Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 25S15508, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760363032 Lietuvoje, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo (toliau – ir Sprendimas).

Sprendimu Leidimas laikinai gyventi Nr. 760363032 Lietuvoje pareiškėjui buvo panaikintas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, kuris ketindamas dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, baldų apmušėju AB „Kauno baldai“ Migracijos departamentui 2024 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Bendrovės Tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230731-141101 kvietėja nurodyta Bendrovė 1; kviečiamu asmeniu – pareiškėjas, kuris ketina dirbti baldų apmušėju (753402) pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą; prašoma leidimą išduoti 2 metams; Bendrovė 1 įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį neterminuotai; darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo mokėti 950 Eur kas mėnesį darbo užmokestį.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760363032, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 12 d. (įteiktas pareiškėjui 2024 m. birželio 13 d.).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 pradėjo dirbti nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. (2020 m. rugpjūčio 10 d. darbo sutarties Nr. 4535 14.2. papunktis) ir po leidimo laikinai gyventi pakeitimo (2024 m. birželio 12 d.) bei vertinant pilnus darbo mėnesius, 2024 m. liepos–gruodžio mėnesiais (iš viso 6 mėn.) pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą asmens prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės 1 tarpininkavimo rašte.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760292217, nes asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės 1 pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 950 Eur, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui pastaruosius 6 mėnesius (2024 m. liepos–gruodžio mėn.) Bendrovėje 1 iš viso nėra mokamas darbo užmokestis, kas reiškia, kad asmuo faktiškai Bendrovėje 1 nedirbo.

Sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2023 m. birželio 15 d. iki 2024 m. liepos 19 d., ir nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2026 m. sausio 25 d., buvo ir yra draudžiamas valstybės lėšomis kaip auginantis vaiką iki trejų metų. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 16 d. yra įdarbintas Bendrovėje 2. Asmeniui Bendrovėje 2 yra mokamas darbo užmokestis (2024 m. liepos mėn. išmokėta 482,09 Eur, 2024 m. rugpjūčio– spalio mėn. asmeniui išmokėta po 50 Eur, 2024 m. lapkričio mėn. išmokėta 113 Eur, o 2024 m. gruodžio mėn. – 96,05 Eur). Pareiškėjas nuo 2022 m. liepos 13 d. užsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad asmeniui nuo 2024 m. liepos 22 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą 1 automobiliu.

Sprendime taip pat nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pažymėta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui 6 pastaruosius mėnesius (2024 m. liepos – gruodžio mėn.) Bendrovėje 1 nėra mokamas darbo užmokestis, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

II. Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Kaip minėta, Bendrovė 1 pareiškėjui nuo 2024 m. liepos mėn. nemoka darbo užmokesčio ir, Migracijos departamento teigimu, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, pareiškėjas argumentavo, kad darbo užmokesčio nemokėjimą lėmė objektyvios aplinkybės – vaiko priežiūros atostogos, kurių metu jis gavo išmokas iš Sodros, o Migracijos departamentas vertino tik darbo užmokesčio nemokėjimo faktą, neatsižvelgdamas į vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, kaip į reikšmingą aplinkybę, darančią įtaką pareiškėjo finansinei padėčiai, ir jo turimas lėšas pragyvenimui.

Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas, būdamas oficialiai įdarbintas AB „Kauno baldai“, faktiškai dirbo ir gavo atlyginimą iki išeinant vaiko priežiūros atostogų, kas patvirtinama pateiktais dokumentais (2025 m. sausio 20 d. pažyma apie darbo stažą, AB „Kauno baldai“ 2025 m. sausio 17 d. pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas), tačiau vaiko priežiūros atostogų metu faktiškai nedirbo ir gavo išmokas iš Sodros (VSDFV Kauno skyriaus 2024 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. VPA_SP2E-10671 skirti vieko priežiūros išmoką).

Atsakovas Migracijos departamentas savo Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai pajamų, remdamasis tuo, kad per pastaruosius šešis mėnesius (2024 m. liepos – gruodžio mėn.) jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. sausio 17 d. gavo vaiko priežiūros išmokas iš Sodros (2024 m. rugpjūčio mėn. jam išmokėta 544,31 Eur. išmoka, 2024 m. rugsėjo mėn. – 2 108,58 Eur., 2024 m. spalio mėn. – 1 528,87 Eur., 2024 m. lapkričio mėn. – 927,69 Eur., 2024 m. gruodžio mėn. – 927,69 Eur., 2025 m. sausio mėn. – 824,63 Eur), kas sudaro vidutiniškai 1 143,63 Eur per mėnesį (6 861,77 Eur / 6 mėn.), o tai yra daugiau nei tuo metu galiojęs minimalus pragyvenimo lėšų dydis, kuris būtinas pragyvenimui (VSDFV Kauno skyriaus 2025 m. sausio 17 d. pažyma apie asmeniu išmokėtas išmokas Nr. (11.4E)KA.PZ1E-1192).

Be to, Migracijos departamento duomenimis pareiškėjas papildomai gavo išmokų iš UAB „Smaragdo vieta“ (2024 m. liepos mėn. išmokėta 482,09 Eur, 2024 m. rugpjūčio–spalio mėn. asmeniui išmokėta po 50 Eur, 2024 m. lapkričio mėn. išmokėta 113 Eur, o 2024 m. gruodžio mėn. – 96,05 Eur), kurios pakėlė pareiškėjo gaunamą pragyvenimo lėšų dydį, kuris ir taip buvo didesnis nei tuo metu galiojęs minimalus pragyvenimo lėšų dydis.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nedarbingumas vaiko priežiūros atostogų metu buvo objektyvi priežastis, dėl kurios jis negavo darbo užmokesčio iš darbdavio, tačiau tai nepaneigia fakto, kad jis dirbo pas darbdavį, darbui pas kurį išduotas leidimas, be to, gavo būtinas pajamas pragyvenimui Lietuvoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų iš anksto suplanavęs eiti vaiko priežiūros atostogų, siekdamas šia teise piknaudžiauti: Sodros duomenimis vaiko priežiūros atostogos jam suteiktos laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. sausio 6 d., t. y. jau po laikino leidimo pratęsimo (Migracijos departamento 2024 m. birželio 12 d. Sprendimas). Tai reiškia, kad pareiškėjas negalėjo vykdyti darbo pareigų dėl objektyvių aplinkybių, o ne dėl to, kad piktnaudžiavo savo teisėmis ir sąmoningai nesilaikė Įstatymo reikalavimų. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo finansinę padėtį vien pagal pareiškėjui Bendrovės 1 mokėto darbo užmokesčio duomenis, bet neatsižvelgdamas į pareiškėjo gautas išmokas vaiko priežiūros atostogų metu ir kitus pajamų šaltinius, atliko tik formalų nurodytų aplinkybių vertinimą ir išsamiai neišsiaiškinęs visų aplinkybių padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi nėra siejamas išimtinai tik su užsieniečio pareiga pragyvenimui reikalingas lėšas gauti reguliariai ir išimtinai tik iš vieno šaltinio – darbo užmokesčio. Ši teisės norma yra alternatyvi, nes numato, kad užsienietis gali pragyventi arba iš pakankamų lėšų, arba iš reguliarių pajamų, bet nenumato, kad tos pajamos gali būti tik iš vieno konkretaus darbo užmokesčio. Įstatymas nedraudžia užsieniečiui pragyventi tiek iš kitų lėšų (pavyzdžiui santaupų), tiek iš kitų, nei darbo užmokestis pagal darbo sutartį, pajamų, jeigu jis dirbdamas pas darbdavį, kuris jį pakvietė, atitinka visas sąlygas, reikalingas leidimui gauti ir turėti. Todėl vien tai, kad pareiškėjas tam tikrą laiką dėl objektyvių priežasčių negavo darbo užmokesčio iš Bendrovės 1 nereiškia, kad jis neturi lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011).

Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014).

Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015).

Teismas privalo atsižvelgti ir į teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kuris numato, kad valstybės institucijos sprendimai turi būti nuspėjami, pagrįsti objektyviais duomenimis ir proporcingi siekiamam tikslui. Tuo tarpu šiuo atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pajamomis ir turimomis lėšomis nedarbingumo laikotarpiu ir nedarbingumo priežastimis.

Kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo gaunamos pajamos už visą vertinimo laikotarpį atitiko ir net buvo didesnės nei tuo metu galiojęs minimalus pragyvenimo lėšų dydis, taigi, Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, jog Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas (asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje) buvo pritaikytas formaliai ir nepagrįstai, ignoruojant faktinių aplinkybių visumą ir sureikšminant tik vieną darbo užmokesčio mokėjimo aspektą – darbdavio nemokėtą darbo užmokestį vaiko priežiūros atostogų metu.

Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, pripažinęs, jog pareiškėjui šešis mėnesius nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis ir jis neturėjo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, nusprendė, jog tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Tačiau atsižvelgusi į pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai akivaizdu, kad pareiškėjas ketina eiti vaiko priežiūros atostogų ir numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas vaikus augina kartu su sutuoktine, todėl teisė į vaiko priežiūros atostogas gali atitekti kiekvienam iš tėvų, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjui prašant leidimo laikinai gyventi jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir taip suklaidino atsakovą.

Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad byloje surinkti duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) – taip pat buvo pritaikytas nepagrįstai.

Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, formaliai įvertino tik pareiškėjo darbo užmokesčio negavimo faktą tam tikru laikotarpiu, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis buvo laikinai nedarbingas dėl objektyvių aplinkybių, ir tuo laikotarpiu gavo išmokas iš Sodros bei turėjo kitų lėšų pragyvenimui. Taip pat Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad leidimą laikinai gyventi pareiškėjas gavo pateikdamas neteisingus duomenis.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu dėl objektyvių priežasčių negavo darbo užmokesčio, tačiau darbo santykiai Bendrovėje 1 nebuvo nutrūkę ir pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, ir nėra duomenų, jog jis ketino piktnaudžiauti leidimu gyventi Lietuvoje, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir naikintinas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, taip pat neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas ir skundžiamas Sprendimas panaikinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

III. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 25S15508. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas naikintinas, spręstina, kad pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 23 d. mokėjimo dokumentu Nr. 180 sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, taip pat 2025 m. vasario 6 d. mokėjimo dokumentu Nr. 292 sumokėjo 12 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis). Kitų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas nepateikė.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę į 35 Eur bylinėjimosi išlaidų (23 Eur + 12 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 25S15508 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.