Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2015-10-15 · Civilinė byla Nr. e2A-3001-345/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-15
Bylos Nr.
e2A-3001-345/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-2254-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
„If P&C Insurance AS“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Gatvių statyba“
Trečiasis asmuo
UAB „Sireka“, VĮ Vilniaus miškų urėdija, BĮ Pavilnių, Verkių regioninių parkų direkcija
Kategorijos
  • 2.5.10.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-3001-345/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-2254-2014-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.5.2.8. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1764-912/2015 pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Gatvių statyba“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys: UAB „Sireka“, VĮ Vilniaus miškų urėdija, BĮ Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 2 438,75 Eur žalos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad buvo apdraudęs UAB „Sireka“ priklausančią transporto priemonę „Audi Q7“. Ant šios transporto priemonės 2013 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje, Verkių g., Verkių sodų link užvirto pakelėje buvęs medis. Automobilio apgadinimams pašalinti ieškovas išmokėjo 2 438,75 Eur draudimo išmoką. Ginčo medis, kėlęs grėsmę saugiam eismui ir dėl kurio atsirado žala, augo 6,50 m atstumu nuo kelio dangos, t. y. kelio apsaugos zonoje. Atsakovai – kelio savininkė (Vilniaus miesto savivaldybė) ir jį įsipareigojusi prižiūrėti įmonė (UAB „Gatvių statyba“), netinkamai prižiūrėjo kelio apsaugos zonoje esančius želdinius (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 12.3 punktas). Be to, ieškovas paaiškino, kad ne konkrečios oro sąlygos, bet medžio būklė ir jo nepriežiūra (nepašalinimas) lėmė žalos atsiradimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo medis nulūžo ir apgadino automobilį Vilniuje, Verkių g., nuo gyvenamojo namo Verkių g. 87 nutolusiame 1,2 km atstumu pagal gatvę. Nulūžęs medis augo 6,5 m atstumu nuo Verkių g. asfaltuotos dalies krašto. Remdamasis Kelių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.) 2 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 3 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, Aprašo 6–8, 12.3 punktais, Aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto STR 2.06.01:1999 2.3 punktu, atsižvelgęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1–1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1–91 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos „A“, „B“, „C“ kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemą (toliau – Schema) teismas konstatavo, kad ginčo kelio atkarpa yra „D“ kategorijos gatvė, o kelio apsaugos zona yra patikslinta gatvės raudonosiomis linijomis (Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Pagal reglamento STR 2.06.01:1999 7 lentelę „D1“ kategorijos gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų yra 12–20 m. Teismas, remdamasis Schema, antstolio A. N. 2014 m. gruodžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir Vilniaus miesto savivaldybės skaičiavimais, konstatavo, kad atstumas į abi puses nuo ginčo atkarpos Verkių gatvės asfalto kraštų iki gatvės raudonųjų linijų yra po 3 m. Kadangi ginčo medis buvo 6,5 metrų nuo asfaltuotos Verkių g. dangos krašto, teismas nurodė, kad medis buvo ne raudonųjų linijų juostoje, t. y. žemės juostoje, skirtoje gatvei ir jos elementams tiesti ir įrengti (Aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1–933 patvirtinto STR 2.06.04:2011 6.2 punktas). Dėl to teismas sprendė, kad atsakovai nepažeidė Kelių įstatymo 21 straipsnio 4 punkto ir Aprašo 12.3 punkte nustatytos pareigos, t. y. ginčo medis augo ne kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje. Teismas pažymėjo, kad ginčo medis yra valstybinio miško teritorijoje (49 kvartale), kurią patikėjimo teise valdo ir prižiūri trečiasis asmuo Vilniaus miškų urėdija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde teigiama, kad teismas visiškai nepagrįstai sutapatino raudonųjų linijų ir kelio apsaugos zonos sąvokas. STR 2.06.04:2011 6.2 punkte minima gatvės raudonųjų linijų sąvoka aktuali projektuojant gatves, be ne vykdant jų priežiūrą. Tą reglamentuojančiame Apraše raudonųjų linijų sąvoka nėra minima. Kelio apsaugos zona yra po 10 metrų nuo kelio briaunų į abi puses (Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ši zona gali būti tikslinama tik nustačius naujas jos ribas, bet ne gatvės raudonosiomis linijomis. Taigi teismas netinkamai aiškino ir taikė Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, Aprašo 12.3 punktą. Teismo išvada, kad atstumas nuo Verkių gatvės ginčo atkarpos asfaltuotos dangos krašto iki gatvės raudonųjų linijų į abi puses yra po 3 metrus, nepagrįsta jokiais skaičiavimais. Teismas turėjo vadovautis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-513/2013 priimta nutartimi kaip turinčia precedentinę galią.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundo netenkinti.

Atsikirsdamas į apelianto argumentus atsakovas nurodo, kad STR 2.06.04:2011 gali būti taikomas ir teisiniuose ginčuose dėl gatvių priežiūros, kai ginčuose reikalingos sąvokos, neįvirtintos Kelių įstatyme. Gatvės ir kelio sąvokos negali būti tapatinamos, todėl klaidinga būtų gatvėms priskirti tokias pat apsaugos zonas, kokios priskiriamos keliams. Tai, kad apsaugos zona buvo patikslinta patvirtina raudonosiomis linijomis įrodo Schema. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ginčo medis augo valstybinio miško teritorijoje. Teismas pagrįstai nesirėmė kasacinėje byloje Nr. 3K-3-513/2013 suformuluotais išaiškinimais, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės (medis augo valstybiniame miške ir nuvirto ant gatvės, o ne ant kelio). Kadangi ginčo gatvės atkarpos dalies priežiūra pavesta UAB „Gatvių statyba“, savivaldybė negali būti atsakinga už žalos atlyginimą ir dėl šios priežasties. Apelianto prašymas atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas neturėtų būti tenkinamas, nes nepatvirtintas išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai

Ginčas byloje yra kilęs dėl to, koks asmuo yra atsakingas už 2013 m. rugpjūčio 10 d. įvykusį eismo įvykį, kai ant T. G. vairuoto automobilio Verkių g. užvirto pakelėje buvęs medis. Apeliantas teigia, kad žalą, t. y. išmokėtą draudimo išmoką, turėtų kompensuoti atsakovai, atsakingi už gatvės ruožo, kuriame nulūžo medis, priežiūrą (Aprašo 12.3 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai nepažeidė jiems teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti, jog kelio apsaugos zonoje nebūtų medžių, keliančių grėsmę saugiam eismui. Iš apeliacinio skundo pagrindų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad išsiskiria apelianto ir pirmosios instancijos teismo pozicijos dėl to, kokio pločio buvo kelio apsaugos zona nurodytame Verkių g. ruože eismo įvykio metu. Šis klausimas sudaro apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką (CPK 320 straipsnis).

KĮ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.) 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad vietinės reikšmės kelių apsaugos zonos plotis yra 10 metrų nuo kelio briaunų į abi puses. To paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad kelio apsaugos zonas miestuose įstatymų nustatyta tvarka gali tikslinti Teritorijų planavimo įstatyme (toliau – TPĮ) numatyti planavimo organizatoriai, turintys teisę tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius, detaliuosius, specialiuosius planus). Taigi KĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatyti kelių apsaugos zonų pločiai galėjo būti keičiami teritorijų planavimo dokumentais. Kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Verkių gatvės apsaugos zonos ribos, numatytos KĮ, buvo pakeistos Schema, patikslinusia Vilniaus miesto gatvių raudonąsias linijas (TPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 11 straipsnio 5 dalis, 18 straipsnio 1 dalis).

Raudonųjų linijų apibrėžtis suformuluota STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ – nustatančio gatvių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus, 6.2 punkte, kuriame jos įvardijamos kaip linijos, nužyminčios žemės juostą, kuri skirta gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui. Gatvės elementais pagal STR 2.06.04:2011 6.1 ir 6.8 punktus taip pat laikomi ir želdiniai, augantys gatvės raudonosiomis linijomis apribotoje žemės juostoje. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelio apsaugos zona ir gatvės raudonosios linijos yra tapačios sąvokos. Jeigu pirmoji apibrėžia žemės juostos, reikšmingos eismo saugumui užtikrinti, ribas, tai antroji – žemės juostos, būtinos gatvių tiesimui ir statybai, ribas. Nors šios juostos tam tikrose dalyse ir persidengia, tačiau jos nebūtinai yra vienodos. Faktą, kad Schema nebuvo tikslinamos kelių apsaugos zonos, o tik gatvių raudonosios linijos – kaip gatvių projektavimui, rekonstrukcijai ir statybai reikšmingo elemento, patvirtina Schemos aiškinamasis raštas (pvz., rašte tiesiogiai kalbama apie būtinybę tikslinti gatvių projektinius sprendinius, taip pat nurodoma, kad atskirose gatvėse yra numatytos ne vienerios raudonosios linijos, ir pan.).

Kadangi byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė tikslino Verkių gatvės apsaugos zoną, apibrėžtą KĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog ant T. G. vairuoto automobilio užvirtęs medis nepateko į kelio apsaugos zoną. Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės dėstomi argumentai dėl gatvės ir kelio netapatumo prieštarauja šių kategorijų apibrėžimams, pateikiamiems KĮ 2 straipsnio 3, 4 dalyse, t. y. gatvėms kaip keliams ar atskiriems jų ruožams taikomos apsaugos zonos, nurodytos KĮ 12 straipsnyje. Dėl nustatyto netinkamo teisės normų, reglamentuojančių kelių apsaugos zonų ribų keitimą (KĮ 12 straipsnio 2 dalis), taikymo apskųstas teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Žalą sukėlęs medis buvo Verkių gatvės, kurios savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, apsaugos zonoje (medis nuo kelio ribos augo nutolęs 6,5 m, o apsaugos zonos plotis – 10 m). Kadangi kelio savininkė tinkamai nevykdė Aprašo 12.3 punkte įtvirtintų pareigų, nepaneigė savo kaltės dėl kilusios žalos bei nepateikė įrodymų, kad UAB „Gatvių statyba“ buvo pavesta užtikrinti Verkių gatvės apsaugos zonos priežiūrą (žr., Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbų techninę specifikaciją), tenkinami tik savivaldybei nukreipti ieškinio reikalavimai (CK 6.246–6.249, 6.263 straipsniai). Kolegijos nuomone ginčo medžio augimo vieta, atsižvelgiant į tai, kad jis pateko į Verkių gatvės, kaip kelio ruožo, apsaugos zoną, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant dėl Vilniaus miesto savivaldybės civilinės atsakomybės. Apelianto pateikti įrodymai apie draudiminio įvykio administravimą ir išmokėtą draudimo išmoką patvirtina jo reikalavimo pagrįstumą (CPK 185 straipsnis). Todėl apeliantui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisiamas 2 438,75 Eur žalos atlyginimas ir procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Apeliantui iš atsakovo taip pat priteisiamos žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį (54,74 Eur) ir apeliacinį skundą (55 Eur), išlaidos, faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidos (113,13 Eur) bei pirmosios instancijos teisme turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos (434,43 Eur). Įvertinusi tai, kad apeliacinį skundą rengė advokato padėjėjas, kolegija sprendžia šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliantui nepriteisti (Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis). Kolegija pažymi, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį.

Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui „If P&C Insurance AS“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 438,75 (du tūkstančius keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir 75 ct) Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo ir 602,30 (šešis šimtus du eurus ir 30 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovui „If P&C Insurance AS“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 55 (penkiasdešimt penkis eurus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Henrichas JaglinskisAsta RadzevičienėAlma Urbanavičienė