Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-26 · Administracinė byla Nr. I-1685-423/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-26
Bylos Nr.
I-1685-423/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
O. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1685-423/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00070-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 26 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,dalyvaujant pareiškėjui O. Ž.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas O. Ž. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3,8). Skunde ir skundo papildyme (b. l. 36) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2016 gruodžio mėnesio iki 2017-03-17 buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose, kamerose Nr. 6, Nr. 13, Nr. 15, Nr. 11 ir Nr. 20, kur pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, buvo šalta, drėgna, trūko natūralios šviesos, saulės šviesa nepatekdavo ir į pasivaikščiojimo kiemelį, nes šis buvo uždengtas stogu. Stalas buvo per mažas, atlenkiamas nuo sienos, todėl pareiškėjui kilo nepatogumų valgant. Be to, kameroje Nr. 11 nebuvo užtikrintas privatumas tualete, neįrengta sienelė, skirianti tualetą nuo likusios patalpos. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, kančiomis.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 13-16) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kamerų tipo patalpose, kuriose minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Pasivaikščiojimo kiemeliai nėra uždengti stogu, jie dengiami tinklu, per kurį patenka saulės šviesa. Gyvenamosios patalpos yra nuolat tikrinamos Visuomenės sveikatos centro, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Marijampolės PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-12-05 iki 20176-12-22 buvo kalinamas kameroje Nr. 15, kurios plotas – 16,46 kv. m, joje gyveno keturi nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,1 kv. m ploto, nuo 2016-12-22 iki 2017-01-15, nuo 2017-02-15 iki 2017-03-17 - kameroje Nr. 13, kurios plotas – 16,46 kv. m, joje kalėjo 4 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,1 kv. m ploto, nuo 2017-01-15 iki 2017-01-30 – kameroje Nr. 11, kurios plotas – 4,31 kv. m, joje pareiškėjas gyveno vienas (b. l. 14, 19, 28-29). Nors pareiškėjas teigia, kad taip pat buvo kalinamas kameroje Nr. 6, jokių tai pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas teismo posėdžio metu negalėjo įvardinti tikslaus laikotarpio, kada gyveno minėtoje kameroje. Atsižvelgiant į tai, ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina nenustatyta. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo oficialiai pateikta pažyma, patalpų schemos ir paaiškinimai paneigia abstrakčius pareiškėjo argumentus, jog kameros buvo perpildytos. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų gyveno, o tik deklaratyviai nurodė, jog jam trūko vietos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimai dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto nebuvo pažeisti.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma – 3,6 kv. m - atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog pataisos namuose nepakako natūralaus apšvietimo, buvo šalta ir drėgna.

Higienos normos HN134: 2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė prieš pat ginčo laikotarpį atlikto Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą (b. l. 22-24), kuriame užfiksuoti periodinio visų Marijampolės PN patalpų ir bendrųjų higienos sąlygų patikra. Jokių higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Marijampolės PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai dėl netinkamos kamerų oro temperatūros ar drėgmės. Iš byloje esančio Medicininio pažymėjimo (b. l .21) negalima daryti vienareikšmės išvados, jog jame užfiksuotas sveikatos sutrikimas – nemiga – kilo dėl kalinimo sąlygų poveikio. Jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Skundas šioje dalyje atmestinas.

Teisės aktai nereglamentuoja kamerose įrengiamo stalo techninių ypatumų, todėl pareiškėjo nusiskundimai, jog stalas buvo atlenkiamas nuo sienos ir tai sukėlė jam nepatogumų, laikytini tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone. Higienos norma HN 134: 2015 taip pat nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento, todėl pareiškėjo teiginiai dėl prasto natūralaus apšvietimo yra teisiškai nepagrįsti. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo pasivaikščiojimo kiemeliuose paneigia atsakovės atstovo pateikta fotonuotrauka, iš kurios matyti, jog kiemelis yra dengtas perregimu tinklu, o ne stogu, kaip nurodo pareiškėjas (b. l. 31).

Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog kameroje Nr. 11 jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nes šis nebuvo atskirtas jokia pertvara. Iš atsakovės atstovo pateikto patalpų plano matyti, kad šioje patalpoje tualetas nėra atskirtas nuo likusios patalpos (b. l. 28).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.

Atsižvelgiant į tai, kad kameroje Nr. 11 tualetas nėra niekaip atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, konstatuotinas pareiškėjo teisių pažeidimas. Vis dėlto, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas šioje kameroje gyveno vienas, todėl jį galėjo matyti tik į kamerą užeinantys pareigūnai, kurie nėra su pareiškėju vienoje patalpoje nuolat. Be to, pažeidimo laikotarpis buvo neilgas – truko 15 dienų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A822 - 1281/2013, 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444 -1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A 444 -1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 -619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146 -1240/2011 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, į tai, kad pareiškėjas dėl ginčo dalyko nebuvo kreipęsis nei į pataisos namų administraciją, nei į Psichologinę tarnybą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo O. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017-01-15 iki 2017-01-30 buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas neužtikrinant privatumo sanitariniame mazge, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė