Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto A. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu 2014-04-03 nutarimu Visagino miesto apylinkės teismas A. Z. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. ir jam pagal ATPK 127 str. 2 d. paskyrė 150 Lt baudą, pagal ATPK 130 str. 1 d. paskyrė 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, vadovaudamasis ATPK 33 str., paskirtas nuobaudas subendrino ir paskyrė galutinę nuobaudą – 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams už tai, kad 2014-01-25 apie 14 val. 02 min. (duomenys neskelbtini), prie 34-uoju numeriu pažymėto namo, Visagino mieste, vairavo jo individualiai įmonei priklausantį automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sukdamas minimą automobilį į dešinę, nepasirinko saugaus greičio, neįvertino atstumo tarp kito stovinčio automobilio ir neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, savo vairuojamu automobiliu kliudė (duomenys neskelbtini) prie 34-ju numeriu pažymėto namo stovintį automobilį „Fiat Ulysse“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadinęs, nepaisydamas, kad įvyko eismo įvykis ir kad jis yra su juo susijęs, išvažiavo iš eismo įvykio vietos, taip iš jos pasitraukdamas. Apylinkės teismas nutarime konstatavo, kad A. Z. kaltė padarius administracinius teisės pažeidimus įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), A. Z. vairuotojo pažymėjimo kopija, 2014-01-25 eismo įvykio vietos schema ir fotolentelėmis, 2014-01-25 transporto priemonės techninės apžiūros aktais, A. K., A. Z., B. M., S. P. duotose paaiškinimuose užfiksuotais duomenimis, 2014-01-25 Utenos apskrities VPK Visagino PK pareigūno G. G. tarnybiniu pranešimu bei jo paaiškinimais teisme, A. Z. paaiškinimu dėl įvykio ir jo pateikta fotolentele, taip pat A. Z. pateiktu (duomenys neskelbtini) 34 tvarkomos teritorijos planu, pažyminčiu eismo įvykį bei A. Z. pateikta plastmasine juostele ir USB rakte esančiomis fotonuotraukomis. Skirdamas A. Z. nuobaudą apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad pažeidėjas dirba, metų laikotarpiu nėra baustas už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus, yra vedęs, taip pat atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį ir jų pavojingumą, į pažeidėjo lengvabūdišką požiūrį į galimas sunkias pasekmes dėl tokių jo veiksmų. Teismas A. Z. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, taip pat konstatavo, jog nėra pagrindo pažeidėjui taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.

Apeliaciniu skundu A. Z. prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarimą ir grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, nepastebėjo neatitikimų tarp dokumentuose užfiksuotų faktų ir liudytojų melagingų parodymų. Mano, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, iš esmės apšmeižė jį, pažeidė jo garbę ir žmogaus orumą, žmogaus teises ir laisves, kurias užtikrina Europos Sąjungos įstatymai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 29, 31 str. bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24, 235 str. 1 p., 154 str. Nurodo, kad šiuo atveju faktiškai yra klasikinė dirbtinės avarinės situacijos sukėlimo schema, taip vadinamas „pakišimas“, siekiant legalizuoti anksčiau įvykusį KET, galimai su nukentėjusiaisiais, sukėlusius rimtus automobilio „Fiat Ulisse“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimus ir po to pasišalinus iš eismo įvykio vietos, nepranešant apie tai policijai, bei gauti draudimo išmoką automobilio „Fiat Ulisse“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontui kito asmens sąskaita. Teigia, kad A. K. pažeidė KET 9, 11, 28, 33, 97.1, 97.4, 97.7, 98, 146, 148, 151, 155.7, 155.12, 156 p. reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, galimai yra nukentėjusieji, pasišalino iš įvykio vietos, nepranešė apie tai policijai. Nurodo, kad teismo sprendime yra iškraipyti liudytojų parodymai. Policijos pareigūno G. G. parodymai yra įžeidžiantys, melagingi, stengiantis nuslėpti faktus ir apšmeižti jį. Pareigūno parodymai prieštarauja netgi pačios policijos dokumentams, fotografijoms ir jo fotografijoms, padarytoms taip vadinamoje „eismo įvykio“ vietoje. Policijos atstovų surašyti dokumentai apie šį įvykį yra netikslūs, surašyti nuslepiant ir iškraipant svarbius įvykio faktus. Komentuoti ar smulkiau nagrinėti apylinkės teismo nutarimą jam neleidžia žmogaus orumas, nes šis sprendimas klaidingas iš esmės, įžeidžiantis savo forma, asmeniškai įžeidžiantis jį ir padedantis nuslėpti A. K., kuris pagal teismo versiją yra nukentėjusysis, padaryto KET pažeidimo faktą. Nurodo, kad administracinė byla pagrįsta melagingais parodymais. Visagino patrulių būrio pareigūnai, vadovaujami vado, faktiškai klaidingai kaltina jį „palikus eismo įvykio vietą ir nepranešus apie šį faktą“, pagrįsdami savo teiginį taip: „Jūs turėjote pajusti, išgirsti ir t. t.“.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas A. V. prašo palikti Visagino miesto apylinkės teismo nutarimą nepakeistą. Nurodo, kad su A. Z. apeliaciniu skundu kategoriškai nesutinka. Mano, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą nutarimą. Tuo tarpu A. Z. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės yra tik bandymas išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliacinis skundas atmetamas.

A. Z. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą.

ATPK 127 str. 2 d. numatyta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <…>.

ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinta, kad <…>, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <…>.

Pažymėtina, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 str. nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 284 str. 1 d. numatyta, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šioms aplinkybėms nustatyti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai. ATPK 256 str. 1 d. reglamentuota, jog įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Minima įstatymo nuostata įpareigoja pareigūnus, tiriančius administracinių teisės pažeidimų bylas, laikytis įstatymų renkant įrodymus bei nustatant, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas. Ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Duomenys pripažįstami neteisėtai gautais, jeigu buvo pažeistos žmogaus teisės, proceso principai, buvo panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti, o taip pat – valdžios institucijos veiksmai atlikti nesilaikant tam veiksmui atlikti numatytų pagrindinių taisyklių, duomenys gauti iš neteisėtų šaltinių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d nutartis byloje Nr. N62-4510/2011). Vadovaudamasis ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Z. padarė jam inkriminuotus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas A. Z. kaltu apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Ginčydamas savo kaltę apeliaciniame skunde A. Z. pateikė versiją, kad jis buvo „pakištas“, siekiant legalizuoti anksčiau įvykusį eismo įvykį, kurio metu galimai buvo nukentėjusių asmenų ir buvo pasišalinta iš įvykio vietos, nepranešus apie tai policijai, bei gauti draudimo išmoką automobilio „Fiat Ulisse“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio A. K., remontui apelianto sąskaita. Tačiau šią apelianto versiją paneigia A. K. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad anksčiau jo automobilis „Fiat Ulisse“ apibraižytas nebuvo, padaryti automobilio pažeidimai yra nauji. A. K. parodė, kad aptariamą įvykį, kai buvo apgadintas jo automobilis ir nedelsiant pasišalinta iš eismo įvykio vietos, tiesiogiai matė B. M., kuris apie tai iš karto pranešė jo žmonai, o žmona paskambino jam ir iškvietė policiją. B. M. jam sakė, kad jo automobilį kliudė A. Z. savo automobiliu „Ford Galaxy“. Pasak A. K., B. M. matė, kaip A. Z. važiavo dideliu greičiu, dėl ko dar pasvarstė, kaip jis važiuodamas tokiu greičiu ir nestabdydamas gali įvažiuoti į tokį siaurą posūkį ir nekliudyti kitų automobilių. A. K. parodė, kad jam nekyla abejonių dėl to, jog jo automobilį apgadino būtent A. Z., nes ant jo automobilio „Fiat Ulisse“ buvo likę mėlynos spalvos automobilio dažai, o A. Z. automobilis kaip tik yra tokios spalvos. Be to, suradus A. Z. automobilį, buvo akivaizdžiai matyti, kad jo vairuojamo automobilio „Ford Galaxy“ apgadintas šonas buvo valytas, kas, A. K. nuomone, tik patvirtina, jog A. Z. jautė susidūrimą ir dėl to apžiūrėjo savo automobilį. A. K. parodė ir tai, kad policijos komisariate A. Z. jam pasakė: „Dieve, reikėjo mane susirasti anksčiau ir aš pastatyčiau tau butelį alaus“. Pamanė, kad jeigu A. Z. yra nekaltas, kodėl tada jam siūlo alų. Aukštesnės instancijos teismui jokių abejonių dėl šio liudytojo parodymų objektyvumo nekyla, nes jo parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Liudytojas B. M. tiek pirminiame savo paaiškinime policijai, tiek ir teismo posėdyje patvirtino tiesiogiai matęs eismo įvykį, kurį sukėlė A. Z. vairuojamas mėlynos spalvos automobilis „Ford Galaxy“, ir pažymėjo, kad automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus, jo metu buvo aiškiai girdimas atsitrenkimo garsas, o automobiliai net sujudėjo. Pasak B. M., jis pamatęs A. Z. važiuojantį dideliu greičiu, stebėjo jo vairuojamo automobilio įvažiavimą į posūkį ir matė, kaip tame posūkyje A. Z. automobilis kliudė kitą, A. K., stovėjusį automobilį, matė jų susidūrimo momentą, girdėjo garsą, kuomet automobiliai susidūrė bei matė, kaip to kontakto metu abu automobiliai sujudėjo, po ko A. Z. nesustojęs nuvažiavo. Paaiškino, kad A. K. gyvena gretimoje laiptinėje, todėl apie eismo įvykį ir jo metu apgadintą jo transporto priemonę pranešė jo žmonai, o vėliau šio įvykio aplinkybes paaiškino atvykusiems policijos pareigūnams, kuriems dar nurodė, jog šį įvykį matė ir kita kaimynė (S. P.). Liudytoja S. P. teisme parodė, kad buvo prie (duomenys neskelbtini) 34 namo, kai išgirdo garsą, pagalvojo, jog automobilis atsitrenkė į bordiurą ir tada pamatė atvažiuojantį automobilį, kurį vairavo A. Z.. Kaip tik tuo metu prie namo laiptų stovėjo B. M., kuriam ji pasakė, jog girdėjo garsą, o B. M. jai pasakė, jog matė, kaip A. Z. vairuojamas automobilis kliudė kitą automobilį. Kaip liudytojas teisme apklaustas policijos pareigūnas G. G. patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes ir parodė, kad buvo gautas iškvietimas, jog Visagine, ties (duomenys neskelbtini) 34 numeriu pažymėtu namu, įvyko eismo įvykis, po ko šį eismo įvykį sukėlęs automobilis pasišalino iš įvykio vietos. Jis rinko medžiagą, susijusią su šiuo eismo įvykiu, ir nenustatė, kad automobilio „Fiat Ulysse“ vairuotojas A. K. šį automobilį būtų pastatęs pažeisdamas automobilio statymo taisykles. Tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų pagalba išsiaiškino, kad automobilį „Fiat Ulysse“ kliudė A. Z. vairuojamas automobilis „Ford Galaxy“, kuris stovėjo kieme, gerokai toliau nuo įvykio vietos. Su A. Z. iš pradžių bendravo jo kolega, kuriam A. Z. pasakė, kad jis jokio automobilio nekliudė ir negalėjo jo kliudyti. Taip pat paaiškino, kad jo automobilis stovėjo ir jis juo niekur nevažiavo. Toks A. Z. elgesys jam sukėlė įtarimų, nes apžiūrėjęs jo automobilį pastebėjo, kad apgadinta automobilio vieta buvo valyta, taip siekiant apgadinimus užmaskuoti. Liudytojo teigimu, tai rodo, jog vairuotojas jautė susidūrimą ir todėl apžiūrėjo savo automobilį. G. G. parodė, kad A. Z. dažnai keitė savo nuomonę (vienu metu teigė, jog nevairavo automobilio, po to, kad vairavo), taip pat neigė, kad automobilis buvo nuplautas, teigdamas, kad jis nieko nekliudė, o ant jo automobilio esantys įbrėžimai yra seni. Pasak policijos pareigūno, buvo akivaizdu, kad A. Z. bandė išsisukti iš jam nepalankios situacijos. Tvirtina, jog aiškiai buvo matyti, jog nuo A. Z. automobilio apgadintos vietos buvo neseniai nuvalytos dulkės ir kad automobilis buvo apibraižytas šviežiai. Ant automobilio „Fiat Ulysse“ buvo matyti kito automobilio dažų likučiai.

Netikėti šiais pirmiau paminėtų liudytojų parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas, kad liudytojai būtų suinteresuoti A. Z. apkalbėti ar duoti jį apkaltinančius parodymus. Be to, minėti liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jų duoti parodymai dėl paties eismo įvykio fakto, eismo įvykį sukėlusio asmens bei to asmens veiksmų po eismo įvykio, tarpusavyje visiškai sutampa. Pažymėtina ir tai, kad teismui pateiktoje administracinio teisės pažeidimo byloje esanti eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktai bei fotonuotraukos patvirtina, kad A. K. automobiliui „Fiat Ulysse“ padaryta žala yra akivaizdi, o minėto automobilio apgadinimų pobūdis atitinka apgadinimų, esančių ant A. Z. priklausančio automobilio „Ford Galaxy“, pobūdį. Todėl apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi tiek liudytojų parodymais, tiek ir minėtais rašytinais įrodymais, dėl kurių patikimumo abejonių nekyla ir kurie šiuo atveju visiškai paneigia A. Z. skundo argumentus, kad jis jokio eismo įvykio nesukėlė, jame nedalyvavo, o A. K. automobilis buvo apgadintas anksčiau ir kad šis, siekdamas legalizuoti įvykį ir gauti draudimo išmoką kito asmens, šiuo atveju apelianto, sąskaita, nepagrįstai jį apkaltino dėl automobilio apgadinimo, ir kartu patvirtina, jog būtent dėl A. Z. kaltės – KET 133 p. pažeidimo kilo nagrinėjamas eismo įvykis. Be to, atkreiptinas dėmesys į A. Z. pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, kur jis nurodė, kad „prisiliečiau spoileriu, maksimum buvo 1,5 cm prisilietimas“, „reikėjo stabdyti, tačiau žiemą dygliuotos automobilio padangos ir jeigu aš stabdyčiau, tai kur mano automobilis būtų atsitrenkęs“, „aš neneigiu, kad buvo kontaktas“, „aš negirdėjau jokio triukšmo ir aš galvoju, kad gal liudytojai girdėjo, tik kaip jie paliudys“. Pažymėtina ir tai, kad 2014-02-03 pareiškime Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariatui A. Z. taip pat nurodė, jog „automobilių lengvo susilietimo faktas turbūt tikrai įvyko. Plėvelinis, vos įžiūrimas pėdsakas ant mano automobilio galinės dešinės durelės rodo apie galimą tolygų, minkštą prisilietimą mano automobiliu arba mano automobilio plastiku“. Šie apelianto teiginiai, aukštesnės instancijos teismo nuomone, tik dar kartą patvirtina, jog A. Z. jautė automobilių kontaktą ir suprato sukėlęs eismo įvykį.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartų liudytojų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti tuo, jog A. Z. suvokė esamą situaciją ir savo daromą administracinį teisės pažeidimą, dėl to galima pagrįstai teigti, kad A. Z., pasišalindamas iš įvykio vietos ir apie tai nepranešdamas policijos pareigūnams, suprato, kad jis tai daro neteisėtai, ir taip norėjo elgtis, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą ir pareigos atlyginti padarytą žalą. A. Z., suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo. Įvertinus byloje esančius ir pirmiau aptartus įrodymus, nelieka jokių abejonių, kad A. Z. suprato apgadinęs kitą automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino tyčia. Akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, patyręs tokio pobūdžio įvykį, negalėtų nenumanyti, kad gali būti padaryta žala ne tik jo paties automobiliui, bet ir kitam automobiliui, kurį jis kliudė. Neabejotina, kad A. Z. suprato, jog įvyko eismo įvykis, apie kurį jis turėjo pareigą pranešti policijai, o ne pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau to nepadarė ir iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos išvažiavo, taip iš jos pasitraukdamas.

Taigi atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ATPK 248 str., 257 str., 284 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, A. Z. veiksmuose teisingai nustatė jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., sudėtį. Tuo tarpu A. Z. apeliaciniame skunde nurodydamas, jog A. K. automobilis buvo apgadintas anksčiau ir kad jis (A. K.), siekdamas legalizuoti anksčiau padarytą eismo įvykį ir gauti draudimo išmoką, nepagrįstai jį apkaltino dėl automobilio apgadinimo, daro tik prielaidą, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys. Remiantis pirmiau aptartais duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo apgadintas A. K. stovėjusio automobilio „Fiat Ulysse“ užpakalinis bamperis ir užpakalinis kairės pusės sparnas, kai A. Z., sukdamas savo vairuojamą automobilį „Ford Galaxy“ į dešinę, nepasirinko saugaus greičio, neįvertino atstumo iki kito stovinčio automobilio ir neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl ko savo vairuojamu automobiliu kliudė A. K. stovintį automobilį. A. Z. iš karto po to, kai kliudė kitą automobilį, įvykio vietoje nesustojo, o iš jos išvažiavo, neapžiūrėjęs kliudyto automobilio, taigi jis nematė ir negalėjo matyti A. K. automobilio „Fiat Ulysse“ faktinės būklės. Todėl pažeidėjas be pagrindo apeliuoja į tai, kad nustatyti A. K. priklausančio automobilio apgadinimai galėjo būti padaryti anksčiau, t. y. A. Z. apeliacinio skundo argumentai, kad jam neva bandoma inkriminuoti anksčiau įvykusį eismo įvykį, vertinami tik kaip jo gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas savo skunde Panevėžio apygardos teismui nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju pats A. K. pažeidė KET 9, 11, 28, 33, 97.1, 97.4, 97.7, 98, 146, 148, 151, 155.7, 155.12, 156 p. reikalavimus, kad teismo sprendime liudytojų parodymai yra iškraipyti ir melagingi, nuslepiantys ir iškraipantys tikruosius faktus ir apšmeižiantys jį, šių savo teiginių nepagrindė jokiais objektyviais argumentais, t. y. nenurodė, kokie konkrečiai liudytojų parodymai, jo manymu, yra iškraipyti ir melagingi, nuslepiantys tikruosius faktus ir apšmeižiantys jį bei patvirtinantys ne jo, o neva A. K. anksčiau padarytus KET pažeidimus.

Taigi atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), ir padarė pagrįstas bei abejonių nekeliančias išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus. Priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju buvo nagrinėjamas tik pirminis 2014-04-23 Visagino miesto apylinkės teismui A. Z. paduotas apeliacinis skundas, nes ATPK normos nenumato apeliacinio skundo papildymo. Taip pat pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu. Pareiškimus dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų nagrinėja ikiteisminio tyrimo institucijos.

Vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 1 p. teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Z. apeliacinio skundo netenkinti ir Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.