- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2010-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-85-174-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Violeta Miliuvienė, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- E. Š.
Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Eugenijus AntanauskasBaudž. byla Nr. 1A–85-174/2010Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.1.8.1; 1.1.10.1.; 1.1.8.9. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2010 m. vasario 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-24 nuosprendžio, kuriuo E. Š. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 227 straipsnio 2 dalį ir nuteistas aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Paskirtą E. Š. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti ir jį suimti. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo momento.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, pinigus – 200 litų kupiūrą Nr. AD 2790324 ir 200 litų kupiūrą Nr. AD0336509, saugomus Klaipėdos AVPK kasoje, – vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nuspręsta konfiskuoti, perduodant valstybės nuosavybėn.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Š. nuteistas už tai, kad jis tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, tai yra papirko valstybės tarnautoją: jis 2009-10-17, apie 04.23 val., Gėlių g. 23, Klaipėdos m., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą neblaiviam ir neturėjimą teisės vairuoti, prašydamas nebausti ir paleisti, davė kyšį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyresniajam patruliui A. G. ir vyresniajam patruliui A. Ž. , tai yra išlipęs iš tarnybinio automobilio „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ant kapoto, prie valytuvo, padėjo 2 kupiūras po 200 litų, iš viso 400 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Š. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo ir taikyti jam LR BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti bausmės vykdymą arba taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę negu BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės rūšį. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl jam paskirtos bausmės. Teismas, pripažindamas, jog jis įvykdė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą prie apysunkių nusikaltimų, turėjo svarstyti klausimą dėl galimybės taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas. Taikant BK 75 straipsnį reikia įvertinti padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, įvertinti kaltininko asmenybę, jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai jam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes jis turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, yra užsiregistravęs darbo biržoje. Tuo tarpu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neigiamai paveiktų teigiamus socialinius ryšius – jis gali netekti žmonos, prarasti galimybę įsidarbinti ir išlaikyti šeimą. Tuo tarpu išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik skyrus laisvės atėmimo bausmę, teismas padarė atsižvelgdamas tik į tai, kad nusikaltimas padarytas neišnykus teistumams už nusikaltimus nuosavybei. Tačiau įstatymas asmenims, turintiems neišnykusį teistumą, taikyti bausmės vykdymo atidėjimo nedraudžia, juolab, kad jo ankstesni teistumai iš tiesų savo pobūdžiu skiriasi, be to, pagal ankstesnius teistumus paskirtas bausmes jis yra visiškai atlikęs. Be to, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad nusikaltimu nebuvo padaryta turtinė žala, taip pat į tai, jog jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Dėl to, nuteistojo manymu, jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama. Apeliantas nurodo, kad jo asmenybė, gyvenimo pokyčiai bei kitos bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti ir neskiriant laisvės atėmimo bausmės, nes jis nėra tiek pavojingas, kad reikėtų jį izoliuoti nuo visuomenės. Jis suvokė netinkamo elgesio pasekmes ir padarė atitinkamas išvadas, žada ateityje nebenusikalsti, todėl mano, kad bausmės tikslai jam bus pasiekti bei teisingumo principas įgyvendintas be realios laisvės atėmimo bausmės, skiriant švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę. Apelianto teigimu, tokių sąlygų byloje yra, nes jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką, nepadarė turtinės žalos. Todėl mano, kad yra galimybė taikyti jam BK 62 straipsnio nuostatas. Teigia, kad jam paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl, apelianto teigimu, bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra būtina visų šių sąlygų visuma. Nors šiuo atveju E. Š. padaryto nusikaltimo kaltės forma, už jį paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas (jis yra nuteistas aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme už tyčinį apysunkį nusikaltimą), tačiau esminė BK 75 straipsnio taikymo sąlyga – išvada, jog atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nenustatyta. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. Š. realią laisvės atėmimo bausmę ir padaręs išvadą, kad E. Š. bausmės tikslai gali būti pasiekti tik izoliavus jį nuo visuomenės, tinkamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, kaip to reikalauja susiklosčiusi teismų praktika. Spręsdamas klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, teismas turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui, ar jis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina padarytą žalą, taip pat įvertinti, kaip realus paskirtos bausmės vykdymas (atlikimas) paveiktų teigiamus socialinius kaltininko ryšius, asmenybę ir t. t. Tik išanalizavęs šių duomenų visumą teismas gali nuspręsti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas, 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirdamas nuteistajam E. Š. realią aštuonių mėnesių laivės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, tai yra į tai, kad E. Š. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, prisipažino ir gailisi nusikaltęs, nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai tyrėjo įtakos nusikaltimo padarymui, turį šeimą, tačiau nusikalto turėdamas neišnykusius teistumus už nusikaltimus nuosavybei. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad ankstesni E. Š. teistumai savo pobūdžiu nesusiję su padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apylinkės teismas E. Š. paskyrė vienintelę BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta teisinga bausmė. Byloje surinkti duomenys liudija, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, E. Š. asmenybę, jo elgesį iki nusikaltimo, nusikaltimo darymo metu ir po jo apibūdinančius duomenis. E. Š. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą – jis sąmoningai sėdo už automobilio vairo, neturėdamas teisės vairuoti, be to, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,28 promilių girtumo laipsnis), naktį prasilinksminęs ir nemiegojęs. Šį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už nusikaltimus nuosavybei. Visi šie duomenys atskleidžia nuteistojo asmenybės cinizmą, įžūlumą, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, parodo, kad jam anksčiau taikytos baudžiamosios atsakomybės priemonės nepasiekė savo tikslų, jis nepadarė išvadų dėl savo ankstesnių teistumų. Kadangi nuteistasis naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl jis laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis), todėl apeliantui tinkamai parinkta laisvės atėmimo bausmės rūšis, nes kitų bausmių nepakanka jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti, juolab, kad straipsnio, pagal kurį apeliantas nuteistas, sankcija numato tik vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą.
Nėra pagrindo švelninti nuteistajam E. Š. bausmę taikant BK 62 straipsnį. Kolegija pažymi, kad bausmės švelninimas šiuo pagrindu įmanomas tik nustačius įstatyme nurodytų sąlygų visumą, tačiau šiuo atveju tokios sąlygos nenustatytos. Šios normos taikymo argumentų nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė. Kita vertus, net ir esant visoms būtinoms sąlygoms, teismas ne privalo, bet, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnį. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, sėdus už automobilio vairo neturint tam teisės), šioje byloje realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam E. Š. atitinka įstatymų reikalavimus. Kita vertus, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į nuteistajam pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), kad turi šeimą. Kaip rezultatas nuteistajam už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta bausmė, žymiai mažesnės nei šio straipsnio sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.
Kolegija taip pat pažymi, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-251/2008, 2K-189/2008, 2K-152/2009, 2K-105/2009 ir kt.). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, byloje nenustatyta.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdama į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, išsamiai įvertino padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, nusikaltimo padarymo priežastis, ankstesnius nuteistojo teistumus. Teisėjų kolegijos nuomone, tik E. Š. realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę gali būti įgyvendinta bausmės paskirtis – apriboti galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį laikytis įstatymų, taip pat nubausti už padarytą nusikalstamą veiką ir taip užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atidėjus bausmės vykdymą, nebūtų užtikrintas jos įgyvendinimas. Taigi nuodugniai išanalizavus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai E. Š. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatų bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo nėra teisinio pagrindo.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, E. Š. paskyręs aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nenurodė bausmės atlikimo vietos, kaip tai numato BK 50 straipsnio 3 dalis, todėl ši klaida taisytina, nustatant, kad E. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė skirtina atlikti pataisos namuose.
Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto E. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nustatyti, kad E. Š. paskirtą aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose.