Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. S. priteista po 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems A. Č., T. D. ir R. D..

Iš nuteistojo R. S. taip pat nuspręsta išieškoti nukentėjusiajai A. Č. 6000 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

A. Č. civilinio ieškinio dalis dėl išlaidų kapo sutvarkymui palikta nenagrinėta, o proceso dalis dalyje dėl laidojimo išlaidų nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 23 d., apie 00 val. 30 min., Šilutės r., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu vieną kartą kumščiu sudavė ant kėdės sėdinčiam E. D. į veidą, dėl to pastarasis nugriuvo nuo kėdės. Po to grumtynių ant grindų metu R. S. iš užnugario ranka apglėbęs E. D. kaklą suspaudė jį ir E. D. įvykio vietoje nuo mechaninės asfiksijos apie 2 val. 12 min. mirė. Tokiu būdu R. S. E. D. nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 76 str. 1 d.).

Visi šie nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, jau paminėti rašytiniai įrodymai bei kiti bylos duomenys išsamiai išdėstyti, aptarti bei įvertinti ir skundžiamame nuosprendyje. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas įrodymus tyrė šališkai ir neįvertino nuteistąjį teisinančių įrodymų, yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jame teismas iš tikrųjų neišdėstė motyvų, kodėl R. S. veika nebuvo įvertinta būtinąja gintimi (BK 28 str.), tačiau, kita vertus, teismas išdėstė kitus išnagrinėtų įrodymų vertinimo motyvus, dėl kurių galimybė vertinti nuteistojo veiksmus būtinąja gintimi iš tikrųjų buvo pagrįstai atmesta.

BK 28 str. 1 d., 2 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi iš paties BK 28 str. seka, kad būtinąja gintimi gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kuriais atremiamas pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis. Pagal galiojančią teisminę praktiką toks pavojingas kėsinimasis turi būti realus, t.y. jis turi egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, kėsinimasis turi būti ir akivaizdus, t.y. jis turi būti pradėtas ar tiesiogiai turi grėsti besiginančiajam ar kitam asmeniui. Besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Aplinkybės, kurios buvo nustatytos šioje byloje, leidžia padaryti išvadą, kad E. D. gyvybė buvo atimta ne ginantis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, o dėl asmeninių santykių kilusio abipusio tarpusavio konflikto metu. Tokia išvada daroma įvertinus jau išdėstytus nuteistojo, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad įvykio metu E. D. buvo girtas ir agresyvus, kėsinosi suduoti nuteistajam kirviu ir žarstekliu. Net ir jau grumiantis ant grindų nuteistasis tariamai bijojo, kad E. D. suduos jam smūgius kirviu. Tačiau nustatytos bylos aplinkybės tokius apelianto argumentus paneigia. Iš paties nuteistojo R. S. ir liudytojo A. P. parodymų matosi, kad įvykio metu girti buvo visi išgertuvėse dalyvavę asmenys, taip pat ir pats R. S., tai patvirtina ir po sulaikymo atlikto jo apsvaigimo nuo alkoholio tyrimo rezultatai. Taip pat nustatyta, kad žodiniame konflikte, kilusiame girtavimo metu, dalyvavo ne tik E. D., bet ir pats R. S.. Šiuo atveju byloje yra svarbūs išgertuvėse dalyvavusio liudytojo A. P. parodymai. Apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad A. P. parodymais teismas negalėjo remtis, nes šis buvo girtas, gerai neprisimena įvykio aplinkybių, be to, anksčiau artimai bendravo su E. D. ir jo sugyventine, kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad po šio įvykio A. P. buvo nustatytas 1,33 promilių, o pačiam R. S. – 1,78 promilių girtumas, taigi nuteistasis už liudytoją buvo girtesnis ir geriau prisiminti įvykio aplinkybių už A. P. negalėjo. Beje, pats nuteistasis nurodo, kad net neprisimena, kaip kartu su E. D. atsidūrė ant grindų. Vien tik tai, kad A. P. jau anksčiau buvo pažįstamas su E. D., irgi nėra ta aplinkybė, dėl kurios būtų pagrindas laikyti jį suinteresuotu bylos baigtimi ir abejoti jo parodymais. Be to, iš A. P. parodymų matosi, kad šis liudytojas nurodo ne tik apie R. S., bet ir apie agresyvius paties E. D. veiksmus. A. P. netgi parodė, kad žodinio konflikto metu E. D. buvo agresyvesnis, grasino suduoti R. S. žarstekliu ir kirviu. Kita vertus, jis parodė, kad suduoti smūgį peiliu E. D. grasino ir pats R. S.. Teisme ir pats R. S. parodė, kad konflikto metu sakė E. D. „jei jis man su kirviu, aš jam su peiliu“. Taigi grasinimai suduoti smūgius įrankiais, galinčiais kelti pavojų sveikatai ir gyvybei, irgi buvo abipusiai. Apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad būtina papildomai aiškintis, kur buvo padėtas kirvis ir kur jis buvo atvykus policijai, kolegija irgi atmeta. Liudytojas A. P. parodė, kad E. D. į virtuvę tikrai buvo atsinešęs metalinį žarsteklį, o po to du kartus buvo atsinešęs kirvį ir grasino šiais įrankiais suduoti smūgius R. S.. Tačiau žarsteklį A. P. numetė po lova, o kirvį pats E. D. vėl padėjo į malkų krepšį. Iš buto apžiūros protokolo irgi matosi, kad žarsteklis buvo surastas gulintis kambaryje prie lovos, o kirvis rastas padėtas už malkų dėžės. Pats R. S. parodė, kad toliau tebesitęsiant žodiniam konfliktui, E. D. rankose jau neturėjo jokio įrankio. Visa tai patvirtina, kad tolesni R. S. veiksmai tikrai nebuvo gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. R. S. parodė, kad jam stovinčiam E. D. sudavė smūgį ranka į krūtinę, tada jis pats sudavė E. D. ranka į veidą, o po to, jau neprisimena kaip, bet abu atsidūrė ant grindų. Šiuos nuteistojo aiškinimus paneigia liudytojas A. P., kuris parodė, kad E. D. nuteistajam jokio smūgio nesudavė. O būtent R. S., prieš tai pjaustęs žuvį, priėjo prie sėdinčio E. D., pirmas jam sudavė smūgį į galvą ir E. D. nugriuvo ant grindų. Po to R. S. užlipo ant gulinčio E. D. ir laikė jį prispaudęs savo kūnu. Šiais A. P. parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Kita vertus, net ir tikint R. S. parodymais, kad ir E. D. jam sudavė smūgį į krūtinę, tai nuteistojo veikos įvertinimui bei kvalifikavimui neturėtų reikšmės. Jau aptartos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad tarp neblaivių E. D. ir R. S. dėl menkaverčių priežasčių iš pradžių kilo žodinis konfliktas, po to peraugęs į abipuses muštynes. E. D. ir R. S. įvairiose kūno dalyse rasti nežymūs sužalojimai – kraujosruvos, nubrozdinimai ir pan., tik dar kartą patvirtina abipusių grumtynių faktą. Pagal galiojančią teisminę praktiką, tokiais atvejais, kai muštynių metu abi pusės vartoja smurtą ne gynybos, o puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla. Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, daryti išvadą, kad R. S. prieš E. D. panaudotas fizinis smurtas buvo būtinoji gintis arba būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 str.), nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad jis jokio tikslo nužudyti E. D. neturėjo, todėl jo nusikalstama veika galėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 132 str. 1 d. Su tuo susijusius nuteistojo argumentus kolegija irgi atmeta. Byloje nustatyta, kad po R. S. suduoto smūgio E. D., šiam nugriuvus ant grindų, R. S. užgriuvo ant jo savo kūnu ir laikė jį prispaudęs prie grindų gulintį ant pilvo. Policijos pateikti pokalbių su R. S. įrašai ir jau išdėstyti pareigūnų parodymai iš tikrųjų patvirtina, kad laikydamas prispaustą prie grindų E. D., R. S. prašė policijos atvykti, nes E. D. jį tariamai puola su kirviu. Tą patį R. S. telefonu sakė ir savo pažįstamam E. Z.. Pats R. S. parodė, kad laikė prispaustą E. D. bijodamas, kad šis suduos jam kirviu. Tačiau tokie nuteistojo aiškinimai visiškai neatitinka bylos aplinkybių. Jau buvo nurodyta, kad žarsteklis ir kirvis grumtynių ant grindų metu buvo padėti visai kitose vietose, E. D. rankose jokių įrankių neturėjo ir tai pripažįsta pats nuteistasis, todėl jo aiškinimai apie baimę, kad E. D. jo nesužalotų kirviu, yra nepagrįsti. Teisme R. S. dar parodė, kad grumtynių ant grindų metu E. D. ir jį patį smaugė, tačiau tai irgi paneigta ne tik liudytojo A. P. parodymais, bet ir teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad išskyrus kraujosruvas žaste, pilvo srityje, šlaunyje ir sėdmens srityje, R. S. jokie kiti sužalojimai nebuvo padaryti. Jokių sužalojimų žymių nuteistojo kaklo srityje nenustatyta, todėl akivaizdu, kad E. D. R. S. tikrai nesmaugė. Kad gulintis ant grindų ir nuteistojo laikomas prispaustas E. D. nevartojo prieš R. S. jokio smurto, patvirtina ir kitos aplinkybės. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. D. buvo nustatytas daug didesnis (2,90 promilių) girtumas, todėl jau vien tik ši aplinkybė paneigia netgi jo galimybę aktyviau pasipriešinti. Be to, didesnio svorio nuteistasis (teisme jis pats parodė, kad tuo metu svėrė apie 160 kg), turėjo aiškų jėgos pranašumą, o savo kūnu prispaudęs nukentėjusįjį prie grindų, tokiu būdu irgi atėmė galimybę E. D. atlikti bet kokius aktyvius veiksmus. Praktiškai tai pripažįsta ir pats nuteistasis ir jo parodymai apie tai, kad viena ranka apglėbęs gulintį E. D., taip jis jį laikė mažiausiai kelias valandas, o tuo metu kita ranka paėmęs mobilaus ryšio telefoną, keletą kartų skambino į policiją ir savo pažįstamam E. Z..

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog R. S. aiškinimas, kad jis ranka laikė E. D. kaklą, o kita ranka paėmęs mobiliojo ryšio telefoną kelis kartus skambino savo draugui ir policijai, yra logiškai nepaaiškinamas. Teismo nuomone, kaklą apglėbusios rankos nefiksavus kita ranka, viena ranka išlaikyti fiziškai stiprų, apie 100 kg sveriantį vyrą būtų neįmanoma. Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad R. S. į policiją skambino ne vieną kartą, o vieną kartą telefonu policijai aiškino, kad pagalba nereikalinga. Teismas padarė išvadą, kad šios išvados paneigia kaltinamojo versiją, jog jis laikė nukentėjusįjį tik bandydamas jį nuraminti ir kad šis procesas buvo vientisas nuo grumtynių pradžios iki tragiškų pasekmių. Nuosprendyje taip pat pažymėta, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis R. S. parodė, kad E. D. grumtynių metu dešine ranka prismaugė, kad pastarasis jam nesipriešintų. Todėl teismas padarė išvadą, kad smaugimo veiksmas buvo tyčinis ir sąmoningas, o ne atsitiktinis, tik laikant ir bandant E. D. nuraminti.

Įvertinus šios bylos aplinkybes, kai kurios išdėstytos teismo išvados, kolegijos nuomone, yra pernelyg kategoriškos ir jos kelia kai kurių abejonių. Jau buvo nurodyta, kad nukentėjusysis E. D. už R. S. buvo daug girtesnis, be to, nors nukentėjusysis irgi buvo stambaus sudėjimo, R. S., svėrusio 160 kg, svoris irgi buvo žymiai didesnis. Todėl teismo išvada, kad R. S. nebūtų galėjęs išlaikyti gulinčio nukentėjusiojo jo kaklą apglėbęs tik viena ranka, o būtinai tai turėjo daryti abiem rankom, abejotina ir nepagrįsta. Kita vertus, tokia teismo išvada prieštarauja ir paties teismo nustatytoms nužudymo aplinkybėms. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant nusikalstamą veiką, pats teismas nurodė, kad grumtynių ant grindų metu R. S. iš užnugario ranka apglėbęs E. D. kaklą jį suspaudė ir E. D. įvykio vietoje nuo mechaninės asfikcijos mirė. Taip R. S. E. D. tyčia nužudė. Taigi pats teismas nustatė, kad E. D. buvo pasmaugtas viena ranka. Abejonių kelia ir teismo išvada, kad E. D. laikymas nebuvo vientisas procesas nuo grumtynių pradžios iki nusikaltimo pasekmių. Tokius R. S. parodymus paneigiančių duomenų nėra, o įvertinus jau paminėtas aplinkybes (sunkų nukentėjusiojo girtumą ir kt.), atmesti nuteistojo parodymus, kad jis viena ranka laikė E. D., o kitą ranka skambino telefonu, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo.

Tačiau nepaisant jau aptartų abejones keliančių teismo išvadų, net ir tikint paties R. S. nurodomomis įvykio aplinkybėmis, nuteistojo kaltės rūšį ir formą teismas, kolegijos nuomone, nustatė teisingai.

Pats nuteistasis R. S. parodė, kad grumtynių ant grindų metu ant pilvo gulintį E. D. laikė apglėbęs dešine ranka, kiek laiko tai truko, gerai nežino, bet tuo metu keletą kartų kita ranka skambino telefonu. Be to, toliau laikydamas E. D., išgirdo, kad šis lyg knarkia ir gargaliuoja. Apvertęs jį ant nugaros pamatė, kad E. D. nekvėpuoja, bandė jį gaivinti, šaukėsi pagalbos, bet paaiškėjo, kad E. D. jau negyvas. Tokias aplinkybes R. S. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo vietoje. Tuomet jis parodė ir su manekeno pagalba pademonstravo, kaip ant virtuvėje ant pilvo gulinčio E. D. užkrito savo kūnu, dešine ranka iš už nugaros apglėbė E. D. kaklą ir taip jį laikė. Taip laikydamas, kita ranka kalbėjo telefonu, o E. D. paleido išgirdęs jo gargaliavimą. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad E. D. mirė nuo mechaninės asfikcijos suspaudus kaklą, be to, E. D. galėjo būti pasmaugtas spaudžiant kaklo priekinį paviršių būtent iš užpakalio apglėbta ranka. Taigi nėra abejonių, kad nuteistasis E. D. pasmaugė būtent tokiu būdu ir jis pats to neneigia. Iš tos pačios specialisto išvados matosi, kad E. D. kaklo srityje nustatyta skersos juostelės pavidalo kraujosruva kaklo priekinio paviršiaus odoje (gerklų projekcijoje), kraujosruvos kaklo minkštuosiuose audiniuose – raumenyse ir limfmazgiuose abipus, kraujosruva liežuvio kairiajame krašte. Įvertinus tai ir pačias kilusias pasekmes, t.y. nukentėjusiojo mirtį nuo mechaninės asfikcijos, nuteistojo aiškinimai, kad jis E. D. apglėbęs ranka tik laikė, visiškai neatitinka bylos aplinkybių. Akivaizdu, kad nuteistasis E. D. smaugė ir tai darė pakankamai didele jėga. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas D. Vitkus paaiškino, kad E. D. mirties priežastis dėl mechaninės asfikcijos nekelia abejonių, be to, nukentėjusysis galėjo būti pasmaugtas nuteistojo nurodomomis aplinkybėmis. Ekspertas taip pat paaiškino, kad mirčiai nuo mechaninės asfikcijos žmogų smaugti pakanka 5-7 min. Šioje byloje nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkus girtumas ir ši aplinkybė paaiškina, kad nukentėjusysis negalėjo stipriai priešintis, o nuteistasis turėjo galimybę laikyti jį užspaustą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nužudyti E. D. nenorėjo, po to bandė jį gaivinti. Kad R. S. jau nekvėpuojantį E. D. pats bandė gaivinti, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Byloje taip pat nėra ir duomenų, kad R. S. norėjo E. D. būtent nužudyti ir siekė būtent tokio tikslo. To nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau dėl visų jau aptartų aplinkybių R. S. nusikalstamą veiką vertinti gyvybės atėmimu dėl neatsargumo ir šią veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. pagrindo nėra. Užgulęs savo kūnu ant pilvo gulintį E. D., R. S. ilgą laiką ir stipriai spaudė jam kaklą apglėbęs jį iš už nugaros ranka. Taip veikdamas jis suprato, kad savo veika kėsinasi į E. D. gyvybę, numatė, kad gali jam atimti gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Būtent tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, kad R. S. nužudė E. D. veikdamas netiesiogine tyčia ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Pažymėtina dar ir tai, kad atsiuntęs apeliacinės instancijos teismui prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, tame pačiame pareiškime ir pats R. S. išdėstė prašymą netirti jo apeliacinio skundo argumentų dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Apeliacinio skundo argumentus dėl BPK pažeidimų teisėjų kolegija irgi atmeta. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėjo nuteistasis, abejoti teismo nešališkumu nesudaro jokio pagrindo. Jau buvo nurodyta ir apie tai, kad teismas įrodymus šioje byloje įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 str. reikalavimų. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų teisėjų kolegija šioje byloje irgi nenustatė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas pripažino dvi R. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: tai, kad nuteistasis iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 3 p., 6 p.). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad R. S. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas taip pat atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį,į tai, kad R. S. anksčiau neteistas, turi sveikatos problemų, ir pagal BK 129 str. 1 d. paskyrė R. S. mažesnę už sankcijos vidurkį 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad nors byloje jau buvo ekspertizės išvada apie tai, kad R. S. serga sunkia ir nepagydoma širdies liga, teismas nusprendė netaikyti BK 76 str. 1 d. ir R. S. nuo bausmės dėl ligos neatleisti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. nurodo, kad teismas be pagrindo netaikė BK 76 str. 1 d. nuostatų, nes tinkamai neįvertino duomenų apie jo asmenybę ir jo sveikatos būklės. Šioje dalyje nuteistojo skundas, kolegijos nuomone, yra pagrįstas, todėl nuspredis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 76 str. 1 d.).

BK 76 str. 1 d. nurodyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Iš bylos matosi, kad gavęs duomenis apie tai, kad R. S. serga įvairiomis ligomis ir kad jam nustatytas tik 40 prcentų darbingumas, pats pirmosios instancijos teismas paskyrė jam teismo medicinos ekspertizę. Iš komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto (2 t., 76-79 b.l.) matosi, kad:

R. S. serga pirmine arterine hipertenzija, III stadija, su hipertenzine kardiomiopatija, širdies dviburio ir triburio vožtuvų nepakankamumu, lėtiniu prieširdžių virpėjimu ir širdies nepakankamumu (NYHA 3 funkcinė klasė). Nepaisant viso taikomo gydymo, R. S. būklė palaipsniui blogėja.Vadovaujantis „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašo (patvirtinto LR VRM ir SAM 1995-11-02 įsakymu Nr. 968/578) straipsniu 6.2.2., hipertoninė liga, III stadija, su lėtiniu III o kraujotakos nepakankamumu kompleksinio gydymo eigoje priskiriama sunkioms nepagydomoms ligoms, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl R. S. gali būti atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos.Dėl sunkios nepagydomos širdies ligos R. S. būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs teismo medicinos ekspertas D. Vitkus šias ekspertizės išvadas patvirtino.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas ekspertizės išvadomis nesuabejojo. Tačiau nuosprendyje nurodė, kad atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos įtaką bausmės atlikimui ir tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje. Teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad kaltinamasis gali save aptarnauti, įkalinimo įstaigoje yra minimalios sąlygos R. S. gydyti. Teismas taip pat nurodė, kad R. S. serga jau nuo 2004 m., o ligos pobūdis jam nesutrukdė padaryti labai sunkų nusikaltimą, todėl buvo padaryta išvada, kad nuteistojo liga negali būti pagrindu atleisti jį nuo bausmės.

Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes nusprendęs netaikyti BK 76 str. 1 d., teismas, nors ir pažymėjęs, kad vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, iš tikrųjų tinkamai neįvertino bylos aplinkybių. Tinkamai nebuvo įvertintos nei padaryto nusikaltimo aplinkybės, nei nuteistojo asmenybė ir jo ligos pobūdis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui susirgus sunkia nepagydoma liga ar sutrikus jo psichikai, paskirtos bausmės atlikimas gali tapti prieštaraujančiu nurodytam draudimui. Siekiant užtikrinti, kad sunkia nepagydoma liga sergančiam ar sutrikusios psichikos asmeniui bausmės atlikimas nepasidarys žiauria arba jo orumą žeminančia bausme, BK numatyta galimybė atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos. Bausmės paskirtį apibrėžia BK 41 str. Bausme siekiama ne tik atstatyti socialinį teisingumą, bet ir pataisyti nuteistąjį. Tačiau esant objektyvioms priežastims, t.y. nuteistajam susirgus sunkia liga ar sutrikus jo psichikai, dėl ligos jis negali būti aktyvus pataisymo proceso dalyvis. Dėl šių priežasčių bausme įgyvendinami tikslai tampa nepasiekiami, o tolimesnis bausmės atlikimas tampa beprasmis. BK nėra konkrečiai įvardintos bausmės, nuo kurių atlikimo asmuo gali būti atleistas nuo bausmės dėl ligos. Atsižvelgiant į atleidimo nuo bausmės dėl ligos instituto esmę asmuo turėtų būti atleidžiamas nuo visų BK 42 str. 1 ir 2 dalyse nurodytų bausmių atlikimo, jeigu yra komentuojamo straipsnio taikymo sąlygos.

BK 76 str. 1 d. 1 ir 2 dalyse numatyti atvejai, kada nuo bausmės atleidžiami asmenys, susirgę ne psichine, o kitokia sunkia nepagydoma liga, trukdančia atlikti bausmę. Tais atvejais nuteistasis negali atlikti bausmės dėl ligos pobūdžio ir dėl paskirtos bausmės ypatumų, t.y. esant tokioms sąlygoms neįmanomas bausmės paskirties realizavimas (BK 41 str. 2 d.).

Jau buvo nurodyta apie tai, kad spręsdamas klausimą dėl atleidimo nuo bausmės dėl ligos, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. R. S. padaryta nusikalstama veika iš tikrųjų priskiriama tyčinių labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas ir sukėlęs neatstatomus padarinius, dėl žmogaus gyvybės atėmimo buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo artimiesiems ir visuomenei. Kita vertus, vertinant šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, būtina atsižvelgti į nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias konkrečias byloje nustatytas aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, kad R. S. ir E. D. buvo geri pažįstami, kartu vyko į žvejybą ir konfliktas tarp jų kilo kartu vartojant alkoholį E. D. priklausančiame bute. Ne tik nuteistojo, bet ir liudytojo A. P. parodymais nustatyta, kad žymiai labiau apsvaigęs nuo alkoholio, konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis E. D.. Jis pradėjo žodinį konfliktą, o po to kelis kartus grasino R. S. atsinešęs į virtuvę metalinį žarsteklį ir kirvį. Taigi konfliktą išprovokavo ir pradėjo pats nukentėjusysis, teismas jo elgesį pripažino rizikingu, turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Bylos duomenys paneigia galimybę, kad R. S. nusikaltimą būtų planavęs padaryti iš anksto, o akivaizdu, kad nukentėjusiajam išprovokavus konfliktą, R. S. nusikaltimą padarė to neplanavęs ir atsitiktinai. Nors E. D. mirė nuo mechaninės asfikcijos, tačiau būtina įvertinti tai, kad R. S. jį pasmaugė laikydamas apglėbęs kaklą ranka, o tuo pačiu metu net keletą kartų skambindamas policijai ir prašydamas pagalbos. Pažymėtina, kad savalaikis policijos reagavimas į tuos R. S. skambučius galėjo ir užkirsti kelią kilusiems padariniams. Byloje taip pat nustatyta, kad pamatęs, jog E. D. nekvėpuoja, R. S. pats bandė jį gaivinti, vėl skambino į policiją ir kvietėsi pagalbos. Pats teismas pripažino, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia. Apeliacinio skundo argumentai dėl R. S. veikos pripažinimo būtinąja gintimi arba šios veikos perkvalifikavimo į BK 132 str. 1 d. buvo atmesti. Nepaisant to, visos šios ir jau anksčiau aptartos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą apie mažesnį padaryto nužudymo pavojingumo laipsnį.

Vertinant nuteistojo asmenybę, pažymėtina tai, kad jis anksčiau neteistas, tik vienintelį kartą nubaustas bauda už administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 134 str., nuteistasis serga sunkiomis ligomis ir jam nustatytas tik 40 procentų darbingumas. Nuteistasis vedęs ir turi du vaikus. Nuteistasis iš tikrųjų mėgino kai kurias nusikaltimo aplinkybes paaiškinti labiau savo naudai ir teismas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., nepripažino. Kita vertus, pažymėtina, kad nuteistasis po nusikaltimo padarymo net nebandė bėgti ar slėptis, pats pranešė apie E. D. mirtį policijai, o duodamas parodymus apie nusikalstamą veiką faktiškai pripažino esmines jos aplinkybes. Pagal turimas galimybes savo noru iš dalies atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą ir tai teismas pripažino antrąja jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Išdėstytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nusikaltimą nuteistasis padarė atsitiktinai ir dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (nukentėjusiojo rizikingo elgesio), o tai rodo ir mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Galima sutikti su teismo teiginiu, kad pagal galiojančią teisminę praktiką BK 76 str. nuostatos paprastai netaikomos tais atvejais, kai kaltininkas padaro nusikalstamą veiką jau sirgdamas sunkia liga ir tas susirgimas jam netrukdo padaryti nusikalstamą veiką. Vis dėlto šiuo atveju būtina atsižvelgti į jau aptartas konkrečias bylos aplinkybes, o pirmiausia į tai, kad R. S. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė ir jos padarymui turėjo įtakos netinkamas ir rizikingas paties nuteistojo elgesys.

Skundžiamame nuosprendyje teismas sutiko su ekspertizės išvada apie tai, kad R. S. serga sunkia ir nepagydoma širdies liga ir kad dėl to atlikti laisvės atėmimo bausmę jam būtų per sunku. Tačiau po to rėmėsi eksperto paaiškinimais apie tai, kad nuteistasis gali save apsitarnauti, o įkalinimo įstaigoje gydyti R. S. minimalios sąlygos yra. Kolegijos nuomone, teismas nuteistojo ligos pobūdžio ir netgi eksperto paaiškinimų tinkamai neįvertino. Teismo medicinos ekspertizės išvadoje aiškiai nurodyta, kad dėl sunkios nepagydomos širdies ligos R. S. atlikti laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku. Be to, išvadoje nurodyta, kad nepaisant viso taikomo gydymo, R. S. sveikatos būklė palaipsniui blogėja. Kad jo būklė tikrai blogėja ir kad įkalinimo įstaigoje tinkama medicininė pagalba nuteistajam negali būti suteikta, rodo ir kiti bylos duomenys. Skundžiamu nuosprendžiu teismas ne tik paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, bet dar ir pakeitė jam kardomąją priemonę ir R. S. suėmė teismo salėje. Iš bylos matosi, kad nuteistąjį suėmus, dėl širdies ligos jis buvo guldomas į laisvės atėmimo vietų ligoninę, nuteistasis buvo patyręs klinikinę mirtį. 2012 m. gegužės 18 d. apeliacinės instancijos teismas posėdžio metu R. S. vėl ištiko širdies priepuolis, posėdyje dalyvavusio teismo medicinos eksperto nurodymu jam buvo iškviesta GMP, nuteistasis prarado sąmonę ir iš teismo buvo išvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos kardiologinės reanimacijos skyrių. Tos pačios 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi teisėjų kolegija R. S. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą panaikino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklaustas teismo medicinos ekspertas D. Vitkus dar kartą paaiškino, kad R. S. serga sunkia, nepagydoma liga ir atlikti laisvės atėmimo bausmę jam būtų per sunku. Ekspertas taip pat paaiškino, kad R. S. reikalinga nuolatinė gydytojo priežiūra, jis turi vartoti vaistus, o jo gydymui reikalinga atitinkama įranga. Kai R. S. prasideda prieširdžių virpėjimai ir juos reikalinga nutraukti, tai galima padaryti tik ligoninėje. Be to, ekspertas paaiškino, kad nuo to laiko, kai R. S. buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, jo sveikatos būklė ne gerėjo, o tik toliau blogėja. Šios aplinkybės patvirtina, kad šiuo metu nuteistojo sveikatos būklė yra dar blogesnė negu skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu. todėl net ir sutinkant su teismo teiginiu, kad sunki liga nesutrukdė R. S. padaryti nusikaltimą, akivaizdu, kad dar neįsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui nuteistojo sveikatos būklė pasunkėjo ir į tai atsižvelgti yra būtina. Įvertinus jau aptartas bylos aplinkybes, manyti, kad R. S. darys naujas nusikalstamas veikas, pagrindo nėra.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu sunkia ir nepagydoma liga sergančiam R. S. atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku, šios bausmės dėl ligos pobūdžio jis atlikti negali ir esant tokioms aplinkybėms bausmės paskirties realizavimas būtų neįmanomas. Atsižvelgiant į jau aptartas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį, yra pagrindas taikyti BK 76 str. 1 d. nuostatas ir atleisti R. S. nuo bausmės atlikimo dėl ligos. Kolegijos nuomone, toks sprendimas iš esmės nepažeis nukentėjusiųjų interesų, taip pat neprieštaraus teisingumo principui.

Spręsti kardomosios priemonės klausimą nereikalinga, nes ankstesne teisėjų kolegijos nutartimi R. S. iš suėmimo jau paleistas ir jokia kita kardomoji priemonė jam nepaskirta.

Tuo tarpu nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo nukentėjusiesiems A. Č., T. D. ir R. D. priteista po 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, yra teisėta ir pagrįsta. Neturtinės žalos dydis nustatytas vadovaujantis CK 6.250 Str. 2 d. nuostatomis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismui buvo pateikti pinigų priėmimo kvitas ir sąskaita už teisines paslaugas, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji A. Č. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme savo atstovei advokatei M. K. sumokėjo 2000 Lt. Nukentėjusiosios atstovė dalyvavo teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas ne dėl jos ir ne dėl nukentėjusiosios kaltės. Iš bylos matosi, su šios advokatės pagalba nukentėjusioji pateikė atsikirtimus į nuteistojo apeliacinį skundą, kurį kolegija tenkina tik iš dalies. Todėl, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., nukentėjusiosios turėtos išlaidos jos atstovės advokatės paslaugoms apmokėti turi būti išieškotos iš nuteistojo R. S..

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 76 str. 1 d., nuteistąjį R. S. nuo pagal BK 129 str. 1 d. jam paskirtos 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo atleisti dėl ligos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Iš nuteistojo R. S. išieškoti nukentėjusiajai A. Č. 2000 Lt jos turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.