Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Kauno teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo S. P. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. A. išteisintas pagal BK 284 straipsnį kai jis buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. rugsėjo 28 d., apie 17.50 val., viešoje vietoje – prie automobilių serviso garažo, esančio (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje, paties sukelto konflikto metu, užsimojo suduoti S. P. rankoje laikytu metaliniu vamzdžiu, o šiam smūgio išvengus, užėjo šiam iš už nugaros ir, pakišęs metalinį vamzdį po kaklu jį smaugė, po to, S. P. išsilaisvinus, ne mažiau kaip vieną kartą metaliniu vamzdžiu trenkė S. P. į veidą, dėl to jis nukrito ant žemės, taip nukentėjusiajam S. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį minkštųjų audinių sumušimu ir odos nubrozdinimu dešinėje kaktos pusėje, nosyje ir abejose plaštakose, tokiu įžūliu savo elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. A. veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Nuosprendyje pažymėta, kad vien tik smurto panaudojimo fakto ir padarytų sužalojimų nustatymo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Šiuo atveju konfliktas truko gana trumpą laiką, konfliktą matė du liudytojai, tačiau jie nebuvo pašaliniai asmenys, dalis konflikto vyko patalpoje, nukentėjusysis pats buvo konflikto iniciatorius, liudytojai patvirtino, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad V. A. veiksmai sukėlė BK 284 straipsnyje numatytus padarinius, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad V. A. veikė tyčia, siekdamas pažeisti visuomenės rimtį ir tvarką.

5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su V. A. išteisinimu pagal BK 284 straipsnį tvirtinant, kad tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai išteisintojo veiksmuose yra nustatyti ir įrodyti. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į BPK 320 straipsnyje įtvirtintas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Viešosios tvarkos pažeidimas BK 284 straipsnio dispozicijoje įtvirtintas materialiąja sudėtimi. Tai reiškia, kad padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas – yra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, kuris turi būti įrodytas. Padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. V. A. buvo kaltinamas įžūliu elgesiu sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką. Pripažįstant asmenį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo turi būti aiškiai įvardyta, kuo pasireiškė įžūlus elgesys ir tokio elgesio padariniai viešosios tvarkos aspektu. Prokurorė skunde savo manymą, kad šiuo atveju buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, grindžia aplinkybėmis, kad konfliktas vyko viešoje vietoje, nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, sutrikdyta jo sveikata, konfliktą galėjo stebėti aplinkiniai. Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl to, kad vieta, kurioje įvyko konfliktas tarp V. A. ir S. P., yra vieša vieta. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Ji teisingai nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje. Tačiau vien tik šios aplinkybės įrodinėjant BK 284 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimą nepakanka.

9. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad BK 284 straipsnyje numatyti padariniai paprastai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo pavartotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir panašiai. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatytas aplinkybes viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymo aspektu įvertino teisingai ir pagrįstai sprendė, kad šis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis objektyviai nėra įrodytas, tokią išvadą išsamiai argumentavo. Iš tikrųjų byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl viešoje vietoje įvykusio konflikto būtų gauta pašalinių asmenų nusiskundimų, taip pat nėra duomenų, kad šį konfliktą pašaliniai asmenys būtų stebėję, kad šis konfliktas jiems būtų sukėlęs didelį išgąstį, būtų nutrauktas jų poilsis, darbas, kilusi sumaištis. Pašalinių asmenų buvimo įvykio vietoje nenurodė ir patys konflikto dalyviai V. A. ir S. P. bei kartu buvę asmenys – V. A., R. P., D. P., kurių parodymų analizė leidžia pagrįstai spręsti, kad jie patys konflikto, kaip pažeidžiančio viešąją tvarką, taip pat nevertino. Prokurorės skundo teiginiai, kad dėl įvykio vietos specifikos ir įvykio laiko konfliktą galėjo matyti pašaliniai asmenys, yra prielaidų pobūdžio, jų jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina. Šių aplinkybių visuma pagrindžia nuosprendyje padarytą išvadą, kad nors V. A. ir S. P. konfliktavo viešoje vietoje, toks jų elgesys BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė – viešoji rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta.

10. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, prokurorės skundo argumentus dėl V. A. veiksmų, kaip atliktų veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, vertinimo. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad viešosios tvarkos pažeidimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu gali būti ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad V. A. tyčia buvo nukreipta pažeisti viešą tvarką. Vertinant kaip išteisintasis suvokė savo veiksmus nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad konflikto iniciatorius šiuo atveju buvo S. P., kuris atėjo pas išteisintąjį į jo darbo vietą, reiškė nepasitenkinimą dėl V. A. išsakytų pastabų dėl automobilio statymo S. P. sūnui, reikalavo parodyti su V. A. vykdoma veikla susijusius dokumentus, varomas išeiti iš garažo, neišėjo. Dėl to tarp V. A. ir S. P. prasidėjo žodinis konfliktas. Šių aplinkybių neneigia ir pats nukentėjusysis. Žodiniam konfliktui peraugus į susistumdymą, S. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau ši aplinkybė, pati savaime, tyčios pažeisti viešąją tvarką neįrodo. Nėra pagrindo nesutikti su nuosprendyje padaryta išvada, kad sužalojimai nukentėjusiajam šiuo atveju buvo padaryti jam ir V. A. besistumdant, t. y. išteisintajam rankose laikant vamzdį, o nukentėjusiajam bandant jį atimti. Nors liudytojas R. P. teigė matęs, kaip V. A. trenkė nukentėjusiajam į kaktą, šios aplinkybės nepatvirtino ne tik išteisintasis, bet ir pats nukentėjusysis S. P., ši liudytojo teisme nurodyta aplinkybė iš esmės prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Išteisintojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų analizė taip pat neduoda pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad išteisintasis nukentėjusįjį tyčia smaugė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, V. A. neneigė aplinkybės, kad susistumdymo su S. P. metu jis galėjo padaryti nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, tame tarpe ir kaklo srityje, tačiau kategoriškai neigė tyčia smaugęs nukentėjusįjį vamzdžiu. Teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis netvirtino, kad jį išteisintasis tyčia smaugė, nurodė, kad susistumdymo metu V. A. kažkaip permetė strypą ir jis tuo metu buvo sužalotas. Liudytojų R. P., V. A. teisme duoti parodymai V. A. parodymų taip pat nepaneigia. Minėti asmenys nors ir pateikdami subjektyvų stebėto konflikto vertinimą, iš esmės patvirtino, kad nukentėjusysis buvo sužalotas tarp V. A. ir S. P. vykusių grumtynių metu.

11. Įvertinus paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad konfliktas truko neilgą laiką, S. P. nugriuvus ant žemės ir paleidus išteisintojo laikytą vamzdį, išteisintas konflikto nebetęsė, priešingai – konfliktą tęsti norėjo nukentėjusysis, tačiau buvo sulaikytas sutuoktinės, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. A. veiksmai analizuojamu atveju vertinti kaip atsakas į paties nukentėjusiojo inicijuotą konfliktą. Nors motyvas ir tikslas nėra būtini BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Šiuo atveju įvertinus paminėtas aplinkybes manytina, kad V. A. savo veiksmais, nors ir nepriimtinais, siekė ne pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai apskritai, bet išreikšti nepasitenkinimą, jo vertinimu, netinkamu S. P. elgesiu, nepagrįstais reikalavimais ir priversti S. P. pasišalinti iš jo nuomojamo garažo teritorijos.

12. Byloje esančiais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad S. P. susistumdymo su V. A. metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau pažymima, kad sveikatos sutrikdymo padarymas viešoje vietoje savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, kadangi pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai šiuo atveju neįrodyti. Taip pat nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Objektyvių duomenų, kad V. A. siekė sužaloti nukentėjusįjį, šioje byloje nėra. Aukščiau paminėti duomenys rodo, kad V. A. nukentėjusiojo atžvilgiu tiesiogiai fizinio smurto nenaudojo, sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti stumdantis, nukentėjusiajam bandant iš V. A. atimti vamzdį, o šiam vamzdžio nepaleidžiant ir bandant jį atimti iš nukentėjusiojo. Įvertinusi konflikto tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties V. A. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo V. A. veiksmus atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kontekste vertinti kitaip, negu jie įvertinti skundžiamame nuosprendyje.

13. Apibendrinant nustatytų aplinkybių visumą konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, argumentuotai nurodyta, kokiais įrodymais remdamasis teismas daro išvadą, kad BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai V. A. veiksmuose neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą ir pagrįstai sprendė, kad nors konfliktas vyko viešoje vietoje, nukentėjusiajam šio konflikto metu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, V. A. veiksmai BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė, o jo tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešą tvarką ar sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Prokurorės skunde išdėstyti argumentai, jos pateiktas byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia. Nenustačius įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinį skundą atmesti.