- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-14
- Bylos Nr.
- 2K-352/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Antanas Klimavičius, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- M. J., Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. nuosprendis pakeistas: M. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
M. J. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 259 straipsnio 2 dalį ir paskirtas 40 parų areštas. Bausmę paskirta atlikti areštinėje.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo atmesti, gynėjo, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą patenkinti, o prokuroro atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. J. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams už tai, kad 2007 m. gegužės 15 d., Vilniuje, nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens nusipirkdamas už 20 Lt įgijo nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – ir šią narkotinę medžiagą atgabeno į butą, esantį ,,duomenys neskelbtini“, kur laikė iki 2007 m. gegužės 17 d. 21.30 val. Po to automobiliu ,,Mercedes Benz S600” (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) šią medžiagą gabeno iki aikštelės, esančios ,,duomenys neskelbtini“, kur, pavaišindamas D. G., T. J. bei R. D. (visiems rūkant kaljaną), ją platino, kol apie 22.00 val. policijos pareigūnai apžiūros metu rado ir paėmė 0,872 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. J. narkotinę medžiagą įgijo, gabeno ir laikė neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti ir jos neplatino, todėl perkvalifikavo jo nusikalstamą veiką į BK 259 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų, nes savo išvados dėl M. J. kaltės įgijus, gabenus ir laikius narkotinę medžiagą turint tikslą parduoti ar kitaip platinti nepagrindė teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo Arimanto K. parodymai gali būti svarbūs tik dėl kitos alternatyvios veikos – platinimo – buvimo. Tačiau jie neįrodo M. J. kaltės įgijus, gabenus ir laikius narkotinę medžiagą turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad: rastų narkotinių medžiagų kiekis labai mažas; byloje nenustatyta, kiek šios medžiagos M. J. buvo įdėjęs į kaljaną (specialisto išvadoje tik nurodyta, kad kaljanu buvo rūkomos kanapės, tačiau koks kiekis buvo rastas ant kaljano – nenustatyta); M. J. parodė, kad jis sau pirko vieną dozę už 20 Lt. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad nesant kitų duomenų, paneigiančių nuteistojo parodymus, nėra pagrindo išvadai, kad M. J. įgijo, gabeno ir laikė narkotinę medžiagą turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų patvirtinančių, kad M. J. platino narkotinę medžiagą pavaišindamas ja savo draugus. Kadangi visų abejonių teismas pašalinti negalėjo, jas išaiškino kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija nurodė, kad M. J. visą laiką neigė davęs rūkyti kaljaną su narkotine medžiaga kitiems asmenims. Liudytojai R. D. ir D. G. teisme parodė, kad narkotinių medžiagų jie buvo vartoję anksčiau užsienyje, o M. J. jiems davė rūkyti tik kvepiantį tabaką. Nors liudytojų D. G., T. J. ir R. D. šlapime buvo rasta THC (kanabinoidų), tačiau jų aiškinimai, kad šią narkotinę medžiagą jie yra vartoję anksčiau užsienio valstybėje, kur tai nedraudžiama, nepaneigti. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, išvykstančių ir grįžtančių Lietuvos piliečių pasienio kontrolė vykdoma pasirinktinai, todėl nepaneigtas apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo R. D. aiškinimas, kad ne visi jo sienos kirtimų atvejai buvo užregistruoti. Analogiškai ši aplinkybė aiškinta ir dėl D. G. bei T. J. Apeliacinės instancijos teisme apklausus liudytojus A. M. ir Artūrą K., šie negalėjo kategoriškai paneigti M. J. versijos, kad kaljaną su narkotine medžiaga rūkė tik jis vienas. Liudytojo Arimanto K. parodymai, kad per 1–2 minutes M. J. negalėjo suspėti į kaljaną įdėti turėtos narkotinės medžiagos ir jos parūkyti, tėra prielaida, kuria negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Ant kaljano rasti fiziologiškai aktyvūs narkotinės medžiagos kanabinoidai patvirtina tik tai, kad buvo rūkomos kanapės, tačiau šis faktas neginčijamai neįrodo M. J. kaltės platinus narkotinę medžiagą. M. J. versija, ar kaljanu, be narkotinės medžiagos, buvo rūkoma ir kita rūkomoji medžiaga, ikiteisminio tyrimo metu netirta.
Todėl, atsižvelgiant į tai, kad M. J. įsigijo, gabeno, laikė nedidelį kiekį kanapių ir jų dalių, bei į tai, kad neturėjo tikslo jų parduoti ar kitaip platinti ir neplatino, jo nusikalstama veika perkvalifikuota į BK 259 straipsnio 2 dalį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti: sumažinti paskirtos arešto bausmės trukmę bei skirti ją atlikti poilsio dienomis.
Kasatorius nurodo, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ir teisingas, tačiau skiriant bausmę netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis dirba P. S. paslaugų įmonėje darbininku. Dėl paskirtos arešto bausmės ir jos trukmės nutrūks darbiniai santykiai, o tai iš esmės pablogins jo padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė galimybės arešto bausmę skirti atlikti poilsio dienomis (savaitgaliais ar švenčių dienomis), kaip tai numatyta BK 49 straipsnio 5 dalyje, todėl kasatorius mano, jog yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas 40 parų areštą už baudžiamąjį nusižengimą, netinkamai pritaikė BK 61 straipsnio bei 49 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nustatytos tik jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, motyvuodamas skirtinos arešto bausmės trukmę, teismas nurodė, kad skirtina arešto trukmė mažesnė už šios bausmės vidurkį, tačiau paskyrė daugiau negu vidurkį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes neįvertino įrodymų visumos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrindžiant jį išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nevertino apeliacinėje instancijoje prokuroro prašymu papildomai surinktų duomenų bei nenurodė pagrįstų ir pakankamai motyvuotų išvadų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai patikėjo nuteistojo M. J. bei jo draugų D. G., T. J. ir R. D. parodymais, kad iš pradžių jie rūkė kaljaną su kvepiančiu tabaku, ir tik po to vienas M. J. rūkė kaljaną su narkotine medžiaga. Tokią išvadą teismas grindė vien ikiteisminio tyrimo pabaigoje bei teisme duotais nuteistojo ir jo draugų parodymais, tačiau nevertino tų pačių nuteistojo draugų parodymų, duotų iš karto po įvykio, negretino jų su įvykio vietoje atliktos automobilio „Mercedes Benz“ apžiūros metu užfiksuotais duomenimis bei policijos pareigūnų parodymais.
Visus šiuos duomenis, kaip turinčias įrodomąją galią, teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas, atmesdamas vėliau duotus nuteistojo ir jo draugų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nenurodė įtikinamų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino surinktus įrodymus bei nenurodė motyvuotų išvadų, kodėl pritaikė kitą baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai A. Muchinas ir Artūras Kubilius parodė, kad įvykio metu matė, kaip R. D. iš automobilio ,,Mercedes Benz“ bagažinės ištraukė maišelį su kaljanu, į automobilį “Mercedes Benz“ įsėdo D. G. ir vaikinai, užsidegę kaljaną, rūkė perduodami jį vienas kitam. Jie nieko daugiau į kaljaną nekimšo. Parūkius iš automobilio išlipo D. G., jis atrodė apsvaigęs, jį pykino, sėdęs į automobilį ,,Audi A4“, jis nuvažiavo. Pareigūnai sulaikė automobilyje ,,Mercedes Benz“ buvusius vaikinus, o kitas ekipažas sulaikė išvažiuojantį D. G. D. G. ir M. J. atrodė apsvaigę. Automobilyje ,,Mercedes Benz“ jie rado kaljaną ir narkotinių medžiagų maišelį. Šių liudytojų parodymai sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir su ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje patikrintais Arimanto Kubiliaus parodymais bei kitais įrodymais, kurių visuma, kasatoriaus nuomone, įrodo M. J. kaltę platinus narkotinę medžiagą.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro kasacinis skundas atmestinas, o nuteistojo – tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau nenurodo, kokios bylos aplinkybės buvo neišsamiai išnagrinėtos – savo teiginio nepagrindžia teisiniais argumentais, todėl šis teiginys deklaratyvus. Teisėjų kolegija atkreipia šio kasatoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymu atliko įrodymų tyrimą ir apklausė neapklaustus liudytojus A. Muchiną ir A. Kubilių.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).
Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų D. G., T. J. ir R. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Remdamasi minėta įstatymo nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, perskaitė liudytojų D. G. ir R. D. parodymus, duotus ikiteisminį tyrimą atlikusiam pareigūnui. Atkreiptinas prokuroro dėmesys į tai, kad minėti liudytojai ir ikiteisminio tyrimo pradžioje neteigė, kad rūkė kanapes, taigi esminių prieštaravimų tarp jų parodymų duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo. Be to, 2007 m. gegužės 17 d. D. G. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl automobilio vairavimo apsvaigus nuo psichiką veikiančių medžiagų ir jau tuomet D. G. paaiškino, kad medžiagas vartojo prieš dvi savaites Olandijoje (b. l. 126). Tą pačią dieną D. G. buvo pristatytas į Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centrą, jam buvo atliktas narkotikų testas, tačiau nekonstatuota, kad tuo metu jis buvo apsvaigęs, todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas panaikino policijos pareigūno paskirtą baudą dėl automobilio vairavimo apsvaigus nuo narkotinių medžiagų (b. l. 156–157).
Taigi asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, įrodymų visuma nepatvirtino nuteistojo M. J. kaltės dėl narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių platinimo, todėl jo nusikalstama veika perkvalifikuota į BK 259 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išsamūs teisiniai argumentai dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies, bei 331 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė, taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 49 straipsnio 3 dalies ir 61straipsnio 3 dalies taikymo
BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau įpareigoja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. BK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau.
BK 259 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyta nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, už kurį baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu.
BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Taigi, remiantis šia BK 61 straipsnio 3 dalies nuostata, teismui už baudžiamąjį nusižengimą kaltininkui skiriant areštą, šios bausmės vidurkis yra 27,5 paros (10 + 45) : 2).
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvavo, kad M. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoja į BK 259 straipsnio 2 dalį ir skiria areštą, kurio trukmę parenka mažesnę už šios bausmės vidurkį, ir paskyrė 40 parų arešto. Taigi apeliacinės instancijos teismas neteisingai apskaičiavo už baudžiamąjį nusižengimą nustatytos arešto bausmės vidurkį, todėl šio teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 49 straipsnio 3 dalies ir 61 straipsnio 3 dalies – taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nuteistajam sumažinant paskirtą arešto bausmę iki mažesnės nei šios bausmės vidurkis.
Byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius M. J. dirba, tokių duomenų jis nepateikė ir kasacinės instancijos teismui, todėl jo skundo argumentas dėl arešto bausmės skyrimo atlikti poilsio dienomis, kad nenutrūktų darbiniai santykiai, yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nuosprendį ir M. J. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirtą areštą sumažinti iki 25 (dvidešimt penkių) parų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.