Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Padvaiskas ir Ko“) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

7. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui nesudarius sutarties su bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjas užsiima individualia veikla, nepaneigė to fakto, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, gaunamas pagal darbo sutartį iš bendrovės.

II.

11. Teismas apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 50 straipsnio 1 ir 6 dalių, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunkčio nuostatas.

13. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas teigė, kad dirbti bendrovėje jis nepradėjo dėl objektyvių priežasčių (ligos), tačiau jokie įrodymai apie pareiškėjo ligą 2024 m. balandžio mėnesį į bylą nebuvo pateikti, taigi, pareiškėjas nepagrindė, kodėl darbo sutartis nebuvo sudaryta ir pareiškėjas nepradėjo dirbti Migracijos departamentui nurodytu laiku – 2024 m. balandžio 2 d.

16. Teismas laikė, kad atsakovas pagrįstai nustatė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimą ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėjo, kad nustačius bent vienos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės egzistavimą atsiranda Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir šis pagrindas yra pakankamas panaikinti išduotą leidimą, nepaisant to, ar buvo nustatyti kiti Įstatyme nurodyti pagrindai.

17. Apibendrindamas teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudarė pagrindo Sprendimą panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų.

18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.), o atmetus pareiškėjo skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistos (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III.

20.1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai taikė Įstatymo normas. Teismo sprendime konstatuota, kad egzistuoja neatitiktis tarp prašyme nurodytų ir faktiškai leidimo galiojimo metu egzistavusių aplinkybių. Tačiau skunde teismui pareiškėjas buvo nurodęs priežastis bei tai patvirtinančius dokumentus, kodėl nepradėjo dirbti darbo sutartyje nurodytą datą. Tuo metu, kai pareiškėjas teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo jam negalėjo būti žinoma, kad atvykus į Lietuvą jis susirgs ir dėl sveikatos būklės negalės laiku pradėti dirbti UAB „Padvaiskas ir Ko“. Balandžio mėnesį pareiškėjas gydėsi medikamentais, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų jis neišsaugojo, nes manė, kad negalavimai yra laikino pobūdžio, jam greitai pavyks pasveikti ir jis nežinojo, kad po keleto mėnesio jam reikės bylinėtis teisme ir teikti įrodymus apie vartotus medikamentus. Dėl nurodytų aplinkybių negalima teigti, kad egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti pagrindai dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

20.2. Teismo sprendime taip pat nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta aplinkybė leidimui panaikinti. Bet kuris asmuo, atvykęs dirbti į Lietuvą privalo turėti asmeninių lėšų pragyvenimui, nes pirmą darbo užmokestį iš darbdavio jis gauna tik po tam tikro laiko. Kitoks įstatymų normų aiškinimas prieštarautų ABTĮ 4 straipsnio 7 dalies nuostatai, kad teismas turi vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, kad pareiškėjas turėjo asmeninių lėšų, nes jis atsiskaitė už suteiktas medicinines paslaugas. Įstatymai numato, kad įrodymai taip pat turi būti vertinami vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas teisės normas, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 24S125670, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo Sprendimą panaikinti; teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų ir atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą atmetė.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 29 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „Padvaiskas ir ko“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (baldų apmušėjas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – 950 Eur darbo užmokestis. Bendrovės tarpininkavimo rašte Nr. 20240121-016412 nurodyta, kad pareiškėjas bendrovėje dirbs baldų apmušėju, numatoma įdarbinimo data – 2024 m. balandžio 2 d., darbo užmokestis – 950 Eur. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 19 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760335017, galiojantį iki 2026 m. vasario 19 d., kuris asmeniui buvo įteiktas 2024 m. kovo 19 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini).

28. Migracijos departamentas duomenis apie pareiškėją patikrino VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatė, kad bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatomis priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

29. Byloje taip pat nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta 2024 m. gegužės 20 d. ir tai patvirtina 2021 m. liepos 1 d. VSDFV informacinės sistemos išrašas, kuriame nurodyta, kad nuo 2024 m. gegužės 20 d. iki 2024 m. gegužės 31 d. išmokos suma – 302,27 Eur. Kitų duomenų apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį bendrovėje į bylą pateikta nebuvo.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnyje. Šios teisės normos 1 dalies 2 punkte numatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

31. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (2 punktas); užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje <...> (5 punktas).

32. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

33. Kaip jau minėta, Migracijos departamentas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų pagrindu, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

34. Teisėjų kolegija pažymi, jog užsieniečių prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teikimo tvarką reglamentuoja Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), kurio 8.3 punkte numatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti <...> dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams <...>.

35. Aprašo (2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 1V-525 redakcija) 129² punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525, aptariamos teisės nuostatos liko iš esmės nepakeistos.

36. Pateiktas teisinis reguliavimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aiškintinas taip, kad užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Migracijos departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

37. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

38. Vertinamuoju laikotarpiu su pareiškėju bendrovė darbo sutarties nesudarė (2024 m. gegužės 20 d. Migracijos departamentui patikrinus VSDFV informacinėje sistemoje, nebuvo duomenų apie pareiškėjo draudėjus) ir pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodytas darbo užmokestis. Be to, ir teikdamas skundą ir apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie gaunamą darbo užmokestį iš bendrovės, kuris atitiktų nurodytą prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi. Kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas taip pat nenurodė. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui nustačius, kad darbo užmokestis nebuvo mokamas, yra pakankamas pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje). Ginčydamas šią išvadą, pareiškėjas nepateikė ją paneigiančių įrodymų. Nors pareiškėjas teigia turėjęs asmeninių lėšų, tačiau, kaip tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, tokių įrodymų į bylą pareiškėjas nepateikė, o ir pareiškėjas prašyme išduoti leidimą nebuvo nurodęs kitų pajamų ir pragyvenimo šaltinių nei darbo užmokestis bendrovėje.

39. Nurodydamas priežastis, kodėl darbo sutartis su bendrove nebuvo sudaryta, pareiškėjas teigia, kad nepradėjo dirbti darbo sutartyje nurodytą datą dėl sveikatos būklės ir pateikė teismui tai patvirtinančius dokumentus. Tačiau, kaip tinkamai nustatė pirmosios instancijos teismas, jokie įrodymai apie pareiškėjo ligą 2024 m. balandžio mėnesį į bylą nepateikti, taigi, pareiškėjas nepagrindė, kodėl darbo sutartis nebuvo sudaryta ir pareiškėjas nepradėjo dirbti Migracijos departamentui nurodytu laiku – 2024 m. balandžio 2 d. Be to, ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad neturi dokumentų patvirtinančių tai, kad gydėsi 2024 m. balandžio mėn., o operacijos datą nurodo – 2024 m. gegužės 7 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad tokia situacija susiklostė dėl jo ligos, tokie argumentai yra nepagrįsti ir neįrodyti jokiais dokumentais, todėl atmetami.

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė nesudarė su pareiškėju darbo sutarties (bendrovės tarpininkavimo rašte Nr. 20240121-016412 nurodyta įdarbinimo data – 2024 m. balandžio 2 d., o 2024 m. gegužės 20 d. VSDFV informacinėje sistemoje nebuvo duomenų apie pareiškėjo draudėjus), pareiškėjas neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes yra nustatyti imperatyvūs Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai.

41. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, leidimas laikinai gyventi buvo nepagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikant kartu su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įtvirtintu pagrindu – duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė jokių motyvų, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi (konkrečiai – duomenys, kad pareiškėjas turi tikslą dirbti būtent UAB „Padvaiskas ir ko“), neatitinka tikrovės. Tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas panaikinti Sprendimą, nes, kaip minėta, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo pagrįstai panaikintas kitais Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, taikant juos kartu su Įstatymo 35 straipsnio 5 punktu, įtvirtintais pagrindais. Kaip tinkamai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pagrįstai nustatė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimą ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi nustačius bent vienos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės egzistavimą atsiranda Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir šis pagrindas yra pakankamas panaikinti išduotą leidimą, nepaisant to, ar buvo nustatyti kiti Įstatyme nurodyti pagrindai.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.