- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-03
- Bylos Nr.
- 1A-132-491-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus (pirm.), Ričardas Gilys, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- D. I.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. apeliacinį skundą dėl 2006 m. sausio 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams.
Pagal BK 63 str. 4, 9 d. subendrinus šią bausmę su 2005-10-18 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir Šiaulių apygardos teismo 2005-12-14 nuosprendžiu pakeista laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant, jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
D. I. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 11 d., tiksliai nenustatytu laiku, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini),, įsibrovęs į V. P. patalpas, pagrobė jos turto už 620 Lt: įvairių firmos „Avon“ kosmetinių gaminių už 460 Lt vertės, fotoaparatą 100 Lt vertės bei 60 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. I. prašo perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 178 str. 1 d. ir sumažinti jam paskirtą bausmę. Skunde nurodo, kad jo padarytos veikos negalima vertinti kaip padarytos įsibraunant į patalpas, nes jo patekimas į patalpas buvo atsitiktinis, t.y. eidamas į laikraščio „Kontaktas“ redakciją paduoti skelbimą, ant redakcijos patalpų durų pamatė reklaminį užrašą „Avon“ ir nutarė užeiti į tas patalpas pasiklausti, kur redakcija išsikėlė. Durys buvo neužrakintos ir tik įėjęs į vidų pamatė, kad patalpoje nėra žmonių, ant stalo buvo įvairios kosmetikos, todėl jam kilo mintis pagrobti prekes. Kad durys į patalpas nebuvo užrakintos patvirtina eksperto išvada 2005-01-11 Nr. ST – 211. Pati nukentėjusioji V. P. parodė, kad durų spynos širdelė buvo pasmukusi žemyn ir durys sunkiai užsirakindavo.
Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl BK 178 str. 2 d. taikymo
Pagal BK 178 str. 2 d. yra baudžiamas tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobė automobilį, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose”, 15 p. nurodoma, kad įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją darbo metu, tačiau tik į tas vietas, į kurias įėjimas yra laisvas (nedraudžiamas), pvz., į parduotuvės prekybos salę, nelaikomas įsibrovimu net ir tuo atveju, kai patenkama turint tikslą pavogti ar apiplėšti. Kai į minėtas vietas patenkama nedarbo metu arba kai įėjimas į jas yra uždraustas, turto pagrobimas kvalifikuojamas kaip padarytas įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Neteisėtu paprastai laikomas patekimas į patalpą be jokio formalaus pagrindo, neturint jokio teisėto intereso ir jokių teisių į ją įeiti. Kvalifikuojant veiką kaip įsibrovimą į patalpas yra svarbu, kokį tikslą turėjo kaltininkas prieš patekdamas į jas ir kada kilo sumanymas pavogti svetimą turtą.
Apeliantas savo skunde neigia būtent šį vagystę kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą. Tačiau ši jo versija yra visiškai neįtikinama, jo parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmiausiai, tai nusikaltimas padarytas šeštadienį – tai matyti iš nukentėjusiosios parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo. Ant nukentėjusiosios patalpų durų lauko pusės, kurios nuteistasis negalėjo nematyti prieš įeidamas į šią patalpą, baltame fone yra didžiulis reklaminis firmos „Avon“ užrašas su jame nurodytu šios firmos darbo laiko grafiku. Čia akivaizdžiai matosi, jog šeštadienį ir sekmadienį firma nedirba, todėl logiška, kad kabinete negali būti žmonių, kurie nuteistajam, vertinant įvykio situaciją pagal jo parodymus, būtų galėję paaiškinti, kur persikėlė jo neva tai ieškomo laikraščio redakcija. Taigi, nuteistasis kaip iš viso pašalinis žmogus neturėjo ir negalėjo turėti jokio teisėto intereso ar formalaus pagrindo bandyti patekti į šias patalpas. Antra, net ir tikint jo parodymais, kad į kabinetą jis ketino patekti norėdamas tenai buvusių žmonių paklausti, kur išsikėlė laikraščio redakcija, atidaręs duris į nukentėjusiosios patalpas jis neabejotinai matė, kad jose nėra jokių žmonių, nes kabineto erdvė atvira, jame nėra jokių pagalbinių patalpų, pertvarų ir pan. Ir tai matydamas bei turėdamas galimybę neiti į kabinetą, jis toliau tęsė savo nusikalstamo ketinimo įgyvendinimą. Pagaliau, paties nuteistojo parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklūs, todėl jais, o kartu ir jo pateikta versija apie patekimą į įvykio vietą, nėra jokio pagrindo tikėti. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nuteistasis iš viso neigė įvykio dieną buvęs minėtose patalpose, t.y. Respublikos g. 36, ir padaręs vagystę. Tik surinkus neginčijamus įkalčius (nustačius, kad kabinete ant maišelio rastas kraujas yra jo) jis pripažino savo kaltę, neigdamas įsibrovimo faktą. O pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti jo parodymai, kad jis matė ant durų užrašą „Avon“, o ne „Ekspres kontaktas“, tačiau jis tvirtino „man pasidarė įdomu, norėjau pasidomėti kas čia vyksta, todėl įėjau į vidų, ten nieko nebuvo. Blogiausiu atveju norėjau paklausti, kur priimami skelbimai“. Tokie jo parodymai patvirtina, kad jis akivaizdžiai dar prieš patekdamas į patalpas buvo sumanęs jas apvogti ir iš karto buvo apgalvojęs versiją, ką sakys ir kokiu būdu neigs įsibrovimo faktą. Įvertinus solidžią nuteistojo kriminalinę praeitį (jis teistas net 8 kartus ir visi teistumai už įvairias vagystes) tai logiškas jo pasirinktas gynybos būdas.
Specialisto išvada, kad durų užraktas nebuvo rakintas pašaliniais įrankiais arba kitais įnagiais, nepaneigia aukščiau paminėtų faktinių bylos aplinkybių. Todėl kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu jų vertinimu ir išvada, jog nuteistojo veika šiuo atveju atitinka BK 178 str. 2 d. kaip vagystė, padaryta įsibrovus į patalpą.
Dėl bausmės
Nuteistajam už įvykdytą nusikalstamą veiką paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, šis teismo sprendimas motyvuotas, pagrįstas faktiniais bylos duomenimis, mažinti bausmę nepakeistus veikos kvalifikavimo šiuo atveju nėra pagrindo. Kitokių argumentų, dėl ko paskirta bausmė yra neteisinga, apeliaciniame skunde nenurodė ir pats apeliantas. Todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį nuosprendį bei mažinti D. I. paskirtą bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas
NUTARĖ:
Nuteistojo D. I. apeliacinį skundą atmesti.