Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-506-360/2011 Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00155-2010

Teisėja S. Valinskytė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.5., 1.1.5.1., 2.1.14.

2011 m. birželio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. K. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažinta kalta pagal BK 138 str. 1 d. ir jai paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams.

Iš J. K. priteisti: 5000 Lt neturtinės žalos R. G., 971,90 Lt turtinės žalos ir 2500 Lt advokato išlaidų S. G., 1888, 22 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 55 Lt išlaidų M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pervedant minėtą sumą į atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“, ir 55 Lt išlaidų M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pervedant minėtą sumą į atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB „Snoras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d., apie 23.30 val., Šačių pagrindinės mokyklos stadione, Šačių mstl., Skuodo r., gegužinėje, tarpusavio konflikto su R. G. metu, tyčia du kartus koja spyrė sėdinčiai ant žemės R. G. į veidą, padarydama galvos sumušimą ir poodines kraujosruvas veide, minkštųjų audinių patinimą, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžimą, galvos smegenų sukrėtimą.

Nuteistoji taip pat nesutinka su teismo nuostata, kad ji sudavė smūgius koja R. G. jau pasibaigus muštynėms. Pažymi, jog būtent muštynių įkarštyje, kai I. J. išskyrė ją (J. K.) su R. G., apeliantė nematydama priekyje savęs konkretaus tikslo ir dar kontaktuodama su R. G., sudavė jai koja. Mano, kad šie jos veiksmai dar apima būtinosios ginties veiksmų tęstinumą ir jeigu būtų galima juos traktuoti kitaip, tai tik kaip būtinosios ginties ribų peržengimą.

Be to, apeliantė nesutinka, su teismo pozicija vienų liudytojų parodymus vertinti kaip įrodymus ir jais vadovautis, o kitų liudytojų parodymais visiškai nesivadovauti. Mano, jog toks duomenų vertinimas pažeidžia rungimosi principą – nesuteikiama kaltinimo ir gynybos šalims lygių teisių – bei pažeidžia teisingumo principą – skirsto liudytojus į tinkamus ir netinkamus.

Akcentuoja, kad R. G. draugystė su O. J. nutrūko po įvykio, kurio metu ji buvo sužalota, I. J. yra O. J. mama, M. G. – O. J. pusbrolis, M. Z. artima M. G. draugė, S. P. – O. J. kaimynas. Mano, kad vien teismo nustatytos šios aplinkybės neįgalina teismo visiškai nesivadovauti šių asmenų parodymais.

Liudytojai M. V., S. Š., R. E., D. T., D. L., D. B., M. M. su nukentėjusiąja yra susieti draugystės, klasės draugų artimais santykiais, kurie turėjo esminės įtakos liudijimams R. G. naudai. Pažymi, kad šių liudytojų parodymai apie įvykio aplinkybes yra nevienodi: skirtingai nurodomas smūgių koja R. G. skaičius, skirtingai nurodoma muštynių ir smurtinių veiksmų pradžia.

Mano, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, buvusių iki įvykio, nes liudytojai M. G., M. Z., O. J. nurodė, kad R. G. kartu su jais šventė O. J. gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus, buvo neblaivi, tai paaiškina R. G. agresyvumą. Be to, liudytoja M. Z., kuri neturi jokio tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi, nurodė, kad muštynių iniciatorė buvo R. G.. Jos parodymai nuoseklūs, daug kur atitinkantys nukentėjusiosios parodymus.

Taip pat apeliantė pažymi, jog R. G. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad ji tempė ją (J. K.) už plaukų, nors liudytojai S. Š., R. E., O. T., D. L., D. B. šių aplinkybių nenurodė. Tuo tarpu liudytoja I. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad šie liudytojai pas tyrėją buvo vežami S. G. iniciatyva, todėl įžvelgtini subjektyvumo ir šališkumo požymiai.

Nuteistoji nurodo, kad R. G. nurodė, kad jai ir apeliantei gulint ant žemės viena kitai priešais, susikibus rankomis, ji (apeliantė) sugebėjo kojomis suduoti smūgius nukentėjusiajai į krūtinę, petį, koją. Tuo tarpu ekspertas R. P. P. šias aplinkybes teisme paneigė, nurodydamas, kad tokiose pozicijose būnant dviem asmenims neįmanoma tokiu būdu suduoti koja į anksčiau nurodytas kūno vietas.

Apeliantė taip pat pažymi, kad neigia ir alkoholio vartojimą prieš įvykį, taip menkina savo veiksmus, bandydama visą kaltę suversti tik jai (nuteistajai). Be to, anot nuteistosios, svarbi aplinkybė, kad R. G. į medikus kreipėsi tik 2010 m. rugpjūčio 8 d. 15. 30 val., tai kelia didelių abejonių tiek dėl buvusių didelių skausmų, tiek dėl R. G. blaivumo.

Taip pat nuteistosios J. K. manymu, teismas nepagrįstai šioje byloje nepaskyrė teismo medicininės ekspertizės sveikatos sutrikdymo masto nustatymui. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. G 1319/10(03) yra matyti, kad ekspertas sveikatos sutrikdymo mastą nustatė vadovaudamasis aplinkybe, kad R. G. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Nors Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės numato, kad sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti yra reikalingi du kriterijai: susargdinimo laikotarpis ir profesinio darbingumo praradimas. Tai, kad nustatant sveikatos sutrikdymo mastą darbingumo praradimo kriterijumi buvo visiškai nesivadovauta, teisme patvirtino ir ekspertas R. P. P. Akcentuoja, kad minimų Taisyklių priede 28 p. numato, kad Suaugęs nosies kaulų lūžimas su nežymiu vienpusiu kvėpavimo per nosį sutrikimu atitinka 5 procentus profesinio darbingumo praradimo. Taisyklių 9 p. numato, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgiau kaip 10 dienų arba nukentėjusysis praranda 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo. Todėl, apeliantės teigimu, profesinio darbingumo kriterijus atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo kriterijus. Tuo tarpu Taisyklių 12 p. dėl metodinių nurodymų ekspertams numato, kad kai medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo arba susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdžio, sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo ar susargdinimo objektyviais duomenimis, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę. Todėl, esant skirtingiems Taisyklių 7.1 ir 7.2 punktuose numatytiems kriterijams, vadovaujamasi 7. 2 p. numatytu kriterijumi dėl kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdžio, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę. O šiam tikslui reikalinga paskirti teisme medicininę ekspertizę, nes gali būti, kad sveikatos sutrikdymo mastas yra nustatytas netinkamai. Sveikatos sutrikdymo mastas turi esminės įtakos veikos kvalifikavimui, teisminiam procesui, nes esant nežymiam sveikatos sutrikdymui byla būtų priskiriama prie privataus kaltinimo bylų kategorijos.

Apeliantės įsitikinimu, teismas neskirdamas ekspertizės nepašalino anksčiau išdėstytų abejonių, neleido gynybai imtis visu įmanomų priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo. Todėl apeliacinės instancijos teisme tikslinga atnaujinti šioje byloje įrodymų tyrimą, paskiriant teismo medicininę ekspertizę sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo apeliantės skunde nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl mano, kad J. K. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nesunkiai sutrikdė R. G. sveikatą, ir apylinkės teismo išvadų nuteistosios skunde išdėstyti argumentai nepaneigia.

Kaip vieną iš apeliacinio skundo motyvų nuteistoji J. K. nurodo, kad jos veika turėtų būti vertinama kaip būtinoji gintis arba būtinosios ginties ribų peržengimu, nes konflikto iniciatorė buvo pati nukentėjusioji, o ji – nuteistoji – tik gynėsi nuo pastarosios.

Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, įvykio vakarą prie greta vienas kito stovinčių R. G. ir O. J., priėjo nuteistoji J. K. ir paėmė O. J. už rankos. Tačiau toks J. K. veiksmas nepatiko R. G. ir pastaroji J. K. griebė už plaukų. Tuo tarpu J. K. nukentėjusiajai atsakė tuo pačiu ir merginos nukrito ant žemės. Bet netrukus jos buvo išskirtos kitų gegužinės šventėje dalyvavusių asmenų. Tačiau keliant merginas nuo žemės, J. K. dar dukart spėjo sėdinčiai nukentėjusiajai koja įspirti į veidą. Ir būtent nuo tų smūgių R. G. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, padaryti specialisto nustatyti sužalojimai.

Taigi analizuojant kiekvienos iš 2010-08-07 nakties įvykio dalyvių veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, tiek nukentėjusioji R. G., tiek nuteistoji J. K. elgėsi netinkamai, neadekvačiai reagavo į įvykių eigą, to pasekmė – dėl menkavertės dingsties prasidėjęs nesusipratimas, sukėlė konfliktą, kurio pasekmės skaudžios iš esmės tiek vienai, tiek kitai jo dalyvių. Tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad nuteistosios veiksmai vis dėlto buvo labiau neadekvatūs ir visiškai neproporcingi R. G. veiksmams. Nes J. K. lemiamus smūgius koja sudavė jau konfliktui pasibaigus. Ir šiuo atveju teigti, jog J. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis ar peržengdama jos ribas, nėra teisinio pagrindo.

Apygardos teismo nuomone, J. K. veiksmus kaip gynimąsi būtų galima vertintini tik tuo atveju, jei smūgiai R. G. būtų buvę suduoti iškart po pastarosios griebimo už plaukų kaip atsakas į nukentėjusiosios netinkamą reakciją. Tačiau esant nagrinėjamoms aplinkybėms, darytina išvada, jog J. K. perdėta reakcija tebuvo noras save priešpastatyti prieš nukentėjusiąją, galbūt net labiau prieš nuteistąją dominantį vaikiną O. J., juolab suvokus, kad ir šis nėra abejingas, simpatizuoja jai. Ir šiuo atveju apeliantės pasitikėjimas savimi, įsitikinimas, jog ji yra pranašesnė su R. G., o galbūt ir dėl pavartoto alkoholio, nes pati minėjo, kad įvykio dieną gėrė šampaną, paskatino ją savitai „pamokyti“ R. G., jog ši reiškia nepasitenkinimą, kad apeliantė leidžia sau tiesiogiai bendrauti su jos – R. G. – tuometiniu vaikinu O. J.

Pažymėtina, kad Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jame J. K. kaltės klausimu padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, pačios nuteistosios J. K. parodymus apie jos subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat byloje apklaustų liudytojų M. V., S. Š., R. E., D. T., D. L., D. B., M. M. parodymus, kurių objektyvumu ir teisėtumu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo netikėti, daro išvadą, jog J. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą R. G. padarė tyčia siekdama nukentėjusiąją sužaloti, bet ne gindamasi nuo pastarosios prieš kurį laiką pasibaigusio smurto. Kolegijos įsitikinimu, nuteistosios panaudoti veiksmai, jos įvardijami kaip tariama gynyba, neatitiko nukentėjusiosios kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kadangi, kaip minėta, konfliktas jau buvo numalšintas ir pasibaigęs. Kadangi, kaip matyti iš įvykio aplinkybių, už J. K. tiesioginį paėmimą už rankos O. J., R. G. apeliantę „pamokė“ griebimu už plaukų, tačiau J. K. neatleidus, pastaroji atsilygino nukentėjusiajai tuo pačiu, tačiau šis konfliktas nedelsiant buvo numalšintas kitų šventės dalyvių. Tad po konflikto sekę nuteistosios veiksmai – smūgių sudavimas koja nukentėjusiajai į veidą – buvo naujo konflikto iniciavimas, vedinas keršo ir pykčio R. G.. Tuo tarpu tikėti apeliantės iškelta versija, kad ji keliama nuo žemės spardė į kažką, bet nežino į ką, nėra teisinio pagrindo, nes pati nuteistoji iš esmės sau prieštarauja. Ji apeliaciniame skunde teigia, jog „(...) būtent muštynių įkarštyje, mane atskiriant Jonaitienei nuo R. G. ir laikant mane už rankų, aš nematydama priekyje savęs konkretaus tikslo ir dar kontaktuodama su R. G. sudaviau jai koja.“ Šiuo atveju kyla klausimas, kaip J. K. suvokdama, kad mušasi su R. G., dar kontaktuodama su nukentėjusiąja, nesugebėjo matyti konkretaus tikslo ir tariamai spardė į nieką. Teisėjų kolegijos nuomone, toks aplinkybių dėstymas yra nelogiškas, siekiant suklaidinti teismą ir atitinkamai pasiekti naudos, vertinant jos padarytą nusikalstamą veiką. Ir priešingai rodo, kad J. K. aiškiai suvokė, jog konfliktas pasibaigė, jos su R. G. jau išskirtos, R. G. jai nebegalės niekuo pakenkti, nes yra laikoma kitų asmenų, jos veiksmai yra apriboti, tačiau pati J. K. pasinaudojusi tinkamomis aplinkybėmis nutarė atkeršyti nukentėjusiajai ir atitinkamai tuo „parodyti jos vietą“. Todėl darkart akcentuotina, kad šiuo atveju ne tik nėra pagrindo teigti, jog J. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, bet nėra pagrindo ir konstatuoti, jog pastaroji peržengė būtinosios ginties ribas. J. K. veikė tiesiogine tyčia, nes sąmoningai norėjo suduoti smūgius R. G. ir savo tikslą realizavo.

Tuo tarpu vertindama skundo argumentą, jog tariamai apylinkės teismas nepagrįstai vienų liudytojų parodymus pripažino įrodymais, o kitų ne ir taip suvaržė gynybos teises, teisėjų kolegija pažymi, kad kokie duomenys byloje laikyti įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia tik teismas, objektyviai ir nešališkai nagrinėdamas bylą. Ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl atmeta liudytojų I. J. – O. J., kuris šiuo metu yra artimas nuteistosios draugas, mamos, M. G. – O. J. pusbrolio, M. Z., artimos M. G. draugės, S. P. – O. J. kaimyno, parodymus. Ir teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu. Byloje nenustatyta, kad J. K. buvo pažeista teisė į gynyba. Tiek pati nuteistoji, tiek jos gynėjas turėjo visas baudžiamojo proceso įstatymo garantuotas procesines teises ir jas tinkamai bei nevaržomai realizavo.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta nuteistosios apeliaciniame skunde iškeltą prielaidą, jog šiai bylai yra itin svarbios aplinkybės, kad nukentėjusioji įvykio vakarą buvo neblaivi bei kad į medikus pastaroji kreipėsi tik 2010-08-08, tai leidžia abejoti, ar tikrai R. G. skausmai buvo tokie dideli, kaip ji nurodo.

Apygardos teismas pažymi, kad šiuo atveju paminėtosios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės J. K. veikos teisiniam vertinimui. Veikos, dėl kurios padarymo J. K. yra pripažinta kalta, iniciatorė buvo pati nuteistoji. Ir šiuo atveju, ar nukentėjusioji buvo apsvaigusi ar ne nuo alkoholio, yra visiškai nereikšminga nagrinėjamos bylos kontekste. R. G. blaivumas būtų svarbus, jei būtų nagrinėjamos aplinkybės ir jų seka, įvykusios, kai prie G. G. ir O. J. nuteistoji tik priėjo. O kreipimasis į medikus dėl patirtų sužalojimų vėlgi tėra paties sužaloto asmens reikalas ir apsisprendimas, kada jam reikalinga medicininė pagalba. Galiausiai, jei kreipimosi į medikus laikas būtų tūrėjęs įtakos nukentėjusiosios sveikatos būklei, šią aplinkybę neabejotinai būtų užfiksavę ne tik medikai, suteikę būtinąją pagalbą ar gydę patirtus sužalojimus, bet ir specialisto išvadą teikiantis specialistas. Todėl teigti, kad paminėtosios aplinkybės itin reikšmingos siekiant išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą, nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr.V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių IV skyriaus „Nesunkus sveikatos sutrikdymas“ (BK 138 str.) 7 straipsnis numato, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet: 7.1. Sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba 7.2. Nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo.

Taigi, kaip matyti iš cituojamų taisyklių nuostatų, ekspertai (specialistai) nustatydami sveikatos sužalojimo mastą privalo vadovautis vienu iš alternatyvių paminėtųjų kriterijų: arba susirgimo laiku, arba prarasto darbingumo dalimi.

Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad specialistas R. P. P. atsižvelgdamas į R. G. padarytus sužalojimus vadovavosi minimų taisyklių IV skyriaus 7 punkto 1 papunkčiu – sužalojimas ar susargdinimas sutrikdė sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Tuo tarpu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti atliktos specialisto išvados teisėtumu ir pagrįstumu. Juolab, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ir specialistas R. P. P., kuris itin išsamiai paaiškino, kuo vadovaujantis R. G. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Taigi įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad J. K. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 138 str. 1 d. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais teisinio pagrindo nėra.

Nukentėjusiosios atstovas advokatas R. L. apeliacinės instancijos teisme pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji R. G. už atstovavimą, dokumento surašymą bei patarimą advokatui sumokėjo 1000 Lt. Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis (BPK 103 str. 1 d. 6 p.) ir jos vadovaujantis BPK 105 str. 1 d. išieškotinos iš nuteistosios J. K..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios J. K. nukentėjusiajai R. G. priteisti 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) proceso išlaidų.