- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-11
- Bylos Nr.
- 2K-295/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- Z. S.
- Civilinis ieškovas
- T. Z.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. S. (Z. S.) kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiajai civilinei ieškovei T. Z. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Z. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 12 d. apie 15.30 val. nevykdė valstybės tarnautojų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Šalčininkų skyriaus vyriausiosios specialistės T. Z. ir vyresniosios specialistės L. B., atlikinėjusių 2009 m. sausio 12 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr.193–4 dėl Z. S. nelegalios taksi paslaugų veiklos, nurodymo važiuoti automobiliu „VW PASSAT“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), į mokesčių inspekcijos Šalčininkų skyrių, pasuko vairuojamą automobilį kita linkme ir, važiuodamas apie 130 km/h greičiu, sukėlė grėsmę šių valstybės tarnautojų saugumui ir gyvybei. Po to, nuvažiavęs link savo namo Eišiškių g. 10, Šalčininkų m., nesustabdęs vairuojamo automobilio, atidaręs priekines automobilio dureles iš keleivio pusės, jėga bandė išstumti T. Z. iš automobilio, tuo pačiu metu išsakydamas necenzūrinius žodžius bei grasinimus joms.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 2 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai išvadas turi pagrįsti įrodymais, įvertinamais pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nesiėmė priemonių visapusiškai išnagrinėti bylos duomenis pagal jo apeliacinį skundą, nes nutartį, kuria paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, grindė įrodymais, netirtais nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Nutartyje nurodyta, kad kasatorius važiavo neleistinai dideliu greičiu, kuris esant slidžiai kelio dangai, buvo akivaizdžiai nesaugus, ir būtent tokiu būdu sukėlė grėsmę pareigūnių gyvybei ir sveikatai, nors byloje nebuvo pateikta nei vieno objektyvaus ir leistino įrodymo, kuriuo remdamasis teismas galėjo daryti išvadą apie įvykio dieną buvusias vairavimo sąlygas. Kasatorius teigia, kad byloje pažeisti ir BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyje įtvirtinti įrodymų sąsajumo ir leistinumo principai, nes remtasi prieštaringais įrodymais dėl kasatoriaus automobilio važiavimo greičio ir atsisakyta juos patvirtinti ar paneigti BPK 197 straipsnyje nurodytais būdais, nors teismo posėdyje buvo prašoma BPK 287 straipsnio nuostatų pagrindu pavesti prokurorui atlikti eksperimentą ir parodymų patikrinimą vietoje dėl liudytojų parodymų tikrumo. Byloje nukentėjusioji T. Z. nurodė 130 km/h automobilio greitį, nukentėjusioji L. B. greičio nurodyti negalėjo, o liudytojas J. D. nurodė 100 km/h greitį, apie kurį sprendė pagal savo automobilio greitį. Jų parodymų prieštaringumą patvirtina ir tai, kad apeliacinėje nutartyje nustatyta jog T. Z. ir L. B. išstumtos į griovį nebuvo. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji L. B. patvirtino, kad smurtas prieš ją nebuvo panaudotas, nukentėjusioji T. Z. taip pat patvirtino, kad smurto panaudota nebuvo, įvyko tik pasistumdymas, o iš liudytojo J. D. parodymų seka, kad jam atvažiavus abi nukentėjusiosios stovėjo griovyje, o kasatorius mušėsi. Tačiau apeliacinėje nutartyje konstatavus liudytojų parodymų prieštaringumą, apeliaciniame skunde išdėstytas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl automobilio važiavimo greičio atmestas kaip neturintis reikšmės veikos kvalifikavimui, nes kaltinimo formuluotėje nurodytas apie 130 km/h greitis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio keliamus turinio reikalavimus, nes jame nurodytos visos esminės aplinkybės, o apeliaciniame skunde nurodyti trūkumai nėra esminiai ir nepažeidžia kasatoriaus teisės į gynybą. Kasatorius pažymi, kad BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė už panaudojimą ar grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad pasipriešinimas yra aktyvūs veiksmai, pasipriešinimas fiziniu smurtu yra veiksmai, kuriuos padaro kaltininkas tyčia suduodamas smūgius ar padarydamas kūno sužalojimus, grasinimas panaudoti smurtą yra kaltininko veiksmai ar pasisakymai rodantys realų ketinimą tuoj pat panaudoti smurtą prieš kitus asmenis, o pagal ATPK 187 straipsnį veiksmai kvalifikuojami, kai kaltininkas nenaudoja smurto ar grasinimai susiję su jų įgyvendinimu ateityje. Byloje nustatyta, kad smurto panaudojimo nebuvo, o įvyko tik susistumdymas. Kaltinamojo akto formuluotė, kad nukentėjusiosioms buvo grasinta, abstrakti, nes nenurodyta, kokiu būdu ir kokiais žodžiais tai buvo daroma. Teisme nukentėjusioji T. Z. patvirtino, kad grasinimas pasireiškė žodžiais „ar tu pati išlipsi, ar tau padėti?“, kurie, kasatoriaus manymu, negali būti vertinami kaip realus grasinimas prieš ją vykdyti smurtinius veiksmus. Dėl šių priežasčių pateiktas kaltinimas pagal BK 286 straipsnį abstraktus, jame nenurodyta tiksli nusikalstamos veikos padarymo vieta ir konkretus būdas. Kaltinamasis aktas, kuriame neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius, neatitinka įstatymo reikalavimų ir jo defektai suvaržo kasatoriaus teisę į gynybą. Pagal tokį kaltinimą teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nepagrįstai pripažinta, kad prieš nukentėjusiąsias buvo panaudotas smurtas ir realus grasinimas panaudoti smurtinius veiksmus. Ši kasatoriaus pozicija patvirtinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 7 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-415/2005, kurioje konstatuota, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teises į gynybą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo Z. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo skundą atmesti. Prokuroras pažymi, jog BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas yra normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra sutrikdoma darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai yra aktyvūs kaltininko veiksmai. Subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kai kaltininkas supranta savo veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti. Šio nusikaltimo sudėtis formalioji, pasekmių atsiradimo BK 286 straipsnio dispozicija nereikalauja. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas panaudoja fizinį smurtą arba grasina jį tuoj pat panaudoti. Teismų sprendimuose konstatuota, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes Z. S. sąmoningai pasipriešino savo pareigas atliekančioms nukentėjusiosioms L. B. ir T. Z., todėl Z. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.
Kasatorius, interpretuodamas nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su įrodymų vertinimu, prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasacinio skundo motyvai identiški apeliacinio skundo motyvams. Nekreipdamas dėmesio į apeliacinės nutarties motyvus, tais pačiais argumentais kasatorius ginčija ir apeliacinę nutartį, vėl mini nukentėjusiųjų parodymus, akcentuoja tai, jog iš šių parodymų taip ir neaišku, koks buvo tikslus automobilio greitis, kokie buvo išsakyti necenzūriniai žodžiai, kaip nukentėjusiosios buvo išstumtos iš automobilio bei tai, kad pasistumdymas nėra fizinis smurtas ir pan.
Prokuroro manymu, teismai išsamiai įvertino byloje surinktus ir išnagrinėtus įrodymus, nukentėjusiųjų parodymus pripažino nuosekliais, daromas išvadas motyvavo pakankamai, todėl Z. S. pripažįstant kaltu pagal BK 286 straipsnį nebuvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai. BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo pažeidimas yra tuomet, kai nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, tačiau pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą ar apeliacinio skundo sakinį nėra reikalaujama. Vilniaus apygardos teismas išsamiai pasisakė dėl nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, o nutartyje pateiktos išvados pakankamai išsamios ir aiškios. Nutartyje pasisakyta ir apie kasaciniame skunde minimą prašymą atlikti eksperimentą bei parodymų patikrinimą vietoje, nurodyta, kodėl Z. S. padaryta veika atitinka BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, o ne ATPK 187 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius. Pasisakyta ir dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų kaltinamajam aktui įgyvendinimo. Įvertinus visa tai, tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl padarytos veikos kvalifikavimo taikant BK 286 straipsnį
Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal ikiteisminio tyrimo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme surinktą medžiagą, taip pat proceso dalyvių apeliaciniame procese teismui pateiktą ar paties apeliacinio teismo iniciatyva surinktą medžiagą, teismo posėdyje naujai nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimas buvo neišsamus.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo skundą, nusprendė, kad Z. S. nuteistas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota. Apeliacinėje nutartyje išanalizavęs nukentėjusiųjų T. Z., L. B., liudytojo J. D. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, tarp jų ir parodymus apie vairavimo sąlygas bei kelio būklę, kitą bylos rašytinę medžiagą, teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad T. Z. ir L. B., dirbdamos Vilniaus apskrities VMI Šalčininkų skyriuje, 2009 m. sausio 12 d. atliko operatyvinį patikrinimą dėl Z. S. teikiamų vežimo paslaugų įtariant, kad jos nelegalios. Z. S. pasiūlius pavežti, jos abi įsėdo į automobilį ir sumokėjo jam 12 Lt. Pavažiavus iki degalinės „Lukoil“, T. Z. ir L. B., įsitikinusios, kad skundo duomenys pasitvirtino, jas atvežusiam vairuotojui prisistatė, parodė savo tarnybinius pažymėjimus ir pareikalavo važiuoti į mokesčių inspekcijos Šalčininkų skyrių, kad būtų surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Tačiau Z. S. nepakluso valstybės tarnautojų reikalavimui, aktyviai tam pasipriešino, o būtent: išvažiavęs iš degalinės, pasuko į pagrindinį kelią Vilniaus link, padidino greitį iki 130 km/h, taip sukeldamas grėsmę nukentėjusiųjų gyvybei ir saugumui, vartojo necenzūrinius žodžius, panaudojo fizinį smurtą prieš T. Z., bandydamas ją išstumti iš važiuojančio automobilio, tačiau to padaryti jam nepavyko, nes nukentėjusioji priešinosi. Nuteistojo skundo argumentą, kad nukentėjusiosios negalėjo įvardinti konkrečių išsakytų grasinimų ir nurodyti, kokį fizinį smurtą jis prieš jas vartojo, teismas atmetė. Nutartyje konstatuota, kad abi nukentėjusiosios ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme patvirtino, kad Z. S. sudėtingomis eismo sąlygomis važiavo labai dideliu greičiu, vėliau, atidaręs keleivio pusės dureles, bandė išstumti T. Z. iš važiuojančio automobilio. Atsižvelgiant į nuteistojo agresyvų elgesį, smurtaujant prieš vieną iš nukentėjusiųjų pakeltu tonu pasakyti jo žodžiai „tu pati išlipsi, ar tau padėti“, negalėjo būti vertinami kitaip, kaip tik realus grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiosios neparodė, kad Z. S. būtų išstūmęs T. Z. iš automobilio į griovį, o paaiškino, kad bandė tą padaryti ir jam nepavyko, nes T. Z. aktyviai priešinosi. T. Z. ir L. B. negalėjimą tiksliai nurodyti Z. S. išsakytų necenzūrinių žodžių, taip pat T. Z., nurodžiusios apie 130 km/h greitį pagal spidometrą, L. B., negalėjusios pasakyti greičio, parodymų nesutapimą su liudytojo J. D., pagal savo vairuojamo automobilio greitį sprendusio, jog nuteistasis važiavo apie 100 km/h greičiu, parodymais teismas vertino kaip Z. S. veikos kvalifikavimui nereikšmingas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad agresyvus kaltinamasis važiavo neadekvačiai situacijai, neleistinai dideliu greičiu, kuris, esant slidžiai kelio dangai, buvo akivaizdžiai nesaugus, kėlęs grėsmę valstybės tarnautojų gyvybei ir sveikatai. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo protokoline nutartimi atmestą nuteistojo ir jo gynėjo prašymą atlikti eksperimentą bei parodymų patikrinimą vietoje tam, kad būtų nustatyta T. Z. išstūmimo iš automobilio vieta ir nukentėjusiosios L. B., sėdėjusios galinėje sėdynėje, galimybė matyti spidometrą, apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįstu ir susijusiu su aplinkybėmis, kurių nebuvo, nes nukentėjusioji T. Z. iš automobilio nebuvo išstumta, o nukentėjusioji L. B. paaiškino į spidometrą nežiūrėjusi.
Tai, kas aptarta, rodo, kad BPK 20 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios įrodinėjimą, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė prokuratūros surašyto kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio keliamiems turinio reikalavimams, nes akte nurodytos visos esminės nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės.
Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis aiški ir nuosekli. Joje pateikti argumentai ir išvados yra pagrįsti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tinkamai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais tiek pagal kiekvieną nuteistojo teiginį apie faktines bylos aplinkybes, tiek ir dėl kaltinamojo akto kokybės vertinimo pagal BPK 219 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo kasaciniame skunde iš naujo nurodomi tie patys argumentai, kuriais ginčijamos jam nepalankios teismų sprendimuose konstatuotos aplinkybės ir padarytos išvados, nesudaro pagrindo šiuos sprendimus naikinti ir bylą nutraukti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo Z. S. kasacinį skundą atmesti.