Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjas Erminijus Baziulis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. (I. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl lovų būklės.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad kamerų tipo patalpose buvusios lovos buvo netinkamos naudoti.

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ numatė, kad viena metalinė lova yra skirta vienam asmeniui.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 15-22) nurodė, kad kamerų tipo patalpose buvo metalinės lovos, atitinkančios teisės aktų reikalavimus. Pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais. Remontuojamos ne tik kameros, bet ir atnaujinami jose esantys baldai. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nes jas pilnai patvirtina pateiktos fotonuotraukos (b. l. 28, 31, 34-35, 37), iš kurių matyti, kad kamerų tipo patalpose esančios lovos yra tinkamos būklės. Taip pat, atsakovės atstovės pateikti duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, todėl teismas jais vadovaujasi ir daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės dėl lovų būklės sudaro pagrindą konstatuoti, jog Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 kalėjimo kamerų tipo patalpose esančios lovos ginčo laikotarpiu buvo įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl apšvietimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nebuvo užtikrinamas pakankamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Langai maži ir ant jų grotos.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 15-22) nurodė, kad dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas taip, kad atitiktų Lietuvos Respublikos higienos normas. Techniniai gedimai fiksuojami techninės priežiūros žurnale, užfiksuotas gedimas nedelsiant pašalinamas. Duomenų apie tai, jog gyvenamosiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo fiksuoti gedimai dėl netinkamo apšvietimo, nėra. Neturi duomenų, kad pareiškėjas butų skundęsis dėl netinkamo vėdinimo ar apšvietimo. Visose gyvenamosiose patalpose, kuriose Pareiškėjas buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, yra langai, tad natūralus apšvietimas į kameras patenka, grotų įrengimas yra privalomas. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nes jas pilnai patvirtina pateiktos fotonuotraukos (b. l. 31, 34, 38), iš kurių matyti, kad kamerų tipo patalpose esantys langai yra tinkamos būklės, dideli ir lengvai pasiekiami, dirbtinis apšvietimas yra veikiantis. Taip pat, byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl galimai netinkamų apšvietimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie netinkamas apšvietimo sąlygas grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikomi nepagrįstais ir atmetami.

Dėl ventiliacijos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad neveikė ventiliacija, dėl ko buvo drėgna, veisėsi parazitai, pelėsis ir grybelis, laikėsi nemalonus kvapas.

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 15-22) nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu esančiose gyvenamosiose patalpose yra įrengta veikianti rekuperacinė vėdinimo sistema. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nes jas pilnai patvirtina pateiktos fotonuotraukos (b. l. 28, 30, 31, 34, 35, 38-39), kuriuose užfiksuoti kamerų tipo patalpose esantys langai ir ventiliacinė sistema, per kuriuos buvo galima išvėdinti patalpas. Todėl pareiškėjo teiginiai kad kamerų tipo patalpose neveikė ventiliacija, dėl ko buvo drėgna, veisėsi parazitai, pelėsis ir grybelis, laikėsi nemalonus kvapas, atmestini kaip neįrodyti.

Dėl tualeto prausyklų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad tualeto prausyklos buvo mažos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ numatė, kad viena praustuvė yra skirta ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 15-22) nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas naudojosi sanitariniu mazgu, kuris įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nes jas pilnai patvirtina pateiktos fotonuotraukos (b. l. 27, 30, 39), kuriuose užfiksuotos kamerų tipo patalpose esančios prausyklos. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas patalpose, kuriuose buvo akivaizdžiai įkalinta mažiau nei 15 asmenų. Tai yra, atsakovės atstovė teisinio reglamentavimo nepažeidė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl dušo durų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad dušo patalpose durys yra netinkamos būklės.

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 15-22) nurodė, kad dušų patalpose durys metalinės, tvarkingos ir lauko negali matytis. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje, atmestini kaip neįrodyti.

Dėl dezinsekcijos, deratizacijos ir dezinfekcijos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kamerų tipo patalpose veisėsi parazitai.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444, 39.6 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją, darbinės (individualios) veiklos vykdymo, pasivaikščiojimo ir sporto vietas, savo drabužius ir avalynę bei kitus asmeninius daiktus laikyti (kabinti) tik tam skirtose (specialiai įrengtose) vietose.

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvada, kad gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose neturi būti visų rūšių kenkėjų ir pelėsio, jas turi prižiūrėti bei švarą palaikyti ir patys nuteistieji. Atsižvelgus į tai, jog iš fotonuotraukų (b. l. 27-40) matyti, kad kamerų tipo patalpose vizualiai nėra užfiksuota pelėsio ir purvo, patapos yra tvarkingos, bei į tai, jog byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl gyvenamųjų, sanitarinio mazgo ir kitų bendrojo naudojimo patalpų nepriežiūros, valymo priemonių nebuvimo, pelėsio ar kenkėjų buvimo, įvertinus tai, jog ir pats pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti švarą gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl dingusių skundų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad rašydavo skundus įkalinimo įstaigos administracijai dėl privatumo duše, bet skundai tiesiog dingdavo, nes pareigūnai jų negaudavo.

Pastebėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokius skundus ar prašymus, kurie tariamai dingo, rašė įkalinimo įstaigos administracijai, todėl teismas neturi jokios galimybės nei patvirtinti, nei paneigti tokių jo teiginių. Remiantis tuo, tokie pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip neįrodyti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo I. J. skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis nuo 2023 m. spalio 24 d. iki 2023 lapkričio 30 d., atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.