Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal L. P., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl 2013 m. rugsėjo 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria L. P., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stabėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šia nutartimi nukentėjusiosios J. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. P. nukentėjusiajai priteista 2109,85 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikytas už tai, kad jis 2012 m. lapkričio 10 d., apie 06.50 val., viešoje vietoje – VšĮ „Respublikinės Panevėžio ligoninės“ Priėmimo skyriaus patalpose, esančiose Smėlynės g. 25, Panevėžyje, matant pašaliniams asmenims – ligoninės darbuotojams, pacientams ir lankytojams, dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, įžūliais, tyčiniais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiosios J. K. atžvilgiu, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: sudavė ranka slaugytojai J. K. ne mažiau dviejų smūgių į ranką peties srityje, kėsinosi įspirti, bet nukentėjusioji spyrio išvengė, tuomet rankomis prispaudė J. K. prie sienos ir sudavė smūgį galva nukentėjusiajai į kairįjį skruostą, bei bandė iš J. K. rankos ištraukti dokumentus, taip padarydamas J. K. kairės plaštakos penkto piršto galinio pirštakaulio lūžį, galvos sumušimą ir galvos smegenų sukrėtimą, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu L. P. gynėjas advokatas V. B. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-02 nutartį ir remiantis BK 98 str. 1 d. 1 p. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nors skundžiamoje Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje yra tam tikrų prieštaravimų ir abejonių, susijusių su padaryto nusikaltimo aplinkybėmis, tačiau apeliacinis skundas teikiamas tik dėl tos nutarties dalies, kuria L. P. yra paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog darydamas išvadą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis teismas iš esmės rėmėsi tik teismo ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei vieno iš šį aktą pasirašiusio eksperto K. M. teisme duotais paaiškinimais, o ne visa įrodymų visuma. Pabrėžiama, jog paskirdamas L. P. būtent tokią priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes, t.y. byloje esant duomenims apie tai, jog L. P. savanoriškai gydosi pas psichiatrą V. D., šio eksperto teisme neapklausė, nors 2013-08-20 teismo posėdyje buvo patenkintas gynybos prašymas šį ekspertą apklausti, o ekspertas K. M. taip pat sutiko, jog teisme būtų apklaustas L. P. gydantis psichiatras. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priverčiamos medicinos priemonės L. P. skyrimo rūšies, įrodymus vertino prieštaringai, atskirai vienus nuo kitų bei nuo jų visumos, kai kurių įrodymų iš viso nevertino arba vertino iškraipydamas jų prasmę ir tokiu būdu esmingai pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog pats L. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog šiuo metu jaučiasi gerai, lankosi pas gydytoją V. D., vartoja vaistus, alkoholio nevartoja išvis, o tuo įvykio metu vaistų nevartojo, o taip pat nukentėjusiosios po įvykio nebuvo sutikęs, bijodamas išsigąsti jos neatsiprašė, todėl atsiprašo šiuo metu, gailisi, kad taip atsitiko, nors įvykiui įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, ką teisme patvirtino ir liudytoja Z. P.. Pabrėžiama ir tai, kad medicinos ekspertas K. M. teismo posėdžio metu patvirtino atliktos ekspertizės išvadas, tačiau atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių užduodamus klausimus, gana prieštaringai aiškino apie L. P. sveikatos būklę arba, paprašytas paaiškinti, kokiais duomenimis remiantis, ekspertizės akte nurodoma, jog gydomas stacionare L. P. smurtavo, paaiškino, jog smurtavimas, agresyvumas, impulsyvumas buvo matytas, fiksuotas ligos istorijose, todėl išvadoje nurodyta, kad L. P. elgesys pasireiškia fizine agresija, tampa agresyvus, smurtauja, nors tokių faktinių duomenų byloje nėra ir jie teismo nebuvo vertinti. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog nagrinėjamoje byloje teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, todėl pažeidė priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pradmenis, t.y. teismas neteisingai įvertino nepakaltinamo asmens – L. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, neįvertino to, jog L. P. pirmą kartą padarė baudžiamojo pobūdžio veikas, kurių viena priskiriama nesunkių, o kita apysunkių nusikaltimų kategorijai, šias veikas padarė ligoninės priimamajame kilus konfliktui, t.y. susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, neteisėtiems veiksmams atlikti, L. P. nenaudojo jokių priemonių, ar įrankių, o taip pat kilusios pasekmės yra nesunkios. Pabrėžiamam, jog atsižvelgiant į eksperto K. M. teisme duotus parodymus, jog jis patvirtino tik 2013 m. vasario mėn. atliktos ekspertizės išvadą, ir taip pat patvirtino, jog tos simptomatikos dabar nėra, teismas nepagrįstai nutarė taikyti L. P. priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Byloje gauti duomenys – mirties liudijimo AA Nr. (duomenys neskelbtini) ir medicininio mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos patvirtina, kad baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padaręs L. P. 2013 m. spalio 6 d. mirė.

Pagal BPK 3 str. 1 d. 7 p., baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pagrindų, numatytų BPK 3 str. 1 d. 7 p., dėl kurių procesas turėtų būti tęsiamas, nenustatyta, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-02 nutartis naikintina, o baudžiamasis procesas nutrauktinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį, kuria L. P., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, panaikinti ir baudžiamąjį procesą nutraukti.