Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. N. atstovo advokato S. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties, kuria paliktas galioti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato Prevencijos skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 188 str. nutarta nepradėti, nesant pažeidimo įvykio ir sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK Prevencijos skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal ATPK 188 str. nutarta nepradėti, motyvuojant tuo, kad nėra pažeidimo įvykio ir sudėties.

J. N. šį nutarimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Apelianto nuomone, V. S. veiksmai buvo priešingi teisei, juos vykdant, buvo sukelti neigiami padariniai J. N. teisėtiems interesams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 188 str. nustatyta, kad savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Veikos kvalifikavimui pagal ATPK 188 str. yra reikšminga nustatyti veikos teisėtumą, t.y. ar asmuo savo tariamą ar tikrąją teisę įgyvendina įstatymo nustatyta tvarka ar savavališkai. Tai yra vienas iš būtinų savavaldžiavimo objektyvių požymių, kuris organiškai susijęs su tuo, kad ta vykdoma teisė yra ginčijama kito asmens, o vykdant teisę sukelti neigiami padariniai nepadaro esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms įmonėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms.

Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į nuosavybę, tačiau, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t.y. draudžiama įgyvendinti teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų teisės paskirčiai. Esant civilinių teisių pažeidimams, jos gali būti nustatyta tvarka apgintos teismo įstatymų numatytais būdais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 str. 2-3 d., 1.138 str.).

Byloje surinktais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad rūsio, dėl kurio kilo ginčas, atskiros dalys priklauso keliems bendrasavininkams, tarp jų ir pareiškėjai J. N. bei prašomam patraukti administracinėn atsakomybėn V. S.. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog bendrasavininkai nesutaria, rūsio patalpos tarp jų nėra padalintos, naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos bendraturčiai taip pat nėra nusistatę, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra aišku, kokios rūsio patalpos kam priklauso.

Sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad, nesant nustatytos rūsio patalpų naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių ir nenustačius, kokios konkrečiai rūsio patalpos kuriam iš bendraturčių priklauso, šiuo atveju nepašalinta abejonė, ar J. N., įgyvendindama savo teisę naudotis jai priklausančia nuosavybės dalimi, nepažeistų kitų bendrasavininkų teisių. Tuo labiau, kad bylos nagrinėjimo teisme metu V. S. nurodė, jog rūsio patalpose buvo sudėti jo asmeniniai daiktai, kurie per tą laiką, kol rūsio patalpos buvo nerakintos, iš patalpų dingo, dėl to jis užrakino rūsį bei bendrasavininkiams davė rūsio raktą, taip pat 2013-01-30 registruotu laišku raktą ir skelbimą dėl rakto perdavimo išsiuntė J. N. (b.l.54-55). Tokiu būdu, tik išsprendus ginčą dėl rūsio patalpų valdymo, naudojimosi ir disponavimo, būtų galima nustatyti, ar J. N. teisės naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis rūsio patalpomis buvo pažeistos.

Nors apeliantas savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas nesiaiškino, ar V. S. veiksmuose galima įžvelgti administracinio teisės pažeidimo požymių, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik yra galima manyti, kad administracinis teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, apylinkės teismas pagrįstai savo nutartyje nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (ar administracinis teisės pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-451/2011).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. N. kaltina V. S. tuo, kad jis 2012 m. lapkričio 16 d. neleido patekti į jai priklausančias rūsio patalpas, tačiau, įvertinus visą bylos medžiagą, vienareikšmiškos išvados, kad V. S. suprato priešingą teisei savo veikos pobūdį ir norėjo, kad kiltų atitinkamos žalingos pasekmės, daryti negalima. Abejoti tyčios jo veikoje buvimu leidžia ir ta aplinkybė, kad J. N., nusipirkusi butą su rūsiu, pradėjo naudotis rūsiu ne iš karto, o praėjus 2 metams (kaip nurodė V. S. bylos nagrinėjimo teisme metu (b.l.54-55)), todėl J. N. pareiškime nurodytos aplinkybės, kad V. S. neįleido jos į rūsį, negali būti besąlygiškai traktuojamos kaip ATPK pažeidimas.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog civilinio proceso tvarka ginčas negali būti sprendžiamas. Patikrinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad pareiškėjai buvo tinkamai išaiškinta teisė ginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka, taip pat nurodytos konkrečios teisės normos, kurios nustato pažeistų teisių naudotis savo nuosavybės dalimi gynimo principus ir būdus. Pažymėtina, kad ieškovas, pareiškęs civilinį ieškinį, CK 1.138 straipsnio, nustatančio civilinių teisių gynimo būdus, pagrindu gali reikalauti ne tik išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), bet ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, tarp jų ir pašalinti bet kuriuos trukdymus naudotis jam priklausančiomis patalpomis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė įstatymą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nepradėta pagrįstai, nesant ATPK 188 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Todėl tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

J. N. atstovo advokato S. U. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.