Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, P. J. (P. J.) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl P. J. stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

4. Skundžiama nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl P. J. stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo.

6. Teismo posėdyje P. J. gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas atmetamas.

8. Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsta P. J. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, todėl tenkinti P. J. skundą nėra pagrindo.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Įstatyme numatyti du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

10. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju svarbią reikšmę įgyja P. J. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo P. J., pagrįstai rėmėsi Komisijos 2020 m. spalio 19 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, jog P. J. psichinė būsena nepakankamai stabili. Stebimuoju laikotarpiu laikėsi skyriaus tvarkos taisyklių, dalyvavo užimtumo veikloje, palatoje palaiko švarą ir tvarką, psichomotorinio sujaudinimo, agresijos nestebėta. Pacientas formalaus kontakto, įsitempęs, gynybiškas, aktyviam bendravimui nelinkęs, tačiau nėra atsiribojęs, stebi skyriaus veiklą, mąstymas nenuoseklius, paralogiškas, interesai siauri. Vis dar išlieka afektiniai svyravimai, disforijos protrūkiai, mąstymo sutrikimai pagal formą, vokalinės agresijos epizodai, padidintas nervinis dirglumas, greitas įžeidumas, silpna impulsų kontrolė, greitos disforinės bei konfliktinės reakcijos. Socialinė adaptacija sutrikusi. Kritika ligos, gydymosi atžvilgiu dalinė, formali. Komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (b. l. 3). Pirmosios instancijos teismo posėdyje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė L. F. pritarė Komisijos išvadai ir papildomai nurodė, kad P. J. gydymui neprieštarauja, tačiau nelaiko savęs nesveiku. Taip pat nurodė, kad pagal esamą P. J. psichinę būklę, jis pats negalėtų savarankiškai laikytis gydytojų nurodymų jam gydantis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, nes gydantis ambulatoriškai nesilaikė gydymo režimo.

11. Vertinant P. J. socialinį pavojingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ligoninėje agresijos ir psichomotorinio sujaudinimo nestebėta, tačiau jo psichinė būsena vis dar nėra stabili – išlieka afektiniai svyravimai, disforijos protrūkiai, mąstymo sutrikimai pagal formą, vokalinės agresijos epizodai, dalinė kritika ligos bei gydymosi atžvilgiu. Tai be kita ko patvirtina ir P. J. skundo turinys, kuriame jis ne tik teigia, jog jo psichinė būklė yra gera, o pavojingumas išnykęs, bet ir teigia manantis, kad šiuo metu jis gali gydytis ambulatoriškai, o tai prieštarauja byloje esančioms išvadoms ir rekomendacijoms. Pažymėtina ir tai, kad iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties žinoma, jog P. J. ambulatoriškai nesigydė, pas apylinkės psichiatrę lankėsi nereguliariai, paskirtų vaistų nevartojo. Taigi minėtos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad P. J. sveikatos būklė ir jo pavojingumas pasikeitė į gerąją pusę tiek, kad galima būtų jį stebėti ambulatorinėmis sąlygomis.

12. Aukštesniojo teismo vertinimu, visuma pirmiau aptartų aplinkybių pagrindžia būtinumą P. J.ir toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, o skunde išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti esant išnykusioms ar iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms, dėl kurių asmeniui ir buvo taikyta minėto pobūdžio priverčiamoji medicinos priemonė.

13. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi P. J. pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymas, todėl P. J. skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi

nutaria:

atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – P. J. (P. J.) skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.