Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

46. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti bei Sprendimo ir VSDFV Sprendimo, kuriais nurodytas laikotarpis nebuvo įskaitytas į V. C. tarnybos laiką karių pensijai skirti, teisėtumo ir pagrįstumo.

47. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Krašto apsaugos ministerijos Karinių oro pajėgų vado 1993 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 356-K nuo 1993 m. rugsėjo 27 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagal laikiną darbo sutartį buvo priimtas į Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės tarnybos I RLK aprūpinimo skyrių virėjo pareigoms; Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vado 1994 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 188-K nuo 1994 m. gegužės 2 d. jis buvo paskirtas į IV RLK aprūpinimo skyriaus šaulio pareigas pagal darbo sutartį iki 1994 m. rugsėjo 1 d.; 1996 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 8-K V. C. nuo 1996 m. sausio 1 d. buvo paskirtas į šaulio stebėtojo pareigas pagal darbo sutartį, vėliau ši sutartis buvo pratęsta. Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vado 1997 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 07-K pareiškėjui buvo suteiktas karinis eilinio laipsnis ir išduota karinė apranga. Lietuvos kariuomenės vado 2022 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. PK-1918 su V. C. 2022 m. rugsėjo 9 d. buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos buvo išleistas į atsargą.

48. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 12 d. VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. VPE_SP5-1307 V. C. nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nustačius jo ištarnauto laiko stažą 26 metus 10 mėnesių ir 18 dienų, į tarnybos laiką pensijai skirti neįskaičius laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d. (2 metų ir 26 dienų). Nesutikdamas su Sprendimo dalimi, kuria į jo tarnybos laiką pensijai skirti nebuvo įskaitytas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d., pareiškėjas Sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-13271 VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-1307 pripažino teisėtu ir pagrįstu. Nesutikdamas su Sprendimu ir VSDFV sprendimu, V. C. kreipėsi į teismą.

49. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad, pagal Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kariams į tarnybos laiką valstybinei kario pensijai skirti įskaitytinas jo tarnybos profesinėje karo tarnyboje laikas, tarnaujant pagal sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina ir ginčo tarp šalių dėl to nėra, kad iki 1997 m. sausio 26 d. V. C. Lietuvos kariuomenės Karinėse oro pajėgose dirbo pagal darbo sutartį, o profesinės karo tarnybos sutartis su juo buvo sudaryta tik 1997 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 07-K, pareiškėjui suteikus eilinio laipsnį. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad profesinės karo tarnybos kariu V. C. tapo tik 1997 m. sausio 27 d., ir nuo šio termino turi būti skaičiuojamas jo tarnybos laikas valstybinei kario pensijai gauti. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamojoje byloje pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas į pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei kario pensijai skirti buvo įskaitytas jo pagal darbo sutartį dirbtas laikas nuo 1993 m. rugsėjo 27 d. iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo. Teismas padarė išvadą, kad į V. C. tarnybos stažą valstybinei pensijai skirti galėjo būti įskaitomas pagal darbo sutartį dirbtas laikotarpis tik iki 1995 m. sausio 1 d. Pareiškėjui ir toliau (po 1995 m. sausio 1 d.) krašto apsaugos struktūrose dirbus pagal darbo sutartį iki jo priėmimo į profesinę karo tarnybą, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d., šio laikotarpio įskaityti į jo tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ir VSDFV Panevėžio skyrius pagrįstai ginčo laikotarpio neįskaitė į V. C. tarnybos laiką pensijai skirti. Teismas konstatavo, kad Sprendimas ir VSDFV sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, o netenkinęs prašymo panaikinti šiuos sprendimus, teismas nenustatė pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą VSDFV Panevėžio skyrių įpareigoti atlikti veiksmus. V. C. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, jo nuomone, teismas iš esmės netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad VSDFV galbūt nepateikė visų dokumentų, kurie akivaizdžiai parodo, kada buvo priimta priesaika (galbūt antrą kartą), karys, priėmęs priesaiką, jau yra ne civilis asmuo. V. C. teigia, kad galbūt antrą kartą priesaika buvo priimta 1996 m. tarnybos data. Pareiškėjas turi tarnybinio pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto Krašto apsaugos ministerijos 1994 m. lapkričio 16 d., kuris galiojo iki 1997 m. lapkričio 16 d., kopiją. Teigia, kad tokių pažymėjimų civiliams asmenims niekas neišdavinėjo ir neišduoda, o tai reiškia, kad V. C. tuo metu buvo krašto apsaugos karys, kuris už tarnybą gaudavo atlygį.

50. Ginčas šioje byloje kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir šį klausimą reguliuojančio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto aiškinimo.

51. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1993 m. rugsėjo 27 d. pagal laikiną darbo sutartį buvo priimtas į Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės tarnybos I RLK aprūpinimo skyrių virėjo pareigas, o nuo 1994 m. gegužės 2 d. jis buvo paskirtas į IV RLK aprūpinimo skyriaus šaulio pareigas pagal darbo sutartį iki 1994 m. rugsėjo 1 d., vėliau ši sutartis buvo pratęsta, o Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vado 1997 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 07-K V. C. buvo suteiktas karinis eilinio laipsnis ir išduota karinė apranga nuo 1997 m. sausio 27 d. Taigi, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d., pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį, o ne pagal profesinės karo tarnybos sutartį. Jokių šią aplinkybę paneigiančių rašytinių įrodymų administracinėje byloje nėra. Nors V. C. apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas galbūt nepateikė visų dokumentų, tačiau šio savo teiginio nepagrindė, konkrečių nepateiktų dokumentų neįvardijo ir pats dėl, jo nuomone, trūkstamų dokumentų pateikimo nei į buvusį darbdavį, nei į kitas institucijas nesikreipė.

52. Ginčui byloje išspręsti yra svarbu nustatyti aplinkybę, ar pareiškėjo darbas pagal darbo sutartį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 27 d. gali būti įskaitomas į jo tarnybos laiką karių pensijai skirti.

53. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens priimtų ir šioje administracinėje byloje ginčijamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimus); įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms), taip pat kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimus); įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimus). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimus). Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

54. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, turi apibrėžti, be kita ko, į tarnybos laiką, būtiną šiai valstybinei pensijai skirti; šiam laikui gali būti prilyginti ir tam tikri kiti su tarnyba susiję laikotarpiai; nustatydamas šį teisinį reguliavimą ir paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, jis, be kita ko, gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį atskirų statutinių valstybės institucijų pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo, taip pat kitų laikotarpių prilyginimo šiam laikui teisinį reguliavimą.

55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą yra viena iš vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo priemonių, papildoma socialinė apsauga, kuri taikoma statutiniams valstybės tarnautojams ir kariams, ir šiuo požiūriu įstatymais išskiria juos iš kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų tokiu būdu kompensuodama už tarnybos ypatumus; taip pat pateikęs argumentus dėl tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir vidaus tarnybos stažo santykio: Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nustatytas tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas nėra tapačios sąvokos, tai viena nuo kitos nepriklausančios kategorijos, numatytos skirtingoms teisinėms situacijoms ir teisiškai savarankiškiems teisiniams santykiams. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis nėra specialioji teisės norma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio atžvilgiu. Apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011).

56. Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti apskaičiavimą pirmiausia reguliuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis, be kita ko, nustatantis, kad į šį laiką įskaičiuojamas faktinis tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos. To paties įstatymo 16 straipsnis apibrėžia laikotarpius, kurie yra prilyginami tarnybos laikui. Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime apibendrindamas pareigūnų ir karių tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti apskaičiavimo teisinį reguliavimą asmenų, priimtų tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laiko pensijai skirti apskaičiavimo aspektu, yra konstatavęs kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į asmenų tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomi laikotarpiai, numatyti šio įstatymo 6 straipsnyje, be kita ko, įstatyme nurodytos tarnybos laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos; Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies atskiruose punktuose taip pat buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ir tam tikri kiti, ne tik nurodytieji šio įstatyme 6 straipsnyje, laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., asmenims, pagal šį įstatymą turintiems teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, papildomai prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti.

57. Ginčo teisiniams santykiams aktualioje Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti šioje dalyje nurodytų institucijų pareigūnais ir kariais, „tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: <...> 2) darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laikas darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno ar kario pareigoms; <...>“. Taigi pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punktą, tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas krašto apsaugos sistemose darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno ar kario pareigoms, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip teisingai remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais pažymėjo pirmosios instancijos teismas, valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose dirbto laiko Darbo sutarties įstatymo pagrindais, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas.

58. Atkreiptinas dėmesys, kad Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra aiškiai įtvirtinta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi ne visi ginkluotose pajėgose tarnavę kariai, o tik profesinės karo tarnybos kariai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo nuostatomis, teisingai įvertino profesinės karo tarnybos sąvoką bei pagal darbo sutartį dirbusio asmens ir pareigūnų teisinės padėties skirtumus. Teismas detaliai ištyrė byloje esančius įrodymus bei išsamiai aptarė aktualių ginčui spręsti teisės normų taikymo ypatumus.

59. Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog VSDFV Panevėžio skyrius, atsisakydamas įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d., o trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV minėtą teritorinio skyriaus sprendimą patvirtindamas, netinkamai taikė Pensijų įstatymo nuostatas. Byloje nagrinėjamu atveju V. C. nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d. dirbo pagal darbo sutartį, o ne pagal profesinės karo tarnybos sutartį, ir kario statuso iki 1997 m. sausio 27 d. neturėjo; jokių priešingą išvadą galinčių suponuoti įrodymų ir pagrįstų argumentų byloje nėra. Pareiškėjo teiginys, kad jis kario statusą įgijo 1993 m. rugsėjo 27 d. ir ginčo laikotarpiu šio statuso nebuvo praradęs, nėra niekuo pagrįstas. Šio jo teiginio nepatvirtina nei V. C. 1994 m. lapkričio 16 d. išduotas pažymėjimas, nei 2003 m. rugsėjo 27 d. jam pareikšta padėka už 10 metų nepriekaištingą karinę tarnybą ir svarų indėlį, kuriant ir stiprinant Lietuvos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemą, kadangi teisės aktai asmens tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo, taip pat kitų laikotarpių prilyginimo šiam laikui nustatymo ir su tokiais dokumentais nesieja, o atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai vadovavosi Pensijų įstatymo nuostatomis bei vertino institucijoms pateiktus dokumentus ir kitokio sprendimo šiuo atveju priimti negalėjo. Nors pareiškėjas teigia, kad tokių pažymėjimų, kaip jam 1994 m. lapkričio 16 d. išduotas, civiliams asmenims niekas neišdavinėjo, tačiau šio savo argumento jis tinkamai nepagrindė ir padarytos išvados, jog ginčo laikotarpiu neturėjo kario statuso, nepaneigė.

60. Pažymėtina, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, į pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei kario pensijai skirti buvo įskaitytas jo pagal darbo sutartį dirbtas laikas nuo 1993 m. rugsėjo 27 d. iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tačiau tai nereiškia, kad į tarnybos laiką valstybinei kario pensijai skirti turėjo būti įskaitytas ir ginčo laikotarpis, buvęs po Pensijų įstatymo įsigaliojimo, kol V. C. 1997 m. sausio 27 d. nesudarė karo tarnybos sutarties. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad į pareiškėjo tarnybos stažą valstybinei kario pensijai skirti galėjo būti įskaitomas pagal darbo sutartį dirbtas laikotarpis iki 1995 m. sausio 1 d., o jam toliau po 1995 m. sausio 1 d. krašto apsaugos sistemoje dirbus pagal darbo sutartį iki pareiškėjo priėmimo į profesinę karo tarnybą, šio laikotarpio nėra pagrindo įskaityti į V. C. tarnybos stažą valstybinei pensijai gauti.

61. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, skundžiamų VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, ir darytina išvada, jog VSDFV Panevėžio skyrius ir VSDFV tinkamai taikė bei aiškino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ginčijamus sprendimus pripažinus teisėtais ir pagrįstais, nėra jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą atsakovą arba trečiąjį suinteresuotą asmenį įpareigoti perskaičiuoti V. C. kario valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą, į jo tarnybos laiką įtraukiant laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. sausio 26 d. ir bendrai apskaičiuoti tarnybos stažą nuo 1993 m. rugsėjo 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 6 d.

62. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados. V. C. apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis, reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose yra nustatyta, jog pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą, byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-129-822/2019, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1374-602/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1154-502/2020).

64. Apeliaciniame skunde V. C., be kita ko, prašo kompensuoti visas neišmokėtas lėšas už laikotarpį nuo tada, kai jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, bei išaiškinti, kuo pareiškėjas buvo tuo metu, kai jis atliko kovinius budėjimus, saugojo tėvynę ir rizikavo savo gyvybe. Atsižvelgusi į tai, kad tokie reikalavimai pirmosios instancijos teismui nebuvo reiškiami ir teismas jų pagrįstumo nevertino, teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, naujų skundo reikalavimų bei su jais susijusių aplinkybių nenagrinėja.

65. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal V. C. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą bei VSDFV Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o V. C. apeliacinis skundas atmetamas.

66. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.