Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Šiulio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č.:

- pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje (nusikaltimas 2023 m. gegužės 20 d. 01.00 val.) ir nubaustas 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (nusikaltimas 2023 m. gegužės 20 d. 22.30 val.) ir nubaustas 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

D. Č. dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje (nusikaltimas 2023 m. balandžio 11–14 dienomis), išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. Č. dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje (nusikaltimas 2023 m. gegužės 20 d.), išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės dalinai pridedant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2023 m. vasario 13 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų paskirta bausme, iš dalies pridedant neatliktos bausmės dalį ir paskirta galutinė bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. Č. atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

D. Č. įpareigotas per visą bausmės atlikimo laikotarpį: neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, per visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios palikti galioti D. Č. kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusios, o pradėjus bausmę vykdyti, kardomųjų priemonių netaikyti.

Vadovaujantis BPK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2023 m. gegužės 19 d., 22.40 val. iki 2023 m. gegužės 21 d., 14.17 val.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

3.5. Apeliaciniu skundu prašoma D. Č. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (veika, įvykdyta 2023 m. balandžio 11–14 dienomis), paskiriant jam 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, taip pat pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (veika, įvykdyta 2023 m. gegužės 20 d.), paskiriant jam 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes su skundžiamu nuosprendžiu D. Č. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtomis bausmėmis subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės dalinai pridedant švelnesnę ir galutinę bausmę paskirti 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su 2023 m. vasario 13 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų paskirta 1 metų ir 2 mėnesių laisvės apribojimo bausme, ją BK 65 straipsnio pagrindu pakeičiant į laisves atėmimo bausmę, iš dalies pridedant neatliktos bausmės dalį ir galutinę bausmę paskirti 1 (vienerius) metus 2 (du) mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą D. Č. atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bei įpareigoti D. Č. per visą bausmės atlikimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, per visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Šiulio apeliacinis skundas atmestinas.

6. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. Č. išteisinimo dėl nusikaltimų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, teigia, kad netinkamai buvo atliktas įrodymu vertinimas, todėl nenustačius esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Kaip minėta, D. Č. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023 m. balandžio 11–14 dienomis nukentėjusiajai gestų kalba parodė ženklus „nori būti nužudyta pati, ar vaikas būtų nužudytas“, įsmeigė peilį į sofos sėdimąją dalį, gestų kalba parodė ženklus „nori peilį, kad parodyčiau“, taip pat už tai, kad 2023 m. gegužės 20 d. per „Messenger“ programėlę nukentėjusiajai išsiuntė grasinančio pobūdžio pranešimą „bus tau galas“, „ar nori daugiau problemų“ bei parašė ant lapo grasinančio pobūdžio pranešimą „Jums bus galas“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai realūs ir gali būti įgyvendinti, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą.

8. Visų pirma pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir, ją įvertinęs kaip pakankamą, daryti sprendime išdėstytas išvadas. Įrodymų pakankamumo vertinimas apima du momentus, t. y. ar jų pakanka kiekvienam nusikalstamos veikos požymiui įrodyti, taip pat ar jų pakanka iš to išplaukiančiai išvadai – visų konkrečios veikos požymių buvimui kaltinamojo veikoje įrodyti. Nesurinkus byloje įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-1073/2023). Įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-594/2024, 2K-95-1073/2024).

9. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus dalyje dėl D. Č. kaltės, padarius nusikaltimus, numatytus BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarė išvadą, jog byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų apie R. M. atžvilgiu išreikštą grasinimo realumą bei konstatavo, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių, todėl D. Č. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad nukentėjusioji viso proceso metu tvirtino, jog labai bijojo nuteistojo, jo veiksmus suvokė kaip bauginimą mirtimi, nukentėjusiosios galimybę kviesti pagalbą apsunkina jos turimas neįgalumas, nukentėjusioji neturėjo pas ką prisiglausti, taip pat ankstesnis nuteistojo smurto naudojimas sudarė realų pagrindą nukentėjusiajai manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Taip pat nurodo, kad dėl 2023 m. gegužės 20 d. įvykdytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji apie įvykį pranešė policijai, kreipėsi pagalbos pas kaimynę, pastaroji nurodė, kad nukentėjusioji verkė, drebėjo ir ji nukentėjusiąją su vaiku įleido pas save, kad nuteistasis po durimis paliko savo rašytą raštelį su grasinimais, siuntė grasinančio pobūdžio žinutes.

10. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010, 2K-247-788/2017). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

11. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. Č. atsisakė duoti parodymus bei atsakyti į klausimus, todėl baudžiamojoje byloje surinkti rašytiniai įrodymai dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismo buvo tiriami, juos vertinant su nukentėjusiosios R. M. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais (2 t., b. l. 157–164, 167–174).

12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, pagal kurį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalies). Vertinant asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumą, turi būti įvertinamas parodymų nuoseklumas, detalumas, išsamumas, logiškumas, sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas suteikė išskirtinę reikšmę nukentėjusiosios parodymams, duotiems teisme, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusioji R. M. pirmosios instancijos teismui davė išsamius parodymus, nukentėjusioji teismui nenurodė, jog būtų neprisiminusi tam tikrų aplinkybių, kad būtų nesupratusi jai užduodamų klausimų ar atliekamo vertimo, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje neperskaitė, to neprašė ir proceso dalyviai, juo labiau, toks prašymas nebuvo pareikštas ir apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 157–164; 3 t., b. l. 31–34). Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai ir teisėtai vertino tik teisme duotus nukentėjusiosios parodymus, priešingu atveju būtų pažeistos BPK 276 straipsnio nuostatos.

13. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. M. dėl 2023 m. balandžio 11–14 dienomis vykusių aplinkybių, parodė, kad nuteistasis, laikydamas peilį rankoje, klausė jos, ar ji nori mirti, ar nori, kad mirtų vaikas, bei smeigė peilį į sofos, ant kurios sėdėjo nukentėjusioji ir šalia jos miegojo vaikas, sėdimąją dalį. Nukentėjusioji teigė, kad dėl šio įvykio labai stipriai išsigando ir suprato, kad jai ir vaikui yra reali grėsmė būti sužalotiems ar nužudytiems (2 t., b. l. 157–164). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios elgesys po įvykio, t. y. pagalbos neieškojimas, likimas miegoti tame pačiame bute su nuteistuoju bei likimas toliau kartu gyventi su nuteistuoju iki 2023 m. birželio 8 d., visiškai paneigia nukentėjusiosios parodymus dėl jos išgąsčio ir grėsmės būti sužalotai ar nužudytai suvokimo. Šį manymą dar labiau sustiprina tai, kad nukentėjusiosios parodymų pirmosios instancijos teisme nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai, t. y. nebuvo atlikta buto ir sofos apžiūra, o peilis, kurį pasak nukentėjusiosios turėjo nuteistasis ir smeigė jį į sofą šalia sėdinčios nukentėjusiosios, pastarosios į bylą apžiūrai pateiktas tik 2023 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus maždaug penkiems mėnesiams nuo įvykio (1 t., b. l. 81–84), todėl konstatuojant D. Č. kaltę, remiantis vien tik nukentėjusiosios parodymais, būtų pažeistas in dubio pro reo principas. Atsakydama, kodėl nesikreipė pagalbos ir liko su nuteistuoju, nukentėjusioji parodė, kad buvo naktis, neturėjo kur eiti, nei po įvykio, nei sekančią dieną policijai neskambino, nes bijojo, tačiau jos pačios parodymais nustatyta, kad sekančią dieną po įvykio nuteistasis buvo išėjęs iš buto pas savo mamą, ir pati nukentėjusioji sekančią dieną su vaiku nuėjo pasikalbėti su nuteistojo mama, nes nuteistasis vis dar buvo piktas (2 t., b. l. 157–164). Aukštesniojo teismo vertinimu, pastarieji nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad ji turėjo visas galimybes kreiptis pagalbos, tačiau to nedarė, todėl apeliacinio skundo argumentai apie nukentėjusiosios apsunkintą galimybę kreiptis pagalbos dėl turimo neįgalumo, apie tai, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu ir nukentėjusioji neturėjo artimųjų, pas kuriuos būtų galėjusi prisiglausti, atmestini kaip deklaratyvūs. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad nukentėjusiajai dėl nagrinėjamų įvykių buvo reikalinga psichologo pagalba, tačiau šią aplinkybę nukentėjusioji nurodė apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir ši aplinkybė, atsižvelgiant į šios nutarties 12 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, negali būti vertinama, juo labiau, kad baudžiamojoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji buvo ir (ar) yra teikiama psichologo pagalba, tokių aplinkybių nukentėjusioji nenurodė ir apklausiama pirmosios instancijos teisme. Tai pat prokuroras nurodo, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą manyti, jog D. Č. grasinimai gali būti įgyvendinti, nes D. Č. jau yra nuteistas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. vasario 13 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai (2 t., b. l. 103–106). Aukštesniojo teismo vertinimu, ši aplinkybė kaip tik priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina, kad nukentėjusioji D. Č. veiksmų nevertino kaip grėsmės sveikatai ar gyvybei, nes vėl patyrusi D. Č. smurtą ji ne tik kad nesikreipė pagalbos, bet ir toliau savo noru liko gyventi drauge su nuteistuoju. Juo labiau, apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad bendrą gyvenimą su D. Č. nutraukė ne iš baimės dėl jo smurtinių veiksmų ar galimo grasinimų įgyvendinimo, o dėl to, kad gavo pranešimą iš mokytojos, jog jos vaikas yra problematiškas ir jog vaikas nenorėjo, kad ji draugautų su nuteistuoju (2 t., b. l. 157–164). Taigi, aptarti baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji neturėjo pagrįsto pagrindo bijoti, jog nuteistasis įgyvendins savo grasinimus, todėl nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumoje nenustatytas būtinas nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, subjektyvusis požymis – kaltė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai D. Č. išteisino dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 11–14 dienų įvykiai), BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

14. Kaip minėta, D. Č. buvo pareikštas kaltinamas ir dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, nes jis 2023 m. gegužės 20 d. per „Messenger“ programėlę nukentėjusiajai išsiuntė grasinančio pobūdžio pranešimą „Bus tau galas“, „ar nori daugiau problemų“ bei parašė ant lapo grasinančio pobūdžio pranešimą „Jūms bus galas“. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad neprisimena jokių grasinančio pobūdžio žinučių bei kad nesuprato teksto „Jūms bus galas“ turinio ir esmės (2 t., b. l. 157–164). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiosios parodymai patvirtina, jog nukentėjusioji neturėjo pagrįsto pagrindo bijoti nuteistojo grasinimų įgyvendinimo, nors baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad D. Č. parašė nukentėjusiajai pranešimus telefonu bei ant lapo, tačiau tai, kad nukentėjusioji jų net neprisimena bei, kaip pati nurodė, nesuprato ant lapo parašyto pranešimo esmės, įrodo, kad šių pranešimų nukentėjusioji nevertino kaip grėsmės. Apeliaciniame skunde D. Č. kaltė taip pat grindžiama ir nukentėjusiosios kaimynės parodymais, kurie užfiksuoti į iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Pažymėtina, kad šiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuota, jog kaimynė nurodo, kad girdėjo pas nuteistąjį ir nukentėjusiąją triukšmą, buvo atvažiavusi policija, į jos buto duris pasibeldė nukentėjusioji, kuri buvo su sūnumi, nes nukentėjusiosios sugyventinis puolė ją mušti, ji nukentėjusiąją su vaiku priėmė į savo butą (1 t., b. l. 37–40, 87–89). Taigi, nukentėjusiosios kaimynės policijos pareigūnams nurodytos aplinkybės patvirtina nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, už ką D. Č. ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad D. Č. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, šiuose tarnybiniuose pranešimuose neužfiksuota. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji realaus grasinimo nužudyti, sunkiai sužaloti ar susargdinti nesuprato, todėl ir šiuo nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumoje nenustatytas būtinas nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, subjektyvusis požymis – kaltė. Aptartų aplinkybių visumoje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai D. Č. išteisino dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje (2023 m. gegužės 20 d. įvykis), BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

15. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Šioje baudžiamojoje byloje D. Č. veiksmuose nenustačius nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, D. Č. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šių nusikaltimų išteisintas pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

16. Kauno apygardos teisme 2024 m. gegužės 7 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajai R. M. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šioje pažymoje nurodyta, jog valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 45,83 Eur.

17. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti papildomai atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas.

18. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, kad advokatas nukentėjusiajai R. M. buvo paskirtas teismo iniciatyva, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 55 straipsnio 4–5 dalimis, taip pat atsižvelgdama į nuteistojo turtinę padėtį (nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas (2 t., b. l. 118, 119)), sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš D. Č. šiuo atveju būtų neteisingas, todėl išlaidos už R. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Šiulio apeliacinį skundą.

Nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajai R. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.