- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-30
- Bylos Nr.
- e2-1510-407/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00634-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Keleivių aptarnavimo centras“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Altas IT“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, uždaroji akcinė bendrovė ,,Paysera LT“, A. G., uždaroji akcinė bendrovė ,,Baltic amedeus“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Keleivių aptarnavimo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutarties, kuria iškelta minėtos atsakovės bankroto byla pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Altas IT“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo; tretieji asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, uždaroji akcinė bendrovė ,,Paysera LT“, A. G. ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Baltic amedeus“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB ,,Altas IT“ kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovės UAB ,,Keleivių aptarnavimo centras“ bankroto bylą dėl įmonės nemokumo. Nurodė, kad atsakovė skolinga 4 502,88 Eur. Tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, UAB ,,Paysera LT“ ir A. G. palaikė ieškinį, nurodydami, kad atsakovės skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018-04-25 duomenimis sudarė 121 202,69 Eur, trečiajam asmeniui UAB ,,Paysera LT“ – 3 188,63 Eur, o A. G. atsakovė nesumokėjo 2 106,64 Eur darbo užmokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 10 d. nutartimi iškėlė atsakovės UAB ,,Keleivių aptarnavimo centras“ bankroto bylą dėl jos nemokumo. Teismas nustatė, kad pagal atsakovės pateiktą 2016 m. balansą įmonės turtas sudarė 399 331 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 605 047 Eur; 2016 m. atsakovė patyrė 291 416 Eur nuostolių. Pagal 2018-01-31 balansą įmonė turi turto už 255 021 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 444 721 Eur sumą. Pagal preliminarų 2018-03-31 balansą įmonė turi turto už 199 360 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 378 157 Eur sumą. Pagal šį 2018-03-31 balansą įmonės ilgalaikis turtas sudaro 13 594 Eur, o trumpalaikis turtas – 182 925 Eur, iš kurio 13 080 Eur atsargos, 169 630 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 215 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad formaliai vertinant nurodytus duomenis įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau teismas pažymėjo, kad, nors atsakovė pateikė Klientų apyvartos ataskaitą, tačiau iš nurodytos ataskaitos nėra aiškūs konkretūs debitorinių skolų terminai, jų išieškojimo realios galimybės ir (ar) atsakovės ketinimai (aktyvūs veiksmai) atgauti debitorines skolas. Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų sumos teismas neįskaitė į realią atsakovės turto vertę. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, kas sudaro jos nurodomas per vienerius metus gautinas sumas bei atsargas.Teismas nustatė, kad atsakovės skola VSDF biudžetui 2018-04-25 duomenimis sudaro 121 202,69 Eur, mokestinė nepriemoka VMI sudaro 59 974,79 Eur, 2017-12-01 teismo sprendimu ieškovei UAB ,,Altas IT“ iš atsakovės priteistas 4 163,77 Eur įsiskolinimas, trečiajam asmeniui UAB ,,Paysera LT“ atsakovės nesumokėta skola sudaro 3 188,63 Eur, trečiajam asmeniui A. G. atsakovė nesumokėjo 2 106,64 Eur darbo užmokesčio. Atsakovės atžvilgiu vykdoma 13 vykdomųjų bylų, byloje nėra duomenų, kad įmonė gautų pajamas, valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. VĮ Regitra duomenimis atsakovė yra 50 transporto priemonių, kurioms taikomi apribojimai, valdytoja; nekilnojamojo turto atsakovė neturi. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovės direktorius buvo kreipęsis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau, teismui nustačius terminą pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo trūkumams ištaisyti, šių trūkumų neištaisė ir pareiškimas teismo nutartimi grąžintas jį padavusiam asmeniui.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti atsakovės bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nors atsakovė šiuo metu susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau jie yra laikino pobūdžio ir nesudaro pagrindo atsakovei kelti bankroto bylą. Atsakovė šiuo metu iš esmės yra moki, 2017 metus užbaigė pelningai – grynasis pelnas sudarė 16 015 Eur. Per 2018 m. I ketvirtį įmonė taip pat dirbo pelningai, grynasis pelnas sudarė 10 903 Eur. Taigi po 2016 m. įmonės veikla atsigauna, įmonė toliau dirba pelningai. Kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji įmonės finansiniai dokumentai už 2018 m. II ketvirtį patvirtina, kad atsakovės turtinė padėtis dar pagerėjo: įmonė atgavo dalį gautinų sumų ir iš jų atsiskaitė su kreditoriais, įsipareigojimus jiems sumažindama nuo 378 157 Eur iki 350 434 Eur. Be to, atsakovės grynasis pelnas taip pat išaugo nuo 10 903 Eur už 2018 m. I ketvirtį iki 19 280 Eur už 2018 m. II ketvirtį. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad iš pateiktos klientų apyvartos ataskaitos nėra aiškūs konkretūs debitorinių skolų terminai, jų išieškojimo realios galimybės ir (ar) atsakovės ketinimai (aktyvūs veiksmai) atgauti debitorines skolas. Iš pateikto įmonės balanso už 2018 m. II ketvirtį ir Klientų apyvartos ataskaitos 2018-06-30 dienai matyti, kad iš debitorių gautinos sumos vien per ketvirtį sumažėjo nuo 169 629,72 Eur iki 144 677,45 Eur. Tai patvirtina, kad atsakovės debitorių įsipareigojimai nėra beviltiški, jie realiai atgautini. Atsakovės debitoriai nėra bankrutuojantys, todėl skundžiamos nutarties išvada, esą nėra realių galimybių atgauti šias skolas, yra faktiškai nepagrįsta bylos medžiaga. Ta aplinkybė, kad atsakovė tinkamai neįgyvendino savo planų inicijuoti restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, savaime nereiškia, kad ji yra nemoki ir jai keltina bankroto byla. Pradedant bankroto procesą, yra itin svarbu išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų, nors ir rimtų, finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant ją kaip rinkos dalyvį.Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VSDFV prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Dar 2016 m. apeliantės įsipareigojimai žymiai viršijo jos balansinį turtą, o 2017 ir 2018 metais atsakovės kreditorių skaičius dar labiau padidėjo. Pagal įmonės 2018-03-31 balansą matyti, kad apeliantė turi turto už 199 360 Eur, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 378 157 Eur, t. y. apeliantė atitinka nemokios įmonės statusą. Be to, apeliantė nenurodė konkrečių debitorių atsiskaitymo terminų bei 2018-03-31 balanse nurodytų 169 630 Eur per vienerius metus gautinų sumų pagrįstumo, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantė disponuoja balanse nurodytomis atsargomis, kad jų vertė atitinka balanse nurodytą vertę, kad debitorių sumos yra realiai atgautinos. Nors apeliantė teigia, kad pagal naujus 2018 m. II ketvirčio finansinius dokumentus matyti, jog įmonė atgavo dalį gautinų sumų ir iš jų atsiskaitė su kreditorias, tačiau atsiskaitymą pagrindžiančių dokumentų teismui nepateikė. Apeliantės pateiktos informacijos apie gautas pajamas nepakanka įmonės mokumui atkurti. Apeliantės įsiskolinimas VSDF biudžetui šios bylos nagrinėjimo metu padidėjo: ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo dieną (2018-04-25) atsakovės įsiskolinimas sudarė 121 202,69 Eur, o 2018-07-24 duomenimis – 123 057,76 Eur. VSDFV ne kartą suteikė apeliantei galimybę sumokėti VSDF įmokas dalimis pagal apeliantės pateiktus garantinius raštus, tačiau įsipareigojimo terminų apeliantė nesilaikė ir įsiskolinimo nesumokėjo. Apeliantė akivaizdžiai nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, įsipareigojimai nuolat didėja, tai įrodo, kad finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB ,,Baltic amedeus“ prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Apeliantė yra nemoki įmonė. Realizavus visą apeliantės turimą turtą galėtų būti padengiama tik pusė jos finansinių reikalavimų. Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad vien tik valstybės ir VSDF biudžetams apeliantės pradelsti įsiskolinimai sudaro ne mažiau kaip 188 000 Eur, t. y. daugiau nei apeliantės turimo turto bendra vertė. Skundžiamoje nutartyje konstatuota ir apie kitus apeliantės pradelstus įsiskolinimus, jos atžvilgiu pradėta 13 vykdomųjų bylų, kurios nėra užbaigtos įvykdymu, atsakovės pradelsti įsiskolinimai trečiajam asmeniui UAB ,,Baltic amedeus“ sudaro 58 673,13 Eur. Nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina apeliantės nemokumą. Pagal apeliantės finansinius duomenis dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis jos vadovas. Apeliantės pateiktame preliminariame balanse nurodyta, kad apeliantės nuosavo kapitalo dydis yra neigiamas – minus 196 786 Eur. Tokia apeliantės nuosavo kapitalo būklė prieštarauja ne tik ABĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostatoms, tačiau tokia situacija reiškia, kad apeliantės veiklą prieš savo valią finansuoja einamieji kreditoriai – jų reikalavimai (376 800 Eur) daugiau nei 130 kartų viršija apeliantės įstatinio kapitalo dydį. Priešingai nei įrodinėja apeliantė, teismas buvo aktyvus aiškindamasis apeliantės finansinę būklę. Apeliantė elgiasi nesąžiningai įrodinėdama, kad prievolių nevykdymas yra normali situacija ir apeliantė veikia pelningai – pagal apeliantės nurodomą 19 280 Eur dydžio pelno sumą, prireiktų daugiau nei 18 metų padengti dabartinius apeliantės trumpalaikius įsipareigojimus. Apeliantė klaidina ne tik teismą, bet ir kreditorius, pavyzdžiui, neteikia finansinių ataskaitų, jos deklaruotu buveinės adresu įmonė nerandama, 2018-02-02 be jokios priežasties pakeitė savo pavadinimą. Apeliantės vadovas ir akcininkas V. R. yra ir kitų įmonių savininkas, nepatvirtintais duomenimis, jis apeliantės vykdytą veiklą perleido kitoms savo įmonėms. Byloje esančių ir viešai prieinamų duomenų visuma leidžia įtarti, kad egzistuoja tyčinio bankroto prezumpcija (ĮBĮ 20 str. 3 d. 1 p.), kurią galima patikrinti tik bankroto byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pirmosios instancijos teismas iškėlė apeliantės bankroto bylą konstatavęs įmonės nemokumą (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį nemokumas, kaip pagrindas iškelti bankroto bylą, yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nesutikdama su skundžiama nutartimi apeliantė įrodinėja, kad ji iš esmės yra moki įmonė, jos finansiniai sunkumai yra laikini, nuo 2017 m. įmonė veikia pelningai, todėl bankroto byla iškelta nepagrįstai. Su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti iš naujausių įmonės finansinių dokumentų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės (ne)mokumą, jos įsiskolinimai žymiai viršija balanse nurodyto turto vertę: 2017-12-31 balanse nurodyta, kad įmonė turi turto už 255 021 Eur, o iš klientų apyvartos ataskaitos matyti, kad atsakovės įsiskolinimai 2018-01-01 datai sudaro 348 530,44 Eur; 2018-03-31 preliminariame balanse nurodyta, kad įmonė turi turto už 199 360 Eur, o iš klientų apyvartos ataskaitos matyti, kad atsakovės įsiskolinimai 2018-03-31 datai sudaro 378 156,72 Eur. Todėl net ir vertinant formaliai įmonės finansinius dokumentus, apeliantė yra nemoki įmonė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Išvadą apie įmonės nemokumą, priešingai nei įrodinėja apeliantė, patvirtina ir kartu su atskiruoju skundu pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai 2018-06-30 datai, kuriuose nurodyta, kad įmonė turi turto už 180 014 Eur sumą (2018-06-30 preliminarius įmonės balansas), o jos įsiskolinimai 2018-06-30 datai sudaro 350 434,07 Eur (klientų apyvartos ataskaita 2018-06-30 datai). Vertindamas apeliantės (ne)mokumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad didžiąją dalį įmonės turto sudaro debitoriniai įsiskolinimai: pagal 2018-03-31 balansą įmonė turi 199 360 Eur vertės turto, iš kurio 169 629,72 Eur sudaro debitoriniai įsiskolinimai; pagal 2018-06-30 balansą įmonė turi 180 014 Eur vertės turto, iš kurio 144 677,45 Eur sudaro debitoriniai įsiskolinimai. Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2017-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018 ir kt). Atskirajame skunde akcentuojama, kad apeliantė atgavo dalį skolų iš debitorių, todėl jos debitoriniai įsiskolinimai turėtų būti vertinami kaip realus įmonės turtas. Tačiau kaip matyti iš apeliantės debitorių ir debitorinių skolų sąrašo, pateikto kartu su atskiruoju skundu, apeliantės debitoriniai įsiskolinimai 2018-01-01 datai sudarė 134 871,12 Eur, o 2018-06-30 datai – 144 677,45 Eur. Pagal pirmosios instancijos teismui pateiktą įmonės debitorių ir jos debitorinių skolų sąrašą apeliantės debitoriniai įsiskolinimai 2018-01-01 datai sudarė 159 823,39 Eur, o 2018-03-31 datai – 169 629,72 Eur. Nurodyti duomenys apie apeliantės debitorinius įsiskolinimus yra prieštaringi, kita vertus, iš jų matyti, kad ataskaitiniais laikotarpiais apeliantės debitoriniai įsiskolinimai ne sumažėjo, o išaugo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nepateikė įrodymų apie galimybę realiai išieškoti jos debitorinius įsiskolinimus, yra teisinga. Įrodymų, kad turėtų kitokio likvidaus turto apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė, nors pareiga pagrįsti mokumą tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 str.; ĮBĮ 9 str. 1 d.). Tai, kad apeliantės balanse nurodytas turtas nėra likvidus patvirtina ir ta aplinkybė, jog apeliantė nesugeba padengti net sąlyginai nedidelių įsiskolinimų, taip pat sumokėti darbo užmokesčio įsiskolinimo trečiajam asmeniui A. G., susidariusio už 2016 ir 2017 m., nors vėlavimas išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas pagal ĮBĮ yra savarankiškas pagrindas iškelti įmonės bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Kaip nurodė trečiasis asmuo VSDFV atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliantei ne kartą buvo suteikta galimybė mokėti VSDF įsiskolinimą dalimis, tačiau ji mokėjimo terminų nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės atžvilgiu pradėta ir nebaigta vykdyti 13 vykdomųjų bylų. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliantės turimo turto vertė yra žymiai mažesnė nei nurodyta jos balansuose. Kita vertus, kaip jau buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, net ir formaliai vertinant įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, t. y. laikant, kad įmonės balansuose nurodyto turto vertė atitinka realią jo vertę, apeliantės pradelsti įsiskolinimai viršija pusę jos balanse nurodytos turto vertės, t. y. įmonė atitinka nemokios įmonės kriterijų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Atskirajame skunde akcentuojama, kad apeliantė nuo 2017 m. dirba pelningai, jos finansiniai sunkumai yra laikini, todėl jai neturėtų būti keliama bankroto byla. Apeliantė pagrįstai teigia, kad klausimas dėl įmonės nemokumo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o įvertinus konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tačiau šiuo atveju bendras apeliantės skolų dydis vertinant su turimu turtu yra labai didelis, vien apeliantės įsiskolinimai valstybės ir VSDF biudžetams viršija 180 000 Eur sumą, po skundžiamos nutarties priėmimo šie įsiskolinimai minėtiems biudžetams dar padidėjo. Pagal viešai prieinamus duomenis nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. įmonė turi tik 4 apdraustuosius asmenis, todėl nėra pagrindo manyti, kad neturint likvidaus turto 4 darbuotojai gali generuoti 350 434,07 Eur pelną, reikalingą įmonės įsipareigojimams padengti. Nors pagal naujausius įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus apeliantė 2017 m. ir 2018 m. I –II ketvirčiais nurodo gavusi pelno (2017 m. – 16 015 Eur; 2018 m. I ketvirtį – 10 903 Eur; 2018 II ketvirtį 19 280 Eur), tačiau vien šis faktas kitų nustatytų aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantės sunkumai yra laikino pobūdžio, juos per protingą laiką būtų galima pašalinti ir atsiskaityti su kreditoriais. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.