Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-11-29 · Byla Nr. ATP-802-174/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-29
Bylos Nr.
ATP-802-174/2013
Teisminio proceso Nr.
4-46-3-00130-2013-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Violeta Miliuvienė
Pažeidėjas
A. Š.
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-802-174/2013Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00130-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 79.1.; 45.4.4.; 45.4.5. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimo, kuriuo A. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. 120 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3 200 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3 200 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Išnagrinėjusi bylą, teisėja

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. sausio 21 d. A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. sausio 19 d. 23.30 val. Tilžės pl., Tauruose, Tauragės r. sav., vairuodamas automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbulas neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir atsitrenkė į stovėjusį automobilį „Škoda Octavia“. Įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. A. Š. iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos pasišalino, apie įvykį nepranešęs policijai. Tokiais savo veiksmais A. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 5 p., 9 p., 119 p., 231.1 p. ir 232 p. reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 4 d. nutarimu A. Š. pripažino kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė jam pagal ATPK 127 str. 2 d. 120 Lt baudą, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3 200 Lt baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3 200 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. Š. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimą panaikinti ir paskirti jam baudą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. sankcijoje. Teigia, kad su Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nutarimu nesutinka. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra laikomasi nuomonės, kad pagal ATPK 130 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo pasireiškia tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Taigi šiuo atveju, sprendžiant atsakomybės pagal ATPK 130 str. 1 d. klausimą, būtina nustatyti, kad jis, A. Š., iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutarimais bylose Nr. 2AT-10/2012; 2AT-11/2012; 2AT-1/2013 suformuota teisės taikymo praktika, pagal kurią atsakomybė pagal ATPK 130 str. kyla tik tada, kai yra įrodyta, jog kaltininkas suvokia, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalina neteisėtai, t. y. vengdamas neblaivumo patikrinimo, žalos atlyginimo, slėpdamas tapatybę ir panašiais atvejais. Pagal ATPK 130 str. nebaudžiami vairuotojai, kurie iš įvykio vietos išvažiavo sąžiningai klysdami dėl tokio poelgio teisinių pasekmių (apeliantas nurodo, kad analogiškas įvykis įvyko ir su Ž. P., jai teismas bylos dalį dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nutraukė ir nuobaudos netaikė). A. Š. teigimu, šioje byloje nėra jokių duomenų apie jo veiksmais padarytą materialinę žalą, t. y. turtinį nuostolį, tai yra vienas iš pagrindinių pažeidimo sudėties požymių.

Apelianto teigimu, teismas be pagrindo rėmėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojos apklaustos E. P. parodymais, kurie prieštarauja G. B. paaiškinime nurodytam faktui, jog jam lipant iš automobilio, atbuline eiga įvažiavo AUDI automobilis. Taip pat liudytoja paaiškino, jog smūgio beveik nebuvo, kad ji nebuvo išlipusi iš automobilio, nors kita liudytoja S. Š. teismo metu nurodė priešingai, t. y. jog E. P. buvo išlipusi ir nuėjusi nusipirkti kebabų. Be to, E. P. nurodė, jog visą įvykį matė kebabinėje dirbusi darbuotoja, todėl, apelianto A. Š. nuomone, teismas, siekdamas išsiaiškinti objektyvią tiesą, turėjo apklausti ir kebabinės darbuotojas.

Nors teismo metu papildomai nebuvo apklausta liudytoja S. Š., tačiau šios liudytojos raštiški paaiškinimai ir žodiniai parodymai pirmojo teismo posėdžio metu iš esmės prieštarauja automobilio „Škoda Octavia“ vairuotojo G. B. paaiškinime surašytiems parodymams, kadangi pastarasis paaiškinime nurodė, jog jam lipant iš automobilio, jis, A. Š., atsitrenkė į pastarojo automobilį, tuo tarpu S. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jai kartu besėdint automobilyje, A. Š. atsitrenkė į jų automobilį. Neatitinka logikos ir pastarosios aiškinimas, jog jiems būnant prie kebabinės, dar viena kartu buvusi mergina buvo nuėjusi nupirkti kebabų, ir jam atsitrenkus į jų automobilį jie sulaukė, kol sugrįš minėta mergina, ir tik po to pradėjo jį persekioti, nors policijos atstovo pateiktame S. Š. paaiškinime nurodomi visai kiti faktai. Paaiškinime S. Š. nurodė visai kitas aplinkybes, t. y. kad smūgio metu draugė buvo grįžusi iš kebabinės ir sėdėjo automobilyje kelias minutes. A. Š. teigimu, visa tai neatitinka tikros situacijos, kadangi jam išlipus iš automobilio ir lauke kalbantis su G. B., jis iš tiesų matė, kad nuo kebabinės grįžo mergina ir atsisėdo į automobilį. Be to, S. Š. teisme nurodyti automobilio „Škoda Octavia“ apgadinimai visiškai neatitinka realių apgadinimų, tai įrodo minėtos liudytojos teisybės neatitinkančius parodymus. Teisme liudiję policijos pareigūnai ir policijos atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl minėta liudytoja nebuvo apklausta įvykio dieną.

Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, jog policijos atstovas pirminio bylos nagrinėjimo metu nesugebėjo paaiškinti, kodėl nebuvo surašyti transporto priemonių apžiūros protokolai, kuriuose būtina nurodyti sugadinimų išsidėstymus, jų lokalizaciją ant sugadintų automobilio detalių. Taip pat pareigūnai negalėjo paaiškinti, kodėl nebuvo atliktas abiejų automobilių sugadinimų tyrimas sustačius vieną automobilį prie kito, atkuriant eismo įvykio aplinkybes, siekiant išsiaiškinti, ar iš tiesų nurodyti sugadinimai buvo padaryti būtent šių automobilių kontakto metu. Pareigūnai netgi neapklausė jo nurodyto pirmame paaiškinime liudytojo M. Z. ir tik jo iniciatyva pastarasis buvo apklaustas teismo posėdžio metu. Visa tai, apelianto teigimu, parodo pareigūnų nenorą objektyviai ištirti visas įvykio aplinkybes, surinkti visus įrodymus, paneigiančius jo kaltę minėtoje situacijoje. Teismas jo ir M. Z. parodymus vertino kaip suinteresuotų asmenų ir rėmėsi liudytojų tarpusavyje nesutampančiais prieštaringais parodymais. Nors, A. Š. teigimu, liudytojai, kurių parodymais teismas rėmėsi, taip pat yra suinteresuoti asmenys, ir tokie liudytojai kaip S. Š. neišdrįso atvykti į teismą, nes jos parodymai pirminio bylos nagrinėjimo metu buvo skirtingi nuo raštiškų paaiškinimų, taip pat iš esmės skiriasi nuo E. P. teisme duotų parodymų.

Policijos pareigūnas A. Š. teismo metu paaiškino, kad esant tokiems sugadinimams, kokie buvo padaryti automobiliui „Škoda Octavia“, kito automobilio vairuotojas galėjo ir nepajusti smūgio. Tą patį paliudijo ir per pirmąjį teismo posėdį apklaustas kitas policijos pareigūnas M. L..

Kelia abejonių ir tas faktas, jog jiems iš paskos kurį laiką važiavęs G. B. dėl neaiškių aplinkybių apsisuko ir grįžo atgal į aikštelę, prieš tai paskambinęs policijai, juk pastarasis irgi pasišalino iš eismo įvykio vietos, kurį laiką joje nebuvo. Tuo atveju, jeigu būtų tikima liudytojos S. Š. duotais parodymais apie automobilio sugadinimus, kurie iš esmės skiriasi nuo realių, išeina, kad per tą laiką buvo galimybė žymiai stipriau apdaužyti automobilį, ir kas gali paneigti, kad taip neatsitiko. Be to, ir jis neneigia, kad G. B. po pokalbio su juo, užsirašęs jo telefono numerį, kartu išvažiavo iš įvykio vietos, jis aiškiai matė per veidrodėlį, kad važiuoja jam iš paskos, matė, kaip pastarojo vairuojamo automobilio šviesos pasisuko dėl neaiškių aplinkybių į kairę pusę ir pranyko. Kodėl vėliau kreipėsi į policijos pareigūnus, mano, kad į šį klausimą posėdžio metu privalėjo atsakyti pats G. B.. Pastarasis tikrai būtų paliudijęs ir tą faktą, kad su juo kalbėjosi išlipęs iš automobilio bei užsirašė tėvo telefono numerį, be to, mano, jog būtų patvirtinęs ir apie tai, kad automobilio sugadinimų nesimatė, kadangi abu automobiliai buvo neapšviestoje aikštelėje.

Akivaizdu, kad G. B., žinodamas anksčiau minėtas aplinkybes, teismo metu būtų galėjęs apie tai patvirtinti, bet į teismo posėdžius neatvyko, į draudimo bendrovę dėl patirtos žalos nesikreipė, o ir kreiptis dėl tokio sugadinimo, kurio tamsoje net nesimatė, nebuvo pagrindo.

Šalies argumentai

A. Š. teigimu, jam asmeniškai pasišalinti iš eismo įvykio vietos visiškai nebuvo jokio motyvo, kadangi jis alkoholio ar kitų svaiginančių priemonių vartojęs nebuvo, o ir apskritai tokių dalykų nevartoja, automobilis apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, teisę vairuoti transporto priemones turėjo, automobiliui buvo atlikta Valstybinė techninė apžiūra, todėl, esant šioms aplinkybėms, jis nesiekė išvengti atsakomybės, kadangi užpildžius eismo įvykio deklaraciją, asmuo administracinėn atsakomybėn nėra traukiamas.

Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, apelianto A. Š. nuomone, jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., sudėties.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyrius prašo A. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas A. Š. skundžiamu nutarimu nubaustas už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymą. Apeliantas neginčija teismo sprendimo dėl nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, t. y. pripažįsta padaręs KET 9 punkto pažeidimą, nulėmusį kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio ir padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinkus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Š. pripažino kaltu padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia ir vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino jo kaltės turinį. Byloje nustatyta, kad A. Š., vairuodamas atbulas, atsitrenkė į kitą automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Apeliantas neneigia, kad jis administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytomis aplinkybėmis vairuodamas automobilį pažeidė KET, dėl to buvo apgadintas kitas automobilis, tačiau nurodo, kad neturėjo tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti atsakomybės, aiškina, kad įvykio vietoje apžiūrėjo tiek savo, tiek G. B. automobilį „Škoda Octavia“, tačiau jokių didelių apgadinimų nepastebėjo (jo automobilis buvo tik nestipriai įbrėžtas, o G. B. automobiliui nieko stipriai nebuvo apgadinta), su G. B. jis kalbėjosi, davė jam savo tėvo telefono numerį, kad šis paskambintų dėl žalos atlyginimo, eismo įvykio deklaracijos nepildė, nes manė, jog su G. B. susitarė dėl žalos atlyginimo, todėl pasitraukė iš įvykio vietos. Tokios apelianto nurodomos aplinkybės yra paneigtos bylos medžiaga – nukentėjusiojo G. B. paaiškinimu (b. l. 6), S. Š. rašytiniu paaiškinimu dėl eismo įvykio (b. l. 45), kaip liudytojų teisme apklaustų E. P. bei policijos pareigūnų A. Š. ir M. L. parodymais ir A. Š. tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis, kita eismo įvykio tyrimo rašytine medžiaga apie nukentėjusiojo transporto priemonės apžiūros rezultatus. Nukentėjusiojo G. B. ir tiesiogiai įvykį mačiusios S. Š. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kaip liudytojos teisme apklaustos E. P., kuri taip pat matė eismo įvykį, parodymai patvirtina, kad po eismo įvykio A. Š. iš automobilio išlipęs nebuvo, su nukentėjusiuoju nekalbėjo ir iš įvykio vietos nuvažiavo. Kaip liudytojai teisme apklausti policijos pareigūnai A. Š. ir M. L. parodė, jog gavo iškvietimą, kad prie Taurų kebabinės įvyko eismo įvykis, ir vienas asmuo iš eismo įvykio vietos pasišalino, nuvykę į vietą rado nukentėjusiojo automobilį, pastarasis paaiškino, kad kitas automobilis važiavo atbulas, atsitrenkė į jo automobilį ir nuvažiavo, jis bandė vytis, tačiau nepavyko, tik užsirašė valstybinį numerį, tada paskambino policijai ir, kaip buvo liepta, grįžo į įvykio vietą. Nurodė, kad G. B. automobilio buvo apgadinta priekinė dalis (b. l. 93). Nors apelianto skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nekentėjusiojo G. B., S. Š. rašytinuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis ir liudytojos E. P. parodymais teisme, nes, pasak apelianto, jie skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, šių asmenų nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio esminėmis detalėmis sutampa, t. y. jei visi patvirtino, kad į. G. B. automobilį atsitrenkusio automobilio vairuotojas, kaip vėliau buvo nustatyta, A. Š., iš automobilio išlipęs nebuvo ir su G. B. nekalbėjo, po to, kai atsitrenkė į G. B. automobilį, iš karto nuvažiavo. Tiek šie asmenys, tiek į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nurodė, kad G. B. automobilis buvo apgadintas, nors apgadinimai nebuvo dideli, tačiau akivaizdžiai matėsi, tai matyti ir iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 9–11). Netikėti šių asmenų paaiškinimais dėl eismo įvykio nėra pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, jog jie pažinojo A. Š. ir būtų suinteresuoti jį pakalbėti ar neteisingai apkaltinti. Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nutarime, nukentėjusiojo G. B. paaiškinimas ir tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusios liudytojos S. Š. parodymus patvirtina policijos budėtojo pateiktas pranešimas apie įvykį, iš kurio matyti, kad po įvykio A. Š. iš karto pasišalino, nukentėjusysis savo automobiliu jį bandė persekioti, o nukentėjusiojo vairuojamo automobilio keleivė telefonu pranešė apie pasišalinimą iš eismo įvykio vietos bei nurodė pasišalinusio automobilio valstybinį numerį – (duomenys neskelbtini) (b. l. 43–44). Taigi, remiantis nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų paaiškinimais dėl eismo įvykio, neabejotinai nustatyta, kad A. Š. neatliko KET 232 punkte numatytų vairuotojo pareigų, t. y. jis iš karto po to, kai atsitrenkė į G. B. automobilį, to neginčija ir pats A. Š., skubiai pasitraukė iš eismo įvykio vietos kitam eismo įvykio dalyviui joje likus, tai rodo, kad jis suvokė sukėlęs eismo įvykį ir, sąmoningai ignoruodamas KET reikalavimus, iš eismo įvykio vietos pasišalino, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ATPK 248 str., 257 str., 284 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, A. Š. veiksmuose teisingai nustatė ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį.

A. Š. apeliaciniame skunde nurodo, jog jiems iš paskos kurį laiką važiavęs G. B. dėl neaiškių aplinkybių apsisuko ir grįžo atgal į aikštelę, prieš tai paskambinęs policijai, taigi ir jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, kurį laiką joje nebuvo, o atsižvelgiant į liudytojos S. Š. parodymus dėl automobilio apgadinimo, kurie, pasak apelianto, iš esmės skiriasi nuo realių, A. Š. nuomone, per tą laiką buvo galimybė žymiai stipriau apdaužyti automobilį ir nėra duomenų, kad taip neatsitiko. Tačiau dėl to apeliantas daro tik prielaidą, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys. Remiantis anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad G. B. automobilis buvo apgadintas būtent aikštelėje prie kebabinės, kai A. Š., važiuodamas abuline eiga, atsitrenkė į G. B. automobilį ir iš karto po to nuvažiavo, todėl G. B. bandė jį vytis, tačiau nepavyko, tik spėjo užsirašyti A. Š. vairuojamo automobilio valstybinį numerį ir iš karto telefonu pranešė policijai apie įvykį ir, kaip nurodė pareigūnai, grįžo į įvykio vietą. Todėl apeliantas be pagrindo apeliuoja į tai, kad G. B. automobilis galėjo būti apgadintas kitoje vietoje ir kitu laiku. Kaip minėta, pats A. Š. prisipažino, jog automobilių stovėjimo aikštelėje važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į šalia stovėjusį automobilį „Škoda Octavia“ bei nežymiai jį apgadino. Byloje pateiktos fotonuotraukos iš esmės atitinka nukentėjusiojo G. B. bei anksčiau minėtų liudytojų parodymus dėl automobilio „Škoda Octavia“ eismo įvykio metu padarytų apgadinimų, kurių neginčija ir pats apeliantas.

Apeliacinės instancijos teismas mano, jog A. Š., būdamas atidus ir rūpestingas vairuotojas, turėjo įvertinti tai, kad neapšviestoje aikštelėje tamsiu paros metu šalia jo vairuojamo automobilio stovi kitas automobilis, todėl turėjo ypač atidžiai ir saugiai vairuoti, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų asmenų turto saugumui, tačiau nepasirinko saugaus atstumo iki šalia stovėjusio automobilio „Škoda Octavia“ ir į jį atsitrenkė bei apgadino. Žinodamas, jog sukėlė eismo įvykį, A. Š. sąmoningai ir tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. Š. veikoje yra visi ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai A. Š. kaltės klausimu dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Š. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimą ir A. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Violeta Miliuvienė