Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. ir civilinio atsakovo UAB „T.“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-06 nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be kontroliuojančios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 68 str. M. P. uždrausta dvejus metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Taip pat nuosprendžiu priteista iš AB „BTA Draudimas“ – 1150,93 Lt nukentėjusiajam V. S. L., 1150,93 Lt nukentėjusiajam V. L., 1150,93 Lt nukentėjusiajam R. L. neturtinei žalai atlyginti, o iš UAB „T.“ – 28 849,07 Lt nukentėjusiajam V. S. L., 23 849,07 Lt nukentėjusiajam V. L., 23 849,07 Lt nukentėjusiajam R. L. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t.y. jis, 2009-03-18, apie 5.54-5.56 val., Kalvarijų-Upės g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas kelių transporto priemonę – jam priklausantį automobilį „Chrysler Grand Voyager“, v.n. T 06127, pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1222 (Žin., 2009, Nr. 120-5147), 134 punkto reikalavimus – važiuodamas Kalvarijų gatve link Žaliojo tilto, kelio važiuojamoje dalyje atsiradus kliūčiai, pėsčiųjų perėja iš dešinės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį, einant pėsčiajai A. P. L., nesulėtino važiavimo greičio, laiku nestabdė transporto priemonės, partrenkė pėsčiąją, dėl ko pastaroji žuvo įvykio vietoje. Tokiais savo veiksmais M. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-06 apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį atmesti. M. P. teigia, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nepagrįsta specialisto H. V. 2010-03-31 išvada. Ši išvada, apelianto nuomone, paremta, kaip teigė teisme šis specialistas, niekuo nepagrįsta metodika „vairuotojų reakcijos laikai“. Pagal specialisto naudotą metodiką vairuotojo reakcijos laikas yra 0,8 s. Teismo posėdžio metu H. V. nesugebėjo paaiškinti, kaip yra nustatytas toks konkretus reakcijos laikas ir kokiais tyrimais jis yra paremtas. Specialistas taip pat negalėjo paaiškinti, kokiu būdu minėta metodika buvo patvirtinta. M. P. mano, jog specialisto naudota metodika nėra teisinga, neatspindi konkretaus asmens, t.y. jo, reakcijos laiko. Kadangi konkretus jo reakcijos laikas nebuvo nustatinėjamas, o mokslinėje literatūroje nurodomas reakcijos laikas nuo 0,2 s iki 1,5 s, mano, kad šios aplinkybės turėjo būti vertinamos jo naudai.

Taip pat nuteistasis mano, jog turėjo būti tiriamas konkrečios eismo įvykyje dalyvavusios mašinos stabdžių sistemos pavaros suveikimo laikas, o kadangi konkreti sistema nebuvo tirta, stabdžių sistemos suveikimo laikas turėjo būti vertinamas taip pat jo naudai. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog kaip nurodoma mokslinėje literatūroje esant maksimaliam reakcijos laikui – 1,5 s, o stabdžių sistemos pavaros suveikimo laikui 0,4 s, net ir efektyviai stabdydamas jis nebūtų galėjęs išvengti susidūrimo. Todėl jo veiksmuose nėra kaltės. Pažymi, kad jei reakcijos laikas yra 1,5 s, o stabdžių sistemos pavaros suveikimo laikas 0,4 s tai stabdymo kelias važiuojant 45 km/h greičiu būtų 39,28 m. Jei greitis 50 km/h, tai stabdymo kelias tokiu atveju būtų 45,34 m. Tad teismo išvada, kad jis turėjo technine galimybę sustoti iki pėsčiųjų perėjos pradžios ir išvengti šio eismo įvykio (pėsčiosios partrenkimo) yra neįrodyta bei nepagrista. Bet kuriuo atveju, net ir pastebėdamas kliūtį sudariusią pėsčiąją 38,5 m atstumu, efektyviai stabdydamas jis nebūtų galėjęs išvengti susidūrimo (pėsčiosios partrenkimo). Be to, dėl buvusių įvykio metu aplinkybių (oro sąlygos, paros laikas, nukentėjusiosios apranga) jis net negalėjo pėsčiosios pastebėti 38,5 m atstumu.

Apeliantas taip pat teigia, jog nors jis ir negalėjo būti pripažintas kaltu, nežiūrint į tai, jo nuomone, teismas skyrė jam neteisingą bausmę. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apelianto teigimu, jis iš dalies pripažino savo kaltę, labai gailisi, bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, todėl yra BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra pripažįstamas rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (pagal BK 59 str. 1 d. 6 p.). Kaip yra pažymima skundžiamame nuosprendyje, pati nukentėjusioji neįsitikino, ar eiti per pėsčiųjų perėją yra saugu. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad M. P. važiuojant per sankryžą degė žalias šviesoforo signalas, taigi, pėsčiajai, kertančiai sankryžą skersai važiuojamosios dalies turėjo degti draudžiantis – raudonas – šviesoforo signalas. Bylos nagrinėjimo metu apklausti specialistai nurodė, kad šviesoforų gedimų įvykio metu nebuvo fiksuota. Taigi, nukentėjusioji eidama per reguliuojamą pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui ir neįsitikinusi, kad įžengti į važiuojamąją dalį saugu, pažeidė KET 50 ir 51 punktų reikalavimus. Be to, KET 35 punkte nurodyta pėsčiųjų pareiga esant blogam matomumui neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Nukentėjusioji nesilaikė šio reikalavimo. Priešingai, buvo apsirengusi tamsios spalvos drabužiais, be atšvaito, kas dar labiau sumažino galimybes ją pastebėti. Todėl turėtų būti pripažinta, kad nukentėjusioji elgėsi neapdairiai ir rizikingai.

M. P. manymu, nurodytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bei faktai, kad jam inkriminuojamas nusikaltimas, padarytas dėl neatsargumo (BK 281 str. 5 d.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, o nusikalstama veika padaryta pirmą kartą, yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį. Sprendžiant atleidimo nuo atsakomybės klausimą, apelianto manymu, reiktų atsižvelgti ir į tai, kad transporto priemonę jis vairavo blaivus, atlikdamas darbo funkcijas. Eismo įvykio metu neviršijo saugaus leistino greičio, transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga. Be to, reikia atsižvelgti į eismo įvykio metu buvusias oro sąlygas – ankstyvas rytas, prieblanda, dulksna – kurios apsunkino tamsiais rūbais apsirengusios be atšvaito einančios nukentėjusiosios pastebėjimą. Be to, reiktų atsižvelgti ir į jo asmenybę. Teigia, jog yra atsakingas žmogus. Rūpinasi savo garbaus amžiaus motina (75 m.) ir jos seserimi (90 m.).

Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad yra visi pagrindai atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ar bent paskirti žymiai švelnesnę su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę be teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo, nes jo profesinė veikla – taksi vairuotojas. Atėmus teisę vairuoti transporto priemones, jis netenka galimybės dirbti ir uždirbti lėšas pragyvenimui.

Taip pat M. P. teigimu, teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Mano, kad atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių, neatsakingą ir rizikingą elgesį, priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis. Juo labiau, kad, kaip nurodė UAB „T.“ atstovas, patenkinus civilinį ieškinį ši įmonė būtų privesta prie bankroto. Tokiu būdu įmonės darbuotojai netektų darbo, kas sukeltų skaudžias socialines pasekmes.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas UAB „T.” prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-06 nuosprendį panaikinti – išteisinti M. P. ir civilinių ieškinių netenkinti. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino M. P. kaltu, kadangi būtent žuvusioji A.P. L. pažeidė KET 50 ir 51 p. reikalavimus – nesivadovavo Šviesoforo signalais bei nepasirūpino saugiu gatvės kirtimu – kas ir sukėlė autoįvykį. Todėl, būtent pėsčiosios veiksmai yra priežastiniame ryšyje su autoįvykiu ir jo pasekmėmis.

Skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismo nuosprendžiu M. P. nubaustas už KET 134 punkto, kuriame nurodyta, kad tuo atveju, kai atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, pažeidimą. Tačiau nėra nustatyta, kad M. P. laiku galėjo pastebėti pėsčiąją. Priešingai, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto H. V. išvadoje (2010-03-31 Nr.11-596(09)), sakoma tik apie galimybę esant tam tikram automobilio ir pėsčiosios greičiui bei atstumams, laiku sustabdyti transporto priemonę: „Jei vairuotojas M. P., važiuodamas nurodytu 45-53 km/h greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį sudariusią pėsčiąją nuo partrenkimo vietos, būnant mažesniu kaip atitinkamai 28-36 m atstumu, o važiuodamas paties vairuotojo nurodytu 50 km/h greičiu – mažesniu nei 33 m atstumu, tai stabdydamas automobilį jis neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo“ (t. 1, b.l. 155-156). Pats M. P. teigia, kad dėl tamsoko paros laiko, meteorologinių sąlygų – lynojo, pačios pėsčiosios staigaus išbėgimo į gatvę, ją pastebėjo per vėlai, kas ir sutrukdė jam laiku stabdyti transporto priemonę. Šie jo parodymai nėra paneigti. Teismas neįvertino, kad pati pėsčioji galėjo dėl trumparegystės (patvirtintos specialistės R. J.) netinkamai įvertinti situaciją kelyje. Be to, M. P. laiku pastebėti pėsčiąją sutrukdė ir tai, kad ji išbėgo iš už kitų transporto priemonių – viešojo transporto juostoje stovėjo autobusas, o pirmoje juostoje stabtelėjo, pasak liudytojo M. R., VW markės automobilis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei nesant jokių objektyvių įrodymų, kad M. P. galėjo ir/arba pamatė laiku savo kelyje pėsčiąją ir turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, vertinant visas abejones M. P. naudai, turėjo būti taikomas nekaltumo prezumpcijos principas, o M. P. išteisintas.

Taip pat skunde teigiama, jog priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinę žalą, teismas nepagrįstai nesivadovavo LR CK 6.270 str. 2 dalimi, nustatančia, jog atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. P. vairuojamas automobilis būtų naudojamas kokiu nors pagrindu UAB „T.“. Minimas automobilis priklausė nuosavybės teise M. P., todėl teismas neteisingai pasirinko UAB „T.“ atsakovu. Net jei UAB „T.“ būtų tinkamu atsakovu, ieškinys neturėtų būti tenkinamas, arba ieškinio suma mažintina, remiantis Lietuvos Respublikos CK 6.270 str. 1 dalimi, nustatančia, jog asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad ji atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Teismo nuosprendžiu yra nustatyta, kad pati pėsčioji elgėsi itin neatsargiai, pažeidė KET 50 ir 51 p. reikalavimus, bėgo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, neįvertino situacijos kelyje, savo veiksmais sudarė galimybę kilti autoįvykiui, t.y. jos veiksmai yra priežastiniame ryšyje su autoįvykiu ir jo pasekmėmis, todėl ieškinys turėtų būti netenkintas arba bent sumažinta priteistina neturtinės žalos suma.

Taip pat, apelianto nuomone, M. P. buvo paskirta neteisinga bausmė. teismas nustatė, kad M. P. tik iš dalies darbingas (50 proc. darbingumo), teisiamas pirmą kartą, turi pastovią gyvenamąją vietą, gailisi, veika neatsargi, vairavo blaivus, neviršijo greičio, degant žaliam šviesoforo signalui, pati pėsčioji elgėsi itin neatsargiai. Visgi teismas M. P., kuriam jau sukako 50 metų, paskyrė dar ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise ir uždraudė jam 2 metus vairuoti kelių eismo transporto priemones. Apelianto manymu, baudžiamosios poveikio priemonės taikymas buvo netikslingas ir net ydingas. Vis tik, skiriant tokią baudžiamąją poveikio priemonę, teismas turėjo atsižvelgti tik į šiandieninį ekonominį sunkmetį, tiek į masinę bedarbystę, įvertinti tokio amžiaus žmogaus galimybę įsidarbinti kitur ir dirbti kitokį darbą, kurio nemoka ir kurį sunku bus rasti nedideliame Lentvario miestelyje. Todėl mano, kad pritaikyta baudžiamoji poveikio priemonė turėtų būti panaikinta.

Apeliantas skunde taip pat pažymi, jog nors remiantis BPK 312 str. 3 d. civilinis atsakovas gali pateikti apeliacinį skundą tik dalyje dėl priteisto ieškinio, tačiau bendrovė pateikia apeliacinį skundą ir dėl nepagrįsto nuteisimo, kaip vados nukentėjusiųjų ieškiniams patenkinti. Paminėta procesinė norma negali riboti civilinio atsakovo procesinių teisių gintis visais teisėtais būdais nuo nepagrįsto ieškinio, tame tarpe, skundžiant ir patį nuteisimą, vertinant teismo ištirtus įrodymus, nukentėjusiosios veiksmus, sąlygojančius priteistos kompensacijos dydį ir kt., kas lemia ieškinio tenkinimą ir priteistos kompensacijos už neturtinę žalą dydį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir civilinio atsakovo atstovas prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, nukentėjusieji ir jų atstovas prašė skundus atmesti, prokuroras taip pat prašė skundus atmesti.

Nuteistojo M. P. ir civilinio atsakovo UAB „T.“ apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl M. P. kaltės

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. P. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 str. 5 d. padarymo. M. P. kaltę dėl 2009-03-18 įvykio ir atsiradusių pasekmių patvirtina byloje surinktų įrodymų visumą – jo paties, liudytojų L. T., A. M., D. S., T. V., H. V. parodymai, specialisto išvados, eismo įvykio schema ir kiti bylos duomenys.

Apeliantai nesutinka su specialisto išvadose pateiktomis išvadomis ir mano, kad teismas netinkamai jas įvertino. Vadovaujantis LR BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kolegija pažymi, jog specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 str. nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų liečiamumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-11 nutartis Nr. 2K-2/2005).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymus, pagrindžiančius M. P. kaltę, tame tarpe ir 2009-10-19 bei 2010-10-31 specialisto išvadas, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Teismo ekspertui buvo pateikta išsami medžiaga, reikalinga atlikti tyrimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ekspertui pateikti duomenys būtų buvę klaidingi ar neišsamūs, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltinamas ir jo gynėjas dėl to pretenzijų nereiškė.

Kadangi specialistui, davusiam abi aukščiau nurodytas išvadas, nebuvo galimybės nustatyti tikrojo greičio, kuriuo iki įvykio važiavo M. P. vairuojamas automobilis, specialisto išvada buvo duota remiantis paties M. P. nurodytu greičiu. 2010-10-31 specialisto išvadoje Nr. 11-596(09), kuri buvo duota remiantis 2009-10-19 specialisto išvadoje Nr. 11-2510(09) nustatytais duomenimis, nurodyta, jog mažiausias atstumas, kuriuo automobiliui „Chrysler Grand Voyager“ priekine dalimi būnant nuo pėsčiosios partrenkimo vietos automobilio vairuotojas M. P., važiuodamas 45÷53 km/h greičiu, pamatydamas kliūtį sudariusią pėsčiąją, ir stabdydamas vairuojamą automobilį, turėjo galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo yra 28÷36 m atitinkamai važiavimo greičiui, o automobiliui važiuojant paties vairuotojo nurodytu 50 km/h greičiu – apie 33 m. Jei vairuotojas, važiuodamas jo nurodomu greičiu, kliūtį sudariusią pėsčiąją objektyvią galimybę pamatyti turėjo mažesniu nei 33 m. atstumu, tokiu atveju stabdydamas automobilį jis neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo.

2009-10-19 ir 2010-10-31 specialisto išvadas surašė Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyresnysis ekspertas H. V., turintis aukštąjį transporto inžinerijos išsilavinimą, eismo įvykių teismo eksperto kvalifikaciją ir ekspertinio darbo stažą. Apylinkės teisme apklaustas H. V. parodė, jog tyrimo metu vadovavosi ekspertizių centro patvirtinta metodika, kuria naudojamasi visose bylose. Ekspertas paaiškino, kokiu būdu nustatė, jog M. P. laiku stabdydamas galėjo išvengti pėsčiosios partrenkimo. Iš specialisto išvadų matyti, kad tyrimas buvo atliktas naudojantis patvirtina standartinio tyrimo procedūra LTEC-STPA-R-83 „Transporto priemonės stabdymo laiko ir kelio apskaičiavimas“. Todėl, M. P. apeliacinio skundo teiginiai, jog ekspertas vadovavosi niekuo nepagrįsta metodika, nepagrįsti. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centre naudojamų metodikų patikimumu.

Apeliantas teigia, jog nepagrįstai specialistas atlikdamas tyrimas naudojo 0,8 sekundžių vairuotojo reakcijos į kliūtį laiką, kadangi jo reakcijos laikas nebuvo nustatinėjamas. Kadangi konkretus jo reakcijos laikas nebuvo nustatinėjamas, o mokslinėje literatūroje nurodomas reakcijos laikas nuo 0,2 sekundės iki 1,5 sekundės, mano, kad šios aplinkybės turėjo būti vertinamos jo naudai. Taip pat nuteistasis mano, jog turėjo būti tiriamas konkrečios eismo įvykyje dalyvavusios mašinos stabdžių sistemos pavaros suveikimo laikas, o kadangi konkreti sistema nebuvo tirta, stabdžių sistemos suveikimo laikas turėjo būti vertinamas taip pat jo naudai.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas H. V. parodė, kad tyrime naudojo 0,8 sekundžių vairuotojo reakcijos greitį bei 0,2 sekundžių stabdžių suveikimo laiką, kadangi toks laikas naudojamas ekspertinėje praktikoje ir jis yra nurodytas centro patvirtintoje metodikoje. Tuo tarpu M. P. skunde nenurodo, kokioje mokslinėje literatūroje ir kodėl nurodomas būtent toks vairuotojo reakcijos laikas ir kodėl jo automobilio stabdžių sistemos suveikimo laikas gali žymiai skirtis. Teismui nepateikta jokių duomenų, apie M. P. galimai turėtus sveikatos sutrikimus, dėl ko jo reakcijos greitis gali žymiai skirtis nuo to, kuris buvo naudojamas tyrime, o taip pat nėra jokių duomenų, kad apie automobilio „Chrysler Grand Voyager“ stabdžių sistemos išskirtinumą ar trūkumus.

Teismas neturi pagrindo abejoti eksperto kompetencija bei jo duota išvada.

Apylinkės teismas, remdamasis liudytojo L. T. parodymais pagrįstai konstatavo, kad M. P. turėjo galimybę pamatyti kliūtį iš didesnio, nei 33 m atstumo. Liudytojas L. T. ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teisme davė analogiškus parodymus iš kurių matyti, jog jis M. P. vairuojamu taksi automobiliu, keleivio vietoje, vyko į oro uostą. Jiems važiuojant Kalvarijų gatve link Žaliojo tilto, leidžiantis, jis matė, kad degė žalias šviesoforo signalas. Ties Juozapavičiaus gatve pamatė, kad į važiuojamąją dalį greitu žingsniu išbėgo moteris ir pradėjo bėgti per kelią. Jis pažiūrėjo į vairuotoją, ar šis mato pėsčiąją. Suprato, kad artėja vienas prie kito. Likus keliems metrams iki moters, suprato, kad vairuotojas moters nepastebėjo ir jam sušuko. Tuomet vairuotojas pradėjo stabdyti, tačiau iki moters buvo likę keli metrai ir įvyko susidūrimas.

Iš byloje esančio 2010-02-19 eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad atstumas nuo Kalvarijų gatvės praplatėjimo, skirto įvažiuoti į visuomeninio transporto stotelę, iki pėsčiųjų perėjos yra 38,5 m (t. 1, b.l. 149-151). Kalvarijų ir Juozapavičiaus gatvių sankirtą, kur L. T. teigia pamatęs į važiuojamąją dalį išbėgusią moterį, yra aukščiau, nei prasideda Kalvarijų gatvės praplatėjimas, skirtas įvažiuoti į visuomeninio transporto stotelę. Vadinasi M. P. vairuojamo automobilio keleivis L. T. pėsčiąją pamatė, kai iki jos buvo likęs didesnis, nei 38,5 m. atstumas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į liudytojo L. T. parodymus, nėra pagrindo abejoti, kad M. P., turėjo objektyvią galimybę pamatyti į pėsčiųjų perėją išbėgusią A.P. L. iš didesnio, nei 33 m atstumo, ir todėl, remiantis specialisto išvada, turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį ir išvengti pėsčiosios partrenkimo.

M. P. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškusi nusikalstamu nerūpestingumu – kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo (t. y. kad pėsčiųjų perėja, prie kurios jis artėja pasirinktu greičiu, eina žmogus ir dėl to reikia mažinti greitį ar stabdyti), nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai (jis nespės laiku sustabdyti mašinos ir užvažiuos ant žmogaus, kuriems padarys sveikatos sutrikdymus ar atims gyvybę), nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir išvengti kilusių padarinių.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės

M. P. skunde teigia, kad jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo būti pripažintos aplinkybės, nurodytos BK 59 str. 1 d. 2 ir 6 punktuose.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog kaltininko atsakomybę lengvinanti yra aplinkybė, kuomet kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Dalinis kaltės pripažinimas pagal šį punktą nelaikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, nėra pagrindo pripažinti, kad M. P. padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, kadangi jis savo kaltės nepripažino, o nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos byloje surinktų įrodymų visuma.

Vadovaujantis LR BK 59 str. 1 d. 6 p. atsakomybę lengvinančia pripažįstama aplinkybė, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kuomet nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Byloje nustatyta, kad pėsčioji A.P. L. išbėgo į pėsčiųjų perėją neįsitikinus, kad eiti per ją yra saugu. Pažymėtina, kad nors šios aplinkybės apylinkės teismas ir nepripažino M. P. atsakomybę lengvinančia, tačiau, ji neliko neįvertina, kadangi kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, į ją teismas atsižvelgė atidėdamas M. P. paskirtos bausmės vykdymą bei nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį.

Lietuvos Respublikos BK 39 str. taikymas reikalauja, kad būtų nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Net ir pripažinus M. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybę rizikingą pėsčiosios elgesį, daugiau jo atsakomybę lengvinančiu aplinkybių nėra, todėl taikyti BK 39 str. pagrindo nėra.

M. P. mano, kad jam galėjo būti neskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemones, kadangi taksi vairavimas yra jo profesinė veikla ir, atėmus šią teisę, jis netektų pragyvenimo lėšų.

Kolegijos nuomone, baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus vairuoti kelių transporto priemones – M. P. paskirta pagrįstai. Vadovaujantis LR BK 75 str. atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas privalo nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę. Bylos duomenimis, M. P. praeityje ne kartą buvo baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO, 2009-06-05 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimu M. P. už ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus buvo paskirta nuobauda - 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 36 mėnesiams. Taigi, 2011-05-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo metu M. P. jau neturėjo teisės vairuoti transporto priemones ir taksi vairuotoju nedirbo. Atsižvelgiant į tai, kad M. P. padarytas neatsargus nusikaltimas sukėlė labai sunkias pasekmes, taip pat į tai, kad jis baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, kolegijos nuomone, apylinkės teismas paskyrė jam tinkamą baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliantai nesutinka su nukentėjusiesiems V. S. L., V. L. ir R. L. priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Remiantis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d., neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo. Lietuvos Respublikos CK 6.248 str. 2 d., 3 d. nurodyta, kad kaltė gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, asmuo laikomas kaltu jeigu jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Iš bylos medžiagos matyti, jog dėl kaltininko M. P. padaryto KET pažeidimo, eismo įvykio metu žuvo A. P. L., kuri buvo nukentėjusiojo Vytauto S. L. žmona ir nukentėjusiųjų Vytauto bei R. L. motina. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiuosius su žuvusiąja siejo tvirti šeimyniniai ryšiai, su vienu iš sūnų ji gyveno, prižiūrėjo kito sūnaus vaikus. Dėl žmonos bei motinos žūties nukentėjusieji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, vienas sūnus dėl motinos mirties kaltino save, kadangi ji žuvo vykdama pas jį prižiūrėti vaiko.

Nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Todėl, nustatant neturtinės žalos dydį remiamasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais: atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kolegijos nuomone, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į neatsargią M. P. kaltės formą, jo turtinę padėtį, į tai, kad jis tik iš dalies darbingas, taip pat į civilinio atsakovo UAB „T.“ turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, įvertino pačios žuvusiosios didelį neatsargumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis teismų praktika analogiškose bylose, kolegijos nuomone, nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis yra pagrįstas.

Apelianto civilinio atsakovo UAB „T.“ skunde teigiama, jog priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinę žalą, teismas nepagrįstai nesivadovavo LR CK 6.270 str. 2 dalimi, nustatančia, jog atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. P. vairuojamas automobilis būtų naudojamas kokiu nors pagrindu UAB „T.“. Minimas automobilis priklausė nuosavybės teise M. P., todėl teismas neteisingai pasirinko UAB „T.“ atsakovu. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

Priteisdamas nukentėjusiesiems padarytą žalą atlyginti civiliniam atsakovui UAB „T.“ apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.264 str. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, jog kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos, eidamas darbines pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys. Sprendžiant atsakomybės pagal šį straipsnį klausimą, svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, padarytos vykdant darbo ar civilinę sutartį, bei tarp samdančio asmens ir žalą padariusio asmens. Darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais. Esminę reikšmę šių taisyklių taikymui turi aplinkybė, kad darbuotojas, darydamas žalą, tikrai veikė kaip darbuotojas, t. y. atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-07-03 „Teisės normų reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga“). Byloje neginčijamai nustatyta, kad M. P. dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju ir 2009-03-18, apie 5.54-5.56 val., vykdydamas darbines pareigas – veždamas keleivį į oro uostą, Kalvarijų-Upės g. sankryžoje, Vilniuje, pažeidė KET 134 punkto reikalavimus ir partrenkė pėsčiąją A. P. L., nuo ko ji mirė. Vadinasi, kadangi M. P. žalą padarė eidamas darbines pareigas, žalą privalo atlyginti darbdavys. Šiuo atveju CK 6.270 straipsnio 1 dalis netaikytina, kadangi M. P. automobilį vairavo ne savo, o darbdavio interesais ir veikė kaip darbuotojas, o ne privatus asmuo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-06 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti ar pakeisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. P. ir civilinio atsakovo UAB „T.“ apeliacinius skundus atmesti.