Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alonos Romanovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. J., V. J., Ž. J., atsakovių V. J., V. J., G. E. J. atstovės advokatės J. P. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013-05-21 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams V. J., G. J., Ž. J., G. E. J., V. J., V. J., tretiesiems asmenims Palangos miesto savivaldybei, Palangos miesto pirmojo notarų biuro notarei A. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė Klaipėdos apygardos prokuratūra 2012-01-23 kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą ir nurodė, kad 1996-08-30 priėmimo-perdavimo aktu LR Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė trečiojo asmens Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn pastatą-kurhauzą, esantį (duomenys neskelbtini). Palangos miesto valdybos 1999-07-07 sprendimu A. T. buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į ½ dalį šio pastato. 2000-06-16 pirkimo-pardavimo sutartimi A. T. pardavė atsakovei V. J. 43/100 dalis šio pastato bei 43/100 dalis prie pastato esančių kiemo statinių.

Nors atsakovė V. J. kiemo statinių dalį įgijo neteisėtai, ji šiuos statinius padovanojo atsakovui G. J.. Vėliau dėl ginčijamų statinių buvo sudarytos turto perleidimo sutartys tarp kitų atsakovų. Kadangi atsakovė V. J. kiemo statinių dalį įgijo neteisėtai, ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento sandorius, sudarytus tarp atsakovų, nes jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pripažinus nurodytų sandorių dalis dėl 43/100 dalių kiemo statinių (duomenys neskelbtini), perleidimo negaliojančiomis, ginčo statinius ieškovė prašė teismo grąžinti trečiojo asmens Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn, nes iš asmenų, įsigijusių kiemo statinių dalis neatlygintinai, nurodytas nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas visais atvejais neįrodinėjant įgijėjo nesąžiningumo, o kiemo statinių dalys, kurias jie yra įgiję ginčijamomis 2009-08-09 pirkimo-pardavimo sutartimi bei 2005-12-01 mainų sutartimi, turi būti grąžintos savivaldybei, nes atlygintiniais sandoriais juos įgiję asmenys yra nesąžiningi ir valdo juos neteisėtai. Ieškovė taip pat nurodė, kad ieškinio senaties dėl viešojo intereso gynimo ji nepraleido, nes prokuroras nėra ginčijamų santykių dalyvis, o jeigu teismas laikytų šį terminą praleistu, ieškovė prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti, nes dėl nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių ieškinys negalėjo būti pareikštas anksčiau. Dėl to ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančia 2001-10-03 dovanojimo sutartį, kuria atsakovė V. J. padovanojo atsakovui G. J. dalį kiemo statinių (duomenys neskelbtini), bei šių statinių priėmimo-perdavimo aktą ir nurodytus statinius grąžinti Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn; pripažinti negaliojančia 2005-12-01 dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovas G. J. padovanojo atsakovei G. E. J. 7/100 dalis kiemo statinių, ir juos grąžinti Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn; pripažinti negaliojančia 2005-12-01 dovanojimo sutartį, atsakovas G. J. padovanojo atsakovei V. J. 7/100 dalis kiemo statinių, ir juos grąžinti Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn; pripažinti negaliojančia 2005-12-01 dovanojimo sutartį, kuria atsakovas G. J. padovanojo atsakovei V. J. 7/100 dalis kiemo statinių, ir juos grąžinti Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn; pripažinti negaliojančia 2005-12-01 mainų sutartį, priėmimo-perdavimo aktą, kuriais atsakovė V. J. perdavė jai priklausantį asmeninės nuosavybės teise 23,6100 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui G. J. už 3/100 dalis kiemo statinių (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir grąžinti atsakovei V. J. 23.6100 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui G. J. grąžinti 3/100 dalis kiemo statinių (duomenys neskelbtini), ir 3/100 dalis kiemo statinių grąžinti Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn; pripažinti negaliojančia 2009-08-26 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas Ž. J. už 10 000 Lt pardavė atsakovei G. E. J. 7/100 dalis kiemo statinių (duomenys neskelbtini), ir 7/100 dalis kiemo statinių grąžinti Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, tai yra teismas privalėjo įvertinti aplinkybę, jog ieškovė apie ginčijamus sandorius turėjo teisę sužinoti nuo ginčijamo teisės pažeidimo, tai yra 2001-10-03 dovanojimo sutarties sudarymo datos. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. LR prokuratūros įstatyme yra nurodyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji sužinojo apie neteisėtą kiemo statinių perleidimą atsakovams tik 2011-12-06, kai prokuratūroje buvo gautas trečiojo asmens Palangos miesto savivaldybės 2011-12-02 raštas dėl trečiojo asmens turtinių teisių pažeidimo. Ieškinys byloje buvo pareikštas 2012-01-23. Visa tai įrodo, kad ieškovei tik 2011-12-06 buvo pranešta apie galimus įstatymo pažeidimus. LR CK 1. 127 str. taip pat nustato ieškinio senaties terminų skaičiavimą nuo asmens sužinojimo apie teisės pažeidimą. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė galėjo apie įstatymo pažeidimus sužinoti anksčiau, nes ieškovė nebuvo ginčijamų sandorių šalimi, nedalyvavo bylose, susijusiose su ginčo statiniais. Nors pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2004-12-10, galima sutikti su ieškovės nuostata, jog ieškovė apie teisės pažeidimus sužinojo tik 2011-12-16 ir tai yra ieškinio senaties termino pradžia (b. l. 153 t. 1, LR CK 1. 127 str. 1 d.). Taigi galima padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas neįvertino LR nekilnojamojo turto įstatymo 42 str. nuostatų, jog registro duomenys yra teisėtas pranešimas tretiesiems asmenims apie sudarytus sandorius, ieškovė apie ginčijamus sandorius turėjo sužinoti nuo jų įregistravimo momento. Ši skundo nuostata taip pat nėra pagrįsta. Nurodyto įstatymo nuostatos patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši ir gali būti pateikiami teisėsaugos institucijoms. Taigi ieškovė turėjo teisę gauti duomenis apie ginčijamo turto perleidimą, tačiau LR prokuratūros įstatyme nėra nurodyta apie tai, kad prokurorai privalo tikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Kaip nurodyta LR prokuratūros 19 str., viešasis interesas yra ginamas tik nustačius teisės akto pažeidimą. Taigi Nekilnojamojo turto registro duomenų viešumas neįpareigoja prokuratūros nuolat tikrinti sudaromus sandorius, jų teisėtumą, ginti viešąjį interesą nenustačius tam tinkamo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3-K3-1210/2002, nes ieškovė nėra nei nekilnojamojo turto rinkos dalyvė, nei norminiais aktais yra įpareigota tikrinti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso teisėtumą bei fizinių asmenų sandorių atitiktį galiojantiems įstatymams. Dėl to ginčijamų sandorių registracija viešajame registre nepatvirtina ieškovės nerūpestingumo, neatidumo ir ieškinio senaties terminų praleidimo.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas privalėjo įvertinti tai, jog ieškovė pagal LR vietos savivaldos įstatymo 27 str. 1 d. privalėjo tikrinti valstybės turto perleidimo sandorių teisėtumą. Atsižvelgtina į tai, kad pagal nurodyto įstatymo straipsnį yra nustatytos savivaldybės kontrolieriaus bei jo tarnybos funkcijos. Taigi nurodytas įstatymas neįrodo ieškovės neatliktų pareigų, jos neatidumo bei nerūpestingumo dėl ieškinio senaties termino nuostatų taikymo.

Skunde nurodyta ir tai, kad 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu nebuvo pripažinta negaliojančia dovanojimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų 2001-10-03, todėl atsakovas G. J. turėjo teisę disponuoti jam priklausančiu turtu, jis buvo sąžiningas turto įgijėjas. Atsižvelgtina į tai, kad 2001-10-03 dovanojimo sutartis nebuvo ginčijama ir panaikinta 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu (b. l. 19 t. 1). Tačiau būtina įvertinti, kad atsakovas G. J. dalyvavo šios bylos nagrinėjime ir atsakovas žinojo, kad ginčo turtą atsakovė V. J. įgijo neteisėtai. 2004-12-10 teismo sprendime yra nurodyta, kad 2001-10-03 dovanojimo sutarties sudarymo faktas bei neaiški atsakovų atsiskaitymo tvarka kliudo teismui taikyti restituciją. Taigi jau tada pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neteisėtai įgytas turtas bus grąžinamas teisėtam turto savininkui, tai yra Palangos miesto savivaldybei. Dėl to negalima sutikti su skundo nuostata, kad teismas patvirtino skunde nurodytos dovanojimo sutarties teisėtumą. Be to, 2001-10-03 dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, o tokio sandorio sudarymo atveju savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (LR CK 4. 96 str.3 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė dėl atsakovo G. J. sąžiningumo įgyjant turtą pagal 2001-10-03 dovanojimo sutartį. Teismas pagrįstai grąžino Palangos miesto savivaldybei 12/100 dalių kiemo statinių nuosavybės teisės, nors 2001-10-03 atsakovė V. J. perleido atsakovui G. J. 43/100 dalis kiemo statinių. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad atsakovas G. J. likusią 31/100 dalį kiemo statinių nuosavybės teisės vėlesniais sandoriais neteisėtai perleido kitiems atsakovams ir šie sandoriai teismo yra panaikinti.

Skunde nurodyta ir tai, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra neturėjo teisės pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo. Ši skundo nuostata taip pat nėra pagrįsta. LR prokuratūros įstatymo 9 str. 3 d. yra nustatyta, kad teritorinės prokuratūros turi teisę ginti viešąjį interesą. Taigi Klaipėdos apygardos prokuratūra kaip LR generalinės prokuratūros teritorinis padalinys turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo.

Skunde nurodyta tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų. Ši skundo nuostata nėra pagrįsta. Akivaizdu tai, kad LR valstybė ginčo statinius pagal 1996-08-30 aktą perdavė Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn (b. l. 12,13 t. 1). Palangos miesto savivaldybė buvo įtraukta į nagrinėjamą į bylą trečiuoju asmeniu. Taigi pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, procesinių normų teismas nepažeidė.

Skunde nurodyta ir tai, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, bylą nagrinėjusi teisėja buvo suinteresuota bylos baigtimi. Atsižvelgtina į tai, kad teisėjai pareikšti nušalinimai buvo išspręsti įstatymo nustatyta tvarka. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovai pasinaudojo teise apskųsti teismo sprendimą, atsakovų nurodytos aplinkybės vertinamos kitos teismo sudėties teisėjų, todėl apeliantų nuostatos dėl teismo šališkumo yra nepagrįstos.

Atsakovai skunde nurodė ir tai, kad teismas neturėjo teisės pakeisti ieškinyje nurodytas aplinkybes, tai yra teismas, spręsdamas dėl atsakovių V. J., V. J. grąžinamų kiemo statinių dalių, nustatė rašymo apsirikimus ir juos savo iniciatyva ištaisė. Atsižvelgtina į tai, kad teismo sprendimas privalo atitikti įstatymo reikalavimus, nurodytus LR CPK 270 str., ir sprendime turi būti nurodyta aiški teismo sprendimo įvykdymo tvarka (LR CPK 281 str.). Ieškinio netikslumai nagrinėjamoje byloje nebuvo esminiai, teismui buvo akivaizdūs ieškovės padaryti rašymo apsirikimai, todėl teismas pagrįstai vadovavosi LR CPK 7 str. nustatytu ekonomiškumo principu ir teisėtai rašymo apsirikimus ištaisė teismo sprendimu.

Skunde nurodyta ir tai, kad teismas neišnagrinėjo atsakovų atsikirtimų, jog ieškiniu nebuvo ginamas viešasis interesas, dėl to ieškinys patenkintas nepagrįstai. Ši skundo nuostata nėra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškinys pareikštas ginant teisėtus savivaldybės interesus, nes atsakovai ginčo statinius įgijo be teisėto pagrindo. Be to, teismas patvirtino, kad ieškinį pareiškė turintis teisę ginti viešąjį interesą asmuo – prokuratūra. Apie tai, kad ginčijamais sandoriais neteisėtai privačios nuosavybės teise buvo įgytas Palangos miesto savivaldybei priklausęs turtas, turtintis didelę turtinę vertę, nurodyta ieškovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Aplinkybė, kad pastatas - kurhauzas turi didelę kultūrinę vertę Palangos miestui, yra visiems žinoma ir jos nereikia įrodinėti (LR CPK 182 str. 1 p.). Taigi negalima sutikti su skundo nuostata, kad ieškiniu nebuvo pagrindo ginti viešąjį interesą, ieškinys dėl viešojo intereso gynimo buvo pareikštas teisėtai.

Skunde nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė imperatyvių įstatymo pažeidimų, dėl kurių teismas turėjo teisę pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius. Ši skundo nuostata taip pat nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovai ginčijamus sandorius sudarė po to, kai buvo įsiteisėjęs 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas dėl sandorio, kuriuo dalis kiemo statinių perleista atsakovei V. J., pripažinimo neteisėtu. Įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi ir vykdomi (LR CPK 14 str., redakcija iki 2003 m., LR CPK 18 str.). Kadangi šios įstatymo normos yra imperatyvios, teismas pagrįstai vadovavosi LR CK 1.80 str. ir konstatavo ginčijamų sandorių negaliojimą. Būtina įvertinti ir tai, kad įsiteisėjusiu 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovė V. J. iš A. T. įgijo kiemo statinius, kurie A. T. nuosavybės teise nepriklausė, ginčijamu sandoriu buvo pažeistos imperatyvios LR CK 96 str. (redakcija iki 2001-07-01) normos. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė išvadas dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams.

Skunde nurodyta ir tai, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ginčijamos sutartys buvo įregistruotos viešajame registre ir tai patvirtina atsakovų atsikirtimų pagrįstumą. Atsižvelgtina į tai, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 185 str.). Galima sutikti su atsakovų nuostata, kad registrų duomenys yra oficialūs rašytiniai įrodymai, jie turi didesnę įrodomąją galią, tačiau šie rašytiniai įrodymai taip pat gali būti paneigiami kitais rašytiniais įrodymais (LR CPK 197 str.). Ieškovė pateikė byloje 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimą dėl sandorio, kuriuo dalis kiemo statinių perleista atsakovei V. J., pripažinimo neteisėtu. Šiuo įrodymu buvo patvirtina aplinkybė, jog atsakovai neteisėtai disponavo turtu, kuris priklausė Palangos miesto savivaldybei. Taigi negalima konstatuoti, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

Skunde yra nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimą pripažino prejudiciniu faktu, nes priimant 2004-12-10 sprendimą byloje nedalyvavo atsakovai G. E. J., V. J., V. J., Ž. J.. Atsižvelgtina į tai, kad LR CPK 182 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra Nr. 3K-3-125/2009 nustatytos prejudicinio fakto nustatymo sąlygos. Akivaizdu, kad pagal įstatymą bei formuojamą teismų praktiką prejudicinis faktas gali sukelti pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Taigi ieškovei nagrinėjamoje byloje nebereikėjo įrodinėti aplinkybės, kad ginčo turtą atsakovė V. J. perleido neteisėtai, nes ginčo turto įgijimo teisėtumas buvo panaikintas įsiteisėjusiu 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu. Taigi ieškovė bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje jau nustatytu prejudiciniu faktu.

Skunde nurodyta ir tai, kad 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu nebuvo konstatuota, jog 2001-10-03 sudaryta sutartis yra niekinis sandoris, ir tai patvirtina 2001-10-03 sutarties bei kitų sandorių teisėtumą. Ši skundo nuostata nėra pagrįsta. LR CK 1.78 str. 5 d. yra nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga konstatuoti niekinį sandorį. Ta aplinkybė, kad 2004-12-10 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu konstatuotas Palangos miesto savivaldybės, turto savininko teisių pažeidimas, atsakovės V. J. disponavimas neteisėtai įgytu turtu, iš esmės patvirtina niekinio sandorio, tai yra 2001-10-03 dovanojimo sutarties, sudarymo faktą. Palangos miesto 2004-12-10 sprendime nurodyta, kad teismas negali išspręsti restitucijos klausimo dėl neaiškaus šalių atsiskaitymo pagal ginčijamą 2000-06-16 sutartį, dėl ieškovės nepareikšto prašymo panaikinti ir 2001-10-03 dovanojimo sutartį. Tuo teismas patvirtino, jog ir 2001-10-03 dovanojimo sutartis yra neatitinkanti įstatymo reikalavimų ir nesukurianti teisėtų pasekmių, tai yra niekinė.

Skunde nurodyta ir tai, kad teismas tinkamai nenurodė aplinkybės, kuriai valstybės institucijai yra grąžinamas turtas. Ši skundo nuostata nėra pagrįsta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kiemo statiniai buvo perduoti trečiojo asmens Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn. Nagrinėjamoje byloje teismas taip pat nusprendė, kad ginčo dalykas-dalis kiemo statinių-grąžinami Palangos miesto savivaldybei. Taigi ši teismo sprendimo dalis yra aiški ir gali būti vykdoma.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė bei pirmosios instancijos teismas neįvertino 2005-12-01 dovanojimo sutarties, kuria atsakovas G. J. atsakovui Ž. J. padovanojo 7/100 dalis ginčijamų kiemo statinių (b. l. 25 t. 1). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia 2009-08-26 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas Ž. J. nurodytus kiemo statinius pardavė atsakovei G. E. J., ir šią kiemo statinių dalį, tai yra 7/100 dalis kiemo statinių, teismas grąžino savivaldybės nuosavybėn. Taigi 2005-12-01 sutartis tarp atsakovų G. J. ir Ž. J. yra tik vienas iš atsakovų tarpusavyje sudarytų perleidimo sandorių, jo pasekmės yra panaikintos pripažinus negaliojančia sutartį, sudarytą tarp atsakovų Ž. J. bei G. E. J. dėl ginčo statinių perleidimo, todėl ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo.

Skunde nurodyta ir tai, kad teismas nepagrįstai iš atsakovų priteisė žyminį mokestį. Atsižvelgtina į tai, kad ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (LR CPK 83 str. 5 p.). Jeigu ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio, ieškinį patenkinus žyminis mokestis priteisiamas valstybei (LR CPK 96 str.). Taigi teismas pagrįstai iš atsakovų priteisė žyminį mokestį valstybei.

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą ir jis paliekamas galioti (LR CPK 326 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

2013-05-21 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.