Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja Inga Štuopienė sekretoriaujant Agnei Marčiulionytei dalyvaujant ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, atstovui D.J., atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui D.V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl išmokėtų sumų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu nurodydamas, kad 2008-10-05 Jurbarko r., kelyje Skaudvilė-Jurbarkas, įvyko eismo įvykis, kurio metu staiga į kelią išbėgusi stirna atsitrenkė į automobilį Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Eismo įvykio metu minėtas automobilis buvo draustas ADB „RESO EUROPA“(2009-04-01 ADB „RESO Europa“ reorganizuota į AAS „Gjensidige Baltic“) transporto priemonių draudimu. Bendrovės ekspertams apžiūrėjus sugadintą automobilį bei užfiksavus jam padarytus sugadinimus, išmokėta 4 453,94 LT dydžio draudimo išmoka. CK 6.1015 str. numato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, o CK 6.267 str. 1 d. įtvirtina, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymu nustatyta tvarka. Pagal LR laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taikant CK 6.267 str. 1 d. analogiją, valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės. Įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, kad nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau-LAT) 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009). Valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti, tačiau to nepadarė. Ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo 4 453,94 Lt, bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, įpareigojant atsakovą pinigines lėšas pervesti į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atskaitomąją sąskaitą.

Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir paaiškino, kad ieškovas nenurodo nei vienos civilinei (deliktinei) atsakomybei kilti būtinos sąlygos, nors reikalaudamas atlyginti žalą, vadovaujasi civilinės (deliktinės) atsakomybės pagrindais. Neįrodinėjant visų civilinei (deliktinei) atsakomybei kilti būtinų sąlygų (neteisėtų, priešingų teisei valstybės veiksmų, kaltės, žalos ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios ir reikalaujamos visos žalos ir neteisėtų valstybės veiksmų, kurie nulėmė ar galėjo nulemti žalos atsiradimą.), valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Valstybė yra laukinės gyvūnijos savininkė, tačiau vertinant eismo įvykį svarbi ta aplinkybė, kad jis įvyko transporto priemonei (didesnio pavojaus šaltiniui) užvažiavus ant laukinio gyvūno. Remiantis CK 6.270 straipsniu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad ji atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo. Iš prie ieškinio pridedamų dokumentų nėra aišku su kokiu žvėrimi susidūrė automobilis, t. y. ar tai buvo naminis ar laukinis gyvūnas. Nesant pakankamų įrodymų, jog transporto priemonė susidūrė su laukiniu gyvūnu, valstybei nekyla atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą. Atsakovas mano, kad civilinė byla Nr. 3K-3-509/2009, kurioje LAT 2009-11-23 priėmė nutartį savo faktinėmis aplinkybėmis nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl joje suformuluotos teisės taikymo taisyklės negali būti taikomos šiai bylai. Be to, LAT 2011-07-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011 išaiškino, jog atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246 – 6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Ieškovas neįrodė, kad Jurbarko rajone laukinių gyvūnų populiaciją buvo valdoma netinkamai, t. y. kad buvo pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, nėra pagrindo teigti, kad valstybė, neatliko kokių nors teisės aktais jai nustatytų pareigų. Ieškovas nurodė, kad valstybė nesiėmė priemonių ir neužkirto kelio gyvūnui išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, tačiau nenurodo kokiu teisiniu pagrindu remiantis ieškovas teigia, kad valstybė privalo užtikrinti, kad gyvūnas nepatektų į važiuojamąją kelio dalį. Valstybė negali sukontroliuoti visų gyvūnų. Ieškovas, teigdamas neteisėtų veiksmų buvimą, pareikalavo iš valstybės neįmanomo ir jokiomis priemonėmis neužtikrinamo dalyko. LAT pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ir tuo atveju, jei įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimas būtų traktuojamas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, tai to nepakaktų teisiškai reikšmingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas D. J. palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad eismo įvykio vietoje ir visame kelyje, kelio ženklo „Atsargiai gyvūnai“ nėra. Eismas dienos metu kelyje yra pakankamai intensyvus. Į bylą pateikta sąskaita-faktūra yra pagrindinis dokumentas, pagal kurį išmokėta draudimo išmoka. Pažyma apie eismo įvykį, kurioje nurodyta, kad į važiuojamąją kelio dalį išbėgo stirna, įrodo, kad eismo įvykis įvyko su laukiniu gyvūnu. Remiantis Eismo įvykių dėl gyvūnų ir nukentėjusių jų metu 2007-2010 m. statistika, 2007 m. buvo 23 eismo įvykiai, o po 3 metų tik 8 eismo įvykiai. Tai reiškia, kad valstybė turi priemonių, trūksta tik valios siekiant sumažinti žalos atsiradimą kelyje. Iš LR Aplinkos ministerijos pažymos nustatyta, kad Jurbarko rajone sumedžiota 100 gyvūnų mažiau nei leista. Atsakovas pažeidė CK įtvirtintą bendrą principą būti rūpestingu, apdairiu savininku.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas D. V. su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad ieškovas nenurodė ir neįrodė nei vienos deliktinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos. Ieškovas, nepateikdamas jokių įrodymų, remiasi tik savo subjektyvia nuomone, teikdamas, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, turi būti ženklinamas. Ieškovas nenurodė, kad eismo įvykio vietoje būtų gausi stirnų populiacija ir valstybė ją netinkamai valdė. Į bylą pateiktas banko išrašas nėra banko patvirtintas, todėl byloje nėra įrodymo pagrindžiančio ieškovo subrogacijos teisę. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ieškovas yra bendrovės „RESO Europa“ teisių perėmėjas, neaiškus atstovavimo pagrindas. Medžioklės funkcija atitenka patiems medžioklės plotų naudotojams - medžiotojams, todėl sumedžiojimu užsiima ne valstybė. Pagal taisykles nustatomas sumedžiojimo limitas yra 20-25 proc., nustatytas limitas 24,2 proc., o sumedžiota 17,5 proc., nukrypimai yra labai nežymūs ir neturėjo lemiamos reikšmės, dėl ko valstybė turėjo imtis ypatingų apsaugos priemonių.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju V. G. paaiškino, kad 2008 m. rudenį, važiuojant 80-90 km/h greičiu keliu Jurbarkas-Skaudvilė į kelią išbėgo dvi stirnos, viena iš jų buvo partrenkta. Eismo įvykio metu buvo sugadintas jo automobilis. Ar kelyje, kur įvyko eismo įvykis, yra ženklas „Laukiniai žvėrys“, nematė. Įvykio dieną kelio danga buvo sausa, kadangi buvo likęs labai mažas atstumas iki susidūrimo su stirna, sustabdyti automobilio nespėjo. Dieną eismas tame kelyje yra intensyvus, o vakare intensyvumas sumažėja. Iš karto po eismo įvykio buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo eismo įvyki. Policijos pareigūnai pažymoje užfiksavo, kad eismo įvykis įvyko dėl kontakto su stirna. Transporto priemonė buvo drausta Kasko draudimu. Duomenų ar toje vietoje kur įvyko eismo įvykis buvo daugiau eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, neturi. Tačiau pavažiavus du kilometrus už Žindaičių yra miškelis, kuriame eismo įvykiai su laukiniais gyvūnais yra gana dažni.

Ieškinys netenkinamas.

Dalyvaujančių byloje asmenų ir liudytojo paaiškinimais bei rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, jog transporto priemonių draudimo sutarties, sudarytos 2008-08-04 tarp ADB „Reso Europa“ ir V.G., pagrindu vienerių metų laikotarpiui nuo 2008-08-24 iki 2009-08-23 buvo apdrausta transporto priemonė lengvasis automobilis TOYOTA LAND CRUISER, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (draudimo liudijimo serija TD, Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12). 2009-04-01 ADB „Reso Europa“ buvo reorganizuota, visas jos teises ir pareigas perėmė Latvijos Respublikoje registruota draudimo kompanija AAS „Gejnsidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje savo veiklą vykdanti per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (b. l. 7-12). Draudimo sutarties galiojimo metu 2008-10-05 važiuojant apdraustu automobiliu keliu Skaudvilė-Jurbarkas Jurbarko rajone įvyko eismo įvykis, kurio metu į staiga į kelią išbėgusią stirną atsitrenkė automobilis Toyota Land Cruiser ir buvo apgadintas. Transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo V.G. (b. l. 13-16). Iš šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos matyti, jog dėl eismo įvykio tyrimas nebuvo pradėtas, taigi vairuotojo kaltė dėl eismo įvykio nebuvo nustatyta (b. l. 17). Šį eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir draudimo sutarties pagrindu bei remdamasis transporto priemonės apžiūros aktu ir PVM sąskaita faktūra išmokėjo draudėjo automobilio remontą atlikusiai įmonei 4 453,94 Lt draudimo išmoką (b. l. 18-26).

Teismas mano, jog byloje įrodyta, jog žala buvo padarytą dėl laukinio gyvūno staigaus išbėgimo į kelią ir susidūrimo su automobiliu. Ši aplinkybė įrodyta vairuotojo V.G. paaiškinimais, kuris apklaustas teisme liudytoju patvirtino, jog įvykio metu atsitrenkė į staiga į kelią išbėgusią stirną. Teismas nesutinka su atsakovo atsikirtimais, jog vadovaujantis CK 6.270 straipsniu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Iš liudytojo V. G. paaiškinimų matyti, kad eismo įvykis buvo tamsiu paros metu, vairuotojas važiavo 80-90 km per valandą greičiu, t. y. neviršydamas leistino greičio, gyvūnai – dvi stirnos – staiga iššoko į kelią iš kairės pusės, todėl nebuvo galimybės sustoti ir išvengti susidūrimo. Iš dviejų gyvūnų vienas prabėgo, o kitas buvo kliudytas dešine priekine automobilio dalimi. Atsižvelgiant į tai, kad gyvūnai į kelią iššoko staiga, kad įvykis vyko tamsiu paros metu, dėl ko labai sumažėja galimybės iš anksto pastebėti laukinį gyvūną ir imtis priemonių išvengti susidūrimui su juo, kad nebuvo viršytas leistinas greitis, kad automobilis buvo naujas ir techniškai tvarkingas, teismas daro išvadą, jog automobilį vairavęs asmuo neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su gyvūnu ir dėl to nėra kaltas dėl autoįvykio.

Eismo įvykio metu padarytos žalos dydį įrodo byloje esanti medžiaga: transporto priemonės apžiūros aktas ir fotonuotraukos prie jo bei PVM sąskaita faktūra 2008-10-23, kurios serija AUT, Nr. 048075 (b. l. 18-24).

CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovas prašo priteisti išmokėtą 4 453,94 Lt draudimo išmokos sumą iš atsakovo kaip asmens atsakingo už padarytą žalą. Reikalavimą grindžia CK 6.267 straipsnio 1 dalies ir 6.267 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodydamas, kad taikant CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją, valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės. Ieškovas taip pat savo reikalavimą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009 suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, iš kurių seka, kad įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, jog nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. Ieškovas teigia, kad laukinio žvėries išbėgimas į kelią prieš keliu važiuojantį automobilį kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui. Valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip pat užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti, tačiau to nepadarė.

Atsakovas nesutinka su ieškinio reikalavimu, motyvuodamas tuo, kad ieškovas reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, jo negrindžia civilinės atsakomybės sąlygomis, kai tuo tarpu teismų praktika šios kategorijos byloje formuluoja reikalavimą valstybės atsakomybę grįsti civilinės atsakomybės sąlygomis. Neįrodžius visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą reglamentuoja CK 6.267 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, tačiau nei civilinis kodeksas nei joks kitas įstatymas žalos atsiradimo metu nenumatė žalos atlyginimo tvarkos. Teismų praktika laikosi nuostatos, jog tokia situacija vertintina kaip įstatymo spraga. Teismas sutinka su ieškovo nurodytais argumentais, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2099 ir 3K-3-509/2009, konstatavo, jog sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Tačiau vėlesnėse nutartyse LAT detalizavo įstatymo analogijos taikymą laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo atveju. LAT išaiškino, jog pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kuri sako, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikomas CK 6.267 straipsnio 1 dalies normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Todėl CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Įvertinus tai, darytina išvada, kad LAT laikosi nuostatos, kad įstatymai valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, nenustatė griežtos civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, nes tokios atsakomybės taikymo pagal įstatymo analogiją galimybę riboja CK 1.8 straipsnio 3 dalis (LAT 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, 2011 m spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Ši nagrinėjama byla ir LAT išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-338/2011 ir 3K-3-33712011 yra tapačios šiuo aspektu savo faktinėmis aplinkybėmis, kadangi abejose bylose žala padaryta dėl staiga į kelią išbėgusio laukinio žvėries (šerno, stirnos), todėl nagrinėjama teisės taikymo taisyklė, suformuota LAT 2011-07-21 ir 2011-10-04 nutartyse dėl įstatymo analogijos taikymo taikytina ir šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, tam kad atsakovui kiltų civilinė atsakomybė už laukinio žvėries padarytą žalą, būtina įrodyti žalą (nuostolius), neteisėtus atsakovo veiksmus (neteisėtą neveikimą), priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį ir atsakovo kaltę. Be to LAT 2011-07-21 nutartyje nurodė, jog atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamai priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti, tačiau to nepadarė. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad žalos faktas yra įrodytas, skolininko kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama. Todėl reikia įrodyti neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp jų ir atsiradusios žalos. Ieškovas atsakovo neteisėtus veiksmus įrodinėja kaip neteisėtą neveikimą, t. y. kad atsakovas apskritai nesiėmė toje atkarpoje, kurio įvyko eismo įvykis, jokių priemonių žalos atsiradimui išvengti – kelio atkarpoje nebuvo kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“, nebuvo pastatyta kelio užtvarų, be to, iš atsakovo duomenų matyti, kad sumedžiota yra 100 gyvūnų mažiau nei leidžia normos. Ieškovas mano, jog tai įrodo, kad valstybė nieko nepadarė, kad užkirstų kelią žalos atsiradimui.

Iš bylos medžiagos matyti, jog eismo įvykis įvyko Jurbarko r., kelyje Skaudvilė-Jurbarkas Vajotų kaimo ribose. Tiksli eismo įvykio vieta nėra žinoma, tačiau iš liudytojo paaiškinimų matyti, kad įvykis buvo važiuojant lik Jurbarko iki Jurbarko likus apie 10 kilometrų. Šioje kelio vietoje nebuvo įrengtas kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“, nėra įrengti atitvarai, šis kelias yra valstybinis rajoninės reikšmės krašto kelias. Į bylą nėra pateikta duomenų, jog kelio intensyvumas yra didelis. Byloje nėra duomenų, jog įvykio vietoje buvo ribojamas greitis. Į bylą taip nėra pateikta jokių duomenų apie šio kelio avaringumą. Iš atsakovo atstovo žodinių paaiškinimų matyti, jog per 4 metus kelio ruože nuo 5 kilometro iki 8 kilometro yra buvę trys eismo įvykiai – vienas iš jų nagrinėjamas šioje byloje, kitas – patrenktas dviratininkas, ir neblaivus vairuotojas nuvažiavęs nuo kelio. Be to, liudytojas teisme paaiškino, jog nuolatos važinėja tuo keliu, kadangi ten yra jo fermos. Kelias nėra intensyvus, eismas intensyvesnis dieną, o vakare per pusvalandį pravažiuoja apie 10 automobilių. Atsižvelgiant į kelio reikšmę, liudytojo ir atsakovo atstovo paašikinimus teismas daro išvadą, jog kelias nėra intensyvus, jo avaringumas nėra didelis, duomenų apie tai, kiek avaringumas yra įtakotas laukinių gyvūnų byloje nėra, todėl tesimas daro išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog įvykio vietoje valstybė privalėjo imtis kokių nors išskirtinių priemonių tikslu užkirsti kelią laukinių gyvūnų patekimui į kelią – pastatyti specialų kelio ženklą, atitvarus ar pan. Be to, manytina, kad kelio ženklo „laukiniai žvėrys“ minėtame kelio ruože įrengimas nebūtų pakankama priemonė užtikrinti, kad stirna į kelią neišbėgs, todėl teismas daro išvadą, jog byloje neįrodyta, kad kelio ženklo neįrengimas yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala. Laukiniai gyvūnai dėl to, kad jie gyvena natūralioje aplinkoje negali būti visiškai kontroliuojami, t. y. galimybė laukinį gyvūną valdyti yra labai ribota. Valdyti galima tik laukinių gyvūnų populiaciją kaip visumą – tam tikromis priemonėmis ją sumažinti, pagausinti ar iš vis išnaikinti. Tačiau valdyti konkretų laukinį gyvūną galimybės yra labai ribotos, todėl neįmanoma reikalauti, kad valstybė užtikrintų, jog niekada nei vienas laukinis gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąją dalį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad laukiniai gyvūnai (šiuo atveju stirnos) kelio važiuojamojoje dalyje atsirado ir buvo patrenkti automobiliu dėl valstybės, kaip jų savininko, nerūpestingumo. Atsižvelgiant į visa tai teismas mano, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip būtinų civilinės atsakomybės už laukinio gyvūno padarytą žalą kilimo sąlygų, todėl ieškinio reikalavimas dėl 4 453,94 Lt žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas.

Netenkinus pagrindinio ieškovo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo.

Atmetus ieškinį iš atsakovo ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 70,00 Lt žyminis mokestis (b. l. 4), nepriteisiamos.

Ieškovui grąžintina 250,00 Lt sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą, kadangi šie pinigai proceso metu nebuvo panaudoti.

Iš ieškovo priteisiamos 21,25 Lt bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurias sudarė procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ 21,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Grąžinti AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 250,00 Lt, esančius Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje Nr. LT73 7044 0600 0029 1724

Išaiškinti, kad valstybei priteistos bylinėjimosi išlaidos mokamos banke į Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, SWIFT kodas NDEALT2X ir sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, SWIFT kodas HABALT22, įmokos kodas 5660. Sumokėjimo faktą patvirtinantį dokumentą reikia pateikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui (Laisvės pr. 79A, Vilnius).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka skundą paduodant Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą.