Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus, Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimų panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys I. G., K. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Talša“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama (2 b. l.): 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. SPR5-14706 (14.4 E); 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. SPR4-15659 (14.5 E); 3) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. CSPR-375.

Pareiškėja skunde (1 – 2 b. l) ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2023 m. birželio 22 d. kreipėsi su prašymu Nekilnojamojo turto registre pakeisti duomenis, susijusius su į nekilnojamąjį daiktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įregistruotomis daiktinėmis teisėmis. Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius (toliau – ir Kauno skyrius) 2023 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. SPR5-14706 (14.4 E) ir valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Klaipėdos skyrius (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2023 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. SPR4-15659 (14.5 E) nusprendė prašymą atmesti. 2023 m. rugpjūčio 29 d. valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) sprendimu Nr. CSPR-375 nusprendė pakeisti Kauno skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimo 2 punktą, nurodant, kad kartu su pareiškėjos 2023 m. birželio 22 d. prašymu nepateikti Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyti dokumentai, patvirtinantys vėliau negu byloje nurodytų 1993 m. atliktų Pastato statybos darbų teisėtumą, bei nurodyta, kad sprendimo priėmimo pagrindas yra Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 14 straipsnio 4 ir 7 punktai; Klaipėdos skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas. Atsakovė nurodė, kad pateiktoje 2023 m. birželio 1 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje užfiksuota, jog 1993 metais atliktas paprastasis remontas, kurio metu perplanuotos patalpos, pakeista pastato fasado išvaizda (naujų langų įrengimas vietoj durų 2-6, 12-14, 3-6, 1-7 patalpose, langų durų užtaisymas 3-5 patalpose, durų įrengimas vietoje lango R-26 patalpoje), praplėstas rūsys (įrengtas požeminis rūsys, kurio požeminė dalis patenka į valstybinę žemę ir antžeminė dalis į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja teigia, kad visi aukščiau nurodyti pakeitimai yra padaryti iki 1990 m. kovo 11 d. Statinys anksčiau priklausė Šiaulių statybos trestui ir požeminis rūsys anksčiau Šiaulių statybos tresto apskaitoje buvo vadinamas slėptuve. Komisija sutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad atliekamiems statybos darbams turi būti taikomi jų atlikimo metu galioję teisės aktų reikalavimai, tačiau nepagrįstai teigė, kad nėra aiški darbų užbaigimo data, neužsimindama ir nevertindama pateiktų Šiaulių statybos tresto archyvinių duomenų. Komisija paminėjo nekilnojamųjų daiktų registraciją, tačiau pareiškėja jokių naujų nekilnojamųjų daiktų šiuo konkrečiu atveju neregistravo, o prašė Nekilnojamojo turto registre pakeisti duomenis, susijusius su į nekilnojamąjį daiktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įregistruotomis daiktinėmis teisėmis. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog IS „Infostatyba“ deklaracijos iš viso neturėjo teikti, nes jokių statybos darbų neatliko. Teigia, jog komisija nevertino pareiškėjos pateikto įgaliojimo bei Šiaulių statybos tresto archyvinių dokumentų, todėl Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas ir šališkas.

Atsakovė valstybės įmonė Registrų centras su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (18 – 22 b. l.) ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja Registrų centrui pateikė 2023 m. birželio 22 d. prašymą pakeisti nekilnojamojo daikto – administracinio pastato su gyvenamaisiais butais 1B3p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre (toliau – Kadastras) ir Nekilnojamojo turto registre (toliau – Registras). Kartu su prašymu pateikė Registro posistemėje „Matininkas“ 2023 m. birželio 1 d. parengtą nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą (toliau – Byla), statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „InfoStatyba“ (toliau – IS „Infostatyba“) 2023 m. birželio 22 d. parengtą deklaraciją apie statinio(-ių), jo (jų) dalies (-ių) statybos užbaigimą / statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą (tik registruojama) (toliau – ir Deklaracija), 2023 m. balandžio 27 d. įgaliojimą Nr. T/1/2023). Kauno skyrius, išnagrinėjęs šį prašymą ir pateiktus dokumentus 2023 m. liepos 2 d. sprendimu SPR5-14706 (14.4 E) nusprendė šį prašymą atmesti. Kauno skyrius nustatė, kad: 1) Byla neatitinka teisės aktų reikalavimų, t. y. Byloje neteisingai nustatyta atliktų statybos darbų rūšis, nes užfiksuota, kad 1993 metais atliktas paprastasis remontas, kurio metu perplanuotos patalpos, pakeista pastato fasado išvaizda (naujų langų įrengimas vietoj durų 2-6, 12-14, 3-6, 1-7 patalpose, langų, durų užtaisymas 3-5 patalpoje, durų įrengimas vietoj lango R-26 patalpoje), praplėstas rūsys (įrengtas požeminis rūsys, kurio požeminė dalis patenka į valstybinę žemę ir antžeminė dalis į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) Deklaracija nepatvirtina požeminio rūsio įrengimo teisėtumo ir atliktų statybos darbų užbaigimo. Kauno skyriaus sprendime pažymėta, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pastatytas Pastatas, patenka į kultūros paveldo objektų ir vietovių teritoriją (Šiaulių senojo miesto vieta (kodas 27097)); 3) IS „Infostatyba“ 2023 m. birželio 22 d. pateiktas įgaliojimas Nr. 1/2023 neatitinka Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 (toliau – Registro nuostatai), 38 punkto reikalavimų, t. y. dokumento originalas arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo nuorašas Kadastro tvarkytojui nepateiktas. Klaipėdos skyrius 2023 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. SPR4-15659 (14.5 E) atmetė pareiškėjos prašymą pakeisti duomenis Registre, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 13 straipsnio 1 dalimi, Registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pareiškėja su skundžiamais sprendimais nesutiko, pateikė 2023 m. liepos 26 d. skundą Komisijai, kuriame nurodė, kad skundžiami sprendimai pagrįsti įvairiais teisės aktais, priimtais po Pastato pakeitimų, neturi atgalinės galios, pažeidžia lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, prieštarauja skunde nurodytai teismų praktikai, todėl yra neteisėti. Pareiškėja nurodė, kad visi nurodyti Pastato pakeitimai yra padaryti iki 1990 m. kovo 11 d. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, nustatė, kad Pastato archyvinės kadastro duomenų bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai priklausančios Pastato dalies kadastro duomenys paskutinį kartą užfiksuoti 1996 m. sausio 24 d., tačiau Kadastro tvarkytojo sprendime nurodytų patalpų 2-6, 12-4 (kaip rašymo apsirikimas nurodyta 12-14), 3-6, 1-7, 3-5 ir požeminės rūsio dalies pakeitimai tuo metu nebuvo užfiksuoti. Taip pat Komisija nustatė, kad patalpoje, Bylos antro aukšto plane pažymėtoje 12-2, vietoje buvusio lango įrengtos durys su langu. Šie faktiniai duomenys prieštarauja pareiškėjos pateiktoje Byloje nurodytiems duomenims, kad pareiškėjai priklausančių patalpų paprastojo remonto darbai buvo atlikti 1993 m., ar kaip nurodoma pareiškėjos skunde – iki 1991 m. kovo 11 d. Komisija sutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad atliktiems statybos darbams turi būti taikomi jų atlikimo metu galioję teisės aktų reikalavimai. Esant prieštaringiems duomenims apie atliktus Pastato statybos darbus: Byloje užfiksuoto statybos darbų užbaigimo 1993 m. ir pareiškėjos skunde nurodytų Pastato statybos darbų atlikimo iki 1991 m. kovo 11 d., nepatvirtina vėliau – 1996 m. sausio 24 d. užfiksuoti Pastato kadastro duomenys, nurodyti dokumentuose, komplektuojamuose Pastato archyvinėje kadastro ir registro dokumentų byloje, kuri saugoma Registrų centre. Komisija laikė, kad būtent dėl šios priežasties pateikta Byla neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų, nes negalima nustatyti tikslios Pastato statybos darbų, atliktų vėliau nei pareiškėjos pateiktoje Byloje nurodyti 1993 m., atlikimo datos ir tokių statybos darbų užbaigimui taikytinų teisės aktų reikalavimų. Vertindama Kauno skyriaus sprendimo motyvą, kad į IS „Infostatyba“ patalpintas pareiškėjos išduotas 2023 m. birželio 22 d. įgaliojimas Nr. 1/2023 neatitinka Registro nuostatų 38 punkto reikalavimų – nėra pateiktas jo originalas ar patvirtinta kopija, Komisija nustatė, kad į IS „Infostatyba“ kartu su Deklaracija buvo įkelta UAB „Talša“ generalinio direktoriaus H. E. matininkei J. Ž. 2023 m. birželio 22 d. išduoto įgaliojimo kopija, todėl Komisija sutiko su Kauno skyriaus sprendimo motyvu, kad IS „Infostatyba‘‘ pateiktą Deklaraciją pasirašiusio asmens – J. Ž. 2023 m. birželio 22 d. įgaliojimas nepatvirtintas elektroniniu parašu (nepatvirtinta kopija), todėl nepatvirtina šio asmens, kaip UAB „Talša“ atstovo, teisės pasirašyti šį dokumentą. Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Nagrinėjamu atveju Kadastro tvarkytojas pagrįstai nusprendė pareiškėjos 2023 m. birželio 22 d. prašymą pakeisti Pastato kadastro duomenis Kadastre atmesti, todėl Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė pakeisti duomenis, susijusius su į Pastatą įregistruotomis pareiškėjos daiktinėmis teisėmis. Esant nurodytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms Komisija nenustatė teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, tačiau nustatė teisinį pagrindą Kauno skyriaus sprendimą pakeisti, nurodant, kad nepateikti Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyti dokumentai, patvirtinantys atliktų Pastato statybos darbų teisėtumą vėliau negu Byloje nurodyti 1993 m., nes esant prieštaringiems duomenims apie atliktų Pastato statybos darbų laiką konkrečių šiuo atveju taikytinų teisės normų nėra galimybės nustatyti. Pareiškėja savo nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia ankstesniais argumentais, išdėstytais 2023 m. liepos 26 d. skunde Komisijai: visi pakeitimai Pastate padaryti iki 1990 m. kovo 11 d., skundžiami sprendimai pažeidžia lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą ir prieštarauja jos nurodytai teismų praktikai. Be to, pareiškėja nurodo, kad Komisijai buvo pateiktas įgaliojimo originalas, ir Šiaulių statybos tresto archyviniai dokumentai, kurių Komisija nevertino. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos Komisijai papildomi pateikti dokumentai – Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1990 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. 72 „Dėl Šiaulių statybos tresto reorganizavimo“ bei Šiaulių statybos tresto kontoros finansinės apskaitos dokumentai nebuvo teikti ir vertinti Kauno ir Klaipėdos skyrių priimant skundžiamus sprendimus, todėl negalėjo būti vertinami Komisijos, nes Komisija įgaliota patikrinti kadastro ir registro tvarkytojų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą jiems pateiktų dokumentų pagrindu (Registrų centro generalinio direktoriaus 2021-07-23 įsakymu Nr. VE-434 (1.3 E) patvirtinto Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos darbo reglamento 51 punktas). Atkreipė dėmesį, kad juridinių asmenų finansinės apskaitos dokumentai nėra Kadastro įstatymo 12 straipsnyje ir Registro įstatymo 22 straipsnyje numatyti dokumentai, patvirtinantys nekilnojamųjų daiktų suformavimą ir daiktinių teisių į juos atsiradimą. Pareiškėja akivaizdžiai klysta teigdama, kad pateikė tinkamą įgaliojimą – nurodydama 2023 m. balandžio 27 d. įgaliojimą Nr. T/1/2023, išduotą teisininkui R. J., kurio originalas buvo pateiktas Komisijai, nes skundžiamuose sprendimuose buvo vertintas IS „Infostatyba“ patalpintas pareiškėjos išduotas 2023 m. birželio 22 d. įgaliojimas Nr. 1/2023 matininkei J. Ž., kuri užpildė Deklaraciją. Atsakovė nesutinka, kad skundžiami sprendimai pažeidė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, nes kaip skundžiamame 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. CSPR-375 nurodė Komisija, pačios Pareiškėjos pateikti ir nurodyti duomenys apie Pastato statybos darbus, darbų atlikimo laiką yra akivaizdžiai prieštaringi: pateiktoje Byloje užfiksuota statybos darbų užbaigimo data – 1993 m., Pareiškėja skunduose Komisijai ir Teismui nurodo, kad Pastato statybos darbai buvo atlikti iki 1991 m. kovo 11 d. Komisijos išnagrinėti Pastato archyvinės kadastro ir registro dokumentų bylos duomenys rodo, kad šie duomenys nebuvo užfiksuoti net žymiai vėliau – 1996 m. sausio 24 d. atliktų pareiškėjai priklausančių patalpų kadastrinių matavimų metu. Atsižvelgdama į tai, Komisija pakeitė skundžiamo Kadastro tvarkytojo sprendimo motyvus nurodydama, kad būtent dėl šios priežasties pateikta Byla neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų, nes negalima nustatyti tikslios Pastato statybos darbų atlikimo datos, o kartu ir tokių statybos darbų užbaigimui taikytinų teisės aktų reikalavimų. Nors Komisija sutiko su pareiškėjos argumentais, kad nesant aiškiam Pastato statybos darbų atlikimo laikui, negali būti taikomos galimai vėliau įsigaliojusios teisės normos ir jų reikalavimai, tačiau tai nereiškia, kad neturi būti taikomos jokios teisės normos ir jų reikalavimai, net ir tuo atveju jei Pastato statybos darbai būtų buvę atlikti iki 1991 m. kovo 11 d. Atsakovas nurodė, kad nesuprantamas pareiškėjos argumentas, kad IS „Infostatyba“ ji neturėjo teikti Deklaracijos, nes jokių statybos darbų neatliko, tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių pareiškėja šį dokumentą pateikė.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. G. ir K. G. į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimų į pateiktą pareiškėjos skundą nepateikė, procesiniai dokumentai joms įteikti tinkamai, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta teismo šaukimais (136, 137 b. l.).

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. SPR5-14706 (14.4 E), valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. SPR4-15659 (14.5 E), valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. CSPR-375 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. birželio 22 d. pateikė prašymą įrašyti Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimus (statiniams) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė 2023 m. balandžio 27 d. įgaliojimą Nr. T/1/2023 ir Registro posistemėje „Matininkas“ 2023 m. birželio 1 d. parengtą nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Kauno skyrius 2023 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. SPR5-14706 pareiškėjos prašymą atmetė, nes: 1) Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka teisės aktų reikalavimų, nagrinėjamu atveju – neteisingai nustatyta atliktų statybos darbų rūšis; 2) deklaracija, kurios pagrindu prašoma pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis po paprastojo remonto darbų užbaigimo, neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų; 3) IS „Infostatyba“ 2023 m. birželio 22 d. pateiktas įgaliojimas Nr. 1/2023 neatitinka Nekilnojamojo turto registro nuostatų 38 punkto reikalavimų, t. y. dokumento originalas arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo nuorašas kadastro tvarkytojui nepateiktas. Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. SPR4-15659 nuspręsta pareiškėjos prašymą atmesti, kadangi Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui išnagrinėjus UAB „Talša“ 2023 m. birželio 22 d. prašymą ir priėmus 2023 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. SPR5-14706 (14.4 E) šį prašymą atmesti, pakeisti aukščiau minėto nekilnojamojo daikto kadastro duomenys neįrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. CSPR-375 pakeitė Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Kauno skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. SPR5-14706 (14.4 E) 2 punktą nurodant, kad kartu su pareiškėjos 2023 m. birželio 22 d. prašymu nepateikti dokumentai, patvirtinantys vėliau negu Kadastro byloje nurodytų 1993 m., atliktų pastato statybos darbų teisėtumą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai.

Dėl Kauno skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. SPR5-14706 (14.4E)

Kauno skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. SPR5-14706 (14.4 E) priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 4 ir 11 punktais. Valstybės įmonės Registrų centro sprendimu Kauno skyriaus sprendimo priėmimo pagrindas pakeistas ir nurodyta, kad sprendimo priėmimo pagrindas yra Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 14 straipsnio 4 ir 7 punktai.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Kadastro įstatymas) numato, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų duomenys, informacija, kadastrams ir registrams pateikti dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Kartu su prašymu įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti Kadastro tvarkytojui turi būti pateikti šio straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Dokumentų dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo pateikti nereikia šio straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju, o nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos – šio straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Kai prašoma nekilnojamojo turto kadastre pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis dėl skirtingo tikslumo kadastrinių matavimų, Kadastro tvarkytojas šiuos duomenis pakeičia pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą Kadastro nuostatų nustatyta tvarka (Kadastro įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

Pagal paminėtą teisinį reguliavimą nekilnojamojo daikto kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą gali būti įrašyti ar pakeisti tik pateikus Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, išskyrus išimtis numatytas šio straipsnio 3 ir 4 dalyje.

Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad išnagrinėjęs prašymą, Kadastro tvarkytojas priima sprendimą prašymą atmesti; kai prašymų įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti nagrinėjimo metu nustatomos aplinkybės, nurodytos šio Įstatymo 14 straipsnyje, Kadastro tvarkytojas Kadastro nuostatų nustatyta tvarka atsisako patenkinti prašymą, grąžina pateiktus dokumentus ir raštu praneša apie tai prašymą padavusiam asmeniui bei išdėsto atsisakymo motyvus.

Kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punkte numatyta, kad Kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, jog nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų.

Tiek pareiškėja skunde, tiek pareiškėjos atstovas R. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog visi atsakovės 2023 m. liepos 5 d. sprendime išvardyti nekilnojamojo daikto pakeitimai buvo padaryti iki 1990 m. kovo 11 d., todėl atliekamiems statybos darbams turi būti taikomi jų atlikimo metu galioję teisės aktų reikalavimai.

Kadastro įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad matininkas, parengęs įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje komplektuojamus dokumentus, pasirašydamas juose pavirtina, kad parengti dokumentai atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nekilojamųjų daiktų kadastrinius matavimus, reikalavimus.

Pareiškėja kreipėsi į atsakovę siekdama pakeisti nekilnojamojo daikto – administracinio pastato su gyvenamaisiais butais, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre. Savo prašymui pagrįsti pareiškėja pateikė matininkės J. Ž. rengtą Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, kurioje nurodyta, jog pastato paprastojo remonto pradžios bei pabaigos metai yra 1993 m.

Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėja yra atsakinga už pateiktų duomenų teisingumą, teismas atmeta skunde nurodytą argumentą, jog nekilnojamojo daikto pakeitimai yra padaryti iki 1990 m. kovo 11 d., nes toks teiginys neatitinka byloje pačios pareiškėjos pateiktų duomenų. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 1993 m. datą Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodė formaliai. Juridinių duomenų įregistravimu ar pakeitimu Nekilnojamojo turto registre atliekamas duomenų, atitinkančių Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje dokumentus, išviešinimas, todėl jie negali būti išgalvoti ar nurodyti neatitinkantys tikrovės.

Priešingai nei teigia pareiškėja, Ginčų nagrinėjimo komisija nurodė, jog įvertinusi archyvinės kadastro duomenų bylos duomenis, nustatė, kad pareiškėjai priklausančios pastato dalies kadastro duomenys paskutinį kartą užfiksuoti 1996 m. sausio 24 d., tačiau patalpų 2-6, 12-4, 3-6, 1-7, 3-5 ir požeminės rūsio dalies pakeitimai tuo metu nebuvo fiksuoti. Pareiškėja duomenų, kurie pagrįstų jos teiginius apie remonto atlikimo laiką, nepateikė. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad paskutinė kadastro duomenų nustatymo data yra 1997 m. spalio 18 d. Teismas sutinka su pareiškėjos pozicija, jog nėra galimas įstatymų galiojimas atgal, tačiau šiuo konkrečiu atveju, siekiant nustatyti taikytiną teisinį reglamentavimą, būtina išsiaiškinti ir žinoti tikslų atlikto remonto laiką. Nesant šių duomenų, nėra įmanoma nustatyti, koks teisinis reglamentavimas taikytinas šioje konkrečioje situacijoje.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje esančius išaiškinimus, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, ir įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą, o nesant patikimų duomenų – atsisakyti įrašyti daikto kadastro ir registro duomenis (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-328-520/2020, LVAT 2020 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1751-520/2020).

Teismo vertinimu, matininko parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla yra vienas iš pagrindų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija tinkamai nurodė, kad pareiškėjos pateikta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla neatitinka Kadastro įstatymo nuostatų, nes negalint nustatyti tikslios pastato statybos darbų atlikimo datos, nėra galima nustatyti statybos darbų užbaigimui taikytinų teisės aktų reikalavimų.

Kauno skyrius taip pat nurodė, jog pareiškėjos pateikta deklaracija, kurios pagrindu prašoma pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis po paprastojo remonto darbų užbaigimo, neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pareiškėja skunde nurodo, jog statinys anksčiau priklausė Šiaulių statybos trestui ir požeminis rūsys anksčiau Šiaulių statybos tresto apskaitoje buvo vadinamas slėptuve, tačiau jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų šį teiginį, teismui nepateikė. Be to, pareiškėja neginčijo, jog jai priklausančio pastato dalis patenka į kultūros paveldo objektų ir vietovių teritoriją, tačiau teigė, kad iki remonto darbų pabaigos teritorija į kultūros paveldo objektų ir vietovių teritoriją nebuvo įtraukta. Teismas nekartoja aukščiau nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjos pareiga pateikti tinkamus dokumentus, iš kurių būtų galima spręsti apie pastato remonto darbų pabaigą.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad statinio projektas turi būti parengtas, kai privaloma gauti šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 – 7 punktuose nurodytus statybą leidžiančius dokumentus, taip pat kai šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytiems krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomiems statiniams statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas, išskyrus daugiabučių namų ar viešųjų pastatų kapitalinio remonto projektus, kurie turi būti parengti visais atvejais.

Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas atlikti statinio paprastąjį remontą – branduolinės energetikos objekto statinių paprastajam remontui; kultūros paveldo statinio paprastajam remontui, kai keičiama statinio išvaizda, išskyrus atvejus, kai būtina skubiai sutvarkyti stichinės nelaimės sukeltus padarinius; įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato dujų, šildymo ar elektros bendrąsias inžinerines sistemas (išskyrus vienbutį gyvenamąjį namą ir pagalbinio ūkio paskirties statinį, nesudėtingąjį statinį); aplinkos ministro nustatytais atvejais statinio paprastajam remontui mieste, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros ir aplinkos ministrų nustatytais atvejais kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje ar kitoje teritorijoje – kai keičiama pastato išvaizda, išskyrus atvejus, kai būtina skubiai atlikti statybos darbus, reikalingus avarijos grėsmei, jos ar stichinės nelaimės padariniams pašalinti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja neginčija, jog galimai buvo atlikti požeminio rūsio įrengimo darbai, tačiau teigė, kad visi nurodyti pakeitimai yra padaryti iki 1990 m. kovo 11 d., o statinys anksčiau priklausė Šiaulių statybos trestui ir požeminis rūsys anksčiau Šiaulių statybos tresto apskaitoje buvo vadinamas slėptuve. Pareiškėja nurodo, jog deklaracijos iš viso neturėjo teikti, nes jokių statybos darbų neatliko.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, nurodo, jog pareiškėjos teiginys, kad įsigijo pastatą su pakeitimais, kuriuos siekia įregistruoti, yra fakto klausimas, kurį pareiškėja privalo įrodyti. Vienas iš Kadastro įstatymo 12 straipsnyje nurodytų atskiro nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pateikimo dokumentų yra teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis (Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. SPR4-15659

Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. SPR4-15659 priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu bei 29 straipsnio 7 punktu.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Registro įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 5 d. sprendimu atsisakius pakeisti nekilnojamojo daikto – administracinio pastato su gyvenamaisiais butais 1B3p, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, nėra galima įregistruoti ir daiktinių teisių į šį nekilnojamąjį turtą.

Registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas priima sprendimą prašymą atmesti – atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įregistruoti nekilnojamojo turto registre.

Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte numatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, registruoti nekilnojamojo turto registre.

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija laiko, kad skundžiami Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Kauno skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. SPR5-14706 (14.4 E) ir Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. SPR4-15659 (14.5 E) priimti nurodant konkretų teisinį pagrindą. Skundžiami sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti, todėl jų naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybės įmonės Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. CSPR-375 turinį, sprendžia, jog jis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.