- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- eI-388-764/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02226-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Neries regioninio parko direkcijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Neries regioninio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. B. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
1) Panaikinti Neries regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2018 m. kovo 28 d. raštą Nr. V3-110(2.7) „Dėl atsakymo į 2017 m. birželio 14 d. skundą pateikimo“ (toliau – Raštas).
2) Įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. skundą dėl prieplaukos įrengimo saugomojoje teritorijoje teisėtumo ir išsamiai atsakyti įstatymų nustatyta tvarka.
Paaiškina, kad Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (toliau – VTPSI) 2017 m. birželio 14 d. pateikė pranešimą dėl plūduriuojančio liepto įrengimo teisėtumo, prašydamas pranešti apie pateikto prašymo nagrinėjimo rezultatus. VTPSI 2017 m. liepos 19 d. raštu persiuntė pranešimą vertinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – Vilniaus RAAD), Vilniaus RAAD 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu persiuntė pranešimą dėl įrengto liepto teisėtumo nagrinėti atsakovei. Atsakovė 2017 m. rugsėjo 5 d. priėmė raštą. Jį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. vasario 5 d. sprendimu Direkcijos 2017 m. rugsėjo 5 d. raštą panaikino ir įpareigojo atsakovę išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. skundą savo kompetencijos ribose.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, atsakovė Rašte nei pripažįsta, kad prieplauka buvo įrengta teisėtai, nei pripažįsta, kad ji buvo įrengta neteisėtai. Atsakovė prieplaukos teisėtumo klausimu neišreiškia jokios valios ir savo neveikimo nepagrindžia jokiais teisės aktais. Atsakovės pateiktą informaciją, kad nėra objekto, kurio įrengimo teisėtumą galėtų įvertinti, laiko biurokratizmu. Pažymi, kad teisėtas ar neteisėtas yra ne pats objektas (prieplauka, lieptas), bet veiksmas – jo įrengimas.
Nurodo, kad atsakovei yra žinoma, jog plūduriuojanti prieplauka buvo įrengta neteisėtai – saugomoje teritorijoje ir savininkui nesuderinus jos projekto ir laikymo sąlygų su atsakove. Atsakovė turi ne tik pareiškėjo pateiktus įrodymus (nuotraukas), įrodančius, kad prieplaukos dalis buvo įrengta Karoliniškių valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje, bet ir Vilniaus RAAD, persiųsdamas skundą atsakovei, buvo nurodęs, kad atlikus patikrinimą nustatyta, jog yra įrengtas plūduriuojantis lieptas, kad dalis plaukiojančio liepto patenka į saugomą teritoriją. Prieplaukos (liepto) projektas ir laikymo sąlygos nebuvo suderintos su atsakove, kuri atsakyme tik samprotauja, kad „toks plūduriuojantis lieptas galėtų būti ir pritarimas iš saugomos teritorijos direkcijos tokiam projektui būtų“. Atsakovė visiškai nepaiso kitų institucijų patikrinimais vietoje nustatytų faktų ir vadovaujasi nepagrįstomis subjektyviomis prielaidomis apie neegzistuojantį projektą, kuris niekada nebuvo parengtas ir pateiktas atsakovei suderinti.
Taip pat nurodo, kad niekada nebuvo informuotas apie faktinių duomenų patikrinimą, todėl buvo pažeista ne tik jo teisė dalyvauti tikrinant faktinius duomenis vietoje, bet ir teikti savo nuomonę administracinės procedūros metu kylančiais klausimais (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Atkreipia dėmesį, kad Raštas yra popierinio ir neantspauduoto rašto nepatvirtinta kopija, neautorizuota valstybės informacinėje sistemoje ir nepasirašyta saugiu elektroniniu parašu. Pareiškėjo teigimu, Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, atsakovė pažeidė procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, iš esmės neišnagrinėjo kelto klausimo dėl plūduriuojančios prieplaukos (liepto) teisėtumo, nemotyvavo ir teisės aktais nepagrindė šio neveikimo, tinkamai neįformino individualaus administracinio akto ir nepateikė administracinės procedūros sprendimo, t. y. neišnagrinėjo 2017 m. birželio 14 d. skundo.
Atsiliepimas
Atsakovė Direkcija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodo, kad sprendžiant, ar skundžiamas Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, būtina atsižvelgti, į tai, ko pareiškėjas prašė 2017 m. birželio 14 d. skundu VTPSI. Pareiškėjo skunde buvo nurodyta faktinė aplinkybė – kad tam tikroje vietoje, kurią jis vertina kaip Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, yra pastatyta prieplauka ir prašė „patikrinti, ar tai savavališka statyba, nes spėjama, kad tokiam statiniui valstybinėje žemėje saugomoje teritorijoje paviršinių vandenų apsaugos zonoje yra reikalingas leidimas, apie kurį viešos informacijos nepavyko rasti.“
Pažymi, kad atsižvelgdama į savo kompetenciją, turėjo patikrinti, ar prieplauka buvo įrengta teisėtai. Tuo metu, kai rengė Raštą, prieplauka jau buvo išmontuota, taigi, visų pirma Rašte tai ir buvo nurodyta. Tačiau priešingai nei nurodo pareiškėjas, tai nereiškia, kad buvo atsisakyta įvertinti prieplaukos įrengimo teisėtumo klausimą. Rašte yra nurodytos teisės normos, kurių pagrindu prieplaukos įrengimo teisėtumas yra įvertintas (nepriklausomai nuo to, kad Rašte konstatuota, jog prieplaukos nebėra).
Rašte taip pat nurodyta, kad Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio riba eina Neries upės pakrante bei šios išvados teisinis pagrindas: 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1410 bei 2008 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 318. Pareiškėjui yra atsakyta, kad jis nevisiškai tiksliai įvertino, kad plaukiojanti prieplauka yra vienareikšmiškai laikytina įrengta Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, nes pastarojo riba baigiasi ties Neries upe, o plaukiojanti prieplauka (jos didžioji dalis) yra įrengta jau pačioje Neries upėje, kuri nepatenka į draustinio teritoriją.
Rašte nurodyta ir tai, kokios normos dėl plaukiojančios prieplaukos teisėtumo įvertinimo taikytinos tiek tuo atveju, jeigu laikytina, kad plaukiojanti prieplauka įrengta ne draustinio teritorijoje, tiek ir tuo atveju, jeigu laikoma, kad ji įrengta draustinio teritorijoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė įvertinti, ar prieplauka (lieptas) nėra laikytina „savavališka statyba“, gavo atsakymą iš VTPSI – kad tai nėra statinys (taigi, dėl to savaime tai negali būti laikoma „savavališka“ statyba), o iš atsakovės – kad iš esmės plūduriuojantis lieptas yra laikytinas įrengtu teisėtai, nes jis visas nepatenka į Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, kurio riba eina ties Neries pakrante. Be to, atsakovė nurodė ir tai, kad, net jeigu būtų laikoma, kad ji įrengta į Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje – tokia prieplauka galėtų būti, jeigu jos projektas ir laikymo konkrečiame vandens telkinyje sąlygos būtų suderintos su Direkcija. Toks atsakymas, kai buvo prašoma įvertinti teisėtumą, atsakovės nuomone, yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Pažymi, kad pareiškėjas neprašė imtis veiksmų dėl atsakomybės taikymo prieplauką įrengusiam asmeniui, neprašė informuoti apie tai, kokių veiksmų imtasi ar pan., o prašė tik įvertinti plaukiojančios prieplaukos įrengimo teisėtumą.
Sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Raštas nebuvo antspauduotas ir pasirašytas elektroniniu parašu ir, kad šių formalių reikalavimų neatitinka. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika (žr. 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-380-756/2018), atsakovės įsitikinimu, tokie formalūs trūkumai nesudaro pagrindo panaikinti administracinio sprendimo, jie negali pareiškėjui sutrukdyti (ir, kaip matyti, nesutrukdė) įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į galbūt pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, tai, kad pareiškėjas nebuvo kviestas į patikrinimą, nesudaro pagrindo panaikinti Raštą, nes ginčo tarp šalių dėl faktinių aplinkybių nėra – tam tikru laikotarpiu prieplauka buvo, o vėliau – jos neliko. Atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad, ar lieptas yra išmontuotas ar ne, neturi turėti įtakos jo teisėtumo įrengimo įvertinimui, nes vertinamas ne objektas, o praeityje atliktas veiksmas. Net jeigu pareiškėjas ir būtų buvęs pakviestas į faktinių duomenų patikrinimą vietoje, Rašte nurodyta išvada, kuria įvertintas prieplaukos teisėtumas, nesikeistų, nes ginčo dėl faktų šiuo atveju nekyla, jokios papildomos faktinės aplinkybės, galinčios turėti įtakos prieplaukos įrengimo teisėtumo įvertinimui, neegzistuoja. Be to, klausimas dėl prieplaukos teisėtumo papildomai buvo išdėstytas ir 2018 m. liepos 4 d. raštu atsakant į pareiškėjo 2018 m. birželio 7 d. kreipimąsi, šio rašto pareiškėjas neginčijo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje kilo dėl Direkcijos Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo bei priimti sprendimą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 14 d. pateikė skundą VTPSI, kuriame nurodė, kad Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) yra pastatyta prieplauka ir prašė patikrinti, ar tai nėra savavališka statyba, nes tokiam statiniui valstybinėje žemėje saugomoje teritorijoje paviršinių vandenų apsaugos zonoje yra reikalingas leidimas, apie kurį viešos informacijos pareiškėjui nepavyko rasti.
VTPSI 2017 m. liepos 19 d. raštu pareiškėją informavo, kad patikrino pareiškėjo pranešime nurodytus faktus vietoje ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1955. Buvo nustatyta, kad Neries pakrantėje ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), įrengta plaukiojanti prieplauka. VTPSI pažymėjo, jog minėta prieplauka nėra statinys, todėl pareiškėjo kreipimąsi persiuntė Vilniaus RAAD, prašydama įvertinti, ar įrengiant prieplauką nebuvo pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai.
Vilniaus RAAD 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (38-18)-VR-1.7-6172 pareiškėjo kreipimąsi persiuntė Direkcijai. Rašte paminėjo, kad Vilniaus RAAD pareigūnams pagal kompetenciją atlikus patikrinimą, nustatyta, kad Neries upės pakrantėje ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), yra įrengtas plūduriuojantis lieptas, kurio plotas neviršija 30 kv. m., ilgis neviršija 15 m ir aukštis virš vandens paviršiaus neviršija 2 m. Nustatė ir tai, kad dalis liepto patenka į saugomą teritoriją – Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį. Aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatė.
Direkcija 2017 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. V3-285-(5.6) pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad, atlikus patikrinimą nurodytoje teritorijoje, žala Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio saugomoms vertybėms ir aplinkai nenustatyta. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. vasario 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-572-281/2018 Direkcijos atsakymą panaikino ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. skundą savo kompetencijos ribose.
Direkcija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, ginčijamame Rašte nurodė, kad, Direkcijos darbuotojams atlikus patikrinimą vietoje, nustatyta, jog Neries pakrantėje ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), prieplaukos nėra, taigi, nėra objekto, kurio įrengimo teisėtumą būtų galima vėl nagrinėti ir pateikti atsakymą, ar pažeisti teisės aktai. Rašte taip pat nurodė, kad, vadovaujantis 2007 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1410 bei Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 318, draustinio riba eina Neries upės pakrante. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis (toliau – Sąlygos) 15 punktu, miestų ir miestelių teritorijose esančiuose vandens telkiniuose leidžiama laikyti plūduriuojančius lieptus, plūduriuojančius tiltus, plaukiojančias prieplaukas (debarkaderius) ir turistinius plaustus, kurių plotas neviršija 30 kv. m, ilgis neviršija 15 m ir aukštis virš vandens paviršiaus neviršija 2 m. Pagal tų pačių Sąlygų 17 punktą, jei įrenginys būtų valstybiniame draustinyje, būtų taip pat leidžiama laikyti plūduriuojančius lieptus, plūduriuojančius tiltus, plaukiojančias prieplaukas (debarkaderius), suderinus jų projektus ir laikymo konkrečiame vandens telkinyje sąlygas su atitinkamos saugomos teritorijos direkcija. Nurodė, kad draustinio teritorijoje toks plūduriuojantis lieptas galėtų būti ir pritarimas iš saugomos teritorijos direkcijos tokiam projektui būtų, nes plūduriuojantis lieptas negali pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms (juos sunaikinti, sužaloti), nes Saugomų teritorijų įstatymas draudžia tik tokią veiklą, kuri gali pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms (juo sunaikinti, sužaloti).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovę išnagrinėti jo 2017 m. birželio 14 d. skundą dėl prieplaukos įrengimo saugomojoje teritorijoje teisėtumo ir išsamiai atsakyti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. skunde keltas klausimas neišnagrinėtas, Raštas tinkamai neįformintas ir nepateiktas pareiškėjui.
VAĮ 2 straipsnio 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 dalis).
Nurodytos VAĮ nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus.
LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, ne kartą yra konstatavęs, jog VAĮ 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (LVAT 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, LVAT biuletenis Nr./1 (11), 2007; LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, LVAT biuletenis Nr./3 (13), 2007 ir kt.).
Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Direkcijos Rašto atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Raštas turėtų būti panaikintas.
Iš Rašto turinio matyti, kad atsakovė, pasiremdama teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, jog prieplauka buvo įrengta Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, nes pastarojo riba baigiasi ties Nėries upe, o prieplaukos didžioji dalis įrengta jau pačioje Neries upėje, kuri nepatenka į draustinio teritoriją. Atsakovė taip vertino ir aplinkybę – prieplaukos įrengimą draustinyje, ir nurodė, kad teisės aktų nuostatos tokios prieplaukos įrengimo nedraudžia, suderinus jų projektus ir laikymo konkrečiame vandens telkinyje sąlygas su atitinkamos saugomos teritorijos direkcija. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 14 d. skunde neprašė imtis veiksmų dėl atsakomybės taikymo prieplauką įrengusiam asmeniui, taip pat neprašė informuoti apie tai, kokių veiksmų imtasi ir kt., todėl darytina išvada, kad atsakovė, įvertinusi aplinkybes, kitų institucijų konstatuotus faktus, pagrįstai Rašte įvertino tik pačios prieplaukos įrengimo teisėtumą. Tai, kad atsakovė Rašte nurodė, jog prieplaukos nėra, būtina vertinti visos bylos aplinkybių kontekste, t. y. kad Raštas buvo parengtas, pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. skundą, tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovė neneigė aplinkybių, kad prieplauka skundo pateikimo metu buvo.
Pareiškėjo teigimu, Raštas neteisėtas, nes jis nėra antspauduotas, neautorizuotas valstybės informacinėje sistemoje ir nepasirašytas saugiu elektroniniu parašu. Atsakovė atsiliepime iš dalies su šiais pareiškėjo argumentais sutiko, tačiau pažymėjo, kad šie formalūs trūkumai nesudaro pagrindo Raštą panaikinti.
ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
LVAT jurisprudencijoje pripažįstama, kad ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr. LVAT 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A14-416/2005).
VAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje.
Žemesnės instancijos teismas
Iš Rašto turinio matyti, kad jis pasirašytas originaliu Direkcijos direktoriaus parašu, tačiau nepatvirtintas antspaudu. Teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad tokie formalūs Rašto trūkumai nesudaro pagrindo jį panaikinti. Pažymėtina, kad skundžiamo Rašto turinys ir forma negalėjo pareiškėjui sutrukdyti (o ir nesutrukdė) įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galbūt pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Pareiškėjas neneigia, kad skundžiamą Raštą gavo (kartu su skundu jį pateikė teismui), todėl argumentas, kad buvo pažeista jo teisė gauti administracinės procedūros sprendimą, laikytinas nepagrįstu.
VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę: dalyvauti tikrinant faktinius duomenis vietoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo tarp šalių dėl to, kad prieplauka buvo, o vėliau jos neliko, nėra. Be to, pats pareiškėjas nurodė, kad tai, jog liepto nebeliko, neturi turėti įtakos jo teisėtumo įrengimo įvertinimui, nes vertinamas ne pats objektas, o jo įrengimo teisėtumas. Minėtoje VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatoje nustatyta asmens teisė, kuri turėtų būti išreikšta. Pareiškėjas nepateikė argumentų, jog tokia teise siekė pasinaudoti, pareiškėjas institucijų prašė tik įvertinti, ar lieptas nėra savavališka statyba ir pageidavo, kad jam būtų pranešta apie pranešimo nagrinėjimo rezultatus.
Teismas, įvertinęs Direkcijos Raštą bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad Rašte išanalizuotos faktinės aplinkybės ir teisės aktų nuostatos, o formalūs Rašto neatitikimai nelaikytini esminiais, sutrukdžiusiais pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka ginti savo galimai pažeistas teises ar teisėtus interesus, todėl darytina išvada, kad Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas laikantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nėra pagrindo jį naikinti.
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo 2017 m. birželio 14 d. skundą dėl prieplaukos įrengimo saugomojoje teritorijoje teisėtumo ir išsamiai atsakyti įstatymų nustatyta tvarka. Šis skundo reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Raštą. Konstatavus Rašto teisėtumą, išvestinis skundo reikalavimas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 187,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė prašo priteisti iš pareiškėjo 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl ji įgyja teisę į teismo išlaidų atlyginimą, o pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Šioje administracinėje byloje atsakovei atstovavo advokatė E. Z., kurios įgaliojimus patvirtina 2018 m. birželio 13 d. atstovavimo sutartis. Pagrįsdama patirtas teismo išlaidas, atsakovė pateikė 2019 m. kovo 7 d. 598,95 Eur PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas ir ataskaitą. Ataskaitoje detalizavo, kad advokatė atsakovei teikė šias teisines paslaugas: administracinės bylos Nr. eI-3673-561/2018 analizė, atsiliepimo į pareiškėjo skundą projekto parengimas, derinimas su klientu, pateikimas; paaiškinimų dėl patikrinimo akto rengimas administracinėje byloje Nr. eI-3673-561/2018. 2019 m. kovo 20 d. SEB banko mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovė už suteiktas teisines paslaugas su advokate atsiskaitė.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, kad atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką.
Iš Direkcijos interneto tinklapyje https://neriesparkas.lt/kontaktai/ pateiktų duomenų matyti, kad Direkcijoje nėra įsteigto teisės skyriaus, taip pat nesimato, kad Direkcijoje dirbtų teisininkas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė neturėjo pakankamai vidinių resursų apginti institucijos interesus teisme, todėl profesionalaus teisininko (advokato) pasitelkimas nagrinėjamu atveju buvo būtinas.
Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja ABTĮ 40–41 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos rekomendacijos (toliau – Rekomendacijos; nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.).
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Tų pačių Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį maksimalus priteistinas dydis apskaičiuojamas taikant 2,5 koeficientą.; už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikomas 0,4 koeficientas (8.16 papunktis).
Atsiliepimą atsakovė teismui pateikė 2018 m. rugpjūčio 20 d. (2018 m. III ketvirtį), todėl aktualus 2018 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris buvo 895,2 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, pareiškėjui už atsiliepimo parengimą ir pateikimą teismui maksimaliai gali būti priteista 2 238 Eur ((895,2 Eur x 2,5)). Paaiškinimus atsakovė teismui pateikė 2018 m. rugpjūčio 31 d. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, už šių paaiškinimų parengimą ir pateikimą teismui atsakovei maksimaliai gali būti priteista 358,08 Eur (895,2 Eur x 0,4).
Iš viso už atsiliepimo, paaiškinimų parengimą ir pateikimą teismui atsakovei maksimaliai gali būti priteista 2 596,08 Eur (2 238 Eur + 358,08 Eur). Atsakovės prašoma priteisti suma (435,60 Eur) neviršija rekomenduojamų dydžių.
Atsižvelgiant į tai, kad byla nesudėtinga, įvertinus advokatės darbo ir laiko sąnaudas, bei kitas aplinkybes, t. y. būtinybę užtikrinti teisę į profesionalią teisminę gynybą, o ne ją apriboti, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad atsakovei 300 Eur suma už atsiliepimo, paaiškinimų parengimą ir pateikimą teismui, yra pakankama.
Teismas, įvertinęs aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, kad atsakovės prašymas atlyginti teismo išlaidas tenkintinas iš dalies, t. y. iš pareiškėjo atsakovės naudai priteistina 300 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Atsakovės Neries regioninio parko direkcijos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas patenkinti iš dalies – priteisti atsakovei iš pareiškėjo 300 (tris šimtus) eurų teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.