- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-207-316/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Nukentėjusysis
- A. Z., D. Z., E. Z.
- Nuteistasis
- A. Ž., A. V.
- Kaltinamasis
- A. Ž., A. V.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Ž. bei A. V. apeliacinius skundus dėl 2015-02-10 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:
A. Ž. pripažintas kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 8 mėn. (aštuoniems mėnesiams).
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 m. (vieneriems metams), paskirta pareiga – bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
A. V. pripažintas kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 10 (dešimčiai) mėnesių. Nuteistasis įpareigotas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Bausmės atlikimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu buvo pilnai patenkinti nukentėjusiųjų D. Z., A. Z., E. Z. civiliniai ieškiniai ir priteista iš kaltinamųjų A. Ž. ir A. V. solidariai: D. Z. 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 euro centus) (1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 euro centus) (1000 Lt) turėtų išlaidų už suteiktą advokato pagalbą; A. Z. 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 euro centus) (1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro centus) turėtų išlaidų už suteiktą advokato pagalbą; E. Z. 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 euro centus) (1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 euro centus) (1000 Lt) turėtų išlaidų už suteiktą advokato pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. ir A. V. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką: veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis - bendrininkų grupėje, apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turėdami vieningą tyčią pažeisti viešąją tvarką, 2013 m. birželio 15 d., apie 1 val., viešoje vietoje – Radviliškio m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie „VĮ Radviliškio miškų urėdija“ pastato, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: vartojo necenzūrinius, įžeidžiamus žodžius, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, menkavertės dingsties, A. V. spyrė vieną smūgį į krūtinės sritį ir vieną smūgį kumščiu į galvą nukentėjusiajam A. Z., kuris nugriuvo ant žemės, tuo nukentėjusiam A. Z. padarė nubrozdinimą kaktoje – nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje nusikalstamos veikos bendrininkas A. Ž. rankomis įsikibo nukentėjusiajam E. Z. į rūbus ir jį stumdė, suėmęs rankomis nukentėjusiojo kaklą, jį smaugė bei koja sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam E. Z. į kairį šoną, tuo nukentėjusiajam E. Z. padarė kraujosruvą krūtinės kairėje, nubrozdinimą krūtinės dešinėje – nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje A. V. ir A. Ž. sudavė kumščiu vieną smūgį į nugarą ir vieną smūgį į kairės rankos žastą nukentėjusiajai D. Z., tuo nukentėjusiajai D. Z. padarė kraujosruvas kairiame žaste ir nugaros kairėje pusėje – nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiesiems A. Z., E. Z. ir D. Z. kiekvienam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais jie padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-02-10 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - išteisinti jį, kaip nepadarius nusikalstamos veikos.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nuteistasis teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė, tačiau buvo nubaustas du kartus. Jis pažymi, kad dėl to paties įvykio 2013-06-15 jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas nutarimas pagal ATPK 178 str. 1 d., paskirta administracinė nuobauda - įspėjimas. Ši paskirta administracinė nuobauda jau įvykdyta. LR Konstitucijos 31 str. 5 d. nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Todėl jį traukti baudžiamojon atsakomybėn nebuvo jokio pagrindo. Nagrinėjant bylą teisme, buvo ištirti duomenys apie jo baustumą administracine tvarka, ši administracinė byla buvo prijungta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, tačiau, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas šių duomenų visiškai nevertino, tik formaliai pažymėjo, kad nuteistasis yra nubaustas administracine tvarka.
A. Ž. teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį grindė Šiaulių apygardos teismo 2014-06-09 nutartimi, kuria atmestas jo ir A. V. skundas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 41-1-01104-13 nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas šią teismo nutartį vertino, kaip įrodymą, pagrindžiantį aplinkybes, jog jie išprovokavo konfliktą prieš nukentėjusiuosius. Apeliantas teigia, kad jie patys buvo užpulti šventės dalyvių, buvo sumušti, įvykio vietoje patys iškvietė policijos pareigūnus. A. Ž. nurodo, kad jis su A. V. ir liudytoja S. S. nuvyko iš Radviliškio į Šiaulių miesto policijos įstaigą, kur parašė pareiškimą dėl jų užpuolimo ir sumušimo. Jie negalėjo tinkamai ginti savo teisių Radviliškio policijos įstaigoje, nes pareigūnai neklausė jų paaiškinimų, sakydami, jog kitoje konflikto pusėje yra „kostiumuotoji" Radviliškio miesto „grietinėlė", sakė, jog nieko pareiškimais nepasieks. Radviliškio pareigūnai nepagrįstai juos sulaikė, nubaudė administracine tvarka, o po to nepriėmė pareiškimo, dėl to teko nuvykti į Šiaulių policijos įstaigą, kur pranešė apie padarytą nusikaltimą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apie tai sužinoję Z., kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo apelianto atžvilgiu, o apelianto pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2014-06-09 nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, kaip įrodytomis šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl A. Ž. bei A. V. nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo nuteistųjų skundą rašytinio proceso tvarka ir netyrė tiesiogiai teismo posėdžio metu nei vieno įrodymo, susijusio su šia nagrinėjama baudžiamąja byla, neapklausė tiesiogiai teismo posėdžio metu nei vieno liudytojo, ar kitų proceso dalyvių. Todėl Šiaulių apygardos teismo 2014-06-09 nustatytos aplinkybės, jog nuteistieji išprovokavo konfliktą ir vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, negali būti vertinamos, kaip įrodytomis šioje baudžiamojoje byloje.
Be to, nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė LR BPK 20 str. 5 d. esminių pažeidimų, t. y. nepaisė reikalavimo vertinant įrodymus vadovautis įstatymu, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie gauti teisėtais būdais ir kurių patikimumas gali būti patikrintas (BPK 20 str. 4 d.).
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino liudytojos S. S. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji patvirtino, kad nuteistieji buvo užpulti ir sumušti nukentėjusiųjų bei kitų šventės dalyvių. Liudytoja parodė, kad pati nukentėjo nuo asmenų, kurie dalyvavo šventėje, bei įvykio metu pametė mobiliojo ryšio telefoną. Patvirtino aplinkybes, jog nuteistieji buvo užpulti prie pat Šiaulių gatvės ir visas konfliktas prasidėjo būtent prie gatvės, o ne prie miškų urėdijos pastato (kuris yra apie 40 m. nuo gatvės), kaip nurodo nukentėjusieji. Tik muštynių metu, visi įvykio dalyviai priartėjo prie miško urėdijos teritorijos, tačiau į teritoriją (kuri aptverta) nebuvo įėję nei konflikto metu, nei po konflikto. Tai patvirtino patys nukentėjusieji ir visi byloje apklausti liudytojai. S. S. parodymus patvirtino ir papildė kito liudytojo parodymai, o būtent policijos pareigūno Ž. S. parodymai. Šis policijos pareigūnas teisme patvirtino, jog S. S. pametė telefoną ir prašė padėti jį surasti, o šio telefono buvo ieškoma prie pat Šiaulių gatvės. Akivaizdu, jog ši liudytoja ieškojo savo telefono prie pat Šiaulių gatvės, nes tenai prasidėjo konfliktas. Be to, apeliantas pabrėžia, kad liudytojos S. S. parodymai sutampa su policijos pareigūno parodymais, jog atvykus policijai jis buvo visas šlapias, nes šventės dalyviai bemušant jį, įmetė į griovį su vandeniu. Z. S. teisme patvirtino, jog gerai atsimena, jog jam atvykus A. Ž. buvo visiškai šlapias.
Be to, apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai įvertino policijos pareigūno Z. S. parodymus. Šiame konflikte dalyvavo dvi pusės - vienoje pusėje nukentėjusieji su savo liudytojais, kurie visi giminės ir geri draugai, kas rodo, kad visi kartu šventė B. I. jubiliejų, kitoje pusėje A. Ž., A. V. ir apelianto draugė S. S.. Policijos pareigūnas yra tas asmuo, kuris nepažįsta nei mūsų, nei kitos pusės - šventės dalyvių, todėl jo parodymai šioje byloje yra svarbūs. Teisme liudytojas net kelis kartus patvirtino, jog šventės dalyviai buvo agresyvūs ir labai koliojosi necenzūriniais žodžiais. Teismas šių liudytojo parodytų aplinkybių visiškai neaptarė nuosprendyje.
Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas išvis neaptarė atskirai kiekvieno liudytojo duotų parodymų, nenurodė, ką šie įrodymai patvirtina, ar paneigia. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino visų nukentėjusiųjų parodymus teisme, kurie akivaizdžiai prieštaravo jų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, bei kitiems surinktiems duomenims ikiteisminio tyrimo metu. Teisme visi nukentėjusieji painiojosi savo parodymuose, akivaizdžiai ir garsiai vienas kitam pasakinėjo per apklausas teisme ką sakyti, pataisydavo, jei pasakodavo aplinkybes kitaip. Nukentėjusiųjų atstovė advokatė taip pat įsivėlė j šį nukentėjusiųjų parodymų sufleravimą. Apeliantas pabrėžia, kad jo gynėjas net kelis kartus prašė teismo įspėti nukentėjusiuosius ir advokatę, kad šie nepasakinėtų vienas kitam ką sakyti.
Nuketėjusysis A. Z. ikiteisminio tyrimo metu kreipėsi į specialistus, kur buvo atliktas tyrimas ir gauta 2013-06-19 specialisto išvada. Šioje išvadoje užfiksuota, jog nukentėjusysis nurodė, kad vienas jaunuolis nežino su kuo jam sudavė vieną kartą į kaktą. Teisme apklaustas liudytoju specialistas Sakalas patvirtino, jog išvadoje buvo rašoma tai, ką nurodė tiriamasis asmuo. Vėliau 2013-05-06 apklausoje A. Z. nurodė, kad jam sudavė vieną kartą į krūtinę. Teisiamojo posėdžio metu šis asmuo nurodė, kad jam spyrė j krūtinę, o besileidžiant ant žemės, gavo antrą smūgį į kaktą. Ikiteisminio tyrimo metu A. Z. nurodė, kad jis priėjęs iškart nustūmė A. V. į šoną, o teisme paneigė šias aplinkybes, jog pirmas pradėjo fizinį kontaktą. Teisme A. Z. neigė, jog A. Ž. buvo įmestas į vandenį ir buvo šlapias, nors šią aplinkybę teisme patvirtino Z. S..
Nukentėjusioji D. Z. surašant 2013-06-19 specialisto išvadą nurodė, jog norint apginti artimuosius, pajuto smūgį į kairę ranką. 2013-07-05 apklausos metu nurodė, kad gavo smūgius į rankos žastą ir nugarą. Ši nukentėjusioji papildomą smūgį nurodė tik tada, kai specialistas užfiksavo sužalojimą specialisto išvadoje. Šioje policijos apklausoje D. Z. aiškiai nurodė, kad negali nurodyti kas jai sudavė. Teisme ši nukentėjusioji jau nurodė, kad matė, jog jai sudavė A. V., bei nurodė, kad sudavė jai daugiau smūgių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo bei A. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme vertino kaip pasirinktą gynybos versiją. Kaip minėta, ikiteisminis tyrimas Nr. 41-1-01104-13 buvo pradėtas pagal apelianto pareiškimą policijai ir tame procese jis buvo ne įtariamasis, o nukentėjusysis ir jo parodymai, kurie niekada nesikeitė, negali būti vertinami kaip gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. V. ir S. S. parodymai taip pat niekada nesikeitė nuo pat įvykio pradžios ir jie sutampa su A. Ž..
Šalies argumentai
A. Ž. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jam pareikštas kaltinimas pasitvirtino. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje. Iš pateikto kaltinimo ir teismo nuosprendžio nėra aiškus susitarimo turinys, kuris yra bendrininkavimo pagrindas. Iš pateikto kaltinimo bei bylos nagrinėjimo metu ištirtų duomenų nėra nustatytas nuteistųjų susitarimas veikti bendrai. Nėra nustatyta, ar jie abu kėsinosi į vienodą įstatymo saugomą vertybę - viešąją tvarką, ar vienas iš jų galėjo kėsintis į kitą įstatymo saugomą vertybę - žmogaus sveikatą, t. y. jie nesuprato, kad kėsinasi į tą patį objektą. Šie prieštaravimai teismo nebuvo pašalinti.
Kaltinime nurodyta, kad matant kitiems asmenims nuteistasis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nurodo, kad keikėsi bjauriais žodžiais. Visi teisme apklausti liudytojai patvirtino, jog paties konflikto nematė ir pasakojo aplinkybes, kai jau buvo atvykusi policija. Tokiu atveju, teismas nenurodė nuosprendyje, kokių pašalinių žmonių akivaizdoje nuteistasis padarė šią veiką, taip pat, teismas nepašalino iš kaltinimo aplinkybių, jog matė kiti asmenys, kaip neįrodytų aplinkybių.
Kaltinime nurodyta, jog A. Ž. įsikibo E. Z. į rūbus ir jį stumdė, suėmęs kaklą smaugė, sudavė koja vieną smūgį E. Z. į kairį šoną, tuo padarė sužalojimus krūtinės kairėje ir krūtinės dešinėje pusėse. Šių aplinkybių nepatvirtino nei vienas liudytojas, ar nukentėjusysis — visi teigė, jog to nematė. Vienintelį smūgį į šoną patvirtino R. B.. Pats E. Z. ikiteisminio tyrimo metu 2013-07-12 apklausoje teigė, jog staiga tarp įvykio dalyvių įvyko abipusis kontaktas, vienas kitą rankų plaštakomis atstūmėme vienas kitą, paskui abu apsistumdė, tačiau smūgių nesudavė nei vienas. Toliau nurodė, kad jis pradėjo A. Ž. stumti iš urėdijos teritorijos, tada nuteistasis jam sugriebė už kaklo. Pažymėtina, jog E. Z. nenurodė aplinkybių, jog buvo smaugiamas. Tik teisme pastarasis pakeitė parodymus, kur jau tikino teismą, jog jį A. Ž. spardė ir smaugė. Taigi, be paties E. Z. niekas kitas nepatvirtino aplinkybių, nurodytų kaltinime, nes nematė, o pats E. Z. tokias aplinkybes nurodė tik teisme. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šios aplinkybės yra įrodytos. E. Z. specialisto išvadoje nėra ištirtos aplinkybės, ar E. Z. galėjo susižaloti pats krisdamas (griūdamas), nes toks klausimas nebuvo užduotas specialistui. Liko nepašalinti prieštaravimai, ar E. Z. susižalojo pats, ar jam šiuos sužalojimus padarė kitas asmuo.
Šalies argumentai
Apeliantas pabrėžia, kad kaltinime nurodoma, jog jis kartu su A. V. sudavė vieną smūgį D. Z. į nugarą ir vieną smūgį į kairės rankos žastą. D. Z. teisme tvirtino, jog matė, kas jai sudavė ir kad tai A. V., nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nežino kas sudavė, nes to nematė. Pagal nukentėjusiųjų pateiktą versiją, A. Ž. su E. Z. buvo nutolę nuo visų, kai A. V. sudavė smūgius D. Z. ir ši tai matė. Tokiu atveju, nėra įrodytos aplinkybės apie A. Ž. suduotus smūgius D. Z., todėl jos privalėjo būti pašalintos iš kaltinimo, kaip neįrodytos.
Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal LR BK 284 str. 1 d. (atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką). Jis pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju teismas nuosprendyje visiškai nedetalizavo kaip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nors konfliktas vyko viešoje vietoje, tačiau buvo 1 valanda nakties, tamsu, nuošali vieta, niekas šio konflikto iš pašalinių nematė, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeista visuomenės rimtis ir tvarka. Kadangi BK 284 str. 1 d. dispozicija yra materialioji, o nusikalstamos veikos žalingi padariniai neatsirado. Nusikalstama veika, numatyta LR BK 284 str. 1 d. padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Teismas nuosprendyje nesprendė dėl subjektyviųjų ir objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, tarp kurių ir kaltės formos, šiais motyvais nebandė pagrįsti savo nuosprendžio teisėtumą. Apelianto atveju nėra ir negali būti tiesioginės tyčios, nes jis, būdamas girtas, negalėjo suvokti, kad demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jei tamsu, 1 valanda nakties, pašalinių žmonių nėra. Taip pat, negalėjo numatyti, jog visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta, juolab negalėjo šių padarinių siekti ir norėti.
Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl jo ir A. V. sužalojimų. Teisiamojo posėdžio metu buvo bandoma išsiaiškinti aplinkybes dėl jų sužalojimų įvykio metu. Ikiteisminio tyrimo Nr. 41-1-01104-13 metu, kuomet apeliantas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, jam buvo atliktas tyrimas ir specialisto išvadoje nustatytas sužalojimo mastas - nežymus sveikatos sutrikdymas. Toks pat sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas ir A. V.. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji ir liudytojai neigė jį mušę bei įmetę į vandenį, bet negalėjo paaiškinti iš kur jam atsirado sužalojimai. Teismas dėl aukščiau parašytų sužalojimų nuosprendyje nepasisakė, nėra aišku, ar šiuos duomenis teismas pripažino įrodymais, ar ne, bei kokią įrodomąją reikšmę turi šie duomenys byloje. Tuo buvo pažeistas LR BPK 20 str. 5 d.
Šalies argumentai
A. Ž. teigia, kad pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė jam yra per griežta. LR BK 284 str. 1 d. numatytos kelios alternatyvios bausmės, iš kurių viešieji darbai; bauda; laisvės apribojimas, areštas bei laisvės atėmimas, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvuodamas jam paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė, per dideles pinigines sumas nukentėjusiesiems kaip neturtinės žalos atlyginimą Taip pat, nesant bendrininkavimo, teismas nepagrįstai priteisė žalą nukentėjusiesiems atlyginti solidariai. Nukentėjusieji nepateikė jokių įrodymų dėl nepatirtų sukrėtimų, išgyvenimų ar kitų nepatogumų, dėl ko ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėti ar atmesti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti 2015-02-10 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti.
Jis nurodo, kad 2013-06-15 jis kartu su A. Ž. ir S. S. ėjo Radviliškio m. Šiaulių gatve. Apie 1 val. jie ėjo pro VĮ Radviliškio miškų urėdiją. Iš urėdijos pastato sklido garsi muzika. A. Ž. pagal girdimą muziką uždainavo. Nuo miškų urėdijos pastato pasigirdo juos įžeidžiantys žodžiai. Jie kažką pasakė, bet tai nebuvo įžeidžiantys žodžiai. Vėliau prie jų atbėgo iš urėdijos pastato keletas vyrų ir pradėjo mušti. A. Ž. tie vyrai įmetė į griovį. Su nuteistaisiais kartu buvusi S. S. telefonu iškvietė policiją, policijos darbuotojai nieko nesiaiškindami nuvežė juos į komisariatą ir iš ten jie buvo paleisti tik rytojaus dieną. Tą pačią dieną jie sužinojo, kad buvo sumušti Radviliškyje gyvenančių gan įtakingų žmonių ir nutarė dėl sumušimo kreiptis į Šiaulių policiją. Vėliau atsirado ir šioje byloje esančių nukentėjusiųjų A., E. ir D. Z. bei R. B. pareiškimai. Jie teigia, kad nuteistieji dviese sumušė juos keturis žmones.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šio įvykio pradžią matė tik vienas byloje esantis liudytojas - S. S., kuri parodė, kaip viskas įvyko iš tikrųjų. Pažymėtina tai, kad ji vienintelė iš ten buvusių žmonių buvo blaivi. Liudytoja viską nuosekliai parodė, kaip nuteistieji buvo sumušti. Kaip liudijo teisme policijos darbuotojai, ji nuvežta į policijos komisariatą iš karto papasakojo, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Tą patį pakartojo apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, savo parodymų nekeitė ir teisme.
Duodamas parodymus nukentėjęs A. Z. pripažino, kad jis įtardamas, kad A. V. gali daryti kažką neteisėtai pirmas jį pastūmė. Tai reiškia, kad pirmas smurtauti pradėjo pats nukentėjęs asmuo. Be to sakė, kad A. V. jam stovinčiam įspyrė į krūtinę, bet niekaip nepaaiškino, kaip jis tai galėjo padaryti būdamas beveik dvigubai mažesnio ūgio. Duodamas parodymus nukentėjęs E. Z. pripažino, kad po apsižodžiavimo abu vienu metu susikibo su A. Ž.. Be to visi nukentėję asmenys buvo neblaivūs ir matomai blogai prisiminė tos nakties įvykius, jų parodymai buvo nuolat keičiami. Matyt dėl to kaitaliojo savo parodymus.
Tam kad būtų įvykdytas nusikaltimas numatytas BK 284 str. 1 d. yra būtinas elementas - viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymas.
Visuomenės rimties sutrikdymas paprastai laikomi veiksmai kai prieš asmenį buvo panaudotas smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir panašiai. Apeliantas teigia, kad šis visuomenės rimties sutrikdymas jo neliečia, nes jis smurto prieš asmenis nenaudojo. Visuomenės tvarkos sutrikdymas tai nutrauktas žmonių poilsis, darbas, padaryta žymi žala, sutrikdyta įmonių veikla ir pan. Apeliantas teigia, kad jie nieko panašaus neįvykdė.
Kvalifikuojant viešosios tvarkos pažeidimą kaip nusikaltimą teismas turėjo atkreipti dėmesį, kad čia turi būti materialioji nusikaltimo sudėtis, t. y. būtina nustatyti, kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus, t. y. šiuo atveju turi būti sutrikdyta rimtis ar tvarka konkretiems žmonėms.
Šioje byloje liudytoja, kuri galėtų paliudyti kas iš tikrųjų įvyko tą naktį tik viena - S. S.. Daugiau šį įvykį mačiusių asmenų nebuvo išskyrus nukentėjusiuosius asmenis ir mus. Pabrėžtina tai, kad visi nukentėjusieji yra susiję artima giminystė – Z. yra sutuoktiniai ir jų sūnus, R. B. yra E. Z. artima draugė.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis jo atžvilgiu yra neteisėtas, nes teismas vertindamas įrodymus, kažkodėl atmetė vienintelės blaivios, jokiu giminystės ryšiu su dalyviais nesusijusios, nuoseklius liudytojos parodymus ir kažkodėl patikėjo neblaivių, giminystės ryšiais susijusių, duodančių nenuoseklius parodymus, asmenų parodymais. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad pirmi smurtauti pradėjo nukentėjusieji, kad buvo sutrikdyta ir nuteistųjų sveikata, kad buvo akivaizdūs požymiai jog ten įvyko asmeninis konfliktas, kad viešoji tvarka buvo pažeidinėjama ir iš nukentėjusiųjų pusės.
A. V. nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados nuosprendyje neatitinka bylos aplinkybių. Kadangi jis neįvykdė veikos turinčio nusikaltimo požymių, todėl prieš jį baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Teisiamajame posėdyje apeliacinės instancijos teismo metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, nukentėjusieji bei prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai ištyrusi bylos aplinkybes bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad 2015-02-10 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo A. Ž. ir A. V. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d., yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus, atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, tiksliai nustačius faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes.
Nors nuteistieji savo kaltę neigia, pateikdami savąją įvykio versiją, tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Ž. ir A. V. kaltė įrodyta byloje esančiais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis.
LR BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenis buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).
Nors, kaip minėta, nuteistieji tvirtina, kad jokiais veiksmais nepažeidė viešosios tvarkos, tačiau šiuos jų argumentus paneigia objektyvūs byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiųjų D. Z., A. Z., E. Z. ir R. B. parodymai, liudytojų B. I., V. I., E. I., D. P., V. Ž., L. Ž., G. I. parodymai, specialisto išvados apie nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus.
Nukentėjusioji D. Z., apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kaltinamuosius pažįsta iš matymo, nukentėjusieji – giminės. 2013-06-14 šventė vyro sesers B. I. jubiliejų Radviliškio m. miškų urėdijoje. Apie 01 val. susiruošė eiti namo. Sūnus E. Z. su savo mergina R. B. išėjo pirmi. Neužilgo su vyru išėjo ir ji, sūnus su drauge laukė prie pastato. Teritorija buvo aptverta. Matė už vartų stovinčius du vyriškius ir vieną merginą, jie vartojo keiksmažodžius jų atžvilgiu. Sūnus E. Z. pasakė jiems eiti iš čia. Ji su sūnumi pirmi praėjo tvorą, iš paskos ėjo vyras su R. B.. Jaunuoliai nepraleido praeiti, atsistojo priešais, mergina pasitraukė toliau ir filmavo. A. Ž. stovėjo prieš E. Z., o A. V. – prieš ją. A. Ž. įsikibo E. Z. į marškinius, prie E. Z. iš nugaros pusės priėjo A. V.. Prisiartino vyras A. Z.. A. V. pasakė „Seneli, ką tu man padarysi?“ ir spyrė vyrui į pilvo ar krūtinės sritį. Vyras nukrito ant žemės. E. Z. nustūmė nuo savęs A. Ž., kas toliau vyko su juo nematė. A. V. užkrito ant gulinčio vyro visu kūnu. Ji atplėšė A. V. nuo vyro. Priėjo E., A. Ž. jį atsivijo. A. V., būdamas jai už nugaros, spyrė jai į kairės rankos viršutinę dalį. Apglėbė A. V. rankomis, nes jis norėjo eiti spardyti gulintį vyrą, pradėjo stumdytis. A. V. norėjo ištrūkti, o ji neleido. Vyras atsistojo, priėjo, pristūmė A. V. prie tvoros. Prie tvoros buvo ir sūnus E. su A. Ž.. Sūnus ištrūko iš A. Ž., bėgo padėti tėvui. Pati stovėjo netoli jų, buvo streso būsenoje. Su vyru ėjo atgal į salę, matė, kad vyrui iš kaktos bėga kraujas. Nubėgo į salę ieškoti kuo nuvalyti kraują. Paėmė servetėlę, išėjo į lauką, prie pastato sutiko vyrą, nuvalė kraują. Pareigūnų dar nebuvo. Sūnus pasakė, kad atvažiuos policija, todėl laukė kol atvyks pareigūnai. Jai įspyrė vieną kartą į kairę ranką. Neprisimena, ar buvo suduota į nugarą. Prisimena vieną smūgį, skaudėjo ranką.
Analogiškus parodymus davė ir kiti nuketėjusieji, kurie buvo tiesioginiai įvykio liudininkai.
Nukentėjusysis A. Z. paaiškino, kad 2013 m. birželio 14 d. šventė sesers B. I. jubiliejų Radviliškio miškų urėdijos salėje. Po 24 val. susiruošė eiti į namus. Sūnus E. Z. su R. B. išėjo truputį anksčiau. Kieme susitiko. Truputį paėjus nuo urėdijos pastato, girdėjo, kad nuo gatvės pusės šūkauja, vartoja necenzūrinius žodžius jaunimas. Priėjus arčiau, prie stulpo pamatė stovinčius du vaikinus ir merginą. Sūnus E. Z. su žmona D. Z. ėjo pirmi, o jis su R. B. – atsilikę keletą metrų. Ėjo pro stovinčius vaikinus, jie atsistojo prieš žmoną ir sūnų. Mergina atsitraukė. Aukštesnysis, dabar žino, kad tai A. Ž., čiupo sūnui už drabužių,, mažesnis, dabar žino, kad tai A. V., nuėjo už nugaros tarp žmonos ir sūnaus. Priėjęs prie jų paklausė kas čia darosi. A. V. pasakė „Seneli, ką tu man padarysi?“ ir spyrė į krūtinę. Pasidarė silpna, susmuko, pajuto antrą smūgį į kaktą, prarado sąmonę. Kas buvo toliau, neatsimena. Pamena, kad yra lauke, prie urėdijos pastato, žmona pasakė, kad eina paimti servetėlių, nes bėga kraujas. Nuėjo į vidų nusiprausti. Po kelių minučių atvažiavo policija.
Nukentėjusysis E. Z. paaiškino, kad 2013 m. birželio 14 d. šventė tetos B. I. jubiliejų. Apie 00:30 val. su tėvais susiruošė eiti į namus. Pirmi išėjo jis su drauge R. B., stovėjo kieme, laukė tėvų. Girdėjo nuo kelio pusės Šiaulių gatvėje balsus, necenzūrinius žodžius. Kai tie asmenys priartėjo, pradėjo garsiau vartoti necenzūrinius žodžius jų atžvilgiu, klausė „kokią čia muziką žąsinai klausote?“ Į tai nekreipė dėmesio. Jaunuoliai paėjo toliau, prie posūkio, pasakė „eikit jūs n... (necenzūrinis žodis)“. Atsakė jiems „eikit jūs patys“. Jaunuoliai praėjo kelią į urėdiją, sustojo, pasikalbėjo, grįžo 40 metrų, sustojo prie stulpo ir laukė. Kai iš salės išėjo tėvai, jis su mama ėjo priekyje, o tėvas su R. B. ėjo gale, už 5 metrų. Atstumas nuo vartų iki vietos, kur stovėjo jaunuoliai, buvo 15 – 20 žingsnių. Jaunuoliai jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius. Priėjus posūkį, jaunuoliai pastojo kelią, neleido praeiti. A. Ž. atsistojo priešais, A. V. – už nugaros. Matė, kad priėjo tėtis ir ranka atitraukė A. V.. A. Ž. sugriebė už rankų, pastūmė jį, abu pradėjo stumdytis, taip besistumdydami paėjo į šoną 4 – 5 metrus. Girdėjo, kaip A. V. tėčiui sakė ‚ką tu man seneli padarysi?“. Atsisukęs pamatė griūnantį tėtį. Nematė nuo ko jis griūna. A. Ž. vėl puolė, spyrė į koją. 3-4 kartus traukėsi nuo A. Ž., bet negalėjo. Pats A. Ž. jokių smūgių nesudavė. A. Ž. pradėjo smaugti jį perlenkęs su koja per nugarą, pradėjo trūkti oro. Išsilaisvino, prirėmė A. Ž. prie tvoros. Pamatė, kad tėvas guli ant žemės, A. V. užgriuvęs ant jo. Ką darė tėvui – nematė. Paleido A. Ž., nuėjo gelbėti tėvo. Mama priėjo prie A. V., apglėbusi jį bandė nukelti nuo tėvo. Pribėgo A. Ž., norėjo įspirti, bet nepataikė, pastūmė į nugarą, jį atstūmė atgal. Pamatė, kaip mama su tėčiu prie vartų laiko A. V.. Ėjo prie tėvo kad parvesti jį į salę, A. Ž. įsibėgėjęs spyrė jam į kairį šoną. A. V. buvo įsikabinęs į tėvą, jį atplėšė nuo tėvo ir visi nuėjo į salę. Einant į salę matė kaip jie telefonu skambino policijai. Prašo priteisti 1000 Lt neturtinės žalos ir už advokato paslaugas. Patyrė stresą, išgąstį, skausmą. A. Ž. jį stūmė 3 kartus, smaugė, spyrė į kairį šoną, 3 – 4 kartus spyrė į koją. Visi A. Ž. veiksmai buvo prieš jį. Tėvo ir motinos atžvilgiu A. Ž. jokių veiksmų neatliko. A. V. jo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko. Matė, kad A. V. tėvui spyrė į krūtinę.
Nukentėjusioji R. B. paaiškino, kad 2013 m. birželio 14 d. su draugu E. Z. buvo jo tetos B. I. jubiliejuje, kuris vyko Radviliškio miškų urėdijoje. Apie 01 val. nakties susiruošė eiti į namus. Su E. Z. į kiemą išėjo anksčiau, po 2 – 5 min. atėjo jo tėvai. Laukiant tėvų Šiaulių gatve kažkas ėjo link centro, girdėjosi garsai, rėkavimas. Išgirdo klausimą „kokią muziką čia gaidžiai klausotės?“. Nekreipė dėmesio. Po kurio laiko išgirdo necenzūrinį žodį, į tai E. Z. juokais pasakė „eikit jūs patys“. Jaunuoliai praėjo keliuką, vedantį link urėdijos, sustojo, truputį pastovėjo ir pradėjo eiti link urėdijos kiemo, t. y. iš Šiaulių gatvės įsuko į kelią, einantį link urėdijos. Tuo momentu išėjo E. Z. tėvai ir ėjo visi link namų. E. Z. ir D. Z. ėjo priekyje, pati su A. Z. truputį atsilikus. Išėjus iš urėdijos teritorijos pamatė, kaip du nepažįstami asmenys užstojo kelią E. Z. ir D. Z.. Prieš D. Z. – A. V., prieš E. Z. – A. Ž., neleido praeiti. Pati buvo nuo jų 10 – 20 metrų atstumu. Įvyko kažkoks susistumdymas tarp E. Z. ir A. Ž.. Nematė kas kam ir kaip įsikibo. Tai pamatęs, A. Z. pagreitino žingsnį, tuo metu A. V. užėjo E. Z. už nugaros. A. Z. mostu patraukė A. V. nuo E. Z., pastūmė į šoną. Nežino, kaip A. Z. atsidūrė ant žemės, matė, kad jis gulėjo ant žemės. E. Z. su A. Ž. stumdėsi. Matė, kaip A. V. atsidūrė ant A. Z.. E. Z. atbėgo prie tėvo, E. mama apglėbusi bandė atkelti A. V. nuo A. Z.. Pribėgo A. Ž. ir spyrė ar pastūmė E. Z., jie vėl pradėjo stumdytis. Nematė kas toliau vyko su A. Z., žiūrėjo kas vyksta su Edvinu. Matė E. Z., A. Z., D. Z. ir du šiuos nepažįstamus krūvoje. Priėjo prie E. Z., pamatė atbėgantį A. Ž., kuris spyrė E. Z. į šoną. Ėjo į salę, girdėjo kaip jaunuoliai skambino policijai. Fizinio smurto prieš ją nebuvo panaudota.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, papildo vieni kitus ir reikšmingas bylai aplinkybes, todėl nėra pagrindo jais nesiremti, konstatuojant nuteistųjų kaltę. Įvertinus minėtų asmenų parodymų visumą, daroma išvada, kad nukentėjusiųjų parodymuose esantys neesminiai neatitikimai dėl jų atžvilgių pasireiškusio smurtavimo, nėra reikšmingi nuteistųjų veikos kvalifikacijai, kadangi neginčytinais įrodymais (specialistų išvadomis) buvo konstatuoti nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai ir neginčytinai nustatytas nuteistųjų dalyvavimas šiuos sužalojimus padarant. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti bent prielaidą, kad nukentėjusieji buvo sužaloti kitomis aplinkybėmis ar kitų asmenų.
Kolegija taip pat atmeta nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo argumentą dėl liudytojo policijos pareigūno Ž. S. parodymų vertinimo. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad dirba Radviliškio raj. PK patrulių būrio patruliu. 2013 m. vasarą gavo pranešimą, kad miškų ūkio aikštelėje Šiaulių gatvėje mušasi apie 20 žmonių. Nuvykę rado nemažai žmonių, dalis buvo šventiškai pasipuošę, muštynių nebebuvo. Kaltinamieji buvo su mergina, tarp jų ir šventės dalyvių vyko apsižodžiavimas. Priėjo moteris, paaiškino, kad šie jaunuoliai, atėję į šventę, pradėjo konfliktuoti. A. Ž. buvo labai agresyvus, teko panaudoti dujas, jis puldinėjo, neatsiliko ir šventės dalyviai. Vyko žodinis konfliktas. Kaltinamuosius pasodino į tarnybinį automobilį. Priėjusi mergina pasakė, kad pametė telefoną, ėjo su ja ieškoti, tačiau telefono nerado. A. Ž. buvo uždėti antrankiai dėl agresijos.
Kolegijos nuomone, šio liudytojo parodymai tik patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas juos teisingai įvertino kaip pagrindžiančius nuteistųjų kaltę.
Be to, kolegija pažymi, kad kitos tiesioginės įvykio liudininkės S. S. parodymai taip pat nepaneigia nuteistųjų kaltės. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ji parodė, kad vieną 2013 m. birželio mėn. vėlų vakarą jie su A. Ž. ėjo į namus, juos lydėjo A. V.. Ėjo pėsčiųjų taku pro miškų urėdiją. Ten vyko šventė, garsiai grojo muzika. Pritardami muzikai ėjo dainuodami. Lauke buvo nemažai šventės dalyvių – vyrų, jie užčiaupė, sakydami „duskit“ ar kažką panašaus. A. Ž. su A. V. atsakė „patys duskit“. Kompanija pribėgo prie jų, keli puolė prie A. Ž., keli prie A. V., pradėjo muštis. Pati stovėjo, nieko nedarė. Matė, kaip A. Ž. smūgiavo į galvą kumščiais, bandė skirti vyrus, užpuolusius A. V.. Jie grūmėsi, o pati paskambino ir iškvietė policiją. Manė, kad šventės dalyviai ateina pasikalbėti, tačiau jie pradėjo pulti, pirmi sudavė smūgius. Kai atvyko policija, sulaikė A. Ž., A. V. ir pačią.
Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad priešingai, nei teigia apeliantai savo apeliaciniuose skunduose, šios liudytojos negalima laikyti nešališka, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog ji buvo nuteistojo A. Ž. draugė ir galėjo turėti asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi.
Be to, pažymėtina, kad šios liudytojos parodymai nėra informatyvūs, nei detalūs, tačiau ji patvirtino faktą apie konfliktą, kilusį tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų, kurio metu kilo muštynės, buvo smurtaujama. Ir nors iš jos parodymų seka, kad konflikto iniciatoriai buvo ne nuteistieji, o nukentėjusieji, ši aplinkybė neturi esminės įtakos nuteistųjų veikos kvalifikacijai. Nagrinėjamu atveju, esminę reikšmę turi tai, kokius veiksmus atliko kiekvienas iš konflikto dalyvių ir kokias pasekmes jie sukėlė. Kolegijos nuomone, šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad ir A. Ž., ir A. V. viešoje vietoje vartojo necenzūrinius, įžeidžiamus žodžius, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, menkavertės dingsties smurtavo prieš nukentėjusiuosius, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, pažeista viešoji tvarka.
Kolegija atmeta apeliantų argumentą, kad konflikto metu viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, nes neva buvo labai vėlu ir niekas iš pašalinių asmenų jo nematė. Patys nuteistieji patvirtino, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje, prie „VĮ Radviliškio miškų urėdija“ pastato, kuriame vyko privatus renginys - šventė, buvo girdėti muzika, žmonių balsai, lauke buvo nemažai šventės dalyvių. Ir nors į patį konfliktą įsitraukė tik keletas žmonių, tačiau kilo triukšmas ir šis įvykis patraukė kitų asmenų dėmesį, buvo sutrikdytas renginys. Tai patvirtino visi pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai, kurie buvo to renginio dalyviais: B. I., V. I., E. I., D. P., V. Ž., L. Ž., G. I..
Kolegija taip pat atmeta apelianto A. Ž. skundo argumentą dėl neva nepagrįstai jiems inkriminuotos aplinkybės - nusikalstamos veikos padarymo bendrininkų grupėje.
LR BK 25 str. 2 d. numato, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad susitarimas gali būti ir išankstinis, o gali susiformuoti staiga ir pasireiškia kito bendrininko veiksmų palaikymu, tęsimu, veikimu išvien.
Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors nuteistieji nebuvo iš anksto susitarę ir suderinę savo nusikalstamų veiksmų, tačiau įvykio metu veikė išvien, bendrais veiksmais sužalojo nukentėjusiuosius, sutrikdė viešąją tvarką. Tai pilnai atitinka LR BK 25 str. 1d. apibrėžtą bendrininkų grupės požymį, todėl ši aplinkybė jiems buvo pagrįstai inkriminuota.
A. Ž. apeliaciniame skunde pažymi, kad už nagrinėjamą įvykį jis buvo nubaustas du kartus. 2013-06-15 jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas nutarimas pagal LR ATPK 178 str. 1 d., paskirta administracinė nuobauda - įspėjimas. O 2015-02-10 priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal LR BK 284 str. 1 d. Apelianto nuomone, tuo buvo pažeista konstitucinė norma, draudžianti dvigubą baudžiamumą.
Atmesdama šį argumentą kolegija pažymi, kad administracinė nuobauda A. Ž. buvo paskirta už tai, kad jis girtas pasirodė viešoje vietoje, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę (LR ATPK 178 str. 1 d.). Administracinė atsakomybė pagal šią normą neapima visų kitų A. Ž. neteisėtų veiksmų, įvykdytų nagrinėjamo įvykio metu, todėl jis buvo pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 284 str. 1 d. Nagrinėjamu atveju tai nereiškia dvigubo asmens nubaudimo už tą pačią nusikalstamą veiką.
Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose pabrėžia, kad minėto įvykio metu jie taip pat buvo nukentėję ir sužaloti, A. Ž. buvo įmestas į vandenį. Nuteistieji pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo. Kolegija, vertindama šiuos argumentus, pažymi, kad pagal A. Ž. ir A. V. pareiškimus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 41-1-01104-13, kuomet įstatymo nustatyta tvarka buvo ištirtos minėtų asmenų sužalojimo aplinkybės bei mastas ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundus, paliko galioti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Taigi, buvo išnaudotos visos įstatymu numatytos procesinės galimybės, tiriant A. Ž. bei A. V., kaip nukentėjusiųjų, sužalojimų aplinkybes minėto įvykio metu, o skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti jų pačių veiksmai kitų asmenų atžvilgiu. Pakartotinai vertinti jiems padarytų sužalojimu šioje byloje nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo A. Ž., pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje paminėdamas, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-06-09 nutartyje buvo nustatytos aplinkybės dėl konflikto iniciatoriaus, skundžiamame nuosprendyje nesirėmė vien minėta nutartimi, o joje nustatytas aplinkybes vertino kartu su kitais bylos duomenimis.
Kolegija atmeta apelianto A. Ž. argumentą dėl jam paskirtos neva per griežtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę atsižvelgė į tai, kad A. Ž. praeityje buvo teistas, teistumas neišnykęs, jis baustas administracine tvarka, įvykdė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, charakterizuojamas gerai, dirbantis, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant šių aplinkybių visumai, bausmės tikslai bus pasiekti ir kaltininkas bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėjus, skiriant pareigą neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi (LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 7 p.). Kolegijos nuomone, ši bausmė yra teisinga, ne per griežta, jos švelninti nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad A. Ž. bei A. V. kaltė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. padarymu yra visiškai įrodyta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-02-10 nuosprendžio.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų A. Ž. bei A. V. apeliacinius skundus atmesti.