- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-02
- Bylos Nr.
- I-834-473/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Ernestas Spruogis, Violeta Balčytienė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. A.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas), Violetos Balčytienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Linui Vasiliauskui, atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. (P. A.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-12-08 sprendimą Nr. S-279-(7-250/2008); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008-09-09 sprendimo Nr. 68-225 dalį, kuria Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir mokesčių administratoriui) buvo pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo P. A. mokestinį patikrinimą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-06-11 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinime Nr. (21.26)-256-136 nurodymų sumokėti 52 781 Lt PVM, 20 580 Lt PVM delspinigių, 5 278 Lt PVM baudą, 790 Lt PSD įmokų, 193,62 Lt PSD įmokų delspinigių, ir nurodyti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo P. A. mokestinį patikrinimą dėl žemės sklypo bei jame esančio gyvenamojo namo, esančių SB „Vairas“ (skl. Nr. 126A), (duomenys neskelbtini), įsigijimo bei pardavimo aplinkybių nustatymo ir iš naujo išspręsti iš šio sandorio gautų pajamų priskyrimo atitinkamai pajamų rūšiai klausimą.
Pareiškėjas P. A. skunde (b. l. 3–5) nurodė ir per teismo posėdį jo atstovas advokatas paaiškino, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą tik dėl dviejų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimuose minimų atvejų (SB „Šaltalankis“ (skl. Nr. 1399), (duomenys neskelbtini), ir SB „Tvenkiniai“ (skl. Nr. 235), (duomenys neskelbtini)) ir nenurodyta atlikti naujo patikrinimo dėl trečiojo atvejo (SB „Vairas“ (skl. Nr. 126A), (duomenys neskelbtini)), yra nepagrįsta. Pareiškėjas centriniam mokesčių administratoriui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad gyvenamasis namas SB „Vairas“ (skl. Nr. 126A), (duomenys neskelbtini), buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, tačiau dėl įsiskolinimų buvo faktiškai priverstinai perleistas kreditoriui. Pareiškėjas skunde tiek Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tiek centriniam mokesčių administratoriui buvo nurodęs, kad įsigytame žemės sklype SB „Vairas“ (skl. Nr. 126A), (duomenys neskelbtini), statė savo šeimai skirtą namą. Vykstant statybos darbams pritrūko lėšų, todėl jis iš A. R. pasiskolino tuo metu trūkstamus 160 000 Lt. A. R. paprašius grąžinti dalį paskolintų lėšų, pareiškėjas neturėjo galimybių jų grąžinti, nes pinigai buvo išleisti medžiagoms ir paslaugoms įsigyti, todėl vėliau su A. R. buvo sutarta, kad dalį skolos pareiškėjas su sutuoktine padengs jam perleisdami statomą namą su žemės sklypu, o likusią skolos dalį atiduos vėliau. Kaip dalinis skolos grąžinimas buvo įskaitytas 55 600 Lt mokėjimas pagal 2005-12-13 nekilnojamojo turto pardavimo sutartį. Galutinai su A. R. atsiskaityta 2007-05-03, kai į sąskaitą buvo pervesta 113 000 Lt. Mokesčių administratoriaus argumentai, kad nurodyti pareiškėjo įsiskolinimai neatsispindi 2005-12-13 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje ir dėl to neįrodo pareiškėjo nurodomų aplinkybių, nėra pagrįsti. Šalys yra laisvos susitarti dėl tarpusavio prievolių įvykdymo būdų ir tvarkos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas ir A. R. dėl skolos grąžinimo sąlygų turėjo susitarti būtent toje sutartyje. Tačiau mokesčių administratorius net nesiaiškino pareiškėjo skolos atsiradimo momento ir priežasčių, pareikalavimo grąžinti skolą momento. Pareiškėjas neturi šiuos faktus liudijančių dokumentų, gali nebent pateikti A. R. rašytinius paaiškinimus, tačiau dėl objektyvumo tokius paaiškinimus galėtų surinkti mokesčių administratorius, kuriam vėliau nebereikėtų abejoti pareiškėjo nurodomų aplinkybių tikrumu. Be to, pareiškėjas mokesčių administratoriui buvo pateikęs įrodymus, kad jis su šeima ketino persikelti gyventi į nurodytą namą gyventi, buvo iš UAB „Svegara“ užsisakęs asmeninių daiktų pervežimo paslaugas. Šios aplinkybės skundžiamuose sprendimuose nenagrinėtos, nors kitais atvejais (SB „Šaltalankis“ (skl. Nr. 1399), (duomenys neskelbtini), ir SB „Tvenkiniai“ (skl. Nr. 235), (duomenys neskelbtini)) jos buvo vienos iš priežasčių atlikti papildomą patikrinimą. Mano, kad šiuo atveju mokesčių administratorius, siekdamas objektyviai ir nešališkai įvertinti nurodytą situaciją, turėjo bent jau pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą ir dėl šios ginčo dalies.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 46–48) nurodė ir per teismo posėdį jos atstovas paaiškino, kad pareiškėjas savo nesutikimą su minėtu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu grindžia remdamasis tais pačiais motyvais, kuriais ginčijo atsakovės 2008-09-09 sprendimą Nr. 68-225. Ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas pajamas (134 625 Lt (269 250 : 2) už 126A sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimą pripažino individualios veiklos pajamomis ir nuo jų apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada yra nepagrįsta ir šio turto pardavimo pajamų kvalifikavimo bei apmokestinimo klausimas, taip pat kaip ir kitų dviejų minėtų sklypų atveju, turėjo būti sprendžiamas per pakartotinį patikrinimą. Pareiškėjas savo argumentus, kad gyvenamasis namas buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, iš esmės grindžia savo paties teiginiais ir tuo, kad 2005-09-10 UAB „Svegra“ buvo pateiktas užsakymas pervežti baldus (700 kg) iš (duomenys neskelbtini) į sodų bendriją „Vairas“. Pasak pareiškėjo, šis užsakymo nuorašas patvirtina jo ketinimą persikelti su šeima gyventi į nurodytą gyvenamąjį namą, tačiau šis užsakymas nebuvo įvykdytas, o kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo ketinimų apsigyventi nurodytame name realumą, byloje nepateikta. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2003-07-22 iki šiol kartu su šeima gyvena jo deklaruojamoje gyvenamojoje vietoje – bute Vilniuje ((duomenys neskelbtini)). Jeigu jo ketinimai apsigyventi gyvenamajame name būtų buvę rimti ir realūs, jis, iš anksto įvertinęs savo šeimos poreikius ir galimybes, būtų galėjęs viename iš jo turimų žemės sklypų iš karto pasistatyti šeimos poreikius atitinkantį gyvenamąjį namą ir jame apsigyventi. Todėl vien pareiškėjo teiginiai, kad jis ketino apsigyventi anksčiau nurodytame gyvenamajame name, nepatvirtina nei tokių ketinimų realumo, nei tokio nekilnojamojo turto pardavimo sandorio atsitiktinumo. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu (2003-01-01–2006-12-31) vykdė individualią veiklą, t. y. kartu su sutuoktine įsigydavo žemės ūkio (sodų) paskirties sklypus, gaudavo leidimus juose statyti gyvenamuosius namus ir nebaigę jų statyti (baigtumas atskirais atvejais svyravo nuo 77 proc. iki 100 proc.) kartu su žemės sklypais parduodavo tretiesiems asmenims. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai ginčijamą sandorį priskyrė pareiškėjo vykdytai individualiai veiklai, o iš šio sandorio gautas pajamas – individualios veiklos pajamoms. Mano, kad pareiškėjo argumentai dėl įsiskolinimo buvimo ir faktiškai priverstinio ginčijamo turto pardavimo taip pat yra nepagristi. Pareiškėjas įsiskolinimo buvimą grindžia 2007-05-03 mokėjimo nurodymu bei 2007-05-03 pakvitavimo nuorašu ir nurodo, kad skolos egzistavimo faktas yra akivaizdus. Tačiau pareiškėjas 160 000 Lt paskolos rašytinės sutarties (CK 6.871 str.) nepateikė. A. R. 2007-05-03 pakvitavime nurodė, kad paskolos raštą pametė, o pareiškėjas per mokestinį ginčą apie tokios sutarties egzistavimą apskritai neužsiminė. Be to, A. R. savo pakvitavime nurodė, kad 113 000 Lt gavo iš pareiškėjo, tačiau mokėjimo pavedimas į jo sąskaitą yra atliktas ne pareiškėjo, o S. A. vardu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl 55 600 Lt pinigų gavimo ir apskritai dėl įsiskolinimo prieštarauja 2005-12-13 sudarytoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytiems ir notaro oficialiai patvirtintiems juridiniams faktams. Minėtoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad pirkėjas (A. R.) 30 000 Lt pardavėjui (pareiškėjui) yra sumokėjęs avansu, prieš pasirašydamas sutartį, 25 600 Lt pareiškėjui buvo sumokėti minėtos sutarties pasirašymo dieną, o likusią sumą, t. y. 213 650 Lt, A. R. įsipareigojo pervesti į pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. B. sąskaitas, kai tik gaus iš AB banko „Hansabankas“ kreditą. Minėta sutartimi A. R. pareiškėjui įsipareigojo atlikti visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad kuo greičiau gautų kreditą ir atsiskaitytų už įsigyjamą turtą (sutarties 2.1, 5.2 punktai). 2005-12-30 notaro liudijimas apie visišką atsiskaitymą bei pareiškėjo ir jo sutuoktinės sąskaitos AB banke „Hansabankas“ išrašai patvirtina sutartyje užfiksuotus įsipareigojimus dėl ginčijamo nekilnojamojo turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį. Todėl pareiškėjo pozicija dėl ginčijamo turto perleidimo A. R. yra prieštaringa ir neįrodo, kad jis buvo parduotas priverstinai, o ne pareiškėjui vykdant individualią veiklą. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui tenkančias pajamas iš 126A sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimo pripažino individualios veiklos pajamomis, todėl nėra pagrindo šio turto pardavimo pajamų kvalifikavimo klausimo spręsti pakartotinai, pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 45) nurodė, kad palaiko atsakovės poziciją.
Teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratorius pagal 2008-04-01 pavedimą tikrinti Nr. 83-14 apmokestino pareiškėjo pajamas. 2008-04-01 patikrinimo akte Nr. (21.26)-04-77-30 papildomai apskaičiuota 760 Lt GPM delspinigių, 52 781 Lt PVM, 20 580 Lt PVM delspinigių, 3 408 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bazinės pensijos daliai, 945 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, paskirta 1 704 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai bauda, 472,50 Lt VSD įmokų papildomos pensijos daliai bauda ir 790 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Nustatyta 2 925 Lt grąžintina iš biudžeto GPM suma (MGK byla, I t., b. l. 67–78).
Mokesčių administratorius 2008-06-11 priėmė sprendimą Nr. (21.26)-256-136 pakeisti 2008-04-01 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-30 ir vietoj apskaičiuotų 760 Lt GPM delspinigių, 52 781 Lt PVM, 20 580 Lt PVM delspinigių, 3 408 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai, 945 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, paskirtos 1 704 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai baudos ir 472,50 Lt VSD įmokų papildomos pensijos daliai baudos apskaičiuota 760 Lt GPM delspinigių, 52 781 Lt PVM, 20 580 Lt PVM delspinigių, 3 408 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai ir skirta 472,50 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai bauda, 790 Lt PSD įmokų ir 193,62 Lt įmokų delspinigių. Nustatyti 2 925 Lt grąžintini iš biudžeto, skirti 519 Lt GPM baudą ir 5 278 PVM baudą (b. l. 25–32). Šį mokesčių administratoriaus sprendimą pareiškėja 2008-07-08 apskundė atsakovei (MGK byla, I t., b. l. 16–20).
Atsakovė 2008-09-09 priėmė sprendimą Nr. 68-225 „Dėl P. A. (a.k (duomenys neskelbtini)) 2008-07-08 skundo“, kuriuo nusprendė: 1) patvirtinti mokesčių administratoriaus 2008-06-11 sprendimo Nr. (21.26)-256-136 nurodymus pareiškėjui į biudžetą sumokėti 760 Lt GPM delspinigių, 3 408 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 1 704 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą ir paskirtą 10 proc. dydžio 519 Lt GPM baudą; 2) pavesti mokesčių administratoriui dėl 2008-06-11 sprendimo Nr. (21.26)-256-136 nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 52 781 Lt PVM, 20 580 Lt PVM delspinigių, 5 278 Lt PVM baudą, 790 Lt PSD įmokų bei 193,62 Lt PSD įmokų delspinigių, atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 34–44).
Minėtą atsakovės sprendimą 2008-10-02 pareiškėjas apskundė Mokestinių ginčų komisijai (MGK byla, I tomas, b. l. 1, 2), kuri 2008-12-08 sprendimu Nr. S-279(7-250/2008) „Dėl P. A. 2008-10-02 skundo“ nusprendė patvirtinti atsakovės 2008-09-09 sprendimą Nr. 68-225 (b. l. 8–15).
Bylai reikšmingas teisinis reguliavimas.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja LR mokesčių administravimo įstatymas (Žin., 2004, Nr. 63-2243), LR gyventojų pajamų mokesčių įstatymas (Žin., 2002, Nr. 73-3085) ir LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002-03-05 įstatymo Nr. DC-751 ir 2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcijos).
LR gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individualiai veiklai priskiriama: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.
Motyvuojamoji dalis
Pagal LR pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) įstatymo 3 straipsnį, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, 2) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje, 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. PVM įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip savininkas. Be to, laikoma, kad naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys 24 mėnesius po jo užbaigimo. Nustačius, kad turto pardavimas atitinka asmens vykdomą ekonominę veiklą, konstatuotina, kad pagal PVM įstatymo 3 straipsnio nuostatas šio turto pardavimas yra PVM objektas. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais, statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Pagal 92 straipsnio 1 dalį, apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal PVM įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju. To paties įstatymo 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda.
LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. LR sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta LR gyventojų pajamų įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorių sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 procentų apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tai, ar įstatymų nustatyta tvarka yra sumažintas pajamų (verslo liudijimo) mokestis, ar konkretus fizinis asmuo nuo šio mokesčio atleistas.
Pagal LR mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos). To paties įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Teismo išvados
Ginčas šioje byloje tarp pareiškėjo ir atsakovės yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo už 126A sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimą gautas pajamas (134 625 Lt (269 250 : 2) pripažino individualios veiklos pajamomis ir nuo jų apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Be to, pareiškėjas ginčija skundžiamo sprendimo dalį, kuria mokesčių administratoriui pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą tik dėl dviejų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei atsakovės sprendimuose minimų atvejų (SB „Šaltalankis“ (skl. Nr. 1399), (duomenys neskelbtini), ir SB „Tvenkiniai“ (skl. Nr. 235), (duomenys neskelbtini)) ir nenurodyta atlikti naujo patikrinimo dėl trečiojo atvejo (SB „Vairas“ (skl. Nr. 126A), (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės ir Mokestinių ginčų komisijos išvadomis ir jų pagrindu priimtais sprendimais, nurodė, kad atsakovei pateikė įrodymus, liudijančius, kad gyvenamasis namas SB „Vairas“ (skl. Nr. 126A), (duomenys neskelbtini), buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, tačiau vykstant statybos darbams pritrūko lėšų, todėl iš A. R. pasiskolino tuo metu trūkstamus 160 000 Lt, o vėliau, neturėdamas galimybių jų grąžinti, buvo priverstas jam parduoti statomą namą su žemės sklypu. Nurodė, kad jo pajamos iš turto pardavimo nepagrįstai visais turto pardavimo atvejais buvo priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Teigia, kad per patikrinimą neišsiaiškinta, kokiu tikslu buvo įsigytas turtas, kam ir kodėl jis parduotas. Mano, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pajamas iš 126A sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimo pripažino pareiškėjo individualios veiklos pajamomis, todėl atsakovė ir Mokestinių ginčų komisija, siekdama objektyviai ir nešališkai įvertinti nurodytą situaciją, turėjo bent jau pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą ir dėl pareiškėjo skundžiamos ginčo dalies.
Kaip minėta, LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kokia veikla laikytina individualia. Individualiai veiklai būdingi keletas požymių – savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas ir tęstinumas, kuris suprantamas kaip atsikartojamumas. Jeigu gyventojas įsigyja ir parduoda ar kitokiu būdu perleidžia nuosavybėn turtą (pastatus, butus, žemės sklypus nepriklausomai, kokia žemės paskirtis ir kt.), siekdamas gauti ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, laikoma, kad jis vykdo individualią veiklą. Sprendžiant klausimą, ar gyventojas verčiasi individualia veikla, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti visus individualios veiklos požymius, taip pat ir ekonominės naudos siekimą. Siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį reiškia, kad gyventojas tam tikrą laikotarpį pasikartojančiais sandoriais savo pajamas investuoja į veiklą, iš kurios nuolat uždirba pajamų, tikėdamasis gauti pelno. Taigi, norint individualią veiklą atriboti nuo atsitiktinių sandorių, turi būti nustatyta siekiant uždirbti pelno sudaromų sandorių sistema, t. y. gyventojas nuo veiklos pradžios turi turėti veiklos planą, nuosekliai patirti išlaidų šiai veiklai ir iš vykdomos veiklos gauti pajamų.
Kaip nustatė centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinio ginčo byloje esančią medžiagą (MGK byla, I t., b. l. 70, 71), 2003–2006 metais pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai patvirtina vykdytos individualios veiklos sistemiškumą, nes jis nuolat įsigydavo žemės ūkio (sodų) paskirties sklypus, pradėdavo juose statyti namus ir parduodavo žemės sklypus su nebaigtais statyti namais. Per patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjo nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai buvo sudaromi tęstinį laikotarpį (2003–2006 m.), jie įvykdavo netrukus po sklypų įsigijimo ir pradėtų statybų. Pareiškėjo veikla buvo savarankiška, nes jis pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus ir dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas.
Byloje surinkti rašytiniai įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl įsiskolinimo buvimo ir faktiškai priverstinio ginčijamo turto pardavimo yra nepagristi, kadangi jis argumentus, kad gyvenamasis namas buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, iš esmės grindžia savo paties teiginiais ir tuo, kad 2005-09-10 UAB „Svegra“ buvo pateiktas užsakymas pervežti baldus (700 kg) iš (duomenys neskelbtini) į sodų bendriją „Vairas“, kuris nebuvo įvykdytas. Kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo ketinimų apsigyventi nurodytame name realumą, jis nepateikė. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad minimą žemės sklypą pareiškėjas įsigijo 2005.05.06, o pareiškėjas įrodinėjamos aplinkybės, kad po keturių mėnesių 2005-09-10 jis jau norėjo persikelti gyventi į pastatytą namą, vertinamos kritiškai, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad namas buvo pastatytas ir buvo reali galimybė ir tikslas į šį namą persikelti gyventi. Pareiškėjo teiginys, kad minimą namą statėsi savo šeimai ir dėl įsiskolinimo A. R. buvo priverstas jį parduoti nepagrįstas jokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis.
Pareiškėjas įsiskolinimo buvimą grindžia 2007-05-03 mokėjimo nurodymu ir 2007-05-03 pakvitavimo nuorašu ir nurodo, kad skolos egzistavimo faktas yra akivaizdus. Tačiau pareiškėjas 160 000 Lt paskolos rašytinės sutarties (CK 6.871 str.) nepateikė. A. R. savo 2007-05-03 pakvitavime nurodė, kad paskolos raštą pametė, o pareiškėjas per mokestinį ginčą apie tokios sutarties egzistavimą apskritai neužsiminė. Be to, A. R. savo pakvitavime nurodė, kad 113 000 Lt gavo iš pareiškėjo, tačiau mokėjimo pavedimas į A. R. sąskaitą yra atliktas ne pareiškėjo, o S. A. vardu (MGK byla, I t., b. l. 28, 29, 36). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl 55 600 Lt gavimo ir apskritai dėl įsiskolinimo buvimo prieštarauja 2005-12-13 sudarytoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytiems ir notaro oficialiai patvirtintiems juridiniams faktams. Minėtoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad pirkėjas (A. R.) 30 000 Lt pardavėjui (pareiškėjui) yra sumokėjęs avansu, prieš pasirašydamas sutartį, 25 600 Lt pareiškėjui buvo sumokėti minėtos sutarties pasirašymo dieną, o likusią sumą, t. y. 213 650 Lt, A. R. įsipareigojo pervesti į pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. B. sąskaitas, kai tik gaus iš AB banko „Hansabankas“ kreditą. Minėta sutartimi A. R. pareiškėjui įsipareigojo atlikti visus nuo jo priklausančius veiksmus, t. y. gavęs kreditą atsiskaityti už įsigyjamą turtą (Sutarties 2.1, 5.2 punktai). 2005-12-30 notaro liudijimas apie visišką atsiskaitymą bei pareiškėjo ir jo sutuoktinės sąskaitos AB banke „Hansabankas“ išrašai patvirtina sutartyje užfiksuotus įsipareigojimus dėl ginčijamo nekilnojamojo turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį, todėl pareiškėjo pozicija dėl ginčijamo turto perleidimo A. R. yra prieštaringa ir neįrodo, kad ginčijamas turtas buvo parduotas priverstinai, o ne vykdant individualią veiklą.
Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pozicija dėl skolos nėra įrodyta, kadangi mokėjimo pavedimas buvo atliktas jau po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir jį atliko ne pareiškėjas, o jo brolis S. A. Atsakovė pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu (2003-01-01–2006-12-31) vykdė individualią veiklą, t. y. kartu su sutuoktine įsigydavo žemės ūkio (sodų) paskirties sklypus, gaudavo leidimus juose statyti gyvenamuosius namus ir nebaigę jų statyti (baigtumas atskirais atvejais svyravo nuo 77 proc. iki 100 proc.) kartu su žemės sklypais parduodavo tretiesiems asmenims. Atsakovė tinkamai įvertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai ginčijamą sandorį priskyrė pareiškėjo vykdytai individualiai veiklai, o iš šio sandorio gautas pajamas individualios veiklos pajamoms.
Teismas daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo vykdyta veikla (nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas) atitinka LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymius, todėl jo pajamos, gautos už parduotą minėtą nekilnojamąjį turtą, laikytinos pajamomis, gautomis vykdant individualią ekonominę veiklą.
Teismas, atlikęs išsamią anksčiau išdėstytų teisės aktų nuostatų analizę, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo už 126A sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimą gautos pajamos (134 625 Lt (269 250 : 2) laikytinos individualios veiklos pajamomis pagal LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus išvada, kad 760 Lt GPM delspinigių suma pareiškėjui buvo apskaičiuota nuo 5 186 Lt GPM, papildomai apskaičiuoto už 2003 metus, yra pagrįsta ir teisėta.
Taigi darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo už 126A sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimą gautos pajamos (134 625 Lt (269 250 : 2) priskirtinos individualios veiklos pajamoms, todėl apmokestinamos. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, vadovaudamasis LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str. 1 d., 32 str. 1 d. ir 2 d., 92 str. 1 d., 123 str. 2 d., LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 str. 2 d., LR sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 4 d., pagrįstai nurodė į valstybės biudžetą sumokėti 760 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 3 408 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų pagrindinei pensijos daliai, 1 704 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą ir paskirtą 10 proc. dydžio 519 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas P. A. pažeidė GPMĮ 2 straipsnio 7 d. ir VSDĮ 16 str. 2 d. nuostatas ir netinkamai apmokestino 134 625 Lt pajamas, gautas iš individualios veiklos, ir taip padarė žalą valstybės biudžetui. Esant tokiam pažeidimui, mokesčių administratorius, vadovaudamasis LR MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, pagrįstai pareiškėjui P. A. apskaičiavo ir nurodė į biudžetą sumokėti ne tik 3 408 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, bet ir 760 Lt GPM delspinigių, 1 704 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą ir paskirtą 10 proc. dydžio 519 Lt GPM baudą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs teisės normas, reglamentuojančias individualią veiklą ir gyventojų pajamų mokesčio mokėjimą, teismas daro išvadą, kad Mokestinių ginčų komisijos ir atsakovės sprendimai, kuriuose nurodyta pareiškėjui P. A. sumokėti į valstybės biudžetą 760 Lt GPM delspinigių, 3 408 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 1 704 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą ir paskirtą 10 proc. dydžio 519 Lt GPM baudą ir pavesti mokesčių administratoriui dėl 2008-06-11 sprendimo Nr. (21.26)-256-136 nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 52 781 Lt PVM, 20 580 Lt PVM delspinigių, 5 278 Lt PVM baudą, 790 Lt PSD įmokų bei 193,62 Lt PSD įmokų delspinigių atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo P. A. skundas atmestinas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,
nusprendė:
pareiškėjo P. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.