- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- 2-587-407/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-0111-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Kategorijos
- 3.4.3.7.3Kreditorių susirinkimas, jo teisės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-28-278/2019, kuria atmestas pareiškėjo E. Š. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos autocentras“ 2018 m. gruodžio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ignalinos autocentras“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė V. S.; 2017 m. spalio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas, BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorius, E. Š. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti įmonės 2018 m. gruodžio 6 d. kreditorių susirinkimo antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą (dėl turto pardavimo tvarkos) ir patvirtinti bankroto administratoriaus pateiktą turto pardavimo tvarką.
3. Pareiškėjas nurodė, jog nepavykus turto parduoti pagal 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintą turto pardavimo tvarką, 2018 m. gruodžio 6 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kuriame balsų daugumą turinčio kreditoriaus G. V. ir kreditoriaus R. P. iniciatyva buvo priimtas nutarimas, pažeidžiantis kreditorių teises ir interesus, nes patvirtinta turto pardavimo tvarka iš esmės tokia pati neįgyvendinama kaip ir patvirtinta ankstesniu nutarimu. Minėti kreditoriai sistemingai piktnaudžiauja turima galimybe daryti įtaką bendrovės bankroto procesui, vilkina jį. Aplinkybė, kad pardavinėjant turtą 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkime nustatyta tvarka varžytynėse nedalyvavo nei vienas asmuo, patvirtina, jog turto pardavinėjimas už rinkos vertę neatitinkančią kainą yra netikslingas.
4. Ginčijamoje turto pardavimo tvarkoje numatyta, kad visas bendrovės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas pardavinėjamas kaip vienas nedalomas vienetas laisvame pardavime už ne mažesnę kaip 650 000 Eur kainą. Toks būdas yra visiškai nelikvidus bei praktiškai neįgyvendinamas, nes neįtikima, kad tas pats pirkėjas būtų suinteresuotas visų sandėlių (kurie gali būti naudojami atskirai), katilinės, automobilių svarstyklių, taip pat įvairios įrangos bei baldų (kėdžių, stalų ir kt.), kas savo esme atskiri ir savarankiški objektai, pirkimu kaip vieno nedalomo komplekso. Viso įmonės turto komplekso kaina nurodoma 600 000 Eur, nors pagal nekilnojamojo turto vertinimą, jo rinkos vertė nesiekia 200 000 Eur, o viso kilnojamojo turto vertė apie 85 000 Eur. Reali rinkos vertė dėl nusidėvėjimo ir technologinio senėjimo ženkliai mažesnė, todėl ginčijamoje tvarkoje nustatyta turto pardavimo kaina beveik tris kartus didesnė nei reali rinkos vertė. Kreditorius G. V. turto pardavimo kainą sieja tik su kreditorinių reikalavimų suma, o ne su realia turto kaina bei galimybe jį parduoti.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas prašė patvirtinti bankroto administratoriaus susirinkimui pateiktą turto pardavimo tvarką, nes klausimą grąžinus nagrinėti iš naujo, kartu veikiantys ir balsų daugumą turintys nesąžiningi kreditoriai vėl patvirtins neįgyvendinamą tvarką. Administratoriaus siūloma turto pardavimo kaina yra susieta su objektyviais duomenimis apie realią tokio turto rinkos kainą, turtą pardavinėjant varžytynėse labiau užtikrinamas proceso skaidrumas nei turtą pardavinėjant laisvame pardavime. Be to, siūloma turtą parduoti ne kaip visą turtinį kompleksą, o ženkliai likvidesniu būdu – nekilnojamąjį turtą pardavinėti kaip atskirus objektus, o kilnojamąjį turtą kaip vieną nedalomą komplektą.
6. Nurodė, kad kreditorių susirinkimo protokolas jam pateiktas praėjus dviems savaitėms po nutarimų priėmimo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino.
8. Teismas nustatė, kad 2018 m. gruodžio 6 d. įvyko BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimas, kurio darbotvarkėje, be kitų klausimų, buvo sprendžiama ir dėl įmonės turto pardavimo tvarkos patvirtinimo. Kreditorių susirinkime dalyvavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma sudarė 90,59 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų. Svarstomu antruoju darbotvarkės klausimu kreditorių susirinkimui buvo pateikti keturi turto pardavimo projektai ir 61,42 proc. reikalavimų turintys kreditoriai pritarė G. V. pasiūlytai turto pardavimo tvarkai.
9. Teismas, įvertinęs faktines kreditorių susirinkimo sušaukimo, datos keitimo, paliekant tą pačią susirinkimo darbotvarkę, aplinkybes, nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių lemti neteisėtų nutarimų priėmimą esant kvorumui, todėl sprendė nesant pagrindo konstatuoti, kad 2018 m. gruodžio 6 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkime priimti nutarimai yra neteisėti.
10. Teismas nustatė, kad už kreditoriaus G. V. pasiūlymą – visą bankrutavusios įmonės nekilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pardavinėti kaip vieną nedalomą vienetą laisvame pardavime už ne mažesnę kaip 650 000 Eur kainą, „už“ balsavo 61,42 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų turintys bendrovės kreditoriai.
11. Teismas nurodė, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto balsų daugumos principo, nes už G. V. pasiūlymą balsavo ne tik jis pats, R. P., bet ir UAB „Elektros zona“. Be to, vien ta aplinkybė, kad dominuojantis vienas kreditorius nulemia nutarimo priėmimą, net kai kiti likę kreditoriai nepritaria tokiam nutarimui, nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo. Teismas konstatavo, kad nutarimo priėmimą lėmus ir vieno kreditoriaus balsams, nereiškia, jog nutarimas yra neteisėtas.
12. Teismas nustatė, kad bankrutavusios įmonės turtas iš varžytynių buvo pardavinėjamas 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta tvarka už 800 000 Eur; buvo pravesti keturi aukcionai, tačiau nei vienas jų neįvyko. Teismas sutiko su pareiškėju, kad skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta nekilnojamojo turto pardavimo kaina viršija turto vertę, nustatytą šio turto 2016 m. birželio 2 d. UAB „Naujas būstas“ atliktu įvertinimu (194 000 Eur), tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus jų interesus bei teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principus. Mėginimas bendrovės turtą parduoti kuo didesne kaina, jeigu tai nėra susiję su nesąžiningu siekiu vilkinti turto pardavimo procedūrą, atitinka bankroto proceso efektyvumo siekį, leidžiantį pasiekti vieną esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų. Neginčijamų įrodymų, kad kreditorių susirinkime nustatyta kaina ir tvarka įmonės turto neįmanoma parduoti, E. Š. nepateikė. Aplinkybė, kad ankstesnėse turto varžytynėse nebuvo nei vieno dalyvio, neįrodo, jog pirkėjų nebus ir paskelbus apie turto pardavimą nauja, ženkliai sumažinta kaina. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad turto pardavimo kaina ir tvarka svarstyta tik antrame kreditorių susirinkime, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog skundžiamą nutarimą priėmę kreditoriai siekia kitų tikslų, tame tarpe ir vilkinti bankroto procesą, o ne kuo didesne kaina parduoti bendrovės turtą ir kuo didesne apimtimi patenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus.
13. Atsižvelgęs į tai, kad bankrutavusios įmonės turto pardavimo klausimus sprendžia įmonės kreditorių susirinkimas, kad turtą buvo bandoma parduoti 4 varžytynėse kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta tvarka, teismas konstatavo, jog priimtas nutarimas turtą parduoti be varžytynių iš esmės nepažeidžia ĮBĮ 33 straipsnio nustatytos tvarkos.
14. Teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti, jog ginčijamu nutarimu yra pažeidžiamos imperatyvios teisės normos ar nutarimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl skundą atmetė.
15. Teismas nustatė, kad bankrutavusios įmonės kreditorių 2018 m. gruodžio 6 d. susirinkimo protokolas teismui pateiktas, nepažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Pareiškėjas dėl kreditorių susirinkimo protokolo gavimo turėjo kreiptis į bankroto administratorių, tačiau nesikreipė, be to, E. Š. dalyvavo kreditorių susirinkime ir jam buvo žinomi priimti nutarimai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti pareiškėjo interesai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Pareiškėjas E. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti skundą ir panaikinti 2018 m. gruodžio 6 d. antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos patvirtinimo ir patvirtinti bankroto administratoriaus pasiūlytą turto pardavimo tvarką; priteisti apeliantui iš kreditorių G. V. ir R. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1 Teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią situaciją, kad balsų daugumą įmonės kreditorių susirinkimuose turi du kreditoriai G. V. ir R. P. (58,1 proc.), kurie piktnaudžiauja turima teise priiminėti norimus nutarimus ir vilkina bankroto procesą.
16.2 Teismas ignoravo teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos akivaizdu, kad bankroto byloje negali būti tvirtinama tokia turto pardavimo tvarka, kuri yra neįgyvendinama ir/ar nepagrįstai vilkinanti įmonės bankroto procesą. Teismas faktiškai nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų bei įrodymų dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo neteisėtumo bei neįgyvendinamumo, o deklaratyviai atkartojo kitame kontekste ir kitų aplinkybių visumoje Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje padarytą išvadą, esą byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog turto pardavimas pagal kreditorių susirinkime patvirtintą tvarką (tame tarpe, už patvirtintą įmonės turto pardavimo kainą) yra neįmanomas. Tačiau po šios nutarties priėmimo, pagal patvirtintą pardavimo tvarką, neįvyko 4 varžytynės, nes neatsirado nei vieno dalyvaujančio asmens.
16.3 Nustatyta turto pardavimo tvarka neįgyvendinama. Teismas pažeidė įrodymų pusiausvyros principą, nes neįvertino, kad pateikti įrodymai nurodo didesnę tikimybę, kad pagal nustatytą tvarką, taip kaip ir pagal ankstesniame susirinkime patvirtintą ir neįgyvendintą tvarką, turto neįmanoma parduoti.
16.4 Patvirtintoje turto pardavimo tvarkoje nurodomas viso turto pardavimas kaip nedalomo komplekso, yra visiškai nelikvidus bei praktiškai neįgyvendinamas, atskleidžiantis kreditorių bandymą vilkinti bankroto bylos nagrinėjimą. Apelianto įsitikinimu, sunkiai įtikima, kad tas pats pirkėjas būtų suinteresuotas visų sandėlių (kurie gali būti naudojami atskirai), katilinės, automobilių svarstyklių, taip pat įvairios įrangos bei baldų (kėdžių, stalų ir pan.), kas savo esme atskiri ir savarankiški objektai, pirkimu kaip vieno nedalomo komplekso.
16.5 Pagal bankroto byloje esantį nekilnojamojo turto vertinimą, jo rinkos vertė nesiekia 200 000 Eur, o viso kilnojamojo turto vertė geriausiu atveju siekia apie 85 000 Eur (reali rinkos vertė dėl nusidėvėjimo ir technologinio senėjimo gali būti ženkliai mažesnė). Taigi, ginčijamoje tvarkoje turto pardavimo kaina nurodoma beveik tris kartus didesnė nei reali rinkos vertė. Tokia kaina kreditoriaus G. V. yra išpūsta sąmoningai bei tyčia tam, kad šis turtas nebūtų parduotas bei tokiu būdu būtų užvilkintas bankroto procesas.
16.6 Teismas ignoravo aplinkybę, kad skundžiama turto pardavimo tvarka turtą ketinama pardavinėti ne varžytynėse, tačiau laisvame pardavime; pardavinėjant laisvame pardavime nebūtų užtikrinamas pardavimo skaidrumas, taip pat nesąžiningiems kreditoriams būtų palengvintas bankroto proceso vilkinimas.
16.7 Panaikinus neteisėtą skundžiamą nutarimą, turto pardavimo tvarką turėtų nustatyti teismas. Bankroto administratoriaus pateiktame turto pardavimo tvarkos projekte turto pardavimo kaina yra susieta su objektyviais duomenimis apie realią tokio turto rinkos kainą. Siūloma turtą pardavinėti varžytynėse, kas neabejotinai labiau užtikrina proceso skaidrumą, o taip pat nustatyta bendra pradinė turto kaina netgi viršija minėtuose dokumentuose nurodytą realią tokio turto rinkos vertę daugiau nei 150 000 Eur, kas parodo, kad turtą siekiama parduoti ne tik operatyviai, tačiau už maksimaliai didžiausią galimą jo kainą. Be to, turtą siūloma parduoti ne kaip visą turtinį kompleksą, tačiau ženkliai likvidesniu būdu – nekilnojamąjį turtą pardavinėti kaip atskirus objektus, o kilnojamąjį turtą kaip vieną nedalomą komplektą.
Atsiliepimas
17. Suinteresuoti asmenys, kreditoriai, G. V. ir R. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį nepakeistą, priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
17.1 Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo deklaratyvius teiginius apie kreditorių G. V. ir R. P. nesąžiningumą ar siekį vilkinti įmonės turto pardavimą.
17.2 Poziciją dėl galimybės turtą parduoti kaip vientisą objektą nebuvimo apeliantas iš esmės grindžia tik savo subjektyvia nuomone.
17.3 Turto pardavimo laisvu pardavimu būdas pasiūlytas turint tikslą betarpiškai bendraujant su potencialiais pirkėjais išsiaiškinti turto pardavimo galimybes: paklausą, pirkėjų poreikius, atsiskaitymo galimybes laiko atžvilgiu, vesti derybas, atsiradus realiam pirkėjui mažinti kainą, dėl to priimant sprendimą kreditorių susirinkime. Be to, patvirtintoje turto pardavimo tvarkoje numatytas saugiklis laiko atžvilgiu – nepardavus per 6 mėnesius laisvu pardavimu, tolesnis turto pardavimo klausimas svarstomas kreditorių susirinkime, bei numatyta galimybė turtą parduoti nesuėjus ir 3 mėnesių terminui.
17.4 Teismas pagrįstai nurodė, kad priimtas nutarimas turtą parduoti be varžytynių atitinka ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytą tvarką.
17.5 Nustatyta mažiausia turto pardavimo kaina ženkliai (yra apie 20 proc.) mažesnė už pirmosiose varžytynėse nustatytą kainą ir nereiškia, kad nebus pirkėjų ir sumažinus kainą. Apelianto argumentai, kad teismas tik atkartojo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartyje padarytą išvadą, neįvertinęs neįvykusių varžytynių, nepagrįsti.
17.6 Už bankroto administratoriaus pasiūlytą turto pardavimo tvarką balsavo tik apeliantas ir dar vienas kreditorius. Teismas pagrįstai nurodė, kad kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota.
17.7 Turto pardavimo klausimas buvo sprendžiamas tik antrame kreditorių susirinkime, turtas buvo pardavinėjamas nepilnus metus.
17.8 Nepagrįsti argumentai dėl turto pardavimo atskirais vienetais racionalumo. O pardavimas už bankroto administratoriaus siūlytoje tvarkoje numatytą kainą, reikštų kone pusės kreditorių reikalavimų nepatenkinimą. Numatyta galimybė mažinti kainą kiekvieną savaitę, nelogiška.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas kreditoriaus skundas dėl 2018 m. gruodžio 6 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
19. Apeliantas E. Š. kartu su atskiruoju skundu pateikė prašomą patvirtinti turto pardavimo tvarką. Kreditoriai G. V. ir R. P. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė: pareiškėjo E. Š. 2018 m. sausio 3 d. skundo kopiją; kreditoriaus R. P. 2018 m. sausio 29 d. atsiliepimo į 2018 m. sausio 3 d. skundą kopiją. Apeliacinės instancijos teismas pateiktų dokumentų nelaiko naujais įrodymais CPK 314 straipsnio prasme bei atsisako priimti, nes jie jau yra civilinėje byloje.
20. Kreditorius G. V. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir 2019 m. gegužės 3 d. įvykusio kreditorių susirinkimo protokolą su priedais, šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima preziumuodamas, kad nagrinėjamo ginčo šalims jų turinys žinomas, nes visi suinteresuoti asmenys kreditorių susirinkime dalyvavo (CPK 314 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
21. Ginčo dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl procedūrinių kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir nutarimo priėmimo pažeidimų nebuvimo nėra, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
22. Pirmosios instancijos teismas kreditoriaus E. Š. (apelianto) skundą atmetė, nenustatęs, kad ginčijamas nutarimas dėl BUAB „Ignalinos autocentras“ turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pažeidžia kreditorių interesus. Apeliantas su skundžiama nutartimi nesutinka iš esmės dėl, jo teigimu, neįvertinto kreditorių G. V. ir R. P. piktnaudžiavimo turima teise priiminėti norimus nutarimus ir bankroto proceso vilkinimo, neįgyvendinamos turto pardavimo tvarkos: nustatytos nepagrįstos (per didelės) pardavimo kainos, neskaidraus pardavimo būdo – laisvu pardavimu, bei nelikvidžios pardavimo tvarkos – pardavinėjant visą turtą kaip vientisą objektą.
23. Skundžiamos nutarties turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė ir aptarė teismų praktiką dėl ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo kompetencijos spręsti visus esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tarp jų – tvirtinti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo kainą, kuri nustatoma ekonominio naudingumo aspektu (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas) ir nustatyti turto pardavimo tvarką. Taip pat teisminės tokių kreditorių susirinkimo sprendimų kontrolės ribotumą.
24. Byloje nustatyta, kad bankrutavusios įmonės turtas, kaip vientisas kompleksas, pagal 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintas tvarką ir kainas, nuo 2018 m. vidurio buvo pardavinėjamas 4 varžytynėse; pradinė turto kaina buvo nustatyta 800 000 Eur numatant, kad antrose varžytynėse kaina gali būti mažinama 5 proc., tačiau taip ir nebuvo realizuotas, neatsiradus potencialiems pirkėjams. 2018 m. gruodžio 6 d. vykusiame BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkime ginčijamu nutarimu nuspręsta visą bankrutavusios įmonės nekilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pardavinėti kaip vieną nedalomą vienetą laisvame pardavime už ne mažesnę kaip 650 000 Eur kainą.
25. Naujai į bylą pateiktais duomenimis, 2019 m. gegužės 3 d. įvykusio kreditorių susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl BUAB „Ignalinos autocentras“ turto pradinės pardavimo kainos tvirtinimo, nuspręsta patvirtinti pradinę 550 000 Eur pardavimo kainą; atitinkamai pakeistas bendrovės turto pardavimo tvarkos 3.3 punktas. Kaip minėta, įmonės turto pardavimo kainos nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditorių kompetencijai priskirti klausimai, susiję su turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymu yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017). Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su parduodamo turto kaina, kaip nebeturinčių teisinės reikšmės.
26. Nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimu, pareiškėjas (apeliantas) turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog kreditorių susirinkime nustatyta tvarka – kaip vientiso objekto, įmonės turto neįmanoma parduoti, tačiau į bylą įrodymai, sudarantys pagrindą vienareikšmiškoms išvadoms apie tokį turto pardavimo negalimumą pateikti nebuvo kaip ir įrodymai apie geresnes galimybes realizuoti turtą jį išskaidžius (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Atitinkamos pirmosios instancijos išvados apeliantas iš esmės nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, jog turtas iki ginčijamo nutarimo priėmimo buvo pardavinėjamas už 800 000 Eur kainą, tik apie pusę metų, ir nepaisant to, kad keturiose skelbtose varžytynėse neatsirado nei vieno potencialaus pirkėjo, tai savaime nelemia ginčijamu nutarimu pasirinktos pardavimo tvarkos – kaip vientiso objekto, ženkliai sumažinta kaina (šiuo metu dar labiau sumažinta) netinkamumo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad nustatyta turto pardavimo – kaip vientiso objekto, tvarka yra nepagrįsta, kad skundžiamą nutarimą priėmę kreditoriai siekia kitų tikslų, o ne kuo didesne kaina parduoti bendrovės turtą bei kuo didesne apimtimi patenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, ir tuo pačiu naikinti kreditorių balsų dauguma, įstatymo nustatyta tvarka priimtą nutarimą šiuo aspektu nėra pagrindo.
27. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentams dėl ginčijamu nutarimu nustatyto pardavimo būdo – pardavinėti įmonės turtą laisvu pardavimu, nepagrįstumo. Pažymėtina, kad bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtas parduodamas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl būtina laikytis įstatyme nustatytos procedūros tiek turtą parduodant varžytynėse, tiek pagal kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką – ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma yra imperatyvi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1729-407/2016). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, turi būti parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad turtą buvo bandoma parduoti iš varžytynių, tačiau neatsirado nei vieno pirkėjo, taigi faktiškai realiai varžytynės nevyko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant įstatymiškai suteiktam prioritetui turtą pardavinėti iš varžytynių, ir šiuo atveju esant didelei šio turto vertei (net nekvestionuojant naujai nustatytos kainos – 550 000 Eur), kreditorių susirinkimo nutarimas pardavinėti turtą laisvuoju pardavimu nėra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas. Tokiu būdu pripažintina, kad skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas dalyje dėl bankrutavusiai įmonei priklausančio turto pardavimo būdo – laisvuoju pardavimu, neatitinka imperatyvios ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos bei CK 1.5 įtvirtintų principų.
28. Dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
29. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jog atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų reikšmingų šiam klausimui teisingai išnagrinėti aplinkybių ir padarė iš dalies nepagrįstą išvadą atmesti apelianto skundą visa apimtimi, skundžiama nutartis iš dalies keistina, iš dalies tenkinant kreditoriaus E. Š. skundą dėl BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių 2018 m. gruodžio 6 d. susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo dalyje dėl turto pardavimo būdo – laisvuoju pardavimu, šį klausimą perduodant spręsti kreditoriams susirinkime iš naujo, kitoje dalyje skundžiamą nutartį paliekant nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
30. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priteisė iš jo kreditorių G. V. ir R. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
31. Tiek apeliantas E. Š., tiek kreditoriai G. V. ir R. P. prašo priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas atstovavimo išlaidas, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.
32. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju, tenkinus atskirąjį skundą iš dalies ir pakeitus dalį skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties bei pareiškėjo skundą iš dalies tenkinus, egzistuoja pagrindas byloje dalyvaujančių asmenų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų neskirstyti, šalims paliekant jų turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį pakeisti ir ją išdėstyti taip:
pareiškėjo E. Š. skundo dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos autocentras“ 2018 m. gruodžio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu dalį dėl įmonei priklausančio turto pardavimo būdo – laisvuoju pardavimu tenkinti ir panaikinti ir perduoti įmonei priklausančio turto pardavimo būdo klausimą kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo, kitoje dalyje skundą atmesti.