Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. (toliau – D. V.) gynėjo advokato Vaido Rakausko apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas 10 MGL (376,60 eurų) bauda.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš D. V. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo naudai priteisiant 67,74 eurų turtinės ir 200 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš D. V. nukentėjusiajam L. P. priteista 850 eurų išlaidoms už advokato teisines paslaugas apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. V. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad jis 2015 m. gegužės 22 d., apie 23.50 val., viešoje vietoje – kieme prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu – prikibo prie nepilnamečio L. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir sudavė dešine ranka vieną smūgį nukentėjusiajam L. P. į veidą, po ko, L. P. nukritus ant žemės, priėjo prie jo ir apžergęs kojomis atsisėdo ant jo pilvo bei rankomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvos sritį, tuo nukentėjusiajam L. P. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimus – paviršinius odos nudrėskimus kairio skruosto srityje, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. V. gynėjo advokato V. Rakausko apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžio, 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu nuteistojo D. V. gynėjo advokato V. Rakausko apeliacinį skundą tenkino, panaikino Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo D. V. dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesutikdamas su priimtu procesiniu sprendimu, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2018 m. sausio 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir perdavė baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. V. gynėjas advokatas V. Rakauskas prašė panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį D. V. atžvilgiu, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, visus byloje esančius neaiškumus aiškino nukentėjusiojo L. P., bet ne nuteistojo D. V. naudai, neteisingai vertino byloje liudytojais apklaustų policijos pareigūnų ir teismo medicinos ekspertų parodymus bei pateiktas specialisto išvadas, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Šiuo aspektu pažymima, jog skundžiamu nuosprendžiu D. V. iš esmės buvo pripažintas kaltu tik remiantis nukentėjusiojo, jo tėvo A. P., brolio T. P. ir gero draugo R. J. parodymais, kurių jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys objektyvūs duomenys nepatvirtina, o medicinos ekspertų paaiškinimai ir ekspertizės aktų/specialistų išvados iš esmės paneigia šių asmenų nurodytą nusikalstamos veikos padarymo būdą. Konstatuodamas šią išvadą nuteistojo gynėjas pažymi, kad teismo medicinos ekspertai iš esmės paneigė smūgių sudavimą į L. P. veidą ir galvos sritį bei bet kokią galimybę nagrinėjamo įvykio metu atsirasti sužalojimams ant nukentėjusiojo blauzdų. Juo labiau, jog sužalojimai ant L. P. blauzdų galėjo atsirasti jam sportuojant (žaidžiant futbolą ir panašiai) arba po 2015 m. gegužės 22 d. įvykio. Skundžiamo nuosprendžio išvada, jog sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti „ištiestais pirštais“, apeliaciniu skundu vertinama kaip nepagrįsta, akcentuojant, jog ši versija atsirado tik bylos nagrinėjimo pabaigoje, ji yra visiškai nelogiška, nes dėl natūralių žmogaus fizinių savybių su ištiestais pirštais nesmūgiuojama. Juo labiau, jog sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, po šių smūgių nukentėjusysis nuvirto ant nugaros. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, jog nukentėjusiojo mušimo faktą (smūgių skaičių ir lokalizaciją) jo tėvas A. P. galėjo matyti pro langą iš 11 metrų atstumo, nors byloje nustatyta, kad įvykio vieta – neapšviestas daugiabučio gyvenamojo namo kiemas, o liudytojas G. G., anksčiau gyvenęs tame pačiame name, nurodė, kad vidurnaktį iš tokio atstumo matyti, kas vyksta lauke, neįmanoma. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtino ir policijos pareigūnai, sudaužytų D. V. akinių ieškoję pasišviesdami prožektoriumi.Nepagrįstai, pasak nuteistojo gynėjo, D. V. bei jo sutuoktinės M. V. parodymus pirmosios instancijos teismas laikė prieštaringais ir nepatikimais, kadangi viso proceso metu D. V. įrodinėjo, jog būtent jis buvo užpultas ir sužalotas nukentėjusiojo brolio T. P., kuris smūgiavo jam į galvą ir pripurškė dujų į akis. Šią D. V. versiją patvirtinta ir teismo ekspertizės aktuose/specialisto išvadose, 2015 m. gegužės 22 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninės“ medicininiuose dokumentuose, Bendrojo pagalbos centro pokalbio išklotinėje, policijos pareigūnų parodymuose bei Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendyje kitoje baudžiamojoje byloje Nr. PK-7-418/2017 nustatytos aplinkybės. Apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad dėl apsvaigimo po dujų papurškimo nuteistasis negalėjo nurodyti visų aplinkybių iki menkiausių smulkmenų ir tik tada, kai D. V. jau buvo visiškai atsigavęs po patirtų sužalojimų, streso ir šoko, jis pradėjo tiksliau atsiminti kai kurias įvykio detales. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su D. V. palankių liudytojo G. G. parodymų vertinimu. Nors 2016 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio protokole tai ir neatsispindi, tačiau šio teisiamojo posėdžio garso įraše turi būti užfiksuota, jog liudytojas G. G. kategoriškai paneigė bet kokius nukentėjusiojo sužalojimus. Be to, pasak nuteistojo gynėjo, apylinkės teismas netinkamai vertino ir policijos pareigūnų duotus parodymus, pabrėžiant, kad policijos pareigūnas T. A. paneigė liudytojo A. P. parodymus, jog jam nebuvo leista rašyti pareiškimo bei pirmiausia pasiūlyta kreiptis į specialistą, todėl pareiškimas dėl sūnaus sužalojimo buvo pateiktas tik praėjusius 6 dienoms po įvykio. Be to ir kiti policijos pareigūnai – M. K., E. T., V. B., bendravę su nukentėjusiojo tėvu, nepatvirtino iš jo girdėję kokias nors aplinkybes apie tai, kad buvo sumuštas jo nepilnametis sūnus L. P.. Kritiškai vertinamas ir pirmosios instancijos teismo atliktas liudytojų – R. D. ir O. G., parodymų vertinimas. R. D. patvirtino nagrinėjamo įvykio metu girdėjęs šaukiant moterį, kad nebūtų mušamas jos vyras. Tuo tarpu remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, vienintelė moteris, buvusi įvykio vietoje, buvo nuteistojo sutuoktinė M. V.. Liudytoja O. V. G. nurodė mačiusi D. V. susiėmusį už veido, pabrėždama ir tai, kad jokių kitų sužalotų asmenų įvykio vietoje nematė.Pasak advokato, viešoji tvarka 2015 m. gegužės 22 d. įvykio metu pažeista nebuvo, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog nebuvo padarytas ir D. V. inkriminuotas nusikaltimas.Apeliaciniu skundu nesutinkant su iš nuteistojo priteistu civiliniu ieškiniu, pabrėžiama, kad vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš D. V. priteisti 40 eurų už neva sudaužytą nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną. Remiantis T. P. 2015 m. gegužės 28 d. apklausos metu išdėstytomis aplinkybėmis, eidamas namo jis pasigedo telefono, kurį rado nukritusį ant žemės, jo ekranas buvo suskilęs. Nors teismas prašė T. P. paaiškinti, kodėl jis policijos pareigūnams nurodė, kad būtent jo, o ne brolio L. P. telefonas yra sudaužytas, tačiau to paaiškinti jis nesugebėjo, iš ko seka, kad civiliniu ieškiniu prašoma atlyginti turtinę žalą ne už L. P., o už jo brolio T. P. telefoną. Be to, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo patenkinta tik 18 procentų civilinio ieškinio (priteisė beveik 5,5 karto mažesnę sumą nei buvo prašoma), atitinkamai apeliaciniu skundu prašoma sumažinti ir iš nuteistojo priteistas proceso išlaidas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. V. bei jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis L. P. bei prokurorė, nesutikdami su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti.Nuteistojo D. V. gynėjo advokato V. Rakausko apeliacinis skundas tenkinamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu D. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad šio nuosprendžio 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis jis sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam L. P., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, matyti, kad pripažindamas D. V. kaltu pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nuteistojo D. V. bei nukentėjusiojo L. P. parodymais, teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų asmenų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka D. V. kaltei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) pagrįsti. Tačiau, atlikusi įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, sutikti su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija, negali. Akivaizdu, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl D. V. kaltės. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/200). Tokiu būdu, nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, D. V. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šios išvados kontekste visų pirma aptartini nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirti bei patikrinti įrodymai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. V. savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo neigė, nurodydamas, kad 2015 m. gegužės 22 d., apie 24.00 val., su savo sutuoktine jis lydėjo G. G. namo, adresu (duomenys neskelbtini). Tuo metu buvo tamsu, nelijo, galimai buvo apsiniaukę. Prisėdo ant suoliuko, esančio (duomenys neskelbtini) namo vidinio kiemo viduryje. R. J. ir L. P. buvo prie šio namo pirmosios laiptinės durų, ant laiptelių. Jie garsiai šūkavo, vartojo keiksmažodžius. Neužilgo prie jų prisijungė L. P. brolis ir jie visi trys pradėjo eiti link suoliuko, ant kurio sėdėjo jis (D. V.) su savo sutuoktine ir G. G.. T. P. priėjus ir pasisveikinus su G. G., šis supažindino juos (T. P., D. V. ir jo sutuoktinę), po ko T. P. trenkė jam (D. V.) į dešinį žandą. Jis (D. V.) įsikabino į T. P., koja užkliuvo už suoliuko, dėl ko, jis su T. P. vertėsi per suoliuką. Nukrito ant nugaros, o T. P. – ant jo. Kažkuriuo momentu jam (D. V.) į akis buvo papurkšta dujų, nukrito jo akiniai. Jiems nukritus ant žemės, T. P. bandė smūgiuoti, tačiau jis (D. V.) gynėsi, užsidengė veidą. Girdėjo sutuoktinės šūksnius „paleiskit, ką jūs darote mano vyrui, iškviesiu policiją“, po ko, visi pasitraukė į šoną. Sutuoktinė padėjo jam atsikelti nuo žemės, o šis – G. G., kuris taip pat buvo nukritęs. Nuėjus link kitos namo laiptinės, jo sutuoktinė paskambino savo motinai ir policijai. Smūgių jis niekam nesudavė, priešingai, smūgiuota buvo jam į galvą ir į šonus. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, kartu su jais, pasišviesdami prožektoriais, ieškojo jo (D. V.) akinių, tačiau jų nerado. Pareigūnai nuėjo pas T. ir L. P., tačiau jų namuose nerado. Teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti D. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 127-128), kuriuos D. V. patvirtino iš esmės, papildomai paaiškindamas, kad vieną smūgį T. P. sudavė jiems griūnant ant žemės, o kitą – jau nugriuvus. Apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu D. V. parodė, kad įvykio metu buvo tamsu. Įvykio vietoje jis buvo su sutuoktine ir G. G.. Toliau nuo jų stovėjo du jaunuoliai, prie kurių netrukus prisijungė ir T. P., po ko jie visi priėjo. Jų niekas nekvietė. Nematė, kad G. G. ar kažkuris iš P. pirmas sudavė smūgius. Nuo suduoto smūgio, krisdamas, kojomis užsikabino už suoliuko ir krito kartu su T. P.. Ašarinės dujos į akis jam buvo papurkštos tuo metu, kai jis buvo nukritęs ant nugaros. Pirmą smūgį jam sudavė T. P., o kai nukrito, jam degino akis, sukosi galva, todėl nežino, ar jam gulint ant žemės buvo suduota dar smūgių, to nematė. Po įvykio jo kairė veido pusė buvo nubrozdinta. Įvykio metu buvo pavartojęs alkoholio. Jį vartojo pas savo sutuoktinės mamą. Po įvykio su G. G. nebendravo. Nukentėjusysis L. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. gegužės 22 d. vėlai vakare su R. J. išėjo pavedžioti šunį, stovėjo prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės vidiniame namo kieme. Buvo tamsu, kiemas neapšviestas. Ant suoliuko, esančio maždaug 20 metrų atstumu nuo laiptinės, girtavo ir šūkavo jaunuoliai. G. G. šaukė ant jų, sakydamas „jūs, vaikai, lopai, varykite į savo darželius“, vijo juos iš kiemo. Paskambino savo broliui T. P. ir pasakė, kad prie jo kabinėjasi. Atvažiavęs T. P. liepė eiti namo. Jiems einant link namų, priėjo G. G. ir pakvietė prie suoliuko. D. V. su sutuoktine stovėjo už suoliuko, T. P. ir G. G. – prie suoliuko šone, o už jų nugarų dešinėje – R. J. ir L. P.. G. G. pasiūlė susipažinti, tačiau jie atsakė, kad jokių pažinčių jiems nereikia. D. V. pasakius, jog tarp jo ir T. P. kažkada buvo konfliktas, G. G. trenkė T. P. per veidą, po ko T. P. trenkė G. G. atgal. Nuo smūgio G. G. nukrito. Tuo metu D. V. šoko per suoliuką ir dešine ranka sudavė jam (nukentėjusiajam) į kairį skruostą, nuo ko jis nukrito ant nugaros, o D. V. apžergęs jį (nukentėjusįjį) kojomis, abiejų rankų kumščiais sudavė 5 smūgius į veidą. T. P., paėmęs D. V. už peties, bandė jį atitraukti, tačiau nesugebėjo, todėl panaudojo dujas. Iš karto po to, D. V. atsitraukė. Po šio įvykio jis (nukentėjusysis), R. J. ir T. P., nuėjo į tarp namų esantį „koridorių“, vėliau nuėjo už namo. Grįžus į namus, tėvas pasakė, kad buvo atvykę policijos pareigūnai, po ko, jis su tėvu ir broliu nuvyko į policiją. Jis (nukentėjusysis) liko sėdėti automobilyje. Pareiškimo policijoje tą dieną nerašė. Dėl sumušimo buvo sužalotas ir apdraskytas jo kairės pusės skruostas, nubrozdinta kairės pusės akis. D. V. galėjo nubrozdinti blauzdas. Smūgių sudavimo metu jam aptemo vaizdas, juto skausmą kairiame skruoste, skaudėjo galvą, buvo suduoti šeši smūgiai. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu L. P. atpažino D. V. kaip 2015 m. gegužės 23 d. nakties metu jį sumušusį asmenį (1 t., b. l. 33-34). Parodymų patikrinimo vietoje metu L. P. parodė vietą (duomenys neskelbtini) namo kieme, 3 metrų atstumu nuo suoliuko ir 11 metrų atstumu nuo namo laiptinės lauko laiptų, kur, jo teigimu, jis buvo sumuštas (1 t., b. l. 35-37). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu L. P. parodė, kad įvykio metu buvo prie laiptinės. Su R. J., išėjo pavedžioti šuns. Kada šuo buvo nuvestas į namus, nežino. Namo kieme ant suoliuko girtavo trys jaunuoliai. Suoliukas nuo laiptinės nutolęs apie 20 metrų atstumu. T. P. skambino dėl to, kad ant suoliuko sėdėję jaunuoliai juos pradėjo vadinti necenzūriniais žodžiais, varyti juos iš kiemo, dėl ko jis (nukentėjusysis) išsigando, bijojo eiti namo. Atvažiavo T. P. ir jie visi kartu ėjo link namų, kai prie jų priėjo buvęs kaimynas G. G., pasisveikinęs su T. P. ir pasiūlęs prieiti prie suoliuko. Pirmasis smūgį į veidą T. P., po to, kai prie suoliuko D. V. pasakė, jog tarp jo ir T. P. yra buvęs konfliktas, sudavė G. G., po ko, D. V. šoko per suoliuką ir kumščiu sudavė jam (nukentėjusiajam) į kairį skruostą. T. P., gindamas brolį, papurškė D. V. dujų, nes nesugebėjo D. V. atitraukti. Jis (nukentėjusysis) niekam smūgių nesudavė. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai jo nerado namuose, nes tuo metu jis stovėjo prie namo esančiame „brome“. Sugrįžus į namus, mama pasakė, kad buvo atvykę policijos pareigūnai, dėl ko su tėčiu ir T. P. nuvyko į policijos komisariatą. Sužalojimus ant jo (nukentėjusiojo) kojų jam padarė D. V., nes iki įvykio jų nebuvo, o futbolo treniruočių tuo metu jis nelankė. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą G. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad paties įvykio ji nematė. A. P. buvo svetainėje, o ji miegamajame, kai vyras atbėgęs pasakė, kad muša L. P.. Liepė jam eiti į lauką. A. P. išėjo ir grižo už 10-15 min. Netrukus po to, į namus atėjo policijos pareigūnai. Įvykio dieną L. P. vilkėjo tamsų džemperį, tamsias sportines kelnes ir juodus marškinėlius su baltais užrašais. Džemperis kainavo apie 80 eurų. Po įvykio, džemperis buvo suplėšytas. Marškinėliai kainavo apie 15-20 eurų. Įvykio metu buvo sudaužytas L. P. telefonas, apie 239 eurų vertės. 1000 eurų neturtinę žalą įvertino kaip visai šeimai padarytą žalą. Po įvykio L. P. patyrė dvasinius išgyvenimus, negalėjo ramiai miegoti, nenorėjo bendrauti nei su draugais, nei su giminėmis, daugiau pakalbėdavo tik su broliu. Iki šiol kieme jaučiasi nesaugiai. L. P. po įvykio gydėsi namie, nes labai kompleksavo, jautėsi pažemintas, nenorėjo, kad kas nors jį matytų. Visą savaitę ant sumuštos vietos ji dėjo kompresus, maždaug per savaitę praėjo. Pirmadienį, kai L. P. buvo vežamas pas ekspertus, jam padaryti sužalojimai jau buvo apgiję. Sūnus buvo apdraskytas, kojos mėlynos, matėsi sumušimas po akimi. Kai vyko pas ekspertus, sūnaus sužalojimai jau matėsi mažiau. Sužalojimus ant L. P. veido pamatė įvykio dieną po 00 val. Sūnus miegojo blogai, jam skaudėjo galvą ir pilvą. Sūnus lankė futbolą. Liudytojas R. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. birželio mėnesį, tikslios datos neprisimena, prie (duomenys neskelbtini) namo pirmosios laiptinės susitiko su L. P.. Stovėjo dviese su šunimi prie laiptinės ir kalbėjosi. Matė ant suoliuko sėdinčius D. V., jo žmoną ir G. G., kurie vartojo alkoholį ir visaip jį ir L. P. keikė. Namo kiemas nebuvo apšviestas, buvo tamsu. Maždaug po 5 minučių atvažiavo T. P., po ko, prie jų priėjo G. G. ir paklausė, ar jie nenori susipažinti su D. V.. Priėjus prie suoliuko, T. P. stovėjo šalia krūmo nepriėjus suoliuko, R. J. – už T. P. nugaros, L. P. – šalia jo (liudytojo). D. V. užsiminus, kad tarp jo ir T. P. anksčiau buvo konfliktas, G. G. ranka trenkė T. P. į kairės pusės žandą, šis trenkė G. G.. D. V. pribėgo prie L. P. ir sudavė jam kumščiu mažiausiai du smūgius į veidą, po ko L. P. nugriuvo ant nugaros, o D. V., užšokęs ir apžergęs L. P. kojomis, pradėjo jį daužyti abiejų rankų kumščiais į krūtinę, galvą, veidą. Kai D. V. buvo traukiamas nuo L. P. – smūgiavo šiam ir į kojas. Nepavykus D. V. atitraukti nuo L. P., T. P. panaudojo dujas. Tuo metu D. V. buvo su akiniais. Papurškus dujų, D. V. atsitraukė, po ko jie (liudytojas, T. P. ir L. P.) nuėjo prie jo (liudytojo) namo laiptinės. Po įvykio prie jų priėjo L. P. tėvas, pasakęs, jog pro langą viską matė, paklausė, kas atsitiko. Paaiškino, kad sumušė L. P.. T. P. smūgių D. V. nesudavė, D. V. nesudavė ir T. P. (b. l. 115-118, t. 2). Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas R. J. parodė vietą (duomenys neskelbtini) namo kieme, 3 metrų atstumu nuo suoliuko ir 11 metrų atstumu nuo namo laiptinės lauko laiptų, kur, jo teigimu, buvo sumuštas L. P. (1 t., b. l. 74-76).Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. J. parodė, kad su L. P. išėjo į kiemą, susitiko prie L. P. namo laiptinės. Vedžiojo šunį, o prie suoliuko, už kokių 10 metrų, buvo D. V. su žmona ir G. G.. Jie vartojo alkoholį, pradėjo juos (liudytoją ir L. P.) koneveikti. Atvažiavo T. P., kurį paskambinęs pakvietė L. P.. G. G. pakvietė prieiti prie jų, norėjo supažindinti su D. V.. D. V. pasakė, kad yra turėjęs konfliktų su T. P., po ko, G. G. smogė T. P.. Šis smogė atgal, G. G. nukrito, po ko, D. V. šoko ant L. P., jį apžergė ir trenkė. Galimai D. V. nuo L. P. skyrė suoliukas. Matė tik tai, kad L. P. guli, o D. V. yra ant L. P. pilvo, pirmojo L. P. suduoto smūgio nematė. T. P. bandė atitraukti D. V., tačiau jam nepavyko, dėl ko, buvo panaudotos dujos. Jas panaudojo T. P.. D. V. atsitraukė ir jie (liudytojas, T. P. ir L. P.) nuėjo link jo (liudytojo) namų, kur buvo bromas. Ten pabuvo keletą minučių ir išsiskirstė. Matė, kaip T. P. ir L. P. ėjo link savo namų laiptinės. G. G. žinojo iš matymo, o D. V., jei neklysta, yra jo (liudytojo) brolio žmonos pusbrolis. Netoli suoliuko yra lempos, kurios naktį gerai šviečia. Įvykio metu šuo lakstė aplinkui, nelojo. A. P. matė po muštynių praėjus kelioms minutėms, bet šios aplinkybės tiksliai nepamena. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu nebuvo nurodęs, jog A. P. buvo atėjęs į įvykio vietą, nes apie tai nepagalvojo. Įvykio metu T. P. ir L. P. namuose degė šviesa. Pirmosios instancijos teisme nurodydamas, kad visame name buvo tamsu, turėjo galvoje savo, o ne T. P. ir L. P. namą. Nei T. P. su L. P., nei D. V., neprašė jo duoti jiems palankių parodymų. Vieną kartą jam skambino D. V., tačiau kokiu tikslu, nepamena. Liudytojas T. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. gegužės 23 d., apie 23.30 val., jam paskambino L. P., pasakęs, kad prie jo kabinėjasi, varo iš kiemo. Po L. P. skambučio, atvažiavo prie parduotuvės „P.“ ir ten esančioje aikštelėje pastatė automobilį. Prie jo priėjo L. P. ir R. J., po ko visi trys judėjo link namų. Praeinant pro G. G., šis sakė, kad eitų į darželį, vadino necenzūriniais žodžiais. G. G. priėjus arčiau ir pamačius, kad tai jis (liudytojas), o ne kitas G. G. pažįstamas, G. G. pasiūlė eiti ten, kur stovėjo D. V. ir jo žmona. G. G. pasiūlius susipažinti, pasakė, kad jam pažinčių nereikia, po ko, D. V. ar jo žmona pasakė, jog jie pažįstami, nes turėjo konfliktą, kad galimai T. P. su savo draugais juos užpuolė ir sumušė. G. G. iš karto trenkė T. P., o šis trenkė G. G., po ko G. G. nugriuvo ant žemės. Šalia M. V. šone stovėjęs D. V. peršoko suoliuką ir smogė L. P., po ko šis nukrito ant žolės. D. V. užšoko ant L. P., apžergė jį kojomis, atsisėdo ant L. P. pilvo ir jį mušė, abiejų rankų kumščiais suduodamas 5-6 smūgius L. P. į veidą, krūtinę, kūną. M. V. prišoko prie jo (liudytojo), tačiau jis ją nustūmė, peršoko suoliuką ir puolė traukti D. V. už pečių. D. V. nenutempė, todėl papurškė dujų į akis dujų. Po pirmojo papurškimo D. V. ir toliau smūgiavo L. P.. Papurškus dujų antrą kartą, D. V. atsitraukė. D. V. smūgių nesudavė. Po to G. G., D. V. ir moteris nuėjo link antros laiptinės, sėdėjo toje laiptinėje, o R. J., L. P. ir jis (liudytojas) nuėjo link bromo, kur sujungti namai, ten pabuvo, pakalbėjo su išėjusiu A. P., kuris teigė, jog viską matė pro langą, ir išsiskirstė į namus. Nuvykus į komisariatą ir paaiškinus, kad buvo sumuštas L. P., pareigūnai nurodė, jog reikia pasidaryti „abdukciją“, pažymėdami, kad pareiškimą rašyti niekada nevėlu. L. P. tą pačią dieną į ligoninę nenuvežė. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas T. P. parodė vietą (duomenys neskelbtini) namo kieme, 3 metrų atstumu nuo suoliuko ir 11 metrų atstumu nuo namo laiptinės lauko laiptų, kur, jo teigimu, buvo sumuštas L. P. (1 t., b. l. 24-26).Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas T. P. parodė, kad įvykio dieną jam paskambinęs L. P. sakė, jog kažkas ant jo rėkia, šaukia, dėl ko, jis grįžo į namus. Prie jo priėjo L. P. su R. J., po ko, jie visi ėjo link namų, kai prie jų priėjo G. G., sumaišęs jį su savo draugu „Vycka“. Tai supratęs, G. G. pasiūlė prieiti prie jų (D. V. su žmona ir G. G.). Priėję prie suoliuko, pamatė D. V. su sutuoktine. G. G. pasiūlė susipažinti, į ką jis (liudytojas) atsakė, kad jam pažinčių nereikia, nes D. V. su sutuoktine žinojo iš matymo. D. V. su sutuoktine pasakė, kad tarp jų ir jo (liudytojo) draugo buvo konfliktas, po ko G. G. jam (liudytojui) trenkė, šis trenkė G. G.. G. G. nukrito ant žemės. D. V. peršoko per suoliuką ir trenkė L. P.. D. V. suduotus smūgius L. P. matė. Kai D. V. trenkė L. P., šis nukrito ant žemės, po ko, D. V. užšoko ant L. P.. Tuo metu jis (liudytojas) peršoko per suoliuką ir priėjo prie L. P. ir D. V.. D. V. sutuoktinė stovėjo šalia D. V., jis (liudytojas) ją patraukė. Bandė atitraukti D. V. nuo L. P., tačiau to padaryti nepavyko. D. V. buvo su akiniais, nenorėjo jo mušti, smūgių jam nesudavė, papurškė dujų, tačiau D. V. ir toliau buvo ant L. P. ir jį mušė. Dėl ko, papurškė dujų D. V. antrą kartą, po ko, D. V. rankomis užsiėmė už veido ir atsitraukė. D. V. su sutuoktine ir G. G. nuėjo link antros laiptinės ir atsisėdo ant laiptų. O jie (liudytojas, L. P. ir R. J.) – prie R. J. namo, prie bromo. Atėjo A. P., kuris nurodė, jog viską matė ir nuėjo atgal į namus. Vėliau atvažiavo policija, tačiau jis jos nematė. Kiek vėliau, A. P. jam (liudytojui) pranešė, jog jo ieško policija. Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. gegužės 23 d., apie 23.15 val., jis buvo svetainėje. Apie 24.00 val. pro atvirą orlaidę išgirdo savo sūnaus balsą ir triukšmą. Pažiūrėjęs pro langą pamatė, kaip vidutinio sudėjimo vyriškis apžergęs ant žemės gulintį L. P. smūgiuoja abiejų rankų kumščiais jam į veidą. Buvo suduota ne mažiau 5 smūgių. L. P. gulėjo ant nugaros įstrižai, jo galva ir D. V. veidas buvo į langų pusę. Tuo metu T. P. bandė atitraukti D. V. nuo L. P.. Šalia T. P. stovėjo M. V., R. J. ir G. G.. Išbėgęs į lauką, prie antros laiptinės pamatė M. V. ir G. G.. D. V. tuo metu nebuvo, o eidamas pro nišą link 6 namo pamatė L. P., T. P. ir R. J.. L. P. buvo sumuštas, matėsi kraujosruvos veido kairėje pusėje. Pasakė, kad visi važiuos į policiją, liepė T. P. ir L. P. palaukti, o pats grįžo į namus. Tuo metu į namus atėjo policijos pareigūnas, kuris pasiūlė vykti į policijos komisariatą. Policijos komisariato budėtojas jiems paaiškino, kad jei sūnus sumuštas, reikia kreiptis į medicinos ekspertą ir su jo išvada parašyti pareiškimą pusės metų laikotarpyje. Tą dieną į medikus nesikreipė, nes L. P. mama yra medikė, ji dėjo kompresus. Pirmadienį nuvyko pas ekspertą, jo išvadą pateikė pareigūnams kartu su pareiškimu. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas A. P. parodė vietą (duomenys neskelbtini) namo kieme, 3 metrų atstumu nuo suoliuko ir 11 metrų atstumu nuo namo laiptinės lauko laiptų, kur, jo teigimu, buvo sumuštas L. P. (1 t., b. l. 16-18). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. P. parodė, kad įvykio dieną L. P. išėjo į lauką su R. J. pavedžioti šuns. Pro langą matė ne visą konfliktą, matė tik tą dalį, kai L. P. buvo apsižergęs D. V., kumščiavęs L. P. veidą. Tuo metu D. V. nepažinojo, G. G. žinojo kaip kaimyną. Toje vietoje, kurioje L. P. buvo mušamas D. V., buvo šviesu, todėl atskirti D. V. nuo G. G. galėjo. Pamatęs mušamą L. P., po mažiau nei 5 min. išbėgo į lauką. Tuo metu L. P. jau buvo brome, ieškojo telefono, o jo bliuzonas buvo suplėšytas. Tą patį vakarą pro langą matė G. G. su draugais, vartojančius alkoholį. Po įvykio į namus buvo atvykę policijos pareigūnai. Pasakė, kad jo sūnus kitam asmeniui papurškė dujų, į ką jis (liudytojas) atsakė, jog to fakto nematė, tačiau jo sūnus taip pat sumuštas. Paaiškino, kad atvyks į policijos komisariatą. Liudytoja M. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. gegužės 22 d., apie 24.00 val., ji kartu su D. V. lydėjo G. G. į namus. Priėję prie (duomenys neskelbtini) namo, sustojo atsisveikinti. Išgirdo šūkaujančius, šnekančius jaunuolius, kurie buvo prie namo laiptinės. Jaunuoliai lyg su kažkuo kalbėjo telefonu, sakė „atvaryk greičiau“. Kiemas buvo neapšviestas, tamsus. Tuo metu į prie parduotuvės „P.“ esančią aikštelę atvažiavo automobilis, iš jo išlipo jaunuolis. Link jo pajudėjo du prie laiptinės stovėję jaunuoliai. Jie visi trys susitiko pusiaukelėje ir lyg susitarę pajudėjo link jos, G. G. ir D. V.. G. G. pažino T. P., ištiesė jam ranką pasisveikinti ir pasiūlė susipažinti su ja ir D. V.. T. P., pamatęs D. V., pasakė „štai šitas“ ir smogė ranka D. V. į veidą, po ko D. V. bandė išlaikyti pusiausvyrą, sugriebė T. P. ir jie kartu persivertė per suoliuką. Tuo metu L. P. smogė G. G., kuris susmuko ant šaligatvio. Ji labai išsigando, rėkė, „nemuškite mano vyro, nes iškviesiu policiją“. Ji pastūmė L. P. nuo D. V. ir visą laiką šaukė, kad jo nemuštų. Jaunuoliai šiek tiek atsitraukė, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais ir nuėjo. Padėjusi vyrui atsikelti, nuvedė jį prie susmukusio G. G., ir jie visi kartu nuėjo prie laiptinės. Paskambino mamai ir pasakė, kad juos užpuolė, paprašė ateiti, po ko, paskambino į policiją. Atėjus mamai ir atvykus policijos pareigūnams, pareigūnams pašvietus, rado pamestą D. V. telefoną, tačiau akinių nerado. Įvykio metu nei ji, nei D. V., G. G. ar R. J. smūgių nesudavė. L. P. sudavė vieną smūgį G. G., o T. P. – D. V., po ko jie nugriuvo ant žemės. Mano, kad kitus smūgius T. P. D. V. sudavė šį apžergęs.Apklausiama apeliacinės instancijos tesimo posėdžio metu M. V. parodė, kad tai ji skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, kuriam pranešė, jog buvo užpulti. Kodėl Bendrajam pagalbos centrui nenurodė, jog jos vyras buvo sumuštas, nežino. Po įvykio D. V. visą laiką buvo susiėmęs už galvos, akių. Bijodama, kad jų vėl neužpultų, Bendrajam pagalbos centrui nurodė tik esmines aplinkybes ir laukė atvykstančio policijos ekipažo. Įvykio metu ji su D. V. ir G. G. buvo prie suolelio, o jaunuoliai – prie laiptinės, kažką ragindami greičiau atvykti. Tuo metu į aikštelę atvažiavo automobilis, iš jo išlipo jaunuolis, kuris susitiko su prie laiptinės stovėjusiais vaikinais ir priėjo prie jų (liudytojos, D. V. ir G. G.). Negirdėjo, kad juos būtų kvietęs G. G.. Jaunuoliams priėjus, G. G. atpažino kaimyną T. P. ir ištiesė jam ranką. Pasisveikino ir pasiūlė susipažinti su ja ir D. V., tačiau T. P., pamatęs D. V., pasakė „čia šitas“ ir jam smogė, po ko, persivertė per suolelį. L. P. trenkė G. G. ir jis nukrito. Ji bandė nustumti T. P. nuo D. V., tačiau prie jos prišoko L. P. ir pasiūlė dujų. Ji nekreipė dėmesio. Nežino, kodėl G. G. nurodė, jog jis pirmas sudavė T. P., ji to nematė. Kas ir kada sudavė smūgius L. P., nematė. D. V. L. P. nesmogė. Dujų purškimo fakto nematė. Po įvykio pirmiausia paskambino savo mamai, po to – į Bendrąjį pagalbos centrą.Liudytojas G. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad prieš metus, tikslios datos nepamena, apie 20-21 val., parduotuvėje „P.“ susitiko su D. V. ir šis pasiūlė jam nueiti pas M. G. (V.) ir jos mamą. Pas jas išgėrė ir po valandos ar dviejų išėjo namo. Jį lydėjo D. V. su M. V.. Prie jo (G. G.) namų, vidiniame kieme atsisėdo ant suoliuko. Ar kieme buvo kitų asmenų, nepamena. Kieme buvo tamsu. Jei laiptinėje įsijungia šviesa, kiemo neapšviečia. Pamena, kaip vienu metu pakvietė T. P. su L. P. ir dar vienu asmeniu, kurio nepažįsta. Jiems priėjus, suprato, kad T. P. jis palaikė kitu asmeniu, todėl bandė T. P. supažindinti su D. V., bet jie pasakė, kad yra pažįstami. Šnekėjosi su T. P., dėl kažko tarp jų įvyko konfliktas ir jis (liudytojas) trenkė T. P.. T. P. trenkė jam atgal į veidą. Nuo smūgio jis (liudytojas) nukrito ant žemės. Kas vyko toliau, nepamena. Ar tą vakarą be jo dar kas nors buvo nukritęs ant žemės, ar dar kam nors buvo suduoti smūgiai, nežino. Kitą dieną buvo susitikęs L. P. su T. P.. Ant L. P. jokių mėlynių nebuvo, jo veidas nebuvo ištinęs. Ar T. P. minėjo, jog buvo sumuštas L. P., ar kad kas nors kreipėsi į policiją, nepamena. Įvykio vieta nakties metu pro L. P. ir T. P. namų langus nesimato. Liudytojas E. T. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyr. patruliu. Tikslios datos neprisimena, buvo gegužės ar birželio mėnuo, iš budėtojo gavo pranešimą, kad įvyko muštynės ir yra asmenys, kurie raštu reikš pretenzijas. Su V. B. nuvyko į (duomenys neskelbtini) namų vidinį kiemą, kur buvo D. V. ir M. V.. Jie paaiškino, kad įvyko konfliktas su pažįstamu asmeniu, kurio pravardė „T.“, susimušė ir nori rašyti pareiškimą. Asmens, pravarde „T.“, nei bute, nei namo prieigose nerado. Pasišviesdami prožektoriumi, žibintuvėliu ieškojo D. V. akinių, tačiau jų nerado. Vieta, kurioje ieškojo akinių, neapšviesta. Žiūrint nuo namo, ši vieta nėra gerai matoma. D. V. minėjo, kad jam į akis buvo papurkšta dujų. Akivaizdžių sužalojimų nepastebėjo. Su D. V. ir jo sutuoktine nuvykus į policijos komisariatą, atvyko T. P. su tėvu. Su jais bendravo operatyvinės grupės tyrėjas. Liudytojas V. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyr. patruliu. Gegužės mėnesio viduryje, vakare, su E. T., gavę budėtojo pranešimą, nuvyko į (duomenys neskelbtini) namo vidinį kiemą, kur buvo du jaunuoliai ir mergina. Mergina nurodė, kad jie trise sėdėjo ant suoliuko, kai grįžo T. P. su draugu. Su T. P. seniau yra buvę kažkokie konfliktai, todėl apsistumdė, trenkė vienas kitam, nukrito D. V. akiniai. Įvykio vieta yra neapšviesta. Veidų neįžiūrėsi, bet siluetus galima matyti. Nuėjus pas P., A. P. sakė, kad šį įvykį matė, kad patys nukentėjusieji prisikabino. Šio įvykio metu nukentėjo dar vienas asmuo, kuris pasakė, kad pareiškimo rašyti nenori. Nė vienas iš L. P. tėvų neminėjo, kad važiuos į policiją rašyti pareiškimo. Pas P. buvo ieškomas asmuo, kuris, pasak kieme buvusių asmenų, juos sumušė. Bendraujant su P. tėvais nebuvo informacijos, kad tame įvykyje būtų sumuštas dar vienas žmogus. P. tėvai pasakė, kad sūnus išėjęs, todėl jiems buvo pasakyta, kad sūnus atvažiuotų į policijos komisariatą. Į policijos komisariatą T. P. atvyko su vienu iš tėvų, tačiau su jais bendravo operatyvaus skyriaus budėtojas.Liudytojas T. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus Operatyvinės grupės vyr. specialistu. 2015 m. gegužės mėnesį, tikslios datos nepamena, į policijos komisariatą kreipėsi D. V., pranešdamas apie galimai jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką. Jis nurodė, kad tarp jo ir pažįstamų asmenų kilo konfliktas, dėl ko buvo suduoti smūgiai. D. V. veidas buvo paraudęs. Su D. V. atlikus procesinius veiksmus, į policijos komisariatą atvyko dar ne mažiau dviejų asmenų, kurie norėjo paaiškinti įvykio aplinkybes, tačiau dėl didelio darbo krūvio jiems buvo paaiškinta, kad savo parodymus galės teikti aplinkybių tikslinimo metu. Neprisimena, ar tą vakarą kreipėsi kitas asmuo dėl jam padaryto sužalojimo, tačiau jei būtų kreipęsis asmuo, kurio nepilnametis sūnus buvo sumuštas, bet kokiu atveju būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jo darbo praktikoje nėra atvejų, jog nebūtų priimamas asmens pareiškimas, o asmuo būtų nukreipiamas atlikti ekspertizę. Siuntimas apžiūrai atlikti rašomas tada, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas, o jei renkama medžiaga, asmuo vežamas į ligoninę apžiūrai. Tokios praktikos, kai patiems asmenims siūloma važiuoti pas ekspertus, nėra. Liudytojas M. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Patrulių būrio vyr. patruliu. Įvykio, apie kurį apklausiamas, neprisimena. Patvirtino tai, kas surašyta tarnybiniame pranešime. A. P. nebuvo nurodęs, kad sumuštas jo nepilnametis sūnus ir jis nori rašyti pareiškimą. Tuo tarpu jei T. P. būtų nurodęs, kad buvo sumuštas jo brolis, ši aplinkybė būtų nurodyta tarnybiniame pranešime. Jei nebūtų sumušimo, asmuo nebūtų siunčiamas apžiūrai. Dujų papurškimą vertina kaip sužalojimą.Liudytojas R. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu jis gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini). Jo buto langai yra į kiemo ir gatvės puses. Vidinis namo kiemas neapšviestas, pro langą matosi tik siluetai. Apie įvykį girdėjo kažkokius dalykus dėl policijos iškvietimo, girdėjo, kad moteris rėkė, šaukė, kad nemuštų jos vyro, sakė, kad kvies policiją. Paties įvykio nematė. Liudytoja O. V. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. V. yra jos žentas. 2015 m. gegužės 22 d. paskambino jos dukra M. V. ir paprašė, kad ši ateitų į „P.“ kiemą. Sakė, kad juos užpuolė, sumušė. Eidama į kiemą, pamatė tris jaunuolius. Jie kalbėjosi tarpusavyje, vartojo necenzūrinius žodžius, sakė „lochai ir gavo“. Nuėjusi į kiemą, pamatė D. V., kuris sakė, kad gavo į nosį, o į akis jam buvo pripurkšta dujų. Truputį toliau stovėjo G. G., kuris sakė, kad jam svaigsta galva, skauda žandą. Ji palydėjo G. G. į namus, o jai grįžus, į įvykio vietą buvo atvykę pareigūnai, su kuriais pašviesdami ieškojo D. V. akinių, tačiau jų nerado. Kiemas buvo tamsus, nieko nesimatė. Liudytojas V. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną jis dirbo taksi vairuotoju, atvežė žmogų prie parduotuvės „P.“. 10 minučių laukė kliento, buvo išlipęs iš automobilio parūkyti. Matė vidiniame namo kieme prie (duomenys neskelbtini) namų sėdinčią kompaniją, girdėjo moterišką ir vyrišką balsus, buvo gal 2-3 žmonės. Sekančiame name prie laiptinės stovėjo pora asmenų, kurie garsiai kalbėjo, keikėsi. Paskui atvažiavo automobilis, kuris sustojo už keleto mašinų nuo jo, ir iš automobilio išlipęs vaikinas greitu žingsniu nuėjo link laiptinės. Jie susitiko su prie laiptinės buvusiais jaunuoliais ir minutės laikotarpyje pasigirdo riksmai, moteriškas balsas „gelbėkite, nemuškite“. Pagalvojo, kad „susipliekė“. Atsisukęs pamatė 4-5 žmones, kurie mušėsi, tačiau nesuprato, kas ką muša. Vienas iš asmenų lyg buvo nukritęs ant žemės, kitas – užšokęs ant jo, moteris šaukė, kad nemuštų, padėtų. Du asmenys stovėjo nuošalyje, moteris sėdėjo ant suoliuko ir rėkė. Įvykio vieta prie suoliuko neapšviesta, žmonių veidai jam 15-20 metrų atstumu nesimatė. Specialistas L. U. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. P. atvyko 2015 m. gegužės 25 d. 14.50 val. Jam buvo nustatyti paviršiniai odos nudrėskimai kairio skruosto srityje, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte bei poodinės kraujosruvos abiejų blauzdų srityse. Skruosto srityje sužalojimai galėjo būti padaryti kietu, turinčiu ribotą paviršių, daiktu, kas galėtų būti rankų nagų dalis ar visas nagas, taip pat krentant ir atsitrenkiant į kietą, ribotą paviršių turintį daiktą. Šie sužalojimai kumščiu negalėjo būti padaryti. Sužalojimai veide galėjo būti padaryti ir vienu, ir trimis trauminiais poveikiais. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti L. P. stovint ar gulint ant žemės ir kitam asmeniui sėdint ant jo bei kumščiuojant, jei buvo kontaktas su nagu ar nago dalimi, arba kitu daiktu turinčiu ribotą paviršių, pavyzdžiui, žiedu. Neatmetama galimybė, kad asmeniui sudavus smūgius kumščiais į veidą, gali nelikti jokio sužalojimo, kadangi tai priklauso nuo smūgio stiprumo. Blauzdų srityse sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (rankomis, kojomis). Sužalojimai blauzdose padaryti trimis trauminiais poveikiais. Konkretaus sužalojimų laiko pasakyti negali, tačiau tai galėjo būti padaryta L. P. nurodytomis aplinkybėmis, taip pat dieną prieš įvykį ar po įvykio, t. y. intervale nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. gegužės 24 d. Tiek išvadoje nustatytų sužalojimų visuma, tiek ir kiekvienas sužalojimas atskirai vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. D. V. nustatytas kairiojo skruosto veido paburkimas galėjo atsirasti papurškus dujas ir nudeginus veidą. 2015 m. spalio 15 d. specialisto išvada, kurios duomenimis, D. V. buvo padarytas kairės pusės veido sumušimas, pateikta remiantis medicininių dokumentų išrašu, kuriame nurodyta ši diagnozė. Ekspertas D. T. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. P. veide nustatyti nubrozdinimai yra smulkūs ir būdingi labai ribotam paviršiui – nagui, žiedui ir pan. Smūgį suduodant kumščiu, atsirastų patinimas arba mėlynė, bet ne įdrėskimai. Suduodant smūgį kumščiu, sužalojimo gali ir nelikti, tai priklauso nuo smūgio stiprumo. Jei smūgis suduotas ištiestais pirštais, tai ant veido galėjo atsirasti įdrėskimai. L. P. nustatyti sužalojimai blauzdose padaryti šviežiai, todėl negalėjo būti padaryti 2015 m. gegužės 23 d. 00 val., tai galėjo būti padaryta dviejų parų intervale iki L. P. apžiūros. D. V. nustatytas minkštųjų audinių paburkimas atsirado dėl trauminio poveikio, nes gydytojo diagnozėje nurodytas sumušimas. Jei šis paburkimas būtų dėl cheminio poveikio, tuomet gydytojas nebūtų rašęs sumušimo. Papurškus dujomis, paburkimas galėjo atsirasti kaip alerginė reakcija, tačiau šiuo atveju būtų paburkęs visas veidas, o ne jo dalis.Ekspertė S. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad išvadą, pagal kurią D. V. sumušimų nenustatė, padarė įvertinusi aplinkybę, jog medicininiuose dokumentuose nebuvo nurodyta jokių dauginių sumušimų. Medicininiuose dokumentuose nurodytą paburkimą kairio skruosto ir veido srityje vertino kaip dujų papurškimo pasekmę, tačiau žodį „paburkimas“ galima traktuoti įvairiai, kaip patinimą ar esant nudegimui. Neatmetama galimybė, kad D. V. nustatytas paburkimas galėjo atsirasti ir dėl suduoto smūgio.Kaip matyti iš 2015 m. gegužės 28 d. A. P. pareiškimo, jame nurodoma, kad 2015 m. gegužės 23 d., apie 00.00 val. (duomenys neskelbtini), namo kieme buvo sumuštas jo nepilnametis sūnus L. P.. Pro langą matė, kaip stambus vyriškis su akiniais, gulintį L. P. apžergęs kojomis, rankomis smūgiuoja į įvairias kūno vietas. Įvykio vietoje buvo ir T. P., gynęs L. P.. L. P. ant savo veido rodė sumušimus ir sakė, kad jam skauda galvą. Ant jo kairio skruosto ir apatinio kairio voko matėsi sumušimų žymės (1 t., b. l. 4).Remiantis 2015 m. gegužės 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 509/15(06) užfiksuotais duomenimis, L. P. nustatyti paviršiniai odos nudrėskimai kairio skruosto srityje, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte galėjo būti padaryti kieto, turinčio ribotą paviršių, daikto poveikyje. Poodinės kraujosruvos abiejų blauzdų srityse galėjo būti padarytos kieto buko daikto poveikyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 7).2015 m. spalio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. pG 1059/15 (06) papildomai konstatuota, kad sužalojimai L. P. padaryti ne mažiau šešių trauminių poveikių pasekmėje, tiek smūgiavimo būdu, tiek krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus arba į kietus, turinčius ribotą paviršių daiktus (1 t., b. l. 11).Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. nukentėjusysis L. P. pateikė mobilaus ryšio telefoną „Nokia N8“ ir trumpomis rankovėmis marškinėlius (1 t., b. l. 53-55). Kaip nustatyta 2015 m. rugsėjo 17 d. apžiūros protokolo duomenimis, buvo apžiūrėtas mobilaus ryšio telefonas NOKIA N8 bei juodos spalvos marškinėliai, paimti iš L. P.. Apžiūros metu nustatyta, kad telefono sensoriaus apsauginė plėvelė ir pats sensorius sutrūkęs, marškinėlių priekyje, kairėje pusėje, matyti 3x2,5 cm dydžio įplyšimas, nugaros dalies viršuje matyti 2x2 cm dydžio įplyšimas (1 t., b. l. 56-63).2015 m. rugpjūčio 21 d. M. V. pareiškimu nurodyta, kad 2015 m. gegužės 22 d., 23.50 val., T. P. smogė D. V., po ko, L. P. trenkė G. G., kuris neteko sąmonės ir nukrito. T. P. ir L. P. agresyviai puolė D. V., pripurškė jam dujų į akis, vyko grumtynės. R. J. grumtynėse nedalyvavo (1 t., b. l. 81-83).Iš 2015 m. gegužės 22 d. VšĮ Druskininkų ligoninės medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad apžiūrėjus D. V., jam nustatyti daugybiniai paviršiniai galvos sužalojimai – sumušimas kairėje veido pusėje, sudirginta veido oda bei abi akys, ūminis abipusis konjuktyvitas (t 1, b. l. 84). Akistatų tarp L. P. ir D. V. (1 t., b. l. 66-67), liudytojo A. P. ir D. V. (1 t., 19-20), liudytojų A. P. ir M. V. (1 t., b. l. 105-107), liudytojo T. P. ir D. V. (1 t., b. l. 27-28), liudytojų T. P. ir M. V. (1 t., b. l. 102-103), liudytojo R. J. ir D. V. (1 t., b. l. 77-78), liudytojų R. J. ir M. V. (1 t., b. l. 99-100), protokoluose užfiksuota, kad visi asmenys lieka prie savo duotų parodymų.Remiantis 2015 m. gegužės 22 d., 23.56 val. informaciniame pranešime užfiksuotais duomenimis Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariate 2015 m. gegužės 22 d. 23.56 val. buvo gautas pranešimas apie tai, kad prie parduotuvės „P.“ 3 jaunuoliai užpuolė žmones. Vyrui pripurškė dujų, pusbrolį sumušė. Pranešėjas – V.(1 t., b. l. 97-98).2015 m. spalio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 1072/15 (06) nustatyta, kad D. V. veido kairės pusės sumušimas galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje. Veido ir abiejų akių cheminis nudegimas, dėl ko, gavosi ūmus abipusis konjunktyvitas, galėjo būti padarytas veikiant veidą ir akis dirginančiomis dujomis. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 118).Iš uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ rašto matyti, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme (besiribojančiame su daugiabučiais gyvenamaisiais namais (duomenys neskelbtini), lauko apšvietimas nėra įrengtas (2 t., b. l. 92).Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus įrašytame 2015 m. gegužės 22 d. 23.53 val. pokalbio garso įraše užfiksuotas M. V. pranešimas policijai, apie tai, kad prieš 5-6 minutes (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie parduotuvės „P.“, vidiniame kieme „T.“, jo brolis ir dar vienas jaunuolis užpuolė jos vyrą ir pusbrolį, vyrui papurškė dujų, pusbrolį „išjungė“ (2 t., b. l. 93-95).Kaip nustatyta UAB „U.“ teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0018/16, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G509/15(06) nurodyti sužalojimai negalėjo būti padaryti L. P. gulint ant žemės, ant nugaros, o D. V. sėdint ant L. P. pilvo jį apžergus kojomis ir smūgiuojant abiejų rankų kumščiais ne mažiau penkių kartų į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, galvą. Smūgiuojant kumščiais, yra būdingi minkštųjų audinių patinimai bei poodinės kraujosruvos, galimi įdrėskimai ar įbrėžimai nuo pirštų nagų, o konkrečiu atveju nustatyti tik įbrėžimai. Tuo tarpu kojų poodines kraujosruvas tokiu būdu padaryti praktiškai neįmanoma, nes kojos lieka už puolančiojo nugaros. Sužalojimai blauzdų srityje galėjo atsirasti dėl L. P. sporto, futbolo. VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ medicinos dokumentų išraše/siuntime, sveikatos įrašo Nr. 15PR-2227 nurodyti D. V. nustatyti sužalojimai – veido kairės pusės sumušimas, veido ir abiejų akių cheminis nudegimas – galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis, nes atitinka sužalojimo padarymo laikas. Smūgiai galėjo būti suduoti kietais bukais daiktais į veidą, veidas ir akys – apipurkštos dirginančiomis dujomis. Kai žmogui į akis iš labai mažo atstumo yra papurškiama dujų iš dujų balionėlio, yra padaromi veido bei akių cheminiai nudegimai, o komplikacijos galimos įvairios. Žmogus po papurškimo į akis dujų balionėliu kurį tai laiko tarpą dėl akių sudirgimo negali aiškiai matyti, rašyti, skaityti, tačiau tai priklauso nuo nudegimo laipsnio, individualių organizmo savybių bei taikyto gydymo (2 t., b. l. 98-103).Iš pažymos apie hidrometeorologines sąlygas matyti, kad Druskininkų agrometeorologijos stoties duomenimis, 2015 m. gegužės 23 d., nuo 0 val. iki 1 val., kritulių nebuvo (2 t., b. l. 140).2016 m. gegužės 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktu Nr. PEKG 16/2016(02) nustatyta, kad L. P. nustatyti du odos įdrėskimai kairiame skruoste ir vienas kairės akies apatinio voko vidiniame krašte. Jie padaryti kontaktuojant su kietais bukais ribotais paviršiais, kuo galėjo būti rankų nagai, ant piršto užmautas žiedas, medžių ir krūmų šakos. Sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais, nes yra užfiksuoti trys atskiri sužalojimai. Kadangi šie atskiri sužalojimai lokalizuoti vienas šalia kito, todėl jie galėjo būti padaryti ir vienmomentiškai tuo pačiu metu iš karto trimis kietais bukais ribotais paviršiais (pavyzdžiui trijų pirštų nagais). Tokie sužalojimai nebūdingi suduodant į veidą sugniaužtu kumščiu, nes toje vietoje nenustatytos poodinės kraujosruvos ar minkštųjų audinių patinimas. Kadangi minėti sužalojimai yra vienoje plokštumoje, todėl neatmetama galimybė, kad jie galėjo atsirasti ir krentant veidu ant žemės, ant kurios būtų ribotų atsikišusių paviršių, pavyzdžiui, šakų. Tačiau toks padarymo mechanizmas mažiau tikėtinas, kadangi griūdamas priekiniu kūno paviršiumi, žmogus į priekį ištiesia rankas, taip apsisaugodamas nuo galvos traumavimo. Dvi poodinės kraujosruvos kairės blauzdos vidiniame paviršiuje ir viena dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje padarytos kietais bukais daiktais, kuo galėjo būti ir pėda, apauta batu, trimis trauminiais kontaktais. Mažai tikėtina, kad poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos smūgiuojant kumščiais. Jos negalėjo būti padarytos L. P. krentant ant nugaros po gauto smūgio kumščiu į veidą, jos taip pat negalėjo būti padarytos D. V. sėdint ant L. P. pilvo jį apžergus kojomis ir smūgiuojant kumščiais į L. P. galvą. Tokie sužalojimai negalėjo atsirasti trinantis L. P. ir D. V. kojoms. Tokios poodinės kraujosruvos kojose gali atsirasti sportuojant (žaidžiant futbolą ir panašiai) bei blauzdoms kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir paviršiais (kita koja, batu). Rankos kumštis ir dėvima avalynė – tai kietas bukas daiktas (paviršius). Kontakto su kietu buku paviršiumi metu sužalojimas kūne gali būti ir nepadaromas, tai labiausiai priklauso nuo kontakto (smūgio) stiprumo. Odos įdrėskimai veide (pasidengę rudais šašeliais) galėjo būti padaryti intervale nuo 1 iki 7 parų iki L. P. apžiūros, o poodinės kraujosruvos blauzdose (melsvai violetinės spalvos neryškiais pakraščiais) – 2 parų bėgyje iki L. P. apžiūros (apžiūra 2015 m. gegužės 25 d. 14.50 val.). VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ medicinos dokumentų išraše/siuntime, sveikatos įrašo Nr. 15PR-2227, bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G1072/15(06) nurodytas veido kairės pusės sumušimas su minkštųjų audinių paburkimu padarytas kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir kumštis. Sužalojimas galėjo būti padarytas D. V. esant tiek vertikalioje padėtyje, tiek ir horizontalioje – jam gulint ant žemės. Veido ir abiejų akių cheminiai nudegimai galėjo būti padaryti papurškus į veidą dujų iš dujų balionėlio. Medicininių dokumentų duomenys neprieštarauja tam, kad išvardinti sužalojimai galėjo būti padaryti 2015 m. gegužės 22 d., apie 23.50 val. (3 t., b. l. 5-10).Remiantis 2016 m. rugpjūčio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 29/2016(02) užfiksuotais duomenimis, dauginis veido kairės pusės sumušimas nustatytas remiantis D. V. nusiskundimais bei atsižvelgiant į įvykio aplinkybes. Sužalojimai, būdingi veido sumušimui, medicinos dokumentų išraše/siuntime, sveikatos įrašo Nr. 15PR-2227, neaprašomi, mechaninės traumos požymiai nekonstatuoti. Šiame dokumente yra subjektyviai ir objektyviai pagrįstas veido odos ir abiejų akių sudirginimas, ūminis abipusis akių junginių uždegimas (3 t., b. l. 30-32).Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžiu T. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. gegužės 22 d. apie 23.50 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kiemelyje, dėl nežinomų priežasčių, smūgiavimo/stūmimo veiksmu pastūmė D. V., kuris užkliuvęs už suoliuko, per jį persivertė ir kartu su T. P. nukrito ant žemės. T. P. papurškė D. V. į akis dujų, dėl ko iš karto D. V. užsidengė akis ir veidą dėl itin stipraus perštėjimo/skausmo, taip sužalodamas nukentėjusįjį. Po to T. P. rankomis sudavė gulinčiam ant žemės D. V. ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį bei į kairės veido pusės smilkinio sritį, tuo sukeldamas fizinį skausmą ir susargdindamas, sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (4 t., b. l. 95-104). Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendis Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas (4 t., b. l. 105-110, 111-115). Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, jų kontekste sprendžiant D. V. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir detaliai aprašytos šio nuosprendžio 1 punkte, padaryme, vertinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, visų pirma pažymėtina, kad pats D. V., tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir duodamas parodymus pakartotinai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, savo kaltės dėl L. P. sužalojimo nepripažino, nurodydamas, jog jokių smūgių L. P. analizuojamo įvykio metu jis nesudavė, priešingai, būtent T. P. – L. P. brolis, jam (D. V.) sudavė vieną smūgį į veido sritį, nuo kurio jis, užkliuvęs už suoliuko, krito, kartu nusitempdamas ir T. P., po ko T. P. užkrito ant jo ir bandė smūgiuoti, vėliau, jam (D. V.) buvo papurkšta dujų į akis. Šie D. V. parodymai, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Jie iš esmės sutapo ir su jo ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 127-128, 132-133) išdėstytomis aplinkybėmis, analogiškos pozicijos D. V. laikėsi ir akistatų su A. P. T. P. bei L. P. metu (1 t., b. l. 19-20, 27-28, 66-67), dėl neteisėtų T. P. veiksmų iš karto po įvykio kreipėsi į policijos įstaigą. Nors skundžiamu nuosprendžiu ši D. V. versija buvo atmesta, remiantis nukentėjusiojo L. P., liudytojų T. P., R. J., G. G. ir A. P. parodymais, tačiau, įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, sugretinusi juos tarpusavyje, su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Atmesdamas D. V. parodymus, pirmosios instancijos teismas nevertino jų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste, nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė aukščiau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų visumai, neatsižvelgdamas nei į jų parodymuose esančius esminius prieštaravimus, nei į elementarios logikos trūkumą jų išdėstytose vertinamo įvykio aplinkybėse dėl komentuojamo konflikto pradžios bei priežasties.Kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų visumos, D. V. versiją apie būtent jam T. P. suduotus smūgius, jų mechanizmą ir lokalizaciją, patvirtino įvykio vietoje buvusi bei jį betarpiškai stebėjusi M. V., kas iš esmės paneigia nukentėjusiojo L. P. parodymus dėl D. V. veiksmų jo atžvilgiu. M. V. teigimu, po to, kai T. P. sudavė pirmąjį smūgį į veido sritį D. V., ir jie abu nukrito ant žemės, T. P., apsižergęs D. V., užsidengusį veidą rankomis, toliau mosikavo rankomis. D. V. jokių smūgių L. P. nesudavė. Vertinant šiuos M. V. parodymus, iš esmės patvirtinančius D. V. pateiktą įvykio versiją, svarbu pažymėti, kad ji yra D. V. sutuoktinė, todėl jos suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi neatmestinas. Ir vis tik, nesivadovauti jos parodymais tik dėl jos ryšio su D. V., teisinio pagrindo nėra. M. V. skirtingose proceso stadijose (ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose) išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės buvo nuoseklios ir neprieštaringos, jas patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, kurių įvertinimas, sprendžiant M. V. parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, nekvestionuotinas. Liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas V. P. patvirtino vertinamo įvykio metu girdėjęs šaukiantį moterišką balsą apie tai, kad nemuštų, padėtų, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas R. D.. Šią poziciją, viso proceso metu nuosekliai, tvirtino ir M. V.. Jos teigimu, tuo metu, kai T. P. po smūgio D. V., apsižergęs jį mosikavo rankomis, ji išsigando ir pradėjo šaukti, kad nemuštų jos vyro, kad kvies policiją ir pan. Be to, bylos duomenimis, būtent M. V. apie įvykį pranešė Bendrajam pagalbos centrui, po ko į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. Kaip nustatyta iš Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus pateikto M. V. ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo telefoninio pokalbio išrašo, M. V. nurodė, kad (duomenys neskelbtini), prie „P.“ parduotuvės, vidiniame namo kieme ji, jos sutuoktinis (D. V.) ir pusbrolis (G. G.) buvo užpulti, jos sutuoktiniui buvo papurkšta dujų, jos pusbrolis – „išjungtas“, galimu įtariamuoju nurodydama asmenį, pravarde „T.“ (2 t., b. l. 93-95), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog iš karto po įvykio į įvykio vietą kviečiant policijos pareigūnus, jokios kalbos apie L. P., kaip asmenį, galimai sužalojusį D. V. ir dalyvavusį aptariamame konflikte nebuvo, įvardijant L. P. brolį – T. P., kas iš esmės atitinka aukščiau aptartą D. V. versiją, kurios šis nuosekliai laikėsi viso baudžiamojo proceso metu. Vertinti šį M. V. pranešimą, kaip patvirtinantį jos parodymų neatitikimą faktinėms aplinkybėms nėra jokio pagrindo, kadangi jis neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad būtent jie buvo užpultieji, o ne užpuolikai, kadangi būtų neprotinga ir nelogiška kviesti policiją, jeigu sutuoktinis yra ne nukentėjusysis, o kaltininkas.Pažymėtina, kad liudytojo V. P. parodymai iš esmės atitinka faktinę situaciją, nurodomą kitų apklaustų asmenų, todėl pagrindo jais nesiremti, remiantis teismui pateiktu jo ir T. P. garso įrašu, nėra, juolab, kad apklausiamas teisme liudytojas nurodė aplinkybes susijusias su jo kaip liudytojo dalyvavimu procese.Nors skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu tiesiogiai apie D. V. suduotus smūgius M. V. neužsiminė, pažymėdama tik tai, kad jam buvo papurkšta dujų, tačiau, sprendžiant iš aptarto telefoninio pokalbio turinio, ji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog jie buvo užpulti, o į šią sąvoką neabejotinai patenka ir smurtinio pobūdžio veiksmai, ką, be kita ko, patvirtino ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai E. T. ir V. B.. Jų teigimu, atvykus į įvykio vietą, D. V. ir M. V. jiems parodė, kad D. V. susimušė su T. P., apsistumdė, trenkė vienas kitam, dėl ko, D. V. nukrito akiniai. Apie L. P. jokios kalbos nebuvo. Vertinant tiek D. V., tiek ir jo sutuoktinės pateiktos versijos pagrįstumą ir objektyvumą, tuo pačiu sprendžiant D. V. kaltės klausimą jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, aptartini ir iš karto po įvykio D. V. nustatyti sužalojimai. Nors T. P., L. P. ir R. J., apklausiami tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose, kategoriškai neigė bet kokio fizinio smurto panaudojimo D. V. atžvilgiu faktą, pripažindami tik tai, kad T. P., neva tai negalėdamas atitraukti D. V. nuo savo brolio, papurškė dujų, tačiau kaip nustatyta 2015 m. spalio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 1072/15(06), 2015 m. gegužės 22 d., 01.55 val. (iš karto po analizuojamo įvykio), D. V. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninę, nurodydamas, kad apie 1.00 val. jam buvo smogta į veidą, kairio skruosto – smilkinio sritis. Šios apžiūros metu D. V. be sudirgintos veido odos ir abiejų akių, buvo nustatytas ir veido kairės pusės sumušimas. Vertindamas šiuos duomenis specialistas konstatavo, kad kairės D. V. veido pusės sumušimas galėjo būti padarytas kieto buko daikto (kas neabejotinai atitinka ir žmogaus rankos kumščio apibūdinimą) poveikyje, galimai D. V. nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (1 t., b. l. 118). Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu aptartą išvadą pateikęs specialistas L. U. nurodė, kad D. V. nustatytas kairiojo skruosto veido paburkimas galėjo atsirasti ir nuo dujų papurškimo jam į akis, tačiau šiame kontekste vis tik pažymėtina, kad specialistas L. U. tiesiogiai D. V. neapžiūrinėjo, išvadą pateikė remdamasis vien tik jo medicininiais dokumentais, kuriuose be sudirgusios veido odos ir abiejų akių (kas neabejotinai galėjo susidaryti papurkštų dujų poveikyje), buvo nustatytas ir veido kairės pusės sumušimas, bet ne paburkimas, kaip tai teisiamojo posėdžio metu nurodė specialistas. Ir vis tik, net ir eliminavus D. V. medicininiuose dokumentuose nurodytą aplinkybę dėl jo veido sumušimo, t. y. mechaninio poveikio, konstatavus vien tik D. V. veido kairės dalies paburkimą, kategoriškai paneigti, jog jį galėjo sąlygoti ir jam suduotas smūgis, objektyvios galimybės nėra. Kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė ekspertas D. T., D. V. nustatytas minkštųjų audinių paburkimas atsirado dėl trauminio poveikio, nes gydytojo diagnozėje aiškiai nurodytas sumušimas. Nuo į D. V. veidą papurkštų dujų galėjo atsirasti paburkimas kaip alerginė reakcija, tačiau šiuo atveju būtų paburkęs visas veidas, o ne jo dalis. Šią eksperto poziciją teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertė S. B., teigdama, kad nors medicininiuose D. V. dokumentuose jokie dauginiai sumušimai nurodyti nebuvo, tačiau žodį „paburkimas“ galima traktuoti įvairiai – ir kaip patinimą, ir kaip nudegimą, neatmetant galimybės, kad D. V. nustatytas paburkimas galėjo atsirasti ir nuo jam suduoto smūgio. Įvertinusi šių duomenų visumą teisėjų kolegija sprendžia, jog nors šie D. V. konstatuoti sužalojimai iš esmės patvirtina D. V. versiją apie T. P. jam suduotą smūgį į veido sritį, po kurio D. V. kartu su T. P. nukrito (šios versijos viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi ir M. V.), tačiau tinkamam D. V. kairės veido pusės sužalojimo įvertinimui, kaip ir jo bei M. V. parodymams, patvirtinantiems sužalojimo aplinkybes, apylinkės teismas didesnio dėmesio neskyrė, besąlygiškai tikint T. P., L. P. ir R. J. parodymais, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio D. V. atžvilgiu priėmimui bei jo ir jo sutuoktinės parodymų atmetimui. Pakankamo pagrindo abejoti D. V. ir M. V. parodymų patikimumu bei objektyvumu teisėjų kolegijai neleidžia ir G. G. teisiamojo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių visuma. Kaip nustatyta G. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jis pasikvietė T. P. prie suoliuko, ant kurio sėdėjo kartu su D. V. ir M. V., tarp jo ir T. P. kilo konfliktas (nepamena dėl ko), kurio metu jis (G. G.) smogė T. P., o šis smogė jam atgal. G. G. teigimu, kas vyko po to, jis neatsimena. Ir nors komentuojamo konflikto pradžią analogiškai aiškino L. P., R. J. ir T. P., tačiau, šios versijos patikimumu teisėjų kolegija vis tik abejoja. Bylos duomenimis, iki komentuojamo įvykio G. G. ir T. P. buvo pažįstami, jie gyveno kaimynystėje, iki tol niekada nekonfliktavo, jokių tarpusavio nesutarimų iki vertinamo įvykio nenurodė nei T. P., nei G. G.. Konflikto su T. P. priežasties G. G. nesugebėjo įvardinti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, lakoniškai konstatuodamas, kad dėl kažko sukonfliktavo su T. P., po ko jam smogė, o jis trenkė atgal. Ši G. G. versija, nesugebant įvardinti konkrečios konflikto priežasties, kuri, akivaizdu, buvo pakankamai reikšminga, jei G. G. smogė T. P., teisėjų kolegijos įsitikinimu, ne tik neįtikima ir nelogiška, bet ir neatitinka tiek D. V. ir M. V. išdėstytų vertinamo įvykio aplinkybių, tiek ir T. P., L. P. ir R. J. teiginių, jog G. G. T. P. smogė pirmasis, po ko T. P. smogė G. G. atgal. Ir nors G. G. parodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi D. V. ir M. V. versijos paneigimui, tačiau juose esančių prieštaravimų ne tik D. V. ir M. V., bet ir T. P., L. P. ir R. J. parodymų kontekste tinkamai neįvertino, kas neabejotinai sąlygojo netinkamą šio liudytojo parodymų vertinimą. Aptartų duomenų visumoje vadovautis prieštaringais ir nelogiškais G. G. parodymais, atmetant nuoseklių D. V. ir M. V. parodymų visumą, priešingai nei skundžiamu nuosprendžiu tai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Juo labiau, kad G. G. gyveno viename kieme (kaimynystėje) su T. P., L. P. ir R. J., po vertinamo įvykio su savo giminaičiais, t. y. M. V. (jo pussesere) ir jos sutuoktiniu, nebendrauja, kas visumoje leidžia pagrįstai manyti, jog G. G. parodymus, palankesnius T. P., L. P. ir R. J. išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, galėjo sąlygoti ir nenoras pakenkti kaimynams T. P. ar L. P.. Vertinant G. G. parodymų visumą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmąjį kartą G. G. buvo apklaustas tik 2016 m. gruodžio 7 d. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, t. y. praėjus beveik 2 metams po komentuojamo įvykio, kas leidžia pagrįstai manyti, jog tuo metu G. G. galėjo ir neprisiminti esminių įvykio aplinkybių, jas painioti, todėl besąlygiškai tikėti jo parodymais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste nesant pagrindo netikėti aukščiau aptartais D. V. ir M. V. parodymais, tuo pačiu nesutinkant ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog analizuojamo įvykio metu D. V. sužalojo L. P., atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžiu T. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už D. V. sužalojimą iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias apklausiamas tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, D. V. išdėstė ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, t. y. T. P. smūgiavimo/stūmimo veiksmu pastūmė D. V., šis užkliuvo už suoliuko ir persivertė per jį kartu su T. P., kuris D. V. sudavė ne mažiau penkių smūgių ir papurškė dujų (t. 4, b. l. 95-104). Komentuojamas Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendis buvo apskųstas tiek apeliacine, tiek ir kasacine tvarka, tačiau, buvo paliktas nepakeistas ir šiuo metu yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Šiame nuosprendyje nustatytos aplinkybės iš esmės atitinka D. V. parodymų visumą, jam nustatytų sužalojimų mechanizmą ir padarymo aplinkybes, kas aukščiau aptartų duomenų visumoje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai paneigti apylinkės teismo išvadas dėl D. V. kaltės sužalojus L. P.. Nors priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. V. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo L. P. bei liudytojų T. P., R. J. bei A. P. parodymų visuma, konstatuodamas, kad šių asmenų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, dėl ko, abejoti jais, nėra jokio objektyvaus pagrindo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šių asmenų parodymus, duotus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bei apklausus juos pakartotinai apeliacinės instancijos teismo posėdyje, su šia apylinkės teismo išvada nesutinka. L. P., T. P., R. J. ir A. P. parodymai prieštarauja ne tik esminėms faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos bei Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms, bet ir sveikai logikai. Motyvuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad tiek L. P., tiek ir R. J. viso baudžiamojo proceso metu laikėsi pozicijos, kad D. V., M. V. ir G. G., šiuos būnančius kieme (išėjusius pavedžioti šuns), užgauliojo necenzūriniais žodžiais, varė juos iš kiemo, dėl ko, jie, bijodami grįžti namo, paskambino T. P.. Tačiau, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad L. P. ir R. J., prieš skambindami T. P., buvo prie L. P. namų laiptinės, todėl jokių kliūčių L. P. grįžti namo, net ir tikint šių asmenų versija dėl jų užgauliojimo neteisėtais D. V., M. V. ir G. G. veiksmais, nebuvo. Šiame kontekste pažymėtina, jog nors A. P. nurodė, kad jis pro atvirą orlaidę išgirdo savo sūnaus balsą ir triukšmą, tačiau nenurodė, jog prieš tai būtų girdėjęs, jog jo sūnus ar R. J. būtų užgauliojami ir ėmęsis iniciatyvos tokiems veiksmams nutraukti. Kaip jau minėta, L. P. tėvai – A. P. ir G. P. tuo metu buvo namuose, L. P. su savimi turėjo mobilaus ryšio telefoną, tačiau pagalbos, neva bijodamas grįžti namo, savo tėvų neprašė, vietoje to į įvykio vietą iškvietė namuose tuo metu nebuvusį vyresnį brolį T. P.. Tuo tarpu T. P. atvykus į įvykio vietą ir automobilį pasistačius automobilių stovėjimo aikštelėje šalia parduotuvės „P.“, L. P. ir R. J. eiti pasitikti T. P. jau nebijojo, nors neabejotinai turėjo praeiti ir pro kieme esantį suoliuką, ant kurio tuo metu buvo D. V., M. V. ir G. G., nepaisant neva jų necenzūrinių užgauliojimų ar grasinimų. Tokie L. P. ir R. J. veiksmai ne tik kad neatitinka D. V. ir M. V. parodymų apie tai, kad būtent L. P. ir R. J. kažką šūkaliojo stovėdami prie laiptinės (ką pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir liudytoju apklaustas V. P., teigęs, jog prie laiptinės stovėję jaunuoliai garsiai kalbėjo, keikėsi), o L. P. nuolat telefonu kažką ragino atvykti, bet ir prieštarauja protingumo kriterijui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į visiškai nelogiškus T. P. veiksmus jam atvykus į įvykio vietą. Jo teigimu, prie jo priėjo G. G. ir pasiūlė prisijungti prie jo, D. V. ir M. V.. Tuo metu T. P. pasuko link suoliuko, prie kurio ir įvyko komentuojamas konfliktas, jokių pastabų apie tai, kad jam skambino L. P. ir skundėsi jų veiksmais, G. G. neišsakydamas. Be to, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos, G. G. su T. P. artimiau nebendravo, jie nebuvo draugai, todėl nesuprantami tiek G. G. veiksmai, kviečiantis jokių ryšių su juo iš esmės nepalaikantį T. P. susipažinimui (šią aplinkybę kategoriškai neigė D. V. ir M. V., teigdami, kad G. G. T. P. nekvietė, jis su L. P. ir R. J. prie jų priėjo pats), bet ir T. P. elgesys – nors jam paskambinęs L. P. nurodė, kad jį užgaulioja, dėl ko šis bijo pareiti namo, tačiau apie tai jį ne pakvietusiam G. G. net neužsimena, prieina prie suoliuko ir su ten buvusiais asmenimis iš esmės nebendrauja, o D. V. iš esmės be jokios priežasties užpuola ir pradeda mušti L. P.. Šių duomenų plotmėje svarbu paminėti ir tai, kad T. P. parodymai, duoti nagrinėjant baudžiamąją bylą jo atžvilgiu (Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendis) šioje vietoje šiek tiek skiriasi. Jis paaiškino, jog tuo metu, kai išlipo iš automobilio ir pradėjo eiti link namų, G. G. šaukė „vaikai eikit į darželį“, ėjo link jo ir paklausė, kas jis toks yra, į ką T. P. atsakė, jog T. ir paklaustas, kur eina, atsakė, jog link namų. Po šio pokalbio, G. G., T. P. teigimu, jį pakvietė prisijungti prie jo (G. G.), D. V. ir M. V. kompanijos, tačiau jis atsisakė (kas neatitinka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jo duotų parodymų) ir tik tuomet, kai G. G. pasiūlė susipažinti su ant suoliuko buvusiais asmenimis, jis sutiko ir nuėjo kartu su G. G. (4 t., b. l. 95-104). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad T. P., L. P. ir R. J. viso proceso metu laikėsi kategoriškos pozicijos, jog kieme buvo pakankamai šviesu (jų teigimu, šviesos užteko tam, kad A. P. pro langą įžiūrėtų konflikte dalyvavusius asmenis), tačiau T. P., pažinodamas D. V. (bylos duomenimis, praeityje jiems teko susidurti, kai D. V. pateikė pareiškimą policijai dėl to, jog galimai buvo sumuštas T. P. draugo, šioje byloje T. P. buvo liudytojas), galėdamas įžiūrėti jo veidą (A. P. veidus sugebėjo matyti pro langą ir iš didesnio atstumo), prie suoliuko, kviečiamas G. G., jis vis tik priėjo, vėliau nurodydamas, kad su ten esančiais asmenimis jis jau pažįstamas. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste abejonių kelia ir T. P., L. P. bei R. J. nurodomas konflikte dalyvavusių asmenų išsidėstymas prie suoliuko. Kaip nustatyta L. P. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, prie suoliuko jis priėjo su T. P. ir R. J.. Žiūrint nuo jų, tuo metu D. V. stovėjo už suoliuko, kas leidžia pagrįstai manyti, jog tuo metu T. P., L. P., R. J. ir G. G. (prie suoliuko atėjęs kartu su jaunuoliais) stovėjo vienoje suoliuko pusėje, D. V. ir M. V. – kitoje (D. V. ir M. V. teigimu, tuo metu jie sėdėjo, R. J. nepamena, ar D. V. ir L. P. skyrė suoliukas). Tuo tarpu remiantis T. P. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių visuma, tuo metu, kai jam trenkė G. G., o šis trenkė G. G. atgal, jis nukritęs nebuvo (sprendžiant iš L. P. parodymų, tuo metu T. P. stovėjo toje pačioje suoliuko pusėje, kaip ir L. P.), tačiau, kai D. V. neva tai užšoko ant L. P., T. P., jo paties teigimu, teko peršokti suoliuką ir bėgti prie brolio, kas akivaizdžiai neatitinka L. P. nurodyto konflikte dalyvavusių asmenų išsidėstymo. Nors skundžiamu nuosprendžiu buvo remiamasi ir liudytoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausto A. P. parodymais, tačiau jų visuma, įvertinus juos T. P., L. P., R. J. parodymų bei kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų plotmėje, teisėjų kolegijai vėlgi kelia pagrįstų abejonių. A. P. teigimu, į namo kiemą, pamatęs mušamą savo sūnų, jis išėjo, kai konfliktas jau buvo pasibaigęs. Prie namo „bromo“ jis rado T. P., L. P. ir R. J.. L. P. buvo sumuštas, dėl ko jis (A. P.) nurodė, jog jie visi važiuos į policijos komisariatą ir nuėjo namo persiauti batų ir pasiimti automobilio raktelius. Šioje vietoje pastebėtina, kad R. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, aplinkybės apie tai, jog A. P. iš karto po įvykio būtų priėjęs prie jų, stovinčių prie namo, nenurodė. Apie šią aplinkybę, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, neužsiminė ir L. P., kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog minėta versija dėl A. P. atsiradimo įvykio vietoje atsirado vėlesnėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose. A. P. teigimu, jam grįžus į namus, atvyko policijos pareigūnai ir nors, sprendžiant iš aptartų A. P. parodymų, tuo metu jis aiškiai žinojo, kur yra abu jo sūnūs, tačiau pareigūnams jų buvimo vietos nenurodė, pažymėdamas tik tai, kad jie kartu į komisariatą atvyks savarankiškai. Tačiau ši A. P. versija iš esmės nesutampa su į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymais, kurių patikimumu ir objektyvumu aukštesnysis teismas neabejoja. Darant šią išvadą, pažymėtina, kad V. B. teigimu, A. P. jiems paaiškino, jog matė konfliktą rūkydamas balkone (vėliau šią versiją A. P. pakeitė, teigdamas, kad konfliktą jis vis tik stebėjo pro pravertą langą), pažymėdamas ir tai, kad, kur yra jo sūnūs, jis nežino (nors sprendžiant iš jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, jis žinojo, jog jo sūnūs yra prie namo, laukia A. P., kol šis persiaus batus ir pasiims automobilio raktelius). Be to, A. B. patvirtino, jog A. P. su T. P. į komisariatą atvyko tik po valandos, o toks jų atvykimo laikas, įvertinus A. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, remiantis kuriais, jau kalbėdamas su į įvykio vietą atvykusiu pareigūnu, jis ruošėsi važiuoti į komisariatą, kelia pagrįstų abejonių A. P. parodymų patikimumu ir objektyvumu. Juo labiau, jog nei T. P. su L. P., nei R. J. į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų surasti nebuvo, nors, jų teigimu, po įvykio jie stovėjo netoliese prie namo esančiame „brome“. Tuo tarpu įvertinus tai, kad policijos pareigūnai nei vieno iš minėto asmens įvykio vietoje nerado, į policijos komisariatą išvyko tik kartu su D. V. ir M. V., akivaizdu, kad T. P., L. P., R. J., o kartu ir A. P., parodymai dėl T. P. ir L. P. buvimo vietos pasibaigus komentuojamam konfliktui, neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, todėl atmestini kaip deklaratyvūs. Kritiškai vertintini ir A. P. teiginiai, jog jis aiškiai atpažino D. V., kaip asmenį, konflikto metu mušusį jo sūnų L. P.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad komentuojamo įvykio metu kieme buvo tamsu. Priešingai nei skirtingose proceso stadijose tai teigė A. P., kieme jokio apšvietimo nebuvo, ką betarpiškai patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini) komunalinis ūkis“ 2016 m. sausio 7 d. rašte Nr. 01-05 pateikta informacija, remiantis kuria, namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme lauko apšvietimas neįrengtas (2 t., b. l. 92), o tai leidžia pagrįstai abejoti A. P. teiginiais, jog tamsiu paros metu pro savo buto langą jis matė ne tik patį įvykį, bet ir sugebėjo atpažinti L. P. ir D. V.. Juo labiau, kad ir R. J., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, pažymėjo, jog kieme buvo tamsu, o ant suoliuko sėdinčių asmenų veidų nuo laiptinės, prie kurios stovėjo jis su L. P. (bylos duomenimis, tai buvo ta pati laiptinė, kurioje buvo ir P. butas), įžiūrėti nebuvo galima. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas V. P., paaiškinęs, kad jam stebint įvykį maždaug 15-20 metrų atstumu, žmonių veidų jis neįžiūrėjo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, remiantis aukščiau aptartame Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, du asmenys iš tikrųjų buvo parvirtę ant žemės (A. P. teigimu, jis matė, kaip D. V., apsižergęs ant žemės nukritusį L. P., jį daužo kumščiais), tačiau kaip seka iš paminėto nuosprendžio, tai buvo T. P. ir D. V. (4 t., b. l. 95-104), kas, įvertinus įvykio vietoje buvusią tamsą (policijos pareigūnai taip pat patvirtino, jog įvykio vietoje buvo tamsu, nes D. V. akinių jie ieškojo pasišviesdami prožektoriais) bei atstumą, kuriuo A. P., jo paties teigimu, stebėjo komentuojamą įvykį, suponuoja pagrįstą išvadą, jog, teigdamas, jog D. V., apsižergęs L. P., šį smūgiavo, A. P. galėjo sąžiningai klysti dėl esminių vertinamo įvykio aplinkybių. Vertinant A. P. parodymų patikimumą ir objektyvumą atsižvelgtina ir į tai, kad jis, jo paties teigimu, matydamas sužalojimus ant savo nepilnamečio sūnaus L. P. veido, atvykęs į policijos komisariatą, į kurį, A. P. teigimu, atvyko ir L. P., jį (L. P.) paliko automobilyje, į komisariato patalpas nesivedė, nors A. P. teigimu, pamatęs sužalojimus (dar iki policijos pareigūnų vizito A. P. namuose, t. y. nežinant, kad D. V. dėl savo sužalojimų kreipėsi į policijos įstaigą), jis ketino važiuoti į policijos komisariatą ir pateikti pareiškimą dėl L. P. sužalojimo. Esant šių duomenų visumai, A. P. veiksmai atvežus L. P. į policijos komisariatą, tačiau dėl galimo jo sužalojimo nepateikus pareiškimo, L. P. net neleidus užeiti į komisariato vidų, teisėjų kolegijai vėlgi kelia pagrįstų abejonių minėto liudytojo parodymų objektyvumu. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad į medicinos įstaigą dėl galimų L. P. sužalojimų iš karto po įvykio kreiptasi taip pat nebuvo, nors, pasak A. P., jis pro langą matė net penkis D. V. suduotus smūgius L. P. į gyvybiškai svarbią galvos sritį. Ir nors tokius savo veiksmus A. P. aiškino tuo, kad pirmąją pagalbą L. P. tuo metu suteikė jo sutuoktinė, tačiau, įvertinus A. P. neva matytų L. P. suduotų smūgių intensyvumą, ant jo veido matomus sužalojimus, tokia A. P. versija yra neįtikinanti. T. P., L. P. ir R. J. parodymų kontekste abejonių teisėjų kolegijai kelia ir L. P. nustatytų sužalojimų kiekis, pobūdis bei mechanizmas. Kaip nustatyta 2015 m. gegužės 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 509/15(06), L. P. nustatyti paviršiniai odos nudrėskimai kairio skruosto srityje, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte bei poodinės kraujosruvos abiejų blauzdų srityse (1 t., b. l. 7). 2015 m. spalio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. pG 1059/15 (06) nustatyta, kad minėti sužalojimai L. P. galėjo būti padaryti ne mažiau šešių trauminių poveikių poveikyje, tiek smūgiavimo būdu, tiek krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus arba į kietus, turinčius ribotą paviršių daiktus (1 t., b. l. 11). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas komentuojamas išvadas pateikęs specialistas L. U. paaiškino, kad L. P. į apžiūrą atvyko 2015 m. gegužės 25 d. (praėjus 3 dienoms po komentuojamo įvykio, kai tuo tarpu D. V. medicinos specialistų buvo apžiūrėtas tą pačią dieną). Jam buvo nustatyti paviršiniai odos nudrėskimai kairio skruosto srityje, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte bei poodinės kraujosruvos abiejų blauzdų srityse. Sužalojimai skruosto srityje, pasak specialisto, galėjo būti padaryti kietu, turinčiu ribotą paviršių, daiktu, kas galėtų būti rankų nagų dalis ar visas nagas, taip pat krentant ir atsitrenkiant į kietą, ribotą paviršių turintį daiktą, čia pat pažymėdamas, kad kumščiu šie sužalojimai negalėjo būti padaryti, kas akivaizdžiai paneigia tiek D. V. pareikštus kaltinimus – vienas smūgis į L. P. veidą ir ne mažiau 5 smūgių į jo galvą, tiek ir T. P. ir L. P. parodymus dėl L. P. suduotų smūgių. Konkretaus sužalojimų laiko pasakyti negali, tačiau tai galėjo būti padaryta L. P. nurodytomis aplinkybėmis, taip pat dieną prieš įvykį ar po įvykio, t. y. intervale nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. gegužės 24 d. Vertinant šiuos duomenis D. V. pareikštų kaltinimų plotmėje, pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. T., vertindamas L. P. nustatytų sužalojimų pobūdį, jų padarymo būdą ir laiką, iš esmės patvirtino L. U. teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jas kiek papildydamas. D. T. teigimu, L. P. veide nustatyti nubrozdinimai yra smulkūs ir būdingi labai ribotam paviršiui – nagui, žiedui ir pan. Smūgį suduodant kumščiu, atsirastų patinimas arba mėlynė, bet ne įdrėskimai. L. P. nustatyti sužalojimai blauzdose padaryti šviežiai, todėl negalėjo būti padaryti 2015 m. gegužės 23 d. 00 val. Jie galėjo būti padaryti dviejų parų intervale iki L. P. apžiūros. Tokiu būdu, tiek specialistas L. U., tiek ekspertas D. T. betarpiškai patvirtino, jog L. P. po įvykio nustatyti nubrozdinimai veide, smūgiuojant rankos kumščiu – kaip, kad teisiamojo posėdžio metu teigė L. P., jam negalėjo būti padaryti. Šie duomenys neabejotinai paneigia ir A. P. parodymus apie tai, kad iš karto po įvykio L. P. veide jis matė akivaizdžius sužalojimus – kraujosruvas, mėlynes, kadangi akivaizdu, jog per tris dienas (nuo įvykio dienos iki L. P. apžiūros pas specialistą) tokie sužalojimai ant L. P. veido negalėjo išnykti. Nors tiek specialistas L. U., tiek ekspertas D. T. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog sudavus smūgį kumščiu, sužalojimų gali ir nelikti, tačiau A. P. kategoriškai patvirtino iš karto po įvykio ant savo sūnaus veido matęs akivaizdžius sužalojimus, kuriuos namų sąlygomis, pasak liudytojo, gydė jo sutuoktinė, todėl šioje vietoje minėti specialisto ir eksperto teiginiai dėl galimo sužalojimo nesusidarymo, esminės reikšmės neturi. Tuo tarpu L. P. nustatytas sužalojimas blauzdose, pasak eksperto D. T. 2015 m. gegužės 23 d. 00 val. negalėjo būti padarytas – jo susidarymas sietinas su dviejų parų intervalu iki L. P. apžiūros, ką tam tikra dalimi patvirtino ir specialistas L. U., nurodęs, jog komentuojamas sužalojimas blauzdose L. P. galėjo būti padarytas ir 2015 m. gegužės 22 d. Šioje vietoje vertinant L. P. nustatytus sužalojimus blauzdose, pastebėtina ir tai, kad liudytojų teigimu, šie smūgiai L. P. galėjo būti suduoti tik D. V. sėdint ant L. P. pilvo (tiek L. P., tiek D. V., A. P. teigimu, buvo atsisukę į tą pačią pusę), tačiau sėdint tokioje vietoje blauzdų sužalojimas kumščiu būtų iš esmės neįmanomas. Be to, neatmestina galimybė, kad L. P. blauzdas iki įvykio galėjo susižaloti ir futbolo treniruočių metu. Nors apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu L. P. nurodė, jog tokia galimybė neįmanoma, nes tuo metu futbolo treniruočių jis nelankė dėl jam atliktos apgamo šalinimo operacijos, tačiau, remiantis jo mamos G. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis aplinkybėmis, apgamas L. P. buvo šalinamas jau po komentuojamo įvykio, t. y. birželio mėnesį, (šią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti epikrizė, iš kurios matyti, kad operacija atlikta 2015 m. birželio 22 d., b. l. 91, t. 2), kas iš esmės neatitinka L. P. išdėstytų aplinkybių ir vėlgi leidžia pagrįstai abejoti jo parodymų patikimumu. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 7 d. teismo posėdžio metu, D. V. nurodžius, jog įvykio metu vestuvinio žiedo nemūvėjo, L. P. kategoriškai patvirtino, jog jis tiksliai prisimena, kad kaltinamasis buvo užsidėjęs paauksuotą žiedą, kokį užsidėjęs dabartinio posėdžio metu (b. l. 172, t. 2). Tokie L. P. teiginiai, vertinant įvykio vietoje buvusią tamsą bei įvykio aplinkybes, ankstesnius jo parodymus, vėlgi tik sustiprina teismo įsitikinimą, L. P. parodymų nepatikimumu. Įvertinus paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį D. V. atžvilgiu. Šių duomenų visumoje, remiantis in dubio pro reo, principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendis panaikintinas, priimant naują – išteisinamąjį nuosprendį D. V. atžvilgiu, pripažįstant, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir D. V. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo L. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, tokiu būdu nevertinant ir D. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžio bei jo pagrįstumo. Iš esmės analogiškai vertintinas ir nukentėjusiojo bei jo atstovo baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareikštas prašymas dėl 850 eurų išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo iš D. V.. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš šios teisės normos seka, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti gali būti išieškotos tik iš asmenų, kuriuos bylą išnagrinėjęs teismas pripažįsta kaltais jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Nagrinėjamu atveju priimant išteisinamąjį nuosprendį D. V. atžvilgiu, 850 eurų išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš D. V. nepriteistinos. Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti likimas spręstinas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

nusprendžia:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį, kuriuo D. V. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

- D. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo L. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Išlaidų advokato paslaugoms apmokėti iš D. V. nepriteisti.

- CD diską su Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus įrašytu garso įrašu palikti saugoti byloje.