Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-22 · Administracinė byla Nr. A-39-784-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-22
Bylos Nr.
A-39-784-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Stasys Gudynas (pran.)
Pareiškėjas
V. K., A. J., K. I. B., I., N. R., G. T., M. R., K. R.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A39-784/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.2.; 11.3.; 11.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Laimučio Alechnavičiaus,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjams V. K. , A. J. , K. I. B. , I. R. , N. R. R. , M. R. ir K. R. ,pareiškėjų atstovei advokatei A. P. ,atsakovo atstovei R. J. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. R. , G. T. , M. R. (M. R. ), K. R. , K. I. B. , V. K. , I. R. (I. R. ), N. R. R. ir A. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. , N.R. R. ir A. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami: 1) atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773 paduoti; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. 30-773; 3) atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į pareiškėjų tėvo (N. R. mirusio sutuoktinio A. R. tėvo) nacionalizuotą kalvės pastatą, esantį Užupio g. 26, Vilniuje, atkūrimo ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti; 4) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į jų tėvo M. R. iki nacionalizacijos valdytą kalvės pastatą, esantį Užupio g. 26, Vilniuje, perduodant kitą lygiavertį pastatą arba išmokant lygiavertę kompensaciją už 2000 metais nugriautą kalvės pastatą. Pareiškėjai skunde nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11-622/95 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos N. R. mirusio sutuoktinio tėvas bei kitų pareiškėjų tėvas M. R. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė kalvės pastatą, esantį Vilniuje, Užupio g. 26. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi šioje byloje buvo patikslintas kalvės plotas – 134,52 kv.m. Įsiteisėjus minėtam Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimui ir nutarčiai, pareiškėjai buvo įsitikinę, kad daugiau kliūčių susigrąžinti jiems kalvės pastatą neliko, nes jie laiku pateikė prašymus atkurti nuosavybes teises bei giminystės ryšį su buvusiu kalvės savininku patvirtinančius dokumentus. Tačiau atsakovas 2005 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 30-733 atsisakė atkurti nuosavybės teises į kalvės pastatą N.R. R. . Dėl kitų pareiškėjų atsakovas šiame įsakyme nepasisakė. Įsakymo nuorašas buvo išsiųstas tik N.R. R. . Pareiškėjų nuomone, atsakovo 2005 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 30-733 yra nepagrįstas, nes pateikti dokumentai patvirtina jų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. N.R. R. , pateikdamas atsakovui prašymą atkurti nuosavybes teises ir teismo sprendimą, veikė ne tik savo, bet ir kitų brolių ir seserų vardu, kaip jų įgaliotas asmuo. Pareiškėjai, siekdami įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises į jų tėvui priklausiusį nacionalizuotą kalvės pastatą, aiškiai buvo išreiškę savo valią susigrąžinti turtą ne tik išduodami įgaliojimus vienam iš pretendentų N.R. R. , bet ir pateikdami reikiamus giminystę su buvusiu kalvės savininku įrodančius dokumentus. Atsakovas neneigia, kad yra gavęs pareiškėjo N.R. R. 1991 m. gruodžio 2 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, kuriame išvardinti visi pareiškėjai (iš jų – ir miręs N. R. sutuoktinis A. R. ), bei visų pareiškėjų giminystės ryšį su buvusiu kalvės savininku įrodančius dokumentus. Tačiau atsakovas neigia, kad N.R. R. , pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, veikė ne tik savo, bet ir savo brolių bei seserų vardu. Todėl pareiškėjai priversti prašyti teismo atnaujinti jiems terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšį su buvusiu savininku, paduoti. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad 2000 metais kalvės pastatas buvo nugriautas. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. rugpjūčio 28 d. pažyma Nr. 101-2177 patvirtina, kad iki pastato nugriovimo dalis buvusios kalvės patalpų buvo pertvarkyta į gyvenamąsias patalpas, o dalis – buvo įregistruota kaip negyvenamosios patalpos, kuriose buvo įsikūrusios kūrybinės dirbtuvės. Todėl, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 ir 11 punktais, pareiškėjai gali pretenduoti į lygiavertę kompensaciją ne tik vertybiniais popieriais, bet ir lygiaverčiu kitu nekilnojamu turtu Vilniaus mieste. Pareiškėjų nuomone, konkretus kompensavimo būdas gali būti nustatytas tik po to, kai atsakovas atliks konkrečius skaičiavimus dėl nugriautame pastate buvusių įrengtų gyvenamųjų patalpų dalies, už kurią gali būti kompensuojama ir kitu lygiaverčiu turtu.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį Užupio g. 26, Vilniuje, buvo pateikęs tik N.R. R. . Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad N.R. R. , paduodamas prašymą, atstovavo ir jiems. Be to, nacionalizavimo dokumentuose nurodyta, kad namas Užupio g. 26, Vilniuje, buvo nacionalizuotas iš I. ir G. K. , o N.R. R. tėvas tik nuomavo patalpas kalvei. Būtent tas juridinis faktas, kad pareiškėjų tėvas nuosavybės teise valdė minėtą kalvę jos nacionalizavimo momentu, yra esminis siekiant atkurti nuosavybės teises į šį pastatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/1999). Tuo tarpu N.R. R. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pastatas Užupio g. 26, Vilniuje, buvo nacionalizuotas iš jo tėvo M. R. . Lietuvos centrinio archyvo 1997 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. T-2712-R bei 1941 m. vasario 12 d. namo nacionalizavimo akte Nr. 1699 nurodyta, kad namo Užupio g. 26, Vilniuje, savininkais nacionalizavimo metu buvo J. ir G. K. , o M.(M.) R. nurodytas tik kaip 5 buto nuomininkas. Vilniaus miesto1 apylinkės teismo 1995 m. birželio 16 d. sprendime ir 2001 m. birželio 21 d. teismo nutartyje nėra nurodyta, kada M. R. nuosavybės teisėmis valdė kalvę minėtu adresu, taip pat nėra nustatyta, kad šis pastatas buvo iš jo nacionalizuotas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 30-773 buvo atsisakyta atkurti N.R. R. nuosavybės teises į aukščiau nurodytą pastatą. Šis įsakymas priimtas tik N.R. R. atžvilgiu, todėl, atsakovo nuomone, kiti pareiškėjai neturi teisės jo ginčyti, o N.R. R. yra praleidęs skundo padavimo terminą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jie praleido terminą, per kurį galėjo būti paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atitinkami dokumentai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: 1) N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. prašymą atnaujinti terminą prašymui bei dokumentams paduoti nuosavybės teisių atkūrimui į M. R. iki nacionalizacijos valdytą kalvės pastatą, esantį Užupio g. 26, Vilniuje, patenkino ir šį terminą atnaujino, o N.R. R. prašymą šioje dalyje atmetė; 2) N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773 paduoti atmetė, o N.R. R. prašymą šioje dalyje patenkino; 3) N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. skundo dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773 panaikinimo netenkino, o N.R. R. skundą šioje dalyje patenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. 30-773; 4) įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. R. iki nacionalizacijos valdytą 134,52 kv.m. ploto kalvės pastatą, esantį Užupio g. 26, Vilniuje.

Dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti atnaujinimo teismas sprendime nurodė, kad teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenustatė kokios priežastys yra svarbios termino atnaujinimui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Todėl termino praleidimo priežastys vertintinos vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais. Pareiškėjų 2001 m. rugpjūčio 7 d., 2001 m. rugsėjo 17 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. įgaliojimai, kuriais N.R. R. buvo įgaliotas tvarkyti visus reikalus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į statinį, esantį Užupio g. 26, Vilniuje (t. I, b.l. 192-194), pareiškėjų skundai institucijoms dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat ta aplinkybė, kad pareiškėjai buvo įrašyti į N.R. R. prašymą kaip galimi pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, įrodo, jog pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, kad jie dalyvauja nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės yra pagrindas atnaujinti terminą pareiškėjams N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. . Pareiškėjo N.R. R. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau yra paduotas, todėl jo prašymas dėl termino atnaujinimo netenkintinas.

Dėl termino atnaujinimo atsakovo 2005 m. gegužės 17 d. įsakymui Nr. 30-773 apskųsti teismas sprendime nurodė, kad šiuo įsakymu buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises N.R. R. į pastatą, esantį Užupio g. 26, Vilniuje. Todėl tik N.R. R. turi teisę skųsti atsakovo įsakymą. Pareiškėjai N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. nėra pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises, nėra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą. Minėtas įsakymas jų teisių nepažeidė, nes jie tokios teises nebuvo įgiję. Todėl jų prašymas atnaujinti terminą aukščiau nurodytam įsakymui apskųsti netenkintinas. Atsakovo 2005 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 30-773 buvo išsiųstas N.R. R. 2005 m. gegužės 25 d. (t. I, b.l. 25). N.R. R. skundas dėl įsakymo panaikinimo buvo pateiktas teismui 2007 m. kovo 29 d. (t. II, b. l. 84), t. y. praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. N.R. R. paaiškino, kad atsakovo sprendimą gavo, tačiau ji pametė, todėl skundo teismui nepateikė. Bet jis rašė skundą Vilniaus miesto merui, tikėdamasis, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas bus išspręstas teigiamai. Be to, N.R. R. yra senyvo amžiaus, situacija šių teisinių santykių srityje yra sudėtinga, todėl teismas padarė išvadą, kad tai sukliudė pareiškėjui tinkamai realizuoti savo teises. Dėl šių priežasčių teismas patenkino N.R. R. prašymą ir atnaujino jam terminą minėtam įsakymui apskųsti.

Dėl atsakovo 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773 panaikinimo teismas nurodė, kad atsakovo atsisakymas atkurti N.R. R. nuosavybės teises į kalvės pastatą, buvusį Užupio g. 26, Vilniuje, grindžiamas tuo, jog nėra pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Tačiau, vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktu, nuosavybės teisė gali būti įrodinėjama bet kuriais dokumentais, kuriuose yra duomenų apie valdytą turtą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. sprendimu yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. R. turėjo nuosavą 134,52 kv. m. kalvės pastatą, adresu Užupio g. 26, Vilniuje. Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. balandžio 28 d. pažymėjime Nr. 21-497-R nurodyta, kad R. M. , gyv. Užupio g. 26-2, turėjo nuosavą kalvę (Civ. byla Nr. 2¹¹-622/95). Pateiktuose archyvo dokumentuose nurodoma, kad M. R. savarankiškai pradėjo dirbti kalviu nuo 1934 metų ir dirbo kalvėje, kurios adresas Užupio g. 26. (t. II, b. l.54-55, 63-64). Namo, esančio Užupio g. 26, nacionalizavimo aktas Nr. 1699 patvirtina, kad namas buvo nacionalizuotas 1941 m. vasario 11 d. (t. I, b. l. 146). Akte nurodyta, kad namas priklausė J. ir G. K. . Nacionalizuojamo namo žinių buto nuomininkų sąraše įrašytas R. M. . Ten pat pastaboje nurodyta „dirbtuvė kalvė“ (t. I, b.l. 143). Tačiau teismas konstatavo, kad toks įrašas nėra pakankamas pagrindas teigti, jog R. M. nuomavo kalvės patalpas. Kad Nacionalizuojamo namo žinių duomenis nėra patikimi, patvirtina ir ta aplinkybė, jog J. K. , kuris nacionalizavimo akte įvardintas kaip namo, esančio Užupio g.2 6, savininkas, kartu įrašytas kaip buto nuomininkas (t. I, b.l. 150). Šių žinių pirmame lape, kuriame nurodyti iš Kaganų nacionalizuojamo statinio plotai ir charakteristika, nėra nurodyta kalvė; aprašant nacionalizuojamo turto inventorių, nėra įvardinti kalvės reikmenys ar įrankiai (t. I, b.l. 141-142). Tai paneigia išvadą, jog kalvės patalpos buvo nacionalizuotos iš Kaganų. Teismas padarė išvadą, kad pakanka dokumentų, patvirtinančių, jog M. R. 134,52 kv.m. kalvės pastatą valdė nuosavybės teise. Todėl N.R. R. reikalavimas dėl atsakovo 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773 panaikinimo tenkintinas. Kitų pareiškėjų skundas šioje dalyje netenkintinas, nes jie nėra pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises ir skundžiamu įsakymu jų teisės nebuvo pažeistos. Panaikinus skundžiamą įsakymą, atsakovas įpareigotinas priimti naują įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. R. iki nacionalizacijos valdytą kalvės pastatą. Atsakovas, priimdamas naują įsakymą, turi įvertinti N.R. R. ir kitų pretendentų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. atnaujino terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atitinkamiems dokumentams pateikti. Atsakovas nurodo, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekė. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 2001 m. gruodžio 31d egzistavo nuo jų valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios jiems asmeniškai, savo vardu pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai, kad pareiškėjai tikėjosi, jog dalyvauja nuosavybės teisių atkūrimo procese, negali būti vertinama kaip objektyvi aplinkybė. Atsakovas visus raštus, pranešimus bei atsakymus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, siuntė tik vieninteliam asmeniui, pateikusiam prašymą įstatymų nustatyta tvarka – N.R. R. , ir pareiškėjams buvo apie tai žinoma. Įgaliojimų suteikimas N.R. R. , atsakovo nuomone, nereiškia, kad pareiškėjai išreiškė valią asmeniškai. Vilniaus miesto savivaldybės institucijos negali atsakyti už tai, kad N.R. R. neatliko veiksmų, kurios privalėjo atlikti pagal įgaliojimą, t.y., nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo visų pareiškėjų vardu. Atsakovo nuomone, teismas taip pat nepagrįstai atnaujino N.R. R. terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773 paduoti. Šis įsakymas N.R. R. buvo įteiktas 2005 m. gegužės 31 d. Pareiškėjai 2006 m. birželio 13 d. kreipėsi į merą su prašymu išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiame pareiškėjų prašyme nebuvo užsiminta apie pamestą įsakymą ir nebuvo prašoma išduoti jo nuorašą. Be to, pareiškėjas, net neturėdamas minėto įsakymo, galėjo įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą ir prašyti teismo išreikalauti skundžiamą teisės aktą iš atsakovo. Tačiau pareiškėjas nesirūpino tinkamu savo teisių gynimu, veikė aplaidžiai, neatidžiai ir nerūpestingai. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. 30-773. Dokumentuose, kuriais rėmėsi teismas (Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. balandžio 28 d. pažymėjimas Nr. 21-497-R, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. T-2712-R), nenurodyta, kokiu adresu buvo kalvė, kurioje dirbo pareiškėjų tėvas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. T-2712-R nurodyta, kad M. R. , kurio užsiėmimas yra kalvis, į šį namą atvyko 1942 m. sausio 8 d. Namo Užupio g. 26, Vilniuje, nacionalizavimo akte Nr. 1699, kuris surašytas 1941 m. vasario 12 d. nurodyta, kad šis nekilnojamasis turtas nacionalizuotas iš Kaganų. Prie šio akto pridedamose nacionalizuojamo namo žiniose įrašyta, kad bute Nr. 5 gyveno M. R. (su prierašu – dirbtuvė, kalvė), o bute Nr. 6 – J. K. (su prierašu – savininkas). Šio dokumento 10 punkte yra išvardinti visi minėtame name gyvenę asmenys. J. K. , kuris buvo viso namo, buvusio Užupio g. 26, Vilniuje, savininkas, gyveno 6 bute, o 5 bute gyveno ar darbavosi, tačiau jo nevaldė nuosavybės teisėmis, M. R. . Nacionalizavimo komisijos 1941 m. vasario 24 d. pranešimas buvo adresuotas tik Juozui ir G. K. , tačiau ne M. (M.) R.. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai įvertino byloje esančius dokumentus. Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatuodamas, kad M. R. nuo 1934 m. iki 1941 m. vasario 11 d. nacionalizavimo nuosavybės teise valdė kalvės pastatą, iš esmės nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau pagal Civilinio proceso kodekso 22 straipsnį tokias bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Be to, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsniu, sprendimus (įsakymus) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus priima savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius, o ne savivaldybės administracija. Todėl teismas nepagrįstai įpareigojo savivaldybės administraciją priimti naują įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas taip pat pažymi, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog kalvės pastatas, buvęs Užupio g. 26, Vilniuje, yra nugriautas. Tačiau teismas nurodė, kad naujas sprendimas turi būti priimtas dėl esančio pastato.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjai N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K.I. B. , V. K. , I. R. , N.R. R. ir A. J. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjų nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjai sutinka su teismo sprendime nurodytais motyvais ir pabrėžia, kad atsakovas nepagrįstai ignoruoja tą aplinkybę, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. R. kalvės pastatą, esantį Užupio g. 26, Vilniuje, valdė nuosavybės teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis nustatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pateikti šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šie terminai gali būti atnaujinti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.

Pirmosios instancijos administracinis teismas pareiškėjų N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K. I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. svarbiomis terminų, prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkurti, praleidimo priežastimis pripažino tai, kad pareiškėjai 2001 m. rugpjūčio 7 d., 2001 m. rugsėjo 25 d. ir 2001 m. rugsėjo 17 d. įgaliojimais įgaliojo N. R. R. tvarkyti visus reikalus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į statinį, esantį Užupio g. Nr. 26, Vilniuje, ir tai, kad į N. R. R. prašymą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai buvo įrašyti kaip galimi pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą.

Tačiau svarbiomis terminų praleidimo prašymams ir dokumentams paduoti praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, sukliudžiusios įstatymo nustatytais terminais įgyvendinti savo teises. Pareiškėjų nerūpestingumas ir neapdairumas negali būti pripažįstami svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.

Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas N. R. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į pastatą, esantį Užupio g. Nr. 26, Vilniuje, nustatyta tvarka padavė 1991 m. gruodžio mėn. Šiame prašyme jis nurodė kitus pareiškėjus, kaip žinomus jam piliečius, turinčius teisę į šio turto sugrąžinimą. Tačiau kiti pareiškėjai savo valios įstatymo nustatyta tvarka dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo nepareiškė. Pareiškėjų aiškinimas, kad jie buvo davę įgaliojimus N. R. R. veikti jų vardu atkuriant nuosavybės teises dar iki N. R. R. paduodant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir kad šie įgaliojimai dingo pas atsakovą, yra niekuo nepagrįstas. N. R. R. savo prašyme atkurti nuosavybės teises nenurodė, kad prašymą paduoda ir kitų pareiškėjų vardu. Šiame prašyme nenurodyta, kad prie prašymo pridedami ir kitų pareiškėjų įgaliojimai. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėja K. I. B. paaiškino, kad įgaliojimus N. R. R. davė ne 1991 metais, o vėliau. Todėl nėra pagrindo tikėti, kad paduodamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. R. R. veikė ir kitų pareiškėjų vardu.

Vilniaus m. pirmas apylinkės teismas 1995 m. birželio 16 d. sprendimu, pagal pareiškėjo N. R. R. pareiškimą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. R. turėjo nuosavą kalvę Užupio g. Nr. 26, Vilniuje (Civ. b. l. 14-15). Šioje civilinėje byloje trečiaisiais asmenimis buvo įtraukti ir kiti pareiškėjai. Tačiau ir po paminėto teismo sprendimo priėmimo kiti pareiškėjai prašymų atkurti nuosavybės teises nustatyta tvarka nepateikė. Tokio prašymo nebuvo pateikęs ir pareiškėjos N. R. sutuoktinis A. R. . N. R. R. kiti pareiškėjai tik 2001 m. rugpjūčio 7 d., 2001 m. rugsėjo 17 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. įgaliojimais įgaliojo atstovauti juos atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Užupio g. Nr. 26, Vilniuje. Tačiau prašymų atkurti nuosavybės teises nustatyta tvarka nepadavė nei patys pareiškėjai, nei jų įgaliotas N. R. R. , nors terminai nei prašymams, nei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su turto savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti dar nebuvo pasibaigę. Elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai pareiškėjai turėjo visas galimybes per įstatymo nustatytus terminus įgyvendinti savo teises dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Jokių kliūčių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios, įgyvendinti jų teises nebuvo. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas be objektyvių priežasčių atstatė pareiškėjams N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K. I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. terminus prašymams ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo paduoti. Ši teismo sprendimo dalis naikintina, o pareiškėjų prašymas atmestinas.

Kaip jau minėta, N. R. R. 1991 m. gruodžio mėn. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį Užupio g. Nr. 26, Vilniuje, atkūrimo. Dėl šio pareiškėjo prašymo priimtas skundžiamas šioje byloje 2005 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 30-773. Todėl teismas teisingai konstatavo, kad N. R. R. prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė laiku ir atstatyti jam terminą tokiam prašymui ir dokumentams paduoti nereikia. Todėl teismas pagrįstai atmetė šį pareiškėjo prašymą.

Skundžiamu 2005 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 30-773 atsakovas atsisakė atkurti nuosavybės teises į pastatą Užupio g. Nr. 26, Vilniuje, tik pareiškėjui N. R. R. . Kitų pareiškėjų teisių klausimas į paminėtą pastatą sprendžiamas nebuvo, nes kiti pareiškėjai nebuvo padavę prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl teismas pagrįstai atmetė kitų pareiškėjų skundą dėl šio įsakymo panaikinimo konstatavęs, kad jie nėra pretendentai atkurti nuosavybės teises į šį pastatą, ginčijamas įsakymas skirtas ne jiems ir ginčijamu įsakymu jų teisės nebuvo pažeistos. Ši sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta. Ji yra pagrįsta, todėl paliktina galioti.

Atsakovo 2005 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 30-773 pareiškėjui N. R. R. buvo įteiktas tą patį 2005 m. gegužės mėnesį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo individualaus akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. To paties Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) terminus gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pareiškėjas R. N. R. skundą administraciniam teismui dėl paminėto įsakymo panaikinimo padavė 2007 m. kovo 29 d., t. y. praėjus vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių po ginčijamo įsakymo jam įteikimo dienos. Ta aplinkybė, kad, pareiškėjo teigimu, jis pametė skundžiamą įsakymą ir tikėjosi, kad atsakovas ateityje išspręs teigiamai nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, nėra pagrindas šias aplinkybes pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, nes šios aplinkybės nekliudė per įstatymo nustatytą terminą apskųsti ginčijamą įsakymą.

Kad pareiškėjas pametė ginčijamą įsakymą nėra neginčijamai nustatyta. Be to, įsakymo pametimas negalėtų būti pripažintas kliūtimi jį apskųsti, nes pareiškėjas, veikdamas apdairiai ir rūpestingai, turėjo galimybę gauti kitą šio įsakymo egzempliorių, arba apskųsdamas įsakymą teismui prašyti, kad jį išreikalautų teismas. Ginčijamu įsakymu jau buvo atsisakyta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į jo nurodytą pastatą. Todėl tikėtis, kad įsakymo neapskundus nuosavybės teisės jam dar galėtų būti atkurtos, yra nelogiška. Pareiškėjo amžius irgi dar nėra toks, kad objektyviai kliudytų jam įgyvendinti savo teises. Pažymėtina, kad skundo teismui padavimo metu pareiškėjas buvo dar vyresnio amžiaus, nei ginčijamo įsakymo įteikimo metu. Tačiau tai nesukliudė pareiškėjui kreiptis į teismą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis. Kitų termino praleidimo priežasčių, kurios teismo galėtų būti pripažįstamos svarbiomis, pareiškėjas nenurodė. Todėl sprendimo dalis, kuria pareiškėjui N. R. R. atnaujintas terminas skundui dėl Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773 apskundimo, panaikintina, o pareiškėjo prašymas atmestinas.

Nesant pagrindų tenkinti pareiškėjų prašymus dėl terminų atnaujinimo, nebuvo pagrindo panaikinti Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. 30-773 ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. R. iki nacionalizacijos valdytą 134,52 kv. m. ploto kalvės pastatą, esantį Užupio g. Nr. 26, Vilniuje.

Todėl atsakovo apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas. Sprendimo dalis, kuria yra patenkinti pareiškėjų reikalavimai, panaikintina ir šie pareiškėjų reikalavimai atmestini. Sprendimo dalis, kuria pareiškėjų reikalavimai atmesti, paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria N. R. , G. T. , M. R. , K. R. , K. I. B. , V. K. , I. R. ir A. J. atnaujintas terminas prašymams bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kalvės pastatą Užupio g. 26, Vilniuje, paduoti kuria atnaujintas terminas N. R. R. skundui paduoti, dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 30-773, kuria šis įsakymas panaikintas ir kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kalvės pastatą, esantį Užupio g. Nr. 26, Vilniuje, panaikinti ir šiuos pareiškėjų reikalavimus atmesti.

Kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjų reikalavimai atmesti, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusStasys GudynasVaida Urmonaitė