Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d. (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003-07-25, 2003-07-04 įstatymas Nr. IX-1706 (Žin., 2003, Nr. 74-3423)) ir jam skirta 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose;

pagal BK 145 str. 1 d. ir jam skirta 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose;

pagal BK 233 str. 1 d. ir jam skirta 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir D. K. skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant D. K. per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.

Vadovaujantis BK 65, 66 str., į bausmės laiką įskaitytas D. K. laikino sulaikymo laikas nuo 2012-09-01, 8.20 val. iki 2012-09-01, 16.00 val. (vieną parą) ir laikoma, kad jis yra atlikęs 4 (keturias) laisvės apribojimo dienas.

D. K. skirta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė – įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini) r. ir įpareigojimas nesiartinti prie J. K. panaikintas nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Nukentėjusiosios J. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista J. K. iš D. K. 2000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis 2012-09-01 apie 6.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šeimyninio konflikto metu, suduodamas ranka į įvairias kūno vietas ir spirdamas koja į pilvą, sumušė žmoną J. K., tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, dešinio klubikaulio srityje, dešinėje šlaunyje, abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje ir kairėje pėdoje.

Be to, D. K. nuteistas už tai, kad jis 2012-09-02 apie 7.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti savo žmoną J. K.: laikydamas daiktą, panašų į pistoletą, bei grasindamas, kad nušaus, grasino nužudyti nukentėjusiąją J. K. ir tokiu būdu davė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir yra realus.

Be to, D. K. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, laikotarpyje nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio iki 2013 m. balandžio 26 d. nuolat skambinėdamas, grasindamas susidoroti, reikalaudamas nutraukti visas bylas jo atžvilgiu, siekė paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 96-1-00732-12 pakeistų duotus parodymus dėl pastarosios sužalojimo ir grasinimo nužudyti aplinkybių: reikalavo, kad nukentėjusioji sakytų, kad sumušimo žymės atsirado jai nukritus nuo laiptų ir, kad jokio ginklo nematė, jai tik pasirodė.

Taip pat apeliaciniame skunde D. K. nurodo, kad jis buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2012 rugsėjo iki 2013-04-26 skambinėdamas, rašinėdamas trumpąsias žinutes, grasindamas susidoroti reikalavęs nutraukti visas bylas jo atžvilgiu, siekė paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ši ikiteisminiame tyrime duotų melagingus parodymus dėl sužalojimo ir grasinimo nužudyti, reikalavo nukentėjusios sakyti, kad sumušimo žymės atsiradusios nukritus nuo laiptų, jog jokio ginklo ji nemačiusi. Teismas jį išteisino dėl šio kaltinimo, tačiau vis tiek nuteisė pagal BK 233 str. 1 d. už veiką, kurios įvykdymu nebuvo kaltinamas (BPK 23, 219, 256 str.). Todėl negalėjo gintis ir įrodinėti neįvykdęs nusikaltimo už kurį yra nuteistas, nors nebuvo apkaltintas.

Nurodo, jog teismas nepagrįstai nukentėjusiosios pateiktą garso įrašą vertino kaip įrodymą byloje. Pasiremta nukentėjusiosios tvirtinimu, kad įraše girdisi jo ir nukentėjusiosios balsai, padaryta išvada, jog kalbėjusių asmenų balso tembrai labai panašūs į jo ir nukentėjusiosios. Teisėjos subjektyvus arba šališkas vertinimas nėra duomenys, kuriais remiantis garso įrašas gali būti priskirtas konkretiems asmenims. Nėra aiškios įrašo padarymo aplinkybės, laikas ir vieta, kurių žmonių balsai užfiksuoti įraše, kas neabejotinai rodo šio įrašo nepatikimumą ir negalėjimą būti pripažintu įrodymu byloje (BPK 20 str.).

Nurodo, kad teismas rėmėsi J. K. mamos D. N. parodymais, kad nukentėjusioji pokalbių metu jai yra sakiusi, kad jis (D. K.) jai grasino, kad sužlugdys, daro psichologinį spaudimą. Liudytoja, būdama nukentėjusiosios mama, neišvengiamai yra įtakojama giminystės fakto, kas suponuoja liudytojos šališkumą. Be to, kad net jam priskiriami neigiami veiksmai apie sužlugdymą ir kt. nepatenka į BK 233 str. 1 dalies sudėtį. Teismas kaip ir kitų kaltinimų atveju, laiko, jog užtenka pasikalbėti apie neva padarytą nusikalstamą veiką ir jei liudytojas patvirtins, jog asmuo kalbėjo apie nusikaltimą, tai reikš, kad nusikaltimo įvykdymas yra įrodytas. Ta aplinkybė, pasak apelianto, kad iki 2012 m. rugsėjo mėnesio nukentėjusioji buvo jo vadovaujamos bendrovės vadybininke, ji buvusi tariamai nuo jo finansiškai priklausoma, negali patvirtinti grasinimo fakto. Grožio salonas „(duomenys neskelbtini)“ buvo jo vadovaujamos įmonės padalinys, todėl ir sąskaitos buvusios tos pačios įmonės – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri privalėjusi jas apmokėti. Nepaisant sudėtingos ir įtemtos situacijos dėl jo atžvilgiu nuolat inicijuojamų teisinių procesų jis sudarė visas galimybes sutuoktinei atsiskirti savo verslą, pasiimti reikiamą įrangą ir pradėti savo savarankišką veiklą. Liudytoja I. L. 2014-01-06 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirbo kartu su nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), nėra girdėjusi, kad sutuoktinei jis būtų grasinęs ar daręs kokį poveikį. Kaip teigia nuteistasis, kad iš nukentėjusiosios J. K. abonento (duomenys neskelbtini) išklotinės už 2012-09-01 iki 2013-02-19 matyti, kad pati nukentėjusioji nuolat inicijuodavo kontaktą telefonu skambindama ar trumposiomis žinutėmis ir įtikinėjo jį grįžti atgal pas ją nepaisant vykstančių teisinių nesutarimų, įtikinėjo, kad jį myli ir kad jie gali susitaikyti. Todėl mano, kad neįtikėtina, kad būtų įvykdęs J. K. atžvilgiu veikas dėl kurių jis nuteistas, o ji jo atsiprašinėtų, siūlytų, susitaikyti ir gyventi kartu, prisiekinėtų meile. Teismas nepakankamai įvertino šį įrodymą, kaip teisinantį jį ne tik dėl BK 233 str. 1 d, bet ir 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. inkriminavimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, prokuroras, nukentėjusiosios J. K. atstovas advokatas M. Šatas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.

D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad šeimyninio konflikto metu sumušė žmoną J. K., tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad J. K. atžvilgiu smurto nenaudojo, o fizinių veiksmų apimtis buvusi adekvati jo naudotam smurtui.

Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji J. K. parodė, kad tarp jos ir sutuoktinio konfliktas prasidėjo dėl I. L. telefono. D. K. bandė iš jos atimti telefoną, ji jam jo nedavė, tada jis pradėjo muštis, rankomis mosikuotis. Jos sutuoktinis prieš ją naudojo smurtą. Pats nuteistasis neneigė, kad konfliktas įvyko dėl telefono, kad jis siekdamas nuraminti žmoną keletą kartų jai sudavė į veido sritį bei užsukęs jai ranką, kad ji negalėtų priešintis buvo paguldęs ją ant grindų, jam su žmona besigrumiant ant grindų gal koja nustūmė ją nuo savęs (1 t. 34–35 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad norėdamas sutramdyti Jolitą, buvo pagriebęs ją už rankų, teko pliaukštelėti per veidą, kad ji nusiramintų. Taip pat parodė, kad jis sėdo į mašiną, užkūrė, bandė važiuoti, Jolita puolė prieš mašiną, jis bandė pavažiuoti kelis metrus, ji atsidarė duris, įlipo į mašiną ir tada prasidėjo grumtynės dėl raktų (4 t. 4–5 b. l.). Tai, kad J. K. buvo sužalota ir jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina byloje esanti 2012-09-04 specialisto išvada Nr. G 1521/12(04). Teisme apklaustas ekspertas H. D. patvirtino, kad sužalojimai J. K. galėjo būti padaryti grumtynių, stumdymų ar smūgių metu, o sužalojimai automobiliu, kuriuos akcentuoja apeliantas, padaryti blauzdų lygyje, t. y. kairėje blauzdoje poodinės kraujosruvos. Dėl J. K. sužalojimo automobiliu D. K. nėra nuteistas, šios aplinkybės nebuvo nurodytos 2012-09-04 specialisto išvadoje Nr. G 1521/12(04), todėl plačiau apie tai apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai, jog ją sumušė sutuoktinis, kad konfliktas tarp jų kilo dėl I. L. telefono buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtina rašytinė bylos medžiaga, liudytojo V. V., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą iš karto po to, kai buvo gautas J. K. pranešimas dėl smurto, parodymai, liudytojos D. N. parodymai, kad tą vakarą (2012-08-31) J. K. nebuvo sumušta, o kitą rytą ant jos kūno matėsi mėlynės. Liudytojas V. V. parodė, kad įvykio vietoje buvo nukentėjusioji, kuri teigė, kad vyras ją sumušė, moteris buvo susijaudinusi, ant jos kūno matėsi mėlynės. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. L. parodė, kad tą kartą ji buvo davusi savo telefoną J., jog D. K. atėmė iš J. telefono, nes galvojo, jog telefonas yra J., D. K. telefono jai neatidavė. Taip pat liudytoja nurodė, kad ji nežino kas tarp J. ir D. vyko naktį, jai atrodė, kad jie pykstasi, J. buvo truputį pabraižyta, o D. nebuvo sužalotas, matė kaip K. apsistumdė mašinoje. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai J. Z. ir A. K. parodė, kad 2012-08-31 vakare buvo susitikę su J. K., ant jos kūno sumušimo žymių nesimatė.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl D. K. kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl šioje dalyje nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu bei paliekamas nepakeistu.

Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi liudytojų, kurie nedalyvavo konflikte ir iš esmės nežino bylai reikšmingų aplinkybių, parodymais, laikė jų parodymus įrodymais ir padarė klaidingas išvadas. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 str. 2 d., byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Taigi įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį D. K., liudytojus, specialistą H. Daujotą nukentėjusiąją, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, tarp jų ir tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad D. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sužalojimo, o apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Vien D. K. neigimas savo kaltės negali būti pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui, kadangi nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys kiekvienas atskirai ir jų visuma nepalieka abejonių jo kalte padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Be to, nuteistojo parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo požymiai, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję.

Apeliantas teigia, kad prokuroras privalėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 str. 1 dalį jo atžvilgiu nutraukti ir pasiūlyti J. K. kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pažymima, kad BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinamas ir už kurią nuteistas D. K., patenka tarp BPK 407 str. išvardytų nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas (privataus kaltinimo tvarka). Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso 409 str. 1 d. numatytus atvejus, kur nurodyta, kad kai BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. D. K. BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, pasireiškusią nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymu savo buvusiai žmonai J. K., padarė 2012 m. rugsėjo 1 d. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (įsigaliojęs nuo 2011 m. gruodžio 15 d.), kurio tikslas (paskirtis) – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Taigi, kai nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padaromas artimoje aplinkoje, tokios veikos laikomos turinčiomis visuomeninę reikšmę, ir prokuroras, vadovaujantis BPK 409 str. 1 d., privalo pradėti baudžiamąjį procesą ir palaikyti valstybinį kaltinimą byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas (vadovaujantis BPK 171 str. 1 d.) 2012 m. rugsėjo 1 d., gavus fizinį smurtą patyrusios J. K. pareiškimą. Šis ikiteisminis tyrimas baigtas 2013 m. balandžio 26 d. prokurorui surašius kaltinamąjį aktą, o 2013 m. gegužės 28 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjusioji J. K. fizinį smurtą patyrė artimoje aplinkoje ir tuo metu galiojo minėto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos, o pagal jas tokiais atvejais atliekamas ikiteisminis tyrimas. Pažymėtina ir tai, kad šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos policijos pareigūnų pareigos gavus pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje (iš jų – ir pareiga pradėti ikiteisminį tyrimą bei imtis priemonių, kad jis būtų atliktas per trumpiausią laiką) bei nurodyta, kad smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Tačiau šios nuostatos nereiškia, kad smurtą patyręs nukentėjusysis negali teikti pareiškimo (skundo) dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos, t. y. minėto įstatymo nuostatos negali suvaržyti ir nevaržo asmens teisės kreiptis su tokiu pareiškimu (skundu) į teisėsaugos institucijas ar kad tokios institucijos, gavusios nukentėjusiojo asmens pareiškimą (skundą), negali pradėti (ir atlikti) ikiteisminio tyrimo dėl smurto aplinkybių.

Esant išdėstytoms aplinkybėms darytina išvada, kad esminių BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., pažeidimų nepadaryta.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios duotų parodymų teisiamojo posėdžio metu, D. K. išdaužęs virtuvės langą pateko į namus, tuo metu su ja kambaryje buvo A. K.. D. K. laikė rankose šautuvą, su tuo šautuvu jis grasino jai, ji tikrai buvo išsigandusi, galvojo, kad gali nušauti, šautuvą D. K. buvo atsukęs jai į veidą. Tai, kad D. K. grasino šautuvu, patvirtino teisme apklaustas liudytojas A. K.. Liudytojas parodė, kad išgirdo dūžtantį stiklą, įbėgo D. kruvinas visas su pistoletu rankoje, šaukė, kad nušaus, visus išžudys, negali pasakyti, ar galėjo būti realizuoti grasinimai, bet dėl to, kad pistoletas į galvą buvo įstatytas, jam buvo baisu. Šiuos nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus patvirtina į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Liudytojas A. M. parodė, kad nukentėjusioji pasakojo, jog grįžęs vyras išdaužė langą ir kažkokiu ginklu grasino. Su nukentėjusiąja kartu buvo vyras. Matėsi, kad jie buvo susijaudinę, bet aiškino viską normaliai. Liudytojas A. V. apklaustas teisme paaiškino, kad jiems nuvykus pagal gautą pranešimą į (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji pasakė, kad vyras išdaužė laukinių durų stiklines duris, užlipęs į antrą aukštą grasino su daiktu panašiu į pistoletą, nukentėjusioji ir su ja kartu buvęs vyras buvo susinervinę, tačiau elgėsi gana laisvai.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinę byloje esančių faktinių duomenų visetą, konstatuoja, kad nuteistasis savo elgesiu – išdauždamas durų stiklą, grasindamas daiktu, panašiu į pistoletą, grasindamas, kad nušaus, įbaugino nukentėjusiąją J. K., kuriai susidarė įspūdis, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Apylinkės teismas įvertinęs tai, kad D. K. prieš tai panaudojęs smurtą J. K. atžvilgiu, grasino ją nužudyti, pagrįstai priėjo išvados, kad nukentėjusioji J. K. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Aplinkybė, kad nukentėjusioji kviesdama policijos pareigūnus dėl grasinimo nužudyti nenurodė, kad jai buvo grasinama, neduoda pagrindo teigti, kad grasinimo nebuvo, kadangi teisme apklausti liudytojai, policijos pareigūnai vykę į įvykio vietą, parodė, kad jiems atvykus nukentėjusioji nurodė, jog vyras išdaužė langą ir grasino su pistoletu. Tai, kad nukentėjusioji neatpažino ginklo, kad ginklas, kratų metu nebuvo rastas pas nuteistąjį, nepaneigia anksčiau aptartų įrodymų pagrįstumo ir fakto, jog nukentėjusiajai buvo grasinama.

Nors nuteistasis teigia, kad radęs žmoną su kitu jis buvo susijaudinęs, tačiau byloje esantys duomenys šią nuteistojo versiją paneigia. Kaip matyti iš liudytojos I. L. parodymų, jog ji paskambino D. K. ir pasakė, kad važiuotų namo. Be to, pats nuteistasis nurodė, kad žmonos elgesys jam kėlė įtarimų dar prieš įvykį, kai žmona slapčia kažkam rašinėjo SMS žinutes. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad jam pamatyta situacija buvo netikėta ir jis susijaudinęs galėjo pasakyti grasinančius žodžius, nes jis buvo pasiruošęs mobiliuoju telefonu filmuoti tai ką pamatys ir tai padarė.

Taigi, nuteistasis grasindamas nukentėjusiajai suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajai sukelti baimės jausmą. Taigi, kolegija daro išvadą, kad D. K. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d. sudėtį ir nėra pagrindo šioje dalyje D. K. atžvilgiu priimti išteisinamojo nuosprendžio.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pagal BK 233 str. 1 d. pašalinęs aplinkybę, kad D. K. siuntė J. K. grasinamojo turinio SMS žinutes, D. K. nuteisė už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, laikotarpyje nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio iki kaltinamojo akto surašymo dienos, t. y. 2013-04-26, skambindamas telefonu siekė paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Tai, kad teismas nustatomojoje dalyje išdėstė visą kaltinimą, t. y. nurodė ir pašalintą iš kaltinimo aplinkybę, priimto apkaltinamojo nuosprendžio esmės nekeičia. Apeliantas neigdamas kaltę dėl šios nusikalstamos veikos nurodo, kad telefoninio pokalbio metu pasakymas, jog sąskaitos būsiančios apmokėtos, atsiėmus pareiškimą, nesuponuoja nusikaltimo, numatyto BK 233 str. 1 d. įvykdymo, kad tuo metu buvo nagrinėjama civilinė byla ir kalba buvo apie civilinėje byloje pateikto pareiškimo atsiėmimą. Su šiais nuteistojo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje nustatyta, kad 2012-09-12 buvo užfiksuotas telefoninis pokalbis, vykęs tarp J. ir D. K., kurio metu D. sakė J., kad apmokės sąskaitas už kirpyklą tik tada, kai J. atsiims pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šio telefoninio pokalbio turinį, nukentėjusiosios J. K., liudytojos D. N. parodymus, tai, kad telefoninis pokalbis užfiksuotas jau po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, J. K. pripažinta nukentėjusiąja, priėjo išvados, kad D. K. šiuo pokalbiu siekė paveikti J. K. duoti melagingus parodymus. Kolegijos nuomone, teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai nuteisė D. K. dėl poveikio nukentėjusiam asmeniui. Savo išvadas dėl D. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 233 str. 1 d. teismas pakankamai išsamiai argumentavo nuosprendyje, kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir jų papildomai nebeatkartoja.

Kolegija taip pat pažymi, kad BK 233 str. 1 d. numato atsakomybę už siekimą paveikti liudytoją ar nukentėjusį asmenį bet kokiu būdu, tame tarpe ir įkalbinėjant, prašant, už ką ir yra nuteistas D. K.. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistojo veiksmai duotu atveju turėtų būti vertinami kaip kalto asmens prašymas susilaikyti nuo jį kaltinančių veiksmų. BPK 83 str. 1 d. nustato, jog liudytojas (atitinkamai – ir nukentėjusysis) privalo duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais patikimai nustatyta, jog nuteistasis mėgino paveikti nukentėjusiąją, jog pastaroji nevykdytų šios įstatyme jai numatytos pareigos ir apklausiamas duotų melagingus parodymus, t. y . iš esmės kurstė ją padaryti nusikaltimą. Baudžiamajame procese yra numatytas kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas, tačiau jis, kaip nukentėjusiojo ir kaltininko valios išraiškos forma, esant kitoms įstatymo nustatytoms sąlygoms, yra galimas tik išsiaiškinus ir nustačius reikšmingas bylai aplinkybes, ir jokiu būdu nėra siejamas su melagingų nukentėjusio asmens ar liudytojo parodymų davimu, kas įstatymo yra draudžiama ir baudžiama. Taigi apeliaciniame skunde išdėstyta kaltininko mėginimo taikytis su nukentėjusiąja samprata jokiu būdu neatitinka nuteistojo veiksmų, kuriais buvo siekiama, jog nukentėjusioji duotų melagingus parodymus. Remiantis išdėstytu, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nuteistojo kaltės ir veikų kvalifikavimo pagal BK 233 str. 1 d. klausimu kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų, negu jas padarė pirmosios instancijos teismas.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusiosios J. K. pateiktame telefoninio pokalbio įraše girdisi ne jo balsas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su minėtu telefoninio pokalbio garso įrašu, daro išvadą, kad telefoninis pokalbis vyko tarp nukentėjusiosios J. K. ir nuteistojo D. K., telefoninio pokalbio metu vienas į kitą kreipėsi vardais, kalbėjo apie verslą, t. y. apie kirpyklą, kalbėjo apie tarpusavio santykius. Be to ir pirmosios instancijos teismas išklausęs minėtą įrašą konstatavo, jog garso įrašo metu užfiksuotų asmenų balsai yra aiškiai girdimi, pokalbis yra vientisas, kalbantieji kreipiasi vienas į kitą vardais, kalbėjusių asmenų balso tembrai labai panašūs į kaltinamojo D. K. ir nukentėjusiosios J. K. balsų tembrus. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad pateiktas įrašas nėra patikimas įrodymas ir negali būti pripažintas įrodymų byloje.

Apeliuojama į tai, kad telefoninio pokalbio metu buvo kalbama apie pareiškimo atsiėmimą civilinėje byloje. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog ieškinys civilinėje byloje buvo paduotas 2012-10-05, o byloje nustatyta, kad telefoninis pokalbis, vykęs tarp J. ir D. K., buvo užfiksuotas 2012-09-12. Šios aplinkybės rodo, kad telefoninio pokalbio metu D. K. sakė nukentėjusiajai, kad apmokės sąskaitas už kirpyklą tik tada, kai ji atsiims pareiškimą, o civilinė byla tuo metu nebuvo pradėta, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad telefoninio pokalbio metu kalbama apie nežinia kokį ir kokiai institucijai paduotą pareiškimą (ieškinio pareiškimą ar pan.), jo atsiėmimą ir tai nėra poveikis teikti melagingus parodymus, atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.