Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Punys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2013-05-16 nutarimas ir paskirta A. P. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 110 str. 10 d., 750 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 str. 2 d., 110 str. 11 d. Nutarime nurodyta, kad 2013-04-23 apie 06.10 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje A. P. priklausantis „Kaukazo aviganio“ veislės šuo bėgiojo be antsnukio ir pavadėlio, o taip pat užpuolė bei sužalojo M. P., įkando jai į kairės rankos dilbį bei suplėšė striukę, savo veiksmais A. P. neužtikrino, kad jam priklausantis šuo nekeltų grėsmės ir nesužalotų kitų asmenų, taip pat padarė M. P. fizinę bei turtinę žalą, tuo A. P. pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje taisyklių 6.8 p., 22 p., 24 p., patvirtintų Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2009-10-07 sprendimu Nr. 1-1251, bei padarė pažeidimą numatytą ATPK 110 str. 2 d., 11 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 257 str., administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. P. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 110 str. 10 d. Priimdamas skundžiamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai nei teigia apeliantas, jo padarytas teisės pažeidimas įrodytas byloje surinkta medžiaga. Administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį teisiantys įrodymai yra nuoseklūs nukentėjusiosios M. P. parodymai, iš dalies paties pažeidėjo parodymai, kita byloje esanti rašytinė medžiaga. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Nors A. P. nurodo, jog nėra patikimų įrodymų, kad įvykio dieną jo šuo būtų ištrūkęs iš aptvertos teritorijos, tačiau iš paties apelianto paaiškinimo matyti, kad vieną rytą jam skambino berniukas ir pasakė, kad jo šuo guli gatvėje prie vartelių, o kuomet A. P. išėjo, pamatė, kad šuo gulėjo gatvėje. Pirmos instancijos teismas įvertinęs visus byloje esančius objektyvius duomenis padarė pagrįstą išvadą, jog A. P. neužtikrino, kad jam priklausantis šuo nekeltų grėsmės žmonių sveikatai bei turtui, nesužalotų kitų asmenų bei nepadarytų žalos jų turtui ir taip padarė ATPK 110 str. 10 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo abejoti priimto sprendimu teisėtumu ir pagrįstumu, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo apeliantui paskirtą nuobaudą, įvertino pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei paskyrė tinkamo dydžio baudą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.