Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. J., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs 1981 m. gruodžio 12 d. Raseinių rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis pagal verslo liudijimą, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis D. J. 2013 m. lapkričio 12 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), namuose, tampė už abiejų rankų savo sugyventinę I. K., rankas sukdamas ir pastumdamas, pargriovė ją ant fotelio, dėl ko nukentėjusiajai buvo sutrenktas dešinysis šonas, tuo nukentėjusiajai I. K. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, kaltinamasis D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti savo sugyventinę I. K., esant pagrindui, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: 2013 m. lapkričio 13 d. paskambino savo sugyventinei I. K. ir grasino ją sumušti, pakasti, apipilti rūgštimi veidą ir po to, norėdamas patekti į namus, išdaužė namo lango stiklą ir apdaužė namo duris.

Be to, kaltinamasis D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti žmogų, o būtent: 2014 m. rugsėjo 16 d. apie 16 val. 20 min Kelmės rajone, Liolių miestelyje, Nepriklausomybės g. 66, namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaukdamas savo sugyventinei I. K. „užmušiu“, „pakasiu po žeme“, taip sudarė nukentėjusiajai I. K. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Be to, kaltinamasis D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2014 m. rugsėjo 16 d. apie 16 val. 20 min (duomenys neskelbtini), namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia suėmęs savo sugyventinę I. K. už rankų ją pastūmė, tuo nukentėjusiajai I. K. sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamasis D. J. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 12 d. konfliktas namuose tarp jo ir sugyventinės kilo dėl to, kad jis į namus grįžo neblaivus. Jie ginčijosi, konfliktavo žodžiu, po kurio laiko jis įpykęs sugriebė savo sugyventinę stipriai už rankų ir prievarta ją pasodino į fotelį. Pripažįsta, kad ji galėjo į fotelio ranktūrius užsigauti. Norėdamas nusiraminti išėjo į lauką parūkyti, tačiau sugyventinė užsirakino namų duris, jis dėl to dar labiau susinervinęs. Kai jo į namus nebeįsileido, stipriai beldė į langą, po to įpykęs spyrė į langą iš kojos ir išdaužė stiklą. Supratęs, kad jam nepavyks į namus įeiti, sugalvojo nueiti pas draugus ir dar išgerti. Eidamas keliu, būdamas įpykęs, paskambino savo sugyventinei, neneigia, kad galėjo pasakyti grasinančio pobūdžio žodžius, vartoti keiksmažodžius, tačiau jokių ketinimų susidoroti su savo sugyventine neturėjęs, nužudyti jos nenorėjęs. 2014 m. rugsėjo 16 d. konfliktas tarp jos ir sugyventinės kilo taip pat dėl to, kad jis į namus grįžo išgėręs. Namuose jis šeimininkavo virtuvėj, ruošėsi gaminti vakarienę, išgėręs buvo nedaug. Namo grįžusi sugyventinė ėmė priekaištauti jam dėl alkoholio vartojimo, jis susinervino, išėjo į kitą namo pusę, įsijungė muzikinį grotuvą. Atėjusi I. K. pritildė muziką, jam toliau priekaištavo. Supratęs, kad ji gali jo neįsileisti į tą namo pusę, kurioje buvo jų gyvenami kambariai, jis kartu su ja eidamas pro duris, kad ji pirma neįeitų ir neužsirakintų durų, paėmęs už rankos ją patraukė nuo durų ir pirmas įėjo į virtuvę. Žodinis konfliktas tarp jų tęsėsi, kai jis išėjo į lauką parūkyti, sugyventinė iškvietė policijos pareigūnus. Neneigia, kad konflikto metu, būdamas supykęs, galėjo vartoti necenzūrinius ir grasinančio pobūdžio žodžius, tačiau tai pasakę spontaniškai iš pykčio, o ne norėdamas ją įbauginti ar ketindamas nužudyti.

Nukentėjusioji I. K. parodė, kad abu kartus – 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. – konfliktas namuose tarp jos ir jos sugyventinio D. J. kilo dėl to, kad sugyventinis į namus grįžo neblaivus. Ji itin jautriai reaguoja į tokią sugyventinio būseną, pripažįsta, kad konfliktus namuose ji išprovokuoja, nes matydama neblaivų sugyventinį, ji negali jam nepriekaištauti, pyksta, dažnai šaukia ant jo ir koneveikia jį. 2013 m. lapkričio 12 d. tokio konflikto metu D. J. sugriebęs jai už abiejų rankų per prievartą ją pasodino į fotelį, sėsdama ji užsigavo šoną į medinį fotelio ranktūrį, jai skaudėjo, tačiau nesusižalojo. Kai D. J. išėjo į lauką parūkyti, ji užsirakino namų duris ir jo neįleido į namus. D. J. beldė į duris ir langą, tačiau ji durų neatidarė, tuomet koja spyrė į langą ir išdaužė vieną lango stiklą. Išdužus stiklui, matė, kad D. J. išsigando, nes iš karto nuo namų pasitraukė. Eidamas jis jai paskambino ir pagrasino, kad susidoros su ja. Kokius žodžius jis sakė, neprisimena. 2014 m. rugsėjo 16 d. namuose konfliktas kilo dėl tos pačios priežasties, ji susinervino pamačiusi, kad namuose šeimininkaujantis sugyventinis yra išgėręs, ėmė priekaištauti jam dėl to, pakeltu tonu išsiakyti savo nepasitenkinimus. Kai jis, nuėjęs į kitą namo galą, įsijungė garsiai muziką, ji ją pritildė. Einant pro duris, ją D. J. paėmė už rankos, patraukė nuo durų ir pirmas įėjo į virtuvę. Ji niekur neužsigavo, nuo jo paėmimo už rankos jai skausmas nebuvo sukeltas. Kai D. J. išėjo parūkyti, ji iškvietė policijos pareigūnus. Konflikto metu išsakė įvairius žodžius apie susidorojimą su ja, tačiau ji jokios grėsmės nejautė, dėl to nebijojo, sugyventinis jos niekada nėra sumušęs, pakėlęs ranką prieš ją. Atvykus policijos pareigūnams, ji norėjo, kad išvežtų jos sugyventinį išblaivinti, pareiškimo rašyti ji nenorėjusi, tačiau pareigūnai jai paaiškinę, kad tai daryti ji privalanti. Kitą dieną atvykusi į Kelmės rajono PK ji norėjo atsiimti pareiškimą, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnė jai to daryti neleidusi. Ji jokių pretenzijų savo sugyventiniui D. J. neturi.

Iš policijos duomenų bazės informacijos apie telefoninius pranešimus (67-71 b. l.), policijos pareigūno tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (73-74 b. l.) matyti, kad 2013 m. lapkričio 13 d. 15 val. 01 min buvo gautas I. K. telefoninis pranešimas apie tai, kad namuose, (duomenys neskelbtini), jos sugyventinis agresyvus, daužo langus ir duris. Po šio telefoninio pranešimo policijos pareigūnams nuvykus į nurodytą įvykio vietą I. K. nurodė, kad neblaivus jos sugyventinis D. J. tempė ją už abiejų rankų, išdaužė langą, spardė duris, I. K. matomose kūno vietose sužalojimų, sumušimo žymių nenustatyta.

Įvyko vietos apžiūros protokole ir foto nuotraukose (75-78 b. l.) užfiksuotas namo, esančio (duomenys neskelbtini), išdaužtas lango stiklas, apgadintos durys.

2013 m. gruodžio 17 d. Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi buvo patvirtintas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą D. J. atžvilgiu jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu I. K. (116-117, 121-122 b. l.).

Iš policijos duomenų bazės informacijos apie telefoninius pranešimus (4-9 b. l.), policijos pareigūno tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (10-11 b. l.) matyti, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. 16 val. 16 min gautas I. K. telefoninis pranešimas apie tai, kad namuose (duomenys neskelbtini), ją mušė sugyventinis. Po šio telefoninio pranešimo policijos pareigūnams nuvykus į nurodytą įvykio vietą I. K. nurodė, kad neblaivus jos sugyventinis D. J., sugriebęs už pečių, pastūmė ją ir grasino nužudyti, sakydamas, kad užmuš ją ir pakas po žeme. Smurtavęs sugyventinis D. J. sulaikytas.

Iš alkotesterio parodymų (22 b. l.) matyti, kad D. J. 2014 m. rugsėjo 16 d. nustatytas 1,90 promilių girtumas.

2014 m. spalio 9 d. Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi patvirtintas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. spalio 3 d. nutarimas atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį D. J. atžvilgiu (59-60, 61-62 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo savo artimą giminaitį ar šeimos narį.

Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad kaltinamasis D. J. 2013 m. lapkričio 12 d. konflikto metu, sugriebęs savo sugyventinei I. K. už abiejų rankų, prievarta ją sodino į fotelį, prievarta sodinama I. K. nesusižalojo, tačiau užsigavo šoną į fotelio ranktūrius, nuo suspaudimo jai skaudėjo rankas, tokiu būdu, smurtiniais veiksmais D. J. sukėlė savo šeimos nariui – sugyventinei I. K. fizinį skausmą, todėl D. J. veiksmai 2013 m. lapkričio 12 d. sugyventinės atžvilgiu sudarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnyje numatyta, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai egzistuoja tik formaliai. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Teismo posėdžio metu nustatyta, kad D. J. buvo sugriebęs savo sugyventinei I. K. už rankų ir pasodinęs ją į fotelį, fizinį skausmą nukentėjusioji patyrė atsitrenkdama į fotelio ranktūrius ir nuo sugyventinio paėmimo už rankų, tačiau ji nesusižalojo, teisme ji netgi nurodė, kad skausmo beveik nejautė. Tiesioginių smūgių D. J. I. K. nesudavė. Visa tai, nors ir nepateisina tokio kaltinamojo elgesio, tačiau rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą. Konstatavus, kad D. J. 2013 m. lapkričio 12 d. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į tai, kad jo padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnyje 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusiam D. J..

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nors D. J. veiksmai 2013 m. lapkričio 12 d. sugyventinės atžvilgiu ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu šioje dalyje nutrauktina (BK 37 straipsnis).

Įrodymų, kad D. J. 2014 m. rugsėjo 16 d. smurtavo prieš savo sugyventinę, nėra. Paėmimas už rankos ir patraukimas nuo durų norint pirmam įeiti į patalpą, apie ką parodė nukentėjusioji ir paaiškino kaltinamasis teisme, negali būti traktuojami smurtu. Tokie kaltinamojo veiksmai jokių pasekmių nukentėjusiajai nesukėlė – jos nesužalojo, ji nepatyrė skausmo. Esant tokioms aplinkybėms kaltinamasis D. J. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. sukelto fizinio skausmo išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Nagrinėjamu atveju kaltinamasis D. J. 2013 m. lapkričio 12 d., išėjęs iš namų, eidamas keliu paskambinęs mobiliuoju telefonu išsakė grasinančio pobūdžio žodžius, tačiau jokių kitokių veiksmų, iš kurių galima būtų matyti, kad jis gali įgyvendinti žodžiais išsakytus ketinimus, neatliko. Iš pykčio, kad jį neįsileidžia į vidų, spirdamas į langą, išdaužė stiklą, tačiau į namą nesibrovė, jokio daikto, galinčio sužaloti žmogų neturėjo. Be to, pati nukentėjusioji patvirtino, kad ji matė, kaip išdaužęs stiklą D. J. pats išsigando ir nuo namų iš karto pasišalino, kad sugyventinis ruošiasi ją nužudyti ar sužaloti, ji nemaniusi. Iš nukentėjusios parodymų ir kaltinamojo paaiškinimų matyti, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. konflikto metu D. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat vartojo grasinančius žodžius, tačiau jokių veiksmų, iš kurių galėtų I. K., girdėjusi tokius žodžius, susidaryti įspūdį, kad tie grasinimai realūs ir juos gali mėginti D. J. įgyvendinti, neatliko – nukentėjusios nemušė, nesužalojo, prieš ją nesmurtavo. Įvertinus visumą aplinkybių, jų nukentėjusios parodymus, kaltinamojo paaiškinimus teisme, spręstina, kad apsvaigusio nuo alkoholio kaltinamojo D. J. sugyventinei 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai buvo tik emocionaliai išreikštas pyktis, tokie jo veiksmai nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Esant tokioms aplinkybėms kaltinamasis D. J. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį abejuose epizoduose išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

D. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl 2013 m. lapkričio 12 d. sukelto fizinio skausmo, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

D. J. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

D. J. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį 2014 m. rugsėjo 16 d. epizode išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – D. J. panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.