- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-24
- Bylos Nr.
- 1A-116-462-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Savinijus Katauskas, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- Ž. V.
- Advokatai
- Piotras Orlovas
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-116-462/2011
Teisėja Rūta Laurinonienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.5.4.;
1.2.22.9.; 2.4.6.
2011 m. vasario 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-11-25 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 str. 2 d. – 15 parų arešto bausme, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. – dėl 2009 m. gruodžio mėn. įvykdyto grasinimo nužudyti – 40 parų arešto bausme, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. – dėl 2010 m. balandžio mėn. įvykdyto grasinimo nužudyti – 50 parų arešto bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 parų arešto, bausmę atliekant areštinėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą:
jis 2006–2007 metų laikotarpiu, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Plungės rajone, Rietavo miesto turguje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo ir laikė savo namuose, esančiuose Tauragės mieste, „(duomenys neskelbtini)“, iki 2010 m. balandžio 21 d., kol buvo paimtas pagal įvykio vietos apžiūros protokolą, fabrikinės gamybos nenustatyto modelio pneumatinį šautuvą, kuris yra nešaunamasis „C“ kategorijos ginklas ir jam reikalingas leidimas pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą;
Be to, Ž. V. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų, būtent:
jis 2009 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Tauragės mieste, „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu, mažamečio sūnaus L. V., gim. 2004 m. vasario 25 d., akivaizdoje, necenzūriniais žodžiais iškoneveikė savo buvusią sutuoktinę R. V., o šiai bandant išvengti konflikto, išbėgus į gyvenamojo namo kiemą, grasindamas nužudyti R. V., iššovė į ją iš pneumatinio šautuvo, tačiau nepataikė. Šie Ž. V. veiksmai sukėlė realų pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.
Be to, jis 2010 m. balandžio 18 d., apie 19 val., Tauragės mieste, „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu necenzūriniais žodžiais iškoneveikė savo buvusią sutuoktinę R. V. ir grasino ją nužudyti, tai yra nušauti tuomet, kai tik nusipirks naujus šautuvus, tai sukėlė nukentėjusiajai realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes prieš tai 2009 m. gruodžio mėnesio pabaigoje jau Ž. V. buvo šovęs į nukentėjusiąją R. V.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. V. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-11-25 nuosprendį ir jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., padarymo, o už baudžiamąjį nusižengimą skirti minimalią baudą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2009 m. gruodžio mėnesį ir 2010 m. balandžio mėnesį neatliko jokių veiksmų, kurie R. V. būtų davę realų pagrindą manyti, jog jis grasino ją nužudyti ar sutrikdyti sveikatą. Teismas rėmėsi vien tik melagingais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes, jog R. V. dėl grasinimų į policiją kreipėsi tik 2010 m. balandžio 21 d., tai yra po to, kai jis ją paliko ir išėjo gyventi su kita moterimi. Taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos E. V. parodymais, kadangi ji nėra tiesioginė liudytoja. Ž. V. skunde teigia, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes abejones vertino kaltinamojo nenaudai. Pažymi, kad jo turimas pneumatinis šautuvas yra nešaunamasis „C“ kategorijos ginklas, kuriam reikalingas leidimas, sužinojo tik po atlikto ekspertinio tyrimo ikiteisminio tyrimo metu.
Atsikirsdama į nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą nukentėjusioji R. V. prašo jį atmesti ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-11-25 nuosprendį. Atsikirtime teigiama, kad Ž. V. argumentai, kuriuose jis savo kaltę neigia ir nurodo, jog yra jos apkalbamas, yra tik pasirinkta gynybos taktika. Į policijos pareigūnus kreipėsi, nes nebegalėjo ištverti Ž. V. teroro. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Ž. V., ji buvo patenkinta, kai jis susirado kitą moterį ir išėjo pas ją gyventi.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo Ž. V. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Vien tai, kad nuteistasis Ž. V. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Nors nuteistasis Ž. V. neneigia, kad nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje galėjo iškoneveikti necenzūriniais žodžiais R. V., tačiau neigia, jog grasino nužudyti nukentėjusiąją. Apelianto Ž. V. kaltę dėl grasinimo nužudyti įvykdymo (du epizodai) įrodo byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Apelianto Ž. V. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., padarymo įrodo nukentėjusiosios R. V., liudytojos E. V. parodymai, 2010-04-21 įvykio vietos apžiūros, 2010-05-06 apžiūros protokolai, 2010-09-16 specialisto išvada Nr. 554.
Nuteistasis Ž. V. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi melagingais nukentėjusiosios R. V. parodymais. Išvadą dėl Ž. V. kaltės pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu. Apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios R. V. parodymais, nes tiek rašant protokolą – pareiškimą – policijoje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodant 2009 m. gruodžio mėnesio ir 2010 m. balandžio mėnesio įvykių veiksmų chronologiją nukentėjusiosios paaiškinimai yra nuoseklūs ir detalūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, tai atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, pagrįstai pasirėmė nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais liudytojos E. V. parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo ir kuriuos visiškai patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Baudžiamojoje byloje nenustatyta priežastis, dėl kurios nukentėjusioji R. V. galėtų apkalbėti Ž. V. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. V. administracine tvarka baustas už tai, kad 2010 m. gegužės 22 d. būdamas neblaivus sukėlė žodinį konfliktą su buvusia žmona R. V. savo mažamečio vaiko akivaizdoje.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio mėnesio pabaigoje Ž. V., grasindamas nužudyti R. V., iššovė į ją iš pneumatinio šautuvo, o 2010 m. balandžio mėnesį grasino ją nužudyti, tai yra nušauti tuomet, kai tik nusipirks naujus šautuvus. Atsižvelgdamas į konkrečius Ž. V. padarytus veiksmus, į konfliktiškus nukentėjusiosios ir Ž. V. santykius, į tai, kad nuteistasis būdamas neblaivus būna agresyvus, pirmosios instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji R. V. turėjo realų pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamosios bylos įrodymai ištirti, visapusiškai ir nešališkai įvertinti. Tai, kad apeliantas nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog teismai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimus ir nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 d.). Ž. V. kaltė dėl nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. (du epizodai) yra neginčijamai įrodyta, todėl jį išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra jokio teisinio pagrindo.
Nuteistasis Ž. V. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 str. 2 d., padarymą prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį: minimalią baudą. Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 str. 2 d., sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: baudą arba areštą.
Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis bei kitas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistojo Ž. V. prašoma skirti švelnesnė bausmės rūšis būtų per švelni, neatitinkanti bausmės paskirties, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo Ž. V. asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam bus areštas.
Skirdamas bausmę apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir nuteistajam Ž. V. už padarytą baudžiamąjį nusižengimą skirdamas nedidelės trukmės arešto bausmę, neviršijančią sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, artimą jos minimumui, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, nes iš bylos duomenų matyti, kad kitokiais būdais neįmanoma pasiekti bausmės tikslų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo Ž. V. apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam Ž. V., todėl už nusikalstamas veikas paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Galutinė bausmė subendrinta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. reikalavimų, todėl ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Baudžiamosios bylos įrodymai ir nuteistojo Ž. V. asmenybė neleidžia jam paskirti nusikalstamų veikų sankcijose numatytas kitas švelnesnes bausmės rūšis.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-11-25 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.