Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-255/2017

Teisėjas V. Gedeikis Proceso Nr. 1-01-1-34923-2016-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.; 1.1.8.6.6.; 1.2.4.4.1.;

2.1.15.1.2.; 2.4.6.1.

2017 m. birželio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko, Violetos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 2 (du) mėnesius pradėti dirbti ar per 1 (vieną) mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje, 1 (vienerius) metus dirbti arba būti registruotam darbo biržoje. Nustatyta iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės neskirti.

Nukentėjusiojo A. S. ieškinys tenkintas iš dalies. Iš P. J. A. S. priteista 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat iš P. J. Valstybei priteista 918,75 Eur (devyni šimtai aštuoniolika eurų 75 centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. J. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 23 d., apie 12.45 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, ant laiptų prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)., Plungėje, žodinio konflikto metu tyčia kairės rankos alkūne sudavė vieną smūgį A. S. į kairįjį skruostą, nukentėjusiajam padarė sužalojimus: kairiojo skruostikaulio lūžimą su nežymiu poslinkiu kairėje ir nežymiu trišakio nervo vidurinės šakos pažeidimu, taip savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. S. sveikatą.Apeliaciniu skundu nuteistasis P. J. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti bei priteisti iš A. S. visas proceso išlaidas. Su nuosprendžiu nesutinka ir mano, kad jis yra nepagrįstas, neatitinka byloje nagrinėtų ir įrodytų faktinių aplinkybių, todėl pažeidžia jo teises. Pasak apelianto, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nuteistasis teigia, kad teismas dėl A. S. sužalojimo aplinkybių visiškai neatsižvelgė į jo parodymus, o tendencingai vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiojo nurodyta versija. Pažymi, kad teismas nurodė: „Iš nuosprendyje aptartų duomenų matyti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių yra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo teisme, jais netikėti pagrindo nėra “. Su tokiais teismo teiginiais apeliantas nesutinka. Nurodo, kad jis taip pat viso proceso metu davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus apie įvykį. Teismas atmetė tiek tiesiogiai apie fizinį kontaktą liudijusio S. P. parodymus, tiek ir liudytojos V. S. parodymus, pripažindamas, kad jokiais nešališkais tiesioginiais įrodymais sprendimas bei kaltinimas negrindžiamas. Mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti į objektyvius liudytojo A. S. parodymus, tačiau jų apskritai neanalizavo, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pažymi, kad kaltinamajame akte yra nurodyti liudytojo A. S. parodymai, kad liudytojas 2016 m. liepos 23 d., apie pietus, tikslios valandos nepamena, išėjo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)., Plungė. Kieme, t. y. ant laiptų, sutiko P. J. ir A. S.. Ką jie veikė ant laiptų, jis nematė. Jie stovėjo šalia vienas kito. Praeidamas abiem vyriškiams padavė ranką ir pasisveikino. Nieko įtartino nepastebėjo. Pasisveikinęs nulipo laiptais žemyn ir nuėjo prie automobilio. Kai su minėtais piliečiais pasisveikino, nematė, kad A. S. būtų buvęs sumuštas. Ant veido jokių smurto požymių nesimatė. Kraujo dėmių aplink nebuvo. Nematė, kad rankomis būtų susiėmęs už veido. Kai nuėjo iki automobilio, A. S. su P. J. išsiskyrė ir A. S. įėjo į namo vidų“. Nuteistojo manymu, akivaizdu ir objektyviais parodymais patvirtinta, kad iki kaltinamajam ir nukentėjusiajam išsiskiriant nukentėjusysis A. S. nedemonstravo ne tik jokių fizinių sužalojimo požymių, tačiau ir niekaip nerodė patyręs ar tebepatiriantis fizinį skausmą. Iš medicininių dokumentų bei paties nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, kad patirta trauma sąlygojo tam tikrą veido srities įdubimą, be to, joks kaulo lūžis neapsieina be sumušimo. Sumušimas visuomet pasireiškia išoriniais požymiais – patinimu, paraudimu ar nubrozdinimu. Jokių šių požymių liudytojas A. S. nepastebėjo. Taip pat nurodo, kad liudytojas A. S. nematė ir negirdėjo V. S., neva tiesiogiai dalyvavusios situacijoje pro langą, plūdusios jį ar kitaip išsakiusios savo nuomonę. Liudytojui pati situacija nesukėlė jokių įtarimų. Pasak apelianto, teismas taip pat nevertino paties nukentėjusiojo elgesio po neva patirto pasikėsinimo. Liudytojas A. S. patvirtino, jog pamanė, kad nukentėjusysis ir jis, tai yra P. J., užmezgė draugystę, kadangi nei laikysena, nei elgesiu P. J. su A. S. nerodė jokios agresijos. Apeliantas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, ir tuo, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių neinformatyvūs yra liudytojo A. S. parodymai. Apeliantas neigia sužalojęs nukentėjusįjį ir pažymi, kad po jo fizinio kontakto su nukentėjusiuoju A. S. ant pastarojo kūno jokių sužalojimų neliko.Nuteistasis teigia, kad nors byloje yra surinkti reikiami įrodymai apie jo bei nukentėjusiojo elgesį po fizinio kontakto, tačiau, pasak nuteistojo, šių duomenų teismas nevertino kaip įrodymų, nors paties nukentėjusiojo elgesys yra priešingas jo duotiems paaiškinimams. Kaltinamajame akte nurodyta: „<...> po konflikto kreipėsi į Plungės ligoninės priėmimo skyrių, kur nurodė, kad susižeidė buityje, t. y. krisdamas nuo laiptų. Šią versiją pasakė todėl, kad problemas norėjo išspręsti draugiškai, t. y. su P. J. susitarti draugiškai. Manė, jog sužalojimai nebus rimti, todėl ir pamelavo. <...> Sužalojimus patyrė tada, kai P. J. kairės rankos alkūne smogė jam į veidą. Nuo laiptų jis nenukrito, o siekdamas draugiškai išspręsti konfliktą, ligoninėje sumelavo, kad susižalojo krisdamas nuo laiptų“. Pasak P. J., teismo posėdžio metu buvo duoti parodymai, kad jis ir nukentėjusysis nėra draugai, todėl nukentėjusiojo A. S. motyvas ir siekis nesikreipti į policiją niekaip negalėjo kilti iš artimų, draugiškų paskatų, kaip kad paaiškino pats nukentėjusysis. Nustatyti faktai, kad jis ir A. S. bendravo su ta pačia sugyventine, dėl to jų vieno į kitą požiūris yra priešiškas. Nukentėjusysis teismui aiškino, jog pats ramiai ėjo pro šalį, kai buvo nei iš šio, nei iš to užpultas P. J., tačiau nepaisant to vis tiek teigė vėliau norėjęs bendrauti su P. J. draugiškai, kas prasilenkia su logika. Sumeluodamas, kad nukrito nuo laiptų, nukentėjusysis A. S. sau asmeniškai nebūtų gavęs jokios naudos, todėl akivaizdu, kad motyvų meluoti jis neturėjo, nes ginti ar dengti jį dėl priešiškų santykių nebūtų buvę prasmės. Mano, kad teismas privalėjo atmesti nukentėjusiojo paaiškinimą, kad jis „nutarė pasakyti tiesą“ dėl to, kad nėra registruotas darbo biržoje. Tai yra nelogiškas teiginys, kadangi sveikatos draudimo kompensuojamos išlaidos susidaro nuo kreipimosi į įstaigą momento. Matyti, kad pradinio kreipimosi metu, t. y. 2017 m. liepos 23 d., už gydytojų konsultacijas priskaičiuota 42,64 Eur. Po to, kai buvo nustatytas lūžimas, papildomai susidarė 2 kartus po 12,86 Eur, tai yra mažiau nei pirminio kreipimosi metu. Todėl tokie nukentėjusiojo argumentai, kad neva nuslėpė jo kaltę, jog jis geruoju sumokėtų už nukentėjusiojo gydymą, yra nelogiški ir melagingi, nes byloje reiškiant ieškinį iš jo buvo pareikalauta ne 68,36 Eur, o 5000 Eur suma. Apelianto manymu, minėtos aplinkybės bei tai, jog nukentėjusysis į policiją dėl įvykio kreipėsi tik praėjus dviem dienoms, akivaizdžiai parodo paties nukentėjusiojo nesąžiningumą bei motyvą šantažuoti, pasipelnyti iš jo pasinaudojant tuo, kad tiesioginių liudininkų, mačiusių įvykį, neatsirado.Apeliantas tvirtina, kad teismo išvados apie savigyną neatitinka byloje surinktų įrodymų. Skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad „ekspertas R. P. paneigė jo, P. J., iškeltą versiją apie nukentėjusiojo jam suduotą smūgį iš nugaros ir jo gynybą ginamuoju smūgiu alkūne, ir patvirtino A. S. sužalojimą pagal nuosekliai nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kurios neprieštarauja medicininiams duomenis ir ankstesnei specialisto išvadai“. Tačiau, pasak nuteistojo, ekspertas ne tik nepaneigė, bet ir patvirtino kaip tikėtiną jo savigynos versiją, kas yra konstatuota ir pačiame sprendime nurodant, kad „ekspertas R. P. teisme paaiškino, jog tyrimas dėl A. S. padaryto sužalojimo ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas pagal medicininius dokumentus. Pagal gautą informaciją teisiamojo posėdžio metu, konstatuotas skruostikaulio lūžis kairėje pagal nukentėjusiojo versiją galėjo atsirasti nukentėjusiajam būnant iš priekio šiek tiek iš kairės arba priešprieša. Pagal jo versiją nukentėjusysis stovėdamas už nugaros turėjo būti pasisukęs veidu iš šono įstrižai. Jei ginamuoju smūgiu alkūne kliudė skruosto sritį, o vyrai yra vienodo ūgio, yra tikimybė, kad gynybos judesiu tokį sužalojimą galėjo padaryti“. Apelianto teigimu, teismas nenagrinėjo sužalojimo mechanizmo. Nurodo, kad yra aišku ir akivaizdu, jog siekdamas pastumti, užpulti ar kitaip parodyti fizinę agresiją prieš kitą asmenį puolantysis tai daro galūnėmis – spiria koja, suduoda smūgį kumščiu ar plaštaka. Puolimas atkišta alkūne nėra būdingas ar patogus tokiam tikslui veiksmas, todėl, nuteistojo manymu, teismas privalėjo į tai atsižvelgti analizuodamas byloje surinktus įrodymus. Pasak apelianto, stovint priešpriešai sužalojimą „veidas-alkūnė“ padaryti nėra įmanoma, tuo tarpu stovint nugara į nukentėjusįjį nėra įmanoma nusitaikyti, tai yra suformuoti jokios konkrečios tyčios, nes neįmanoma konkrečiai žinoti, kur ir kokiu atstumu yra objektas.Apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo pozicija būtinosios ginties klausimu. Pažymi, kad teismas nurodė: ,,Nagrinėjant šią bylą nenustatyta, kad buvo būtinosios ginties situacija, priešingai, surinkti įrodymai patvirtina, jog jokia pavojinga grėsmė kaltinamajam negrėsė, konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo prasidėjo paties kaltinamojo iniciatyva“. Taip pat nurodyta, jog „Kaltinamojo teiginys, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti gindamasis nuo paties nukentėjusiojo prieš jį pavartoto smurto, neįrodytas ir nepagrįstas“. Nuteistojo manymu, šis teiginys neparemtas jokiais byloje ištirtais įrodymais, kadangi tiek liudytojos V. S., tiek liudytojo S. P. parodymai pripažinti nepatikimais, teismas pats nurodė jais nesivadovavęs priimant nuosprendį. Apeliantas nesupranta, kokiais įrodymais remdamasis teismas tvirtina, jog jokia pavojinga grėsmė jam negrėsė, o konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo prasidėjo būtent jo iniciatyva. Apie konfliktą yra tik jo ir nukentėjusiojo parodymai, todėl nėra objektyvių tiesioginių įrodymų apie konflikto aplinkybes. Nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis elgėsi taikiai, susilaikė nuo bet kokių užgauliojimų ar pastabų ir pirmas neprovokavo jo. Akcentuoja, kad esant neaiškumams, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo teigimu, yra netiesioginis įrodymas, patvirtinantis būtent jo, o ne nukentėjusiojo nurodytų įvykių versiją. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismui jis nuosekliai aiškino, kad jam būnant ant laiptų į laiptų aikštelę atėjo A. S., buvusios sugyventinės V. S. tuometinis sugyventinis. A. S. kažką jam sakė, bet jis skambino telefonu ir nekreipė į tai dėmesio, liepė jam eiti pro šalį, nenorėjo su juo bendrauti. Praeidamas pro šalį A. S. jam, stovinčiam nugara į jį, ranka sudavė smūgį, todėl jis atstūmė alkūne A. S., paklausė A. S., ko jam iš jo reikia, tačiau tuo pat metu pasirodė kaimynas S. ir viskas baigėsi. Mano, kad būtent šią versiją patvirtina fizinio kontakto mechanizmas, tai yra, kad kontaktas įvyko tarp dešinės kaltinamojo alkūnės ir kairiojo skruostikaulio, jam atsigręžiant į A. S.. Tai reiškia, kad jis nuo nukentėjusiojo buvo nusisukęs ir į jį nežiūrėjo. Pažymi, kad toks elgesys nėra būdingas agresijos demonstravimui, kaip nurodo teismas. Siekdamas konfliktuoti, įžeisti ar įbauginti A. S., jis būtų į jį atsisukęs veidu ir smogęs ne alkūne, o kumščiu, plaštaka ar panašiai. Šiuo atveju sužalojimo padarymo mechanizmas prieštarauja teismo nurodomai konflikto versijai. Apeliantas tvirtina, kad alkūne atsistūmė gindamasis nuo A. S. smūgio kumščiu į nugarą tai įrodo, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, stabdydamas pavojingą A. S. kėsinimąsi. Buvo reali tikimybė, kad A. S. būtų pavartojęs fizinį smurtą ir sudavęs jam. Nurodo, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų taikymo intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, todėl vien tai, kad nukentėjusysis kreipėsi dėl žandikaulio lūžio, nepaneigia, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.P. J. manymu, teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismas, pasisakydamas dėl bausmės skyrimo, nurodė, jog nagrinėjant bylą teisme kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo A. S. veiksmų provokuojant konfliktą ir jam sukelto fizinio skausmo. Teismas nepasisakė apie nukentėjusiojo A. S. vaidmenį veikoje, neanalizavo viso įvykio šiuo aspektu, apsiribodamas tik jo veiksmų analize ir kvalifikavimu, nors, pasak apelianto, objektyviam veikos kvalifikavimui yra privalu atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo vaidmenį ir veiksmus. Mano, jog teismas turėjo įvertinti tai, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis A. S. ir laikyti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, jog egzistuoja jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tai yra veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Mano, jog nustačius BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės buvimą ir atsižvelgus į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nurodytus neturtinės žalos dydžio kriterijus turėtų būti sumažintas ir nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Apelianto teigimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, privalėjo atsižvelgti ir įvertinti anksčiau aptartą provokuojamą nukentėjusiojo elgesį. Pasak nuteistojo, A. S. priteista neturtinės žalos suma yra nepagrįstai didelė, skatinanti nepagrįstai pelnytis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš esmės formuojama praktika, kai asmuo, pats pradėjęs konfliktą, sukėlęs kitam asmeniui fizinį skausmą, tampa auka, o asmuo, gindamasis nuo užpuolimo padaręs užpuolikui sužalojimus, tampa nusikaltėliu. Apelianto manymu, teismas, iš dalies tenkindamas byloje pareikštą nukentėjusiojo civilinį ieškinį, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, kadangi įvertino ne abiejų konflikto dalyvių elgesį nusikaltimo padarymo metu, o tik jo. Teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog abipusis konfliktas buvo sukeltas nukentėjusiojo veiksmais, jie abu, būdami aktyvūs dalyviai, vienas kitam sudavė smūgius ir tik dėl atsitiktinumo jis nukentėjusįjį sužalojo stipriau, jei iš tikro būtų galima manyti, kad sužalojimus A. S. patyrė nuo jo alkūnės. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į CK 6.282 straipsnio nuostatas. Sužalojimą sąlygojo ne nukentėjusiojo didelis neatsargumas, tačiau jo sąmoningi, tyčiniai veiksmai provokuojant ir prisidedant prie konflikto. Mano, kad teismas turėjo svarstyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę ir atitinkamai mažinti priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo sumą.Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo P. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. S. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, jog apeliantas pavartojo fizinį smurtą prieš A. S. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę, apeliaciniame skunde kartoja įvykio aplinkybes, kurias iš esmės jau buvo nurodęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, ir neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino šiuos nuteistojo parodymus, taip pat įvertino nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, eksperto paaiškinimus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų kaip visumos pakanka nuteistojo P. J. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra įrodyta jo kaltė, o visuma byloje esančių duomenų patvirtina, kad tai jis gynėsi nuo A. S.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus ir nors apeliantas neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo A. S. parodymai, 2016 m. rugsėjo 13 d. specialisto išvada Nr. G 1664/2016(03) (t. 1, b. l. 16–17), teisiamojo posėdžio metu apklausto eksperto paaiškinimai bei kiti byloje surinkti įrodymai.Pasak nuteistojo, negalima remtis nukentėjusiojo A. S. parodymais, nes jie yra prieštaringi ir melagingi. Nurodo, kad jis viso proceso metu davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus apie įvykį. Teismas atmetė tiesiogiai apie fizinį kontaktą liudijusio S. P. parodymus. Teismas taip pat neatsižvelgė į objektyvius liudytojo A. S. parodymus, kuris nurodė, kad ant laiptų sutiko P. J. ir A. S.. Nieko įtartino nepastebėjo. Kai su minėtais piliečiais pasisveikino, nematė, kad A. S. būtų buvęs sumuštas. Ant veido jokių smurto požymių nesimatė. Kraujo dėmių aplink nebuvo. Nematė, kad rankomis būtų susiėmęs už veido. Apelianto manymu, teismas privalėjo šiuos parodymus vertinti, nes, pasak nuteistojo, visos aplinkybės įrodo, kad jis A. S. nesužalojo. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis apžiūros metu medikams nurodė, jog susižeidė buityje, tai yra krisdamas nuo laiptų, ir tik vėliau, siekdamas pasipelnyti iš jo, nurodė, kad sužalojimus patyrė, kai P. J. kairės rankos alkūne smogė jam į veidą. P. J. teigimu, nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog pastarasis tiesą nuslėpė, nes norėjo draugiškai išspręsti konfliktą, prasilenkia su logika. Tačiau tokia apelianto keliama versija nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o paremta tik deklaratyviais samprotavimais dėstant savo įrodymų vertinimą, negu nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje Apelianto keliama versija prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, tuo tarpu nukentėjusiojo parodymus, kad jį sužalojo P. J., patvirtina visuma byloje esančių duomenų, kurie yra aiškūs ir nekelia abejonių. Specialisto išvada Nr. G 1664/2016(03) yra surašyta laikantis BPK 90 straipsnyje numatytų reikalavimų, specialisto išvadą surašė ekspertas, turintis 17 metų darbo stažą, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus. Specialisto išvadoje nurodyti A. S. padaryti sužalojimai, jų padarymo būdas, laikas, kokį sveikatos sutrikdymo mastą atitinka nustatyti sužalojimai, specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis. Netikėti specialisto išvadomis teismas neturi jokio pagrindo. Specialisto išvadoje konstatuoti A. S. padaryti sužalojimai, kairio skruostikaulio lūžimas su nežymiu poslinkiu kairėje ir nežymiu trišakio nervo vidurinės šakos pažeidimu. Konstatuota, kad sužalojimas patirtas nuo ne mažiau kaip vieno trauminio kontaktinio smūginio poveikio kietų bukų daiktų kategorijai priskiriamu daiktu ar įrankiu, galbūt užduotyje nurodytu nustatytu ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotu laiku. Pateikta išvada patvirtina nukentėjusiojo A. S. parodymus, kad P. J. sudavė kairės rankos alkūne į kairįjį skruostą. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas patvirtino savo išvadą. Nurodė, kad labiau tikėtina, kad sužalojimas padarytas taip, kaip nurodė A. S.. Ekspertas paaiškino, kad nosies sužalojimo nebuvo, todėl ir kraujavimo galėjo nebūti, nebuvo žaizdos, iš kur turėjo kraujuoti. Paaiškino ir tai, kad krentant ir atsitrenkiant į plokštumą būtų buvęs sužalojimas labiausiai atsikišusiose kūno dalyse, tokiu atveju dažniausiai susidaro nubrozdinimai antakiuose, nosyje. Tikslingai nugriūti ant skruostikaulio nebūdinga. Kai griūni, tai atsitrenki į plokštumą, kūnas griuvimo metu slenka į priekį ir atsiranda minimalūs nubrozdinimai, o šiuo atveju tokie sužalojimai nekonstatuoti. Ekspertas pažymėjo, jog P. J. yra fiziškai išsivystęs. Nukentėjusysis yra smulkių kaulų, jo žandikaulis plonesnis, jėga buvo pakankama, kad susidarytų skruostikaulio lūžis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog specialisto nustatyti sužalojimai ir jų padarymo būdas visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybės dėl jo sužalojimų padarymo (atsiradimo) vietos, laiko bei mechanizmo, t. y., kad 2016 m. liepos 23 d., apie 12.45 val., nukentėjusįjį A. S. sužalojo P. J.. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, juo labiau, kad juos patvirtina kita byloje surinkta medžiaga. Nuteistojo P. J. nurodytas aplinkybes, kad A. S. galėjo susižaloti kitur, iš esmės paneigia specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės. Nepagrįsti ir nuteistojo argumentai, kad tai jis buvo A. S. užpultas, o šiuos jo teiginius patvirtina teismo nevertinti liudytojų A. S., S. P. parodymai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad iš aptartų duomenų matyti, jog dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių liudytojų parodymai yra neinformatyvūs ir paneigti eksperto, todėl apylinkės teismas pagrįstai šiais parodymais nesirėmė, pagrindo jais remtis nemato ir apygardos teismas.Apeliantas nesutinka su teismo pozicija būtinosios ginties klausimu. Nuteistasis tvirtina, kad alkūne atsistūmė gindamasis nuo A. S. smūgio kumščiu į nugarą, o tai įrodo, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, stabdydamas pavojingą A. S. kėsinimąsi, nes, pasak apelianto, buvo reali tikimybė, kad A. S. būtų pavartojęs fizinį smurtą ir sudavęs jam. Pažymėtina, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Šiuo atveju, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad P. J. žodinio konflikto metu tyčia kairės rankos alkūne sudavė vieną smūgį A. S. į kairįjį skruostą, taip padarydamas sužalojimus: kairiojo skruostikaulio lūžimą su nežymiu poslinkiu kairėje ir nežymiu trišakio nervo vidurinės šakos pažeidimu. Nors nuteistasis teigia, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau ši nuteistojo versija paneigta byloje esančia medžiaga. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis prieš P. J. būtų atlikęs kokius nors jo gyvybei, sveikatai ar nuosavybei pavojingus veiksmus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jam ar jo nuosavybei iškilo realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikia gintis. Todėl P. J. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų, yra nepagrįstas. Dėl lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, apeliantas mano, jog teismas turėjo įvertinti tai, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis A. S., ir laikyti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apelianto argumentai nepagrįsti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistasis tyčia kairės rankos alkūne sudavė vieną smūgį A. S. į kairįjį skruostą, tai yra nesant jokios realios ir akivaizdžios grėsmės jo gyvybei ar sveikatai, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą A. S.. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad nukentėjusysis savo veiksmais būtų padaręs įtaką P. J. veiksmams, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad A. S. priteista neturtinės žalos suma yra nepagrįstai didelė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad P. J. yra kaltas dėl skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kad yra atsakingas už nukentėjusiojo A. S. sveikatos sutrikdymą ir atitinkamai dėl padarytos neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį ir dėl neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo. Apylinkės teismas BPK 113 straipsnio, BPK 115 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė. Nuteistasis nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu, mano, kad suma per didelė. Teigia, kad teismas nesilaikė teisingumo, protingumo principų ir formuojamos teismų praktikos. Tačiau su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, todėl sumažinęs prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatydamas, kolegijos nuomone, tinkamą neturtinės žalos – 1000 Eur – sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatyta nukentėjusiajam atlygintinė neturtinė žala užtikrina skirtingų interesų pusiausvyrą, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje byloje taip pat nėra pagrindo.Iš apeliacinio skundo suprantama, jog, apelianto teigimu, teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nes priimdamas nuosprendį vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų visumos, byloje liko nepašalinti prieštaravimai, nenustatytas įvykio mechanizmas, sužalojimų kilmė, teismas nesirėmė liudytojų parodymais, kurie įrodo, kad jis nekaltas. Pažymėtina, kad nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos jo argumentus, todėl šie jo argumentai atmetami, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas tinkamai, laikantis BPK nuostatų, o pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl P. J. kaltės. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad P. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga.Remdamasis aptartų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad prieš nukentėjusįjį A. S. smurtą pavartojo ir nesunkiai sveikatą jam sutrikdė būtent nuteistasis P. J., o apelianto iškelta versija, kad jis buvo užpultas A. S. ir jis tik gynėsi, nepasitvirtino, tokie jo samprotavimai deklaratyvūs ir pagrįstai apylinkės teismo vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. J. apeliacinį skundą atmesti.