantis bylos duomenimis, taip pat nustatyta, kad minėtos liudytojos pas J. P. vyko po nagrinėjamo įvykio, kai nuteistasis D. S. buvo suimtas. Liudytoja J. S. (t. 3, b. l. 57) parodė, kad jos anūkas V. S. buvo sumuštas maždaug prieš savaitę iki apsilankymo pas J. P.. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kad liudytojos pas nukentėjusiąją apsilankė iš karto po D. S. suėmimo, o ne po J. S. anūko sumušimo, tai, kad J. S. ir J. P. buvo pažįstamos, jų sūnūs anksčiau palaikė draugiškus santykius, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrįstai apylinkės teismas rėmėsi nukentėjusiosios J. P. parodymais apie tai, kad minėtos liudytojos prašė J. P. atsiimti pareiškimą prieš nuteistąjį D. S., o liudytojų K. S. ir J. S. parodymus įvertino kritiškai, kaip suinteresuotų asmenų pagalbą nuteistajam išvengti atsakomybės.
Remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog nuteistojo D. S. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – nukentėjusiosios J. P. automobilio sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, yra įrodyta. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo D. S. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.
Dėl G. P. turto sugadinimo
Apylinkės teismas, pripažindamas D. S. kaltu dėl nukentėjusiajai G. P. priklausančio automobilio sugadinimo, rėmėsi nukentėjusiosios G. P. parodymais, liudytojo M. J. parodymais, iš dalies liudytojos K. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis. Įvertinęs šiuos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad jų pakanka nuteistojo D. S. kaltei pagrįsti.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad nukentėjusiajai G. P. priklausantis automobilis „Volkswagen Passat“ buvo apšaudytas praėjus trims valandoms po nukentėjusiosios J. P. automobilio apšaudymo. Remiantis anksčiau aptartais įrodymais, neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiosios J. P. automobilį apšaudė nuteistasis D. S.. Specialistų išvadomis (t. 1, b. l. 144–151, t. 2, b. l. 77–85) nustatyta, jog pateikta tirti viena tūtelė (pateikė M. J. 2015-08-07) ir devynios tūtelės (paimtos įvykio vietos pas nukentėjusiąją J. P. apžiūros metu) buvo šautos iš to paties ginklo; tirti pateiktas kulkos apvalkalas (pateikė M. J. 2015-08-01) ir dvi kulkos bei kulkos apvalkalas (paimti įvykio vietos pas nukentėjusiąją J. P. apžiūros metu) buvo šauti iš to paties ginklo. Tai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nukentėjusiajai G. P. ir nukentėjusiajai J. P. priklausančius automobilius apšaudė tas pats asmuo, t. y. D. S..
Taip pat nustatyta, jog įvykio dieną nuteistasis D. S. telefonu parašė trumpąją SMS žinutę priekaištaudamas liudytojui M. J. (nukentėjusiosios G. P. draugui) dėl negrąžintos skolos (t. 3, b. l. 66, 81–82). Nuteistasis D. S. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 81–82) parodė, kad M. J. su T. P. yra prieš jį nusiteikę ir viską suplanavę. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad automobilį „Volkswagen Passat“ G. P. kelios dienos prieš įvykį įsigijo iš M. J., pastarasis su minėtu automobiliu taip pat važinėdavo (t. 1, b. l. 31, 32, 44, t. 3, b. l. 66), o teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 81–82) D. S. nurodė manantis, kad mašina priklauso ne G. P., o M. J.. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių duomenų visuma įrodo, jog būtent nuteistasis D. S. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, t. y. apšaudė nukentėjusiajai G. P. priklausantį automobilį, manydamas, kad automobilis priklauso konfliktiškus santykius su juo palaikančiam ir jam skolingam M. J..
Nuteistasis ir šiuo atveju kelia abejonių dėl paties įvykio realumo, nurodo, kad visiškai neaiškus M. J. veiksmas policijos pareigūnams rastą kieme tūtelę pateikti tik po kelių dienų. Tačiau pastebėtina, kad dar tą patį įvykio vakarą M. J. pareigūnams kaip įrodymą pateikė kieme rastą kulką ir kulkos apvalkalą (t. 1, b. l. 33–34, 144–151). Tai, kad tūtelė buvo pateikta vėliau, t. y. 2015-08-07, nesuteikia pagrindo abejoti šio įrodymo patikimumu, nes tūtelė buvo rasta tik kitą dieną, o ne iš karto apžiūrint įvykio vietą ir įvykio vietoje esant policijos pareigūnams.
Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo argumentą, kad negalima susieti nagrinėjamų dviejų įvykių tarpusavyje, nes nukentėjusioji J. P. nurodė, kad šaulys išlipo iš šviesios spalvos lengvojo automobilio, o nukentėjusioji G. P. nurodė, kad buvo šaudoma iš tamsios spalvos džipo. Kaip minėta, įvykius skiria 3 valandų laikotarpis, todėl nuteistasis D. S. turėjo pakankamai laiko persėsti į kitą automobilį ir nuvykti į kitą įvykio vietą, juolab, kad įvykio vietos – (duomenys neskelbtini) – nėra nutolusios tokiu atstumu, kurio nebūtų galima įveikti per 3 val.
Taip pat negalima sutikti, kad nebuvo mėginama nustatyti automobilių, su kuriais įvykio metu važiavo D. S., markės. Liudytoja K. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama apie turimus automobilius, be kita ko, ji nurodė, kad su D. S. buvo nusipirkę juodos spalvos automobilį „Jeep Grand Cherokee“ su prancūziškais numeriais, tačiau rugpjūčio 5 d. minėtas automobilis buvo parduotas estams. Šis automobilis ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtas. Tačiau kadangi nukentėjusioji G. P. neįsidėmėjo automobilio valstybinių numerių, nebuvo galima teigti, jog tai buvo tas pats automobilis. Nukentėjusioji J. P. taip pat nenurodė duomenų, kurie padėtų tiksliai identifikuoti automobilį, su kuriuo buvo atvykęs įvykio metu nuteistasis D. S.. Kita vertus, automobilio (ne)identifikavimas neturi esminės reikšmės įrodinėjant nuteistojo D. S. kaltę.
Nukentėjusioji G. P. nurodė (t. 3, b. l. 56–57), kad šaudantysis iš automobilio išlipęs nebuvo, nes ji negirdėjo durelių darymo. Apžiūros protokole (t. 1, b. l. 33–39) užfiksuota, kad išdužę automobilio „Volkswagen Passat“ kairės pusės abiejų durelių stiklai, galinis stiklas ir dešinės pusės galinių durelių stiklas, priekiniame stikle yra įdauža. Nuteistasis teigia, jog visiškai neaišku, kaip ir kokiu būdu automobilis galėjo būti apšaudytas iš visų pusių, jei iš į kiemą įvažiavusio automobilio asmuo išlipęs nebuvo. Tačiau pastebėtina, jog šaudyti į automobilį „Volkswagen Passat“ buvo galima ne tik automobiliui, su kuriuo D. S. atvyko, stovint, bet ir jam judant pro automobilį „Volkswagen Passat“, tokiu būdu apšaudant jį iš skirtingų pusių.
Atmetamas nuteistojo D. S. argumentas, kad aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo patikrintos jo naudojamos SIM kortelės prisijungimo celės, kurios būtų patvirtinusios, kad jis nebuvo kaltinime nurodytose įvykio vietose, suvaržė jo teises gintis nuo pareikštų kaltinimų. Pastebėtina, jog teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 81–82) nuteistasis tik abstrakčiai nurodė, kad nei vienoje, nei kitoje vietoje jis nebuvo, o kur buvo, pasakyti negalėjo. Kartu pastebėtina, jog D. S. priklausančio telefono buvimo vietos nustatymas nepaneigtų D. S. kaltės ir jo buvimo įvykio vietoje, kadangi telefoną buvo galima palikti ir kitoje vietoje, įvykio metu jo prie savęs neturėti. Be to, pažymėtina, jog liudytojas M. J. nurodė, kad iš karto po įvykio mėgino skambinti D. S., tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Vadinasi, tokiu atveju nebūtų buvę galima nustatyti SIM kortelės prisijungimo celės.
Remdamasis tuo, kas anksčiau aptarta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog nuteistojo D. S. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – nukentėjusiosios G. P. automobilio sugadinimą visuotinai pavojingu būdu, yra įrodyta. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo D. S. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.
Dėl neteisėto nenustatytos markės ir modelio šaunamojo ginklo įgijimo, laikymo ir panaudojimo bei vieno šaudmens laikymo
Skundžiamu nuosprendžiu D. S. nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo bei laikė nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą mažiausiai iki 2015-08-01, apie 19.45 val., kai jį panaudojo šaudydamas į automobilį „Subaru Legacy“, bei 2015-08-01 22.45 val., kai jį panaudojo šaudydamas į automobilį „Volkswagen Passat“, bei vieną šaudmenį – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinį, kurį laikė (duomenys neskelbtini), J. S. priklausančioje sodyboje iki 201508-06 07.50 val., kol jį kratos metu paėmė policijos pareigūnai.
BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Iš BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijos matosi, kad šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia keliais arba bent vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų nėra tapačios, jos turi savarankišką prasmę, kurią reikia įrodyti atskirai. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas objektyviai gali pasireikšti ir kelių alternatyvių veiksmų padarymu, tačiau ir šiuo atveju kiekviena iš tokių veikų turi būti aptarta teismo priimtame sprendime ir įrodyta.
Anksčiau aptartais įrodymais įrodyta, kad nuteistasis D. S. nukentėjusiųjų J. P. ir G. P. automobilius apgadino juos apšaudydamas. Nukentėjusioji J. P. matė, kad nuteistasis D. S. rankose laikė ginklą ir iš jo šaudė. Kad D. S. laikė ir panaudojo šaunamąjį ginklą, įrodo ir specialistų išvados (t. 1, b. l. 144–151, t. 2, 77–85), kuriose konstatuota, kad įvykių vietose rastos tūtelės buvo iššautos iš 9 mm kalibro pistoleto. Todėl konstatuojama, kad nuteistasis D. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, nurodytu laiku laikė ir panaudojo šaunamąjį ginklą. Leidimo laikyti ir panaudoti šaunamąjį ginklą D. S. neturėjo (t. 2, b. l. 153, 154).
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis D. S. įsigijo šaunamąjį ginklą. Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nėra jokio neteisėto šaunamojo ginklo įgijimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Įgijimas teismo paprasčiausiai preziumuojamas remiantis šaunamojo ginklo laikymo ir panaudojimo faktu. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą neteisėto ginklo įgijimo faktą. Todėl kolegija mano, kad šios teismo išvados nepatvirtintos įstatymo nustatytu būdu gautais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kaltinimas yra nekonkretus ir nepagrįstas jokia bylos medžiaga. Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad D. S. inkriminuotas neteisėtas šaunamojo ginklo įsigijimas neįrodytas, aplinkybė dėl šaunamojo ginklo įsigijimo nepagrįsta neginčijamais bylos įrodymais. Todėl skundžiamo teismo nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, iš aptariamo kaltinimo pašalinant aplinkybę, kad D. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą.
D. S. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai vieną šaudmenį – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinį – laikė (duomenys neskelbtini), J. S. priklausančioje sodyboje iki 2015-08-06 07.50 val., kol jį kratos metu paėmė policijos pareigūnai.
Iš kratos protokolo (t. 1, b. l. 97–100) matyti, kad kratos metu pas J. S. namuose (duomenys neskelbtini), buvo rastas ir paimtas metalinis mažo kalibro šovinys. Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 144–151) konstatuota, kad šovinys yra pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinys. Šovinys yra šaudmuo, skirtas „B“ ir „C“ kategorijų ginklams. Nuteistasis D. S. neigia, kad minėtas šovinys jam priklauso ir kad jis laikė šovinį. Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 81–82), parodė, kad šaudmuo yra likęs jo tėčio. Teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 57) liudytoja J. S. patvirtino, kad jos vyras (D. S. tėvas), kuris prieš 25 metus mirė, buvo medžiotojas, pareigūnai pas ją namuose rado vyro paliktas medžioklei skirtas priemones. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad D. S. gyvena ir pas savo mamą J. S., tačiau nėra jokių įrodymų, kad minėtas šovinys priklausė jam ir jis jį neteisėtai laikė. Šovinys nebuvo rastas tarp D. S. daiktų. Todėl kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šios teismo išvados nepatvirtintos įstatymo nustatytu būdu gautais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kaltinimas yra nepagrįstas jokia bylos medžiaga. Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad D. S. inkriminuotas neteisėtas šovinio laikymas neįrodytas, nepagrįstas neginčijamais bylos įrodymais, todėl ši skundžiamo teismo nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, iš aptariamo kaltinimo pašalinant aplinkybę, kad D. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai laikė šaudmenį – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinį.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinimo dalis pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pagrįsta iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad D. S. neturėdamas leidimo laikė nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą mažiausiai iki 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 19 val. 45 min., kai jį panaudojo šaudydamas (duomenys neskelbtini) J. P. kieme į stovėjusį automobilį „Subaru Legacy“ be valstybinių registracijos numerių, bei 2015 m. rugpjūčio 1 d. 22 val. 45 min., kai jį panaudojo šaudydamas į (duomenys neskelbtini), V. P. priklausančioje sodyboje stovėjusį automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).
Apeliacinės instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus aplinkybes, kad D. S. neteisėtai įsigijo nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą bei neteisėtai laikė vieną šaudmenį – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinį, ir pripažinus, kad D. S. pagrįstai nuteistas už neteisėtą nenustatytos markės ir modelio šaunamojo ginklo laikymą, aptariamos nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeičia, t. y. teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistojo D. S. nusikalstama veika dėl neteisėto nenustatytos markės ir modelio šaunamojo ginklo laikymo tinkamai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės
Teisėjų kolegija, nuteistajam D. S. pašalindama kaltinimą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto nenustatytos markės ir modelio šaunamojo ginklo įsigijimo bei vieno šaudmens – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinio – laikymo ir tokiu būdu susiaurindama nuteistojo D. S. nusikalstamų veiksmų apimtį, mano, kad už šio nusikaltimo padarymą nuteistajam mažintinas skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo – dydis. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas ir BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu. Skirti švelnesnę už laisvės atėmimą bausmės rūšį nėra pagrindo, kadangi nusikaltimas pavojingas, tyčinis, apysunkis, padarytas esant neišnykusiam teistumui.
Nuteistajam D. S. už nusikaltimus, numatytus BK 187 straipsnio 2 dalyje, parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas – ir nustatytas jos dydis – 2 metai (už kiekvieną veiką) yra teisingi. Šie nuteistojo padaryti nusikaltimai yra tyčiniai, baigti, priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai. D. S. nusikalto būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu skirtos baudos nesumokėjęs. Nuo 2011 m. nuolat daro tyčinius administracinius nusižengimus. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (sunkinančių aplinkybių taip pat nesustatyta), tačiau bausmės dydis nustatytas mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytą jos vidurkį (vidurkis yra 2 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam D. S. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (du epizodai) paskirtos bausmės teisingos, švelninti jų rūšį ar mažinti dydį, atsižvelgiant į tai, kad D. S. dirba, augina dvi mažametes dukras ir (duomenys neskelbtini) seniūno charakterizuojamas teigiamai, nėra pagrindo.
Dėl civilinio ieškinio
Skundžiamu nuosprendžiu priteista iš nuteistojo D. S. nukentėjusiajai J. P. 1500 Eur turtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiajai G. P. 1000 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniu skundu nuteistasis su tokiu teismo sprendimu nesutinka, laiko jį nepagrįstu jokiais objektyviais įrodymais.
Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo laikyti teismo nukentėjusiosioms priteistas sumas turtinei žalai atlyginti nepagrįstomis. Teisiamojo posėdžio protokole (t. 3, b. l. 56–57) nėra užfiksuota, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, kad nukentėjusioji G. P. būtų pasakiusi, jog susiremontavo automobilį. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad nukentėjusioji J. P. po įvykio būtų susiremontavusi automobilį (teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad automobilį remontavo iki įvykio, t. 3, b. l. 55–56). Tačiau atsižvelgus į automobilių apgadinimo mastą (J. P. automobiliui peršauti stiklai, sėdynėje skylė, sugadintas gobelenas ir porolonas, ertmė vaire; G. P. automobiliui peršauti langai, bagažinės dangtyje įdubimas), įvertinus padarytus automobilių sugadinimus, galima daryti išvadą, jog nukentėjusiosioms priteistas protingas, realus ir pagrįstas žalos atlyginimas.
Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti nukentėjusiųjų J. P. ir G. P. pareiškimai (t. 3, b. l. 134, 135), kuriais jos atsisako žalos atlyginimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pagal BPK 112 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Nukentėjusiosios šia teise iki pirmosios instancijos teismo išėjimo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio nepasinaudojo, todėl jos nebetenka galimybės šia teise pasinaudoti apeliacinėje instancijoje. Kita vertus, jeigu nukentėjusiosios laisva valia apsisprendė atsisakyti turtinės žalos, kurią joms privalo atlyginti nuteistasis D. S., šis klausimas gali būti sprendžiamas jų tarpusavio susitarimu, nereikalaujant D. S. nei laisva valia atlyginti padarytą žalą, nei priverstine tvarka neieškant žalos atlyginimo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 3, b. l. 145). Prašoma iš nuteistojo D. S. priteisti 46,32 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo (advokato A. Kvaščevičiaus) dalyvavimo. Nuteistąjį D. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynė jo paties pasirinktas advokatas V. Agintas, advokatas A. Kvaščevičius posėdyje nedalyvavo ir jokios teisinės pagalbos nuteistajam neteikė, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo D. S. nepriteisiamos, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 3 punktu,
nusprendžia:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti:
D. S. iš kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pašalinti dalį, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą, bei laikė vieną šaudmenį – 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinį – (duomenys neskelbtini), J. S. priklausančioje sodyboje iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. 7 val. 50 min., kol jį kratos metu paėmė policijos pareigūnai.
Kitą Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl D. S. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (už nenustatytos markės ir modelio šaunamojo ginklo laikymą neturint leidimo) palikti nepakeistą.
D. S. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki 6 mėnesių laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl J. P. turto sugadinimo), BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl G. P. turto sugadinimo) bei šiuo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirti D. S. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinti su Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 20 MGL (753 Eur) bauda, bausmes visiškai sudedant, ir paskirti D. S. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 3 mėnesiams ir 20 MGL (753 Eur) baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.