Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškimą dėl proceso atnaujinimo padavusiųjų A. K., V. K., A. A., A. G. ir A. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutarties peržiūrėjimo, kuriomis atmesti A. K., V. K., A. A., A. G., A. T., S. J., J. M., R. M., V. M. ir V. M. prašymai atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. V., F. S., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo.

Pareiškėjas A. S. 2007 m. sausio 24 d. pateikė teismui prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 28 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. S. po savo motinos I. S. mirties (2001 m. kovo 20 d.) priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti.

Pareiškimą dėl proceso atnaujinimo padavę asmenys CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (teismas sprendime nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų) prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą ir atmesti pareiškimą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo. Dalis pareiškėjų taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Reikalavimą jie grindžia tuo, kad po I. S. mirties, bet iki minėto teismo sprendimo priėmimo, su jais buvo sudarytos sutartys, kuriomis jiems buvo perleistos I. S. turtinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę). Jie nėra mirusios I. S. įpėdiniai. Teismui nustačius palikimo priėmimo faktą, A. S. paveldėjo ir mirusiosios I. S. turtines teises, priklausančias pareiškėjams pagal perleidimo sutartis. Teismo sprendimo pagrindu jis įgijo reikalavimo teisę ginčyti teisių perleidimo sutartis ir pareiškė dėl to ieškinį. Dėl to teismas, neįtraukdamas pareiškėjų į bylos nagrinėjimą, nusprendė dėl jų teisių ir pareigų. Teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjų teises atkurti nuosavybės teisę į žemę, kurias jie įgijo sutarčių pagrindu. Be to, teismo nustatytas juridinis faktas nesukelia A. S. jokių teisinių pasekmių, nes paveldėjimo teisės liudijimas jam neišduotas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjų prašymus dėl proceso atnaujinimo.

Teismas nurodė, kad, nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turi būti nustatytos dvi aplinkybes: 1) kad asmuo turėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir 2) kad teismo sprendimu buvo pažeistos jo teisės ar įstatymų saugomi interesai. Teismas civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – palikimo priėmimo. Suinteresuotais asmenimis bylose dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo yra kiti įpėdiniai, o kai jų nėra, – valstybinė mokesčių inspekcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 3 punktas). Tiek 1964 m. CK 571 straipsnyje (galiojęs palikimo atsiradimo dieną), tiek CK 5.5 straipsnyje įvardijami asmenys, kurie gali būti įpėdiniais pagal įstatymą ar testamentą. Pareiškėjai nėra mirusiosios I. S. įpėdiniai, todėl jiems negali atsirasti jokių teisių ir pareigų, kurios gali būti kildinamos iš paveldėjimo teisinių santykių išnagrinėtoje civilinėje byloje ir jie neturėjo būti įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, o jų dalyvavimas nagrinėjant bylą jokios įtakos teismo sprendime nurodomų teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, negalėjo turėti. Sprendime nėra tiesiogiai nurodyta dėl pareiškėjų teisių ar jų pareigų, pareiškėjams teismo sprendimas jokių teisių ir pareigų nesukuria, priimtu teismo sprendimu pareiškėjų teisės ar įstatymo saugomi interesai nepažeisti. Paveldėjimas – tai mirusiojo asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Prie turtinių teisių priskiriamos asmeninės nuosavybės teisė, prievolinės teisės ir kt. Teismui priėmus sprendimą A. S. atsirado reikalavimo teisė ginčyti perleidimo sandorius. Dėl to nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad teismo sprendimas nesukėlė jam jokių teisinių pasekmių, o aplinkybė, jog jam dar neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas, yra nereikšminga, nes pagal įstatymą vienas iš palikimo priėmimo būdų – faktiškas palikimo valdymas, priimtas palikimas įpėdiniui priklauso nuo palikimo atsiradimo dienos, o ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (1964 m. CK 587 straipsnis, CK 5.50 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjų J. M., R. M., V. M. ir V. M. prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, laikydamas, kad šis praleistas be svarbių priežasčių.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų A. K., V. K., A. A., A. G., A. T. ir S. J. atskirąjį skundą, 2008 m. birželio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvadomis ir nutartį priėmė analogiškais motyvais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai A. K., V. K., A. A., A. G. ir A. T. prašo teismų nutartis panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatorių nuomone, teismai netinkamai taikė palikimo priėmimą ir proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, šiuo klausumu nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, dėl to priėmė neteisėtas nutartis. Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl mirus šios teisės turėtojui ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Pagal įstatymą palikimui priimti įpėdinis turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus: paduoti palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių ir kitų asmeninių daiktų pasidalijimas tarp įpėdinių.

Palikimo priėmimo juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustatė atsižvelgdamas į tai, kad A. S. priėmė palikėjos namų apyvokos reikmenis. 2008 m. kovo 31 d. teismo posėdyje A. S., priešingai negu 2007 m. vasario 28 d. parengiamajame posėdyje, paliudijo, kad po motinos mirties jos turtą pradėjo faktiškai valdyti ne jis, o tėvas, ir kad tik po penkerių metų jis kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo palikimui priimti. Jis taip pat patvirtino ir tai, kad teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesukėlė teisinių pasekmių, t. y. jam iki šiol neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Taigi teismai tik formaliai išnagrinėjo bylą, taip pažeidė CPK 263 straipsnį, o priimti procesiniai sprendimai prieštarauja proceso atnaujinimo instituto tikslams. Ta aplinkybė, kad pareiškėjai nėra mirusiosios I. S. įpėdiniai, negali riboti jų teisės kreiptis į teismą. Kita vertus, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad yra teisinis pagrindas atnaujinti procesą byloje, nes teismo sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą susiklostė tokia teisinė padėtis, jog A. S. paveldėjo I. S. turtines teises (teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą), priklausančias tretiesiems asmenims.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo A. S. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas – proceso atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas. Tuo tarpu kasaciniame skunde šiuo klausimu teisinių argumentų nepateikta, jame iš esmės ginčijamas palikimo priėmimo faktas. Teismai tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai nėra nei testamentiniai, nei įstatyminiai mirusiosios I. S. įpėdiniai, kad nagrinėjant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jų teisės nebuvo pažeistos ir teismo sprendimu nenuspręsta dėl jų teisių ir pareigų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą byloje dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pabrėžė proceso atnaujinimo instituto paskirtį asmens teisių apsaugai, pažymėdamas, kad dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Tomis“ v. VĮ Registrų centras, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2007 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. P. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-380/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008 ir kt.). Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas proceso atnaujinimo institutą, siekė to paties tikslo, kaip ir nustatydamas sprendimų instancinės kontrolės mechanizmą – kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas. Jeigu būtų nustatyta, kad neįtraukto į procesą asmens teisės buvo pažeistos ir joms atkurti nėra kitų procesinių būdų, tai tokiu atveju būtų pateisinama atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 266 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar pasekmėms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-159/2007 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet koks asmens paminėjimas teismo sprendime ar teismo sprendimo įtaka neįtraukto asmens teisėms ir pareigoms sudaro pagrindą vertinti, kad dėl asmens teisių ir pareigų yra nuspręsta. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nurodymas teismo sprendime kaip tam tikro santykio subjekto, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažintas absoliučiu pagrindu teismo sprendimui naikinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).

Byloje nustatyta, kad pareiškimą dėl proceso atnaujinimo padavę asmenys nedalyvavo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, reikalingo paveldėjimo teisės liudijimui gauti. Jie nepriklauso galimiems įpėdiniams, bet yra įgiję dalį palikimą sudarančio turto pagal sandorius, sudarytus po palikimo atsiradimo, bet iki jo įforminimo paveldėtojams. Dėl šių sandorių teisėtumo yra iškelta kita civilinė byla ir joje bus sprendžiama dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų bei pasisakyta tais klausimais, kurie yra ginčo esmė – ar teisėtai pagal sandorius pareiškėjai gavo turtą. Išnagrinėtoje byloje nebuvo ir neturėjo būti nagrinėjami sandorių sudarymo aplinkybės, jų teisėtumas ir galiojimas. Tai rodo, kad dėl pareiškėjų teisių teismo sprendime nebuvo nuspręsta. Civilinės bylos išnagrinėjimas ir juridinę reikšmę turinčio fakto, reikalingo paveldėjimo teisės liudijimui gauti, nustatymas asmeniui, kuris faktiškai pradėjo valdyti palikimą paimdamas nedidelę dalį jį sudarančio turto, nereiškia nusprendimo dėl teisių ir pareigų tų asmenų, kurie pagal sudarytus po palikėjo mirties sandorius įgijo turtą, nes dėl jų materialinio pobūdžio teisių ar apimties teismas neprivalėjo spręsti, nesprendė ir nepasisakė. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Paveldėjimo teisinio santykio dalyviai – kiti įpėdiniai – teismo procese dalyvavo ir argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo nepateikė. Proceso atnaujinimas tokioje situacijoje būtų grėsmė paveldėjimo teisinių santykių stabilumui. Kasacinio skundo teisiniai argumentai dėl CPK 263 straipsnio pažeidimo tokiu atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes proceso atnaujinimas neatitiktų šiam institutui keliamų tikslų.

Dėl teismo nustatyto palikimo priėmimo juridinio fakto teisinių pasekmių

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, jeigu jis sukelia teisines pasekmes (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismo nustatytas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, yra teisinis pagrindas paveldėjimo teisės liudijimui išduoti. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra asmeniui priklausančios teisės įforminimas. Asmuo turi teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą, bet neprivalo to daryti (1964 m. CK 598 straipsnis). Ta aplinkybė, kad asmuo, kurio prašymu buvo nustatytas faktas dėl palikimo priėmimo, nepasinaudojo teise gauti paveldėjimo teisės liudijimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad fakto dėl palikimo priėmimo nustatymas yra teisiškai nereikšmingas. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesukelia teisinių pasekmių, nes suinteresuotam asmeniui iki šiol neišduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Teismai pagrįstai nurodė, kad pagal įstatymą vienu iš palikimo priėmimo būdų – faktišku palikimo valdymu, priimtas palikimas įpėdiniui priklauso nuo palikimo atsiradimo dienos, o ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (1964 m. CK 587 straipsnis, CK 5.50 straipsnis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie yra faktinio pobūdžio, todėl nesudaro kasacijos nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 365 straipsnio 1 dalies ir 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimų, todėl kasacijos pagrindų teismų nutartims panaikinti ar pakeisti nenustatyta (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo advokatui 500 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla yra nesudėtinga ir joje nebuvo nagrinėjami nauji teismų praktikos klausimai, kad advokato darbo ir laiko sąnaudos, surašant atsiliepimą, nebuvo didelės, sprendžia, kad suinteresuotam asmeniui už advokato teisinę pagalbą kasaciniame teisme priteisiama 200 Lt (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistas.

Priteisti iš pareiškėjų A. K., V. K., A. A., A. G. ir A. T. suinteresuotam asmeniui A. S. 200 (du šimtai) Lt išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.